ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Holokaustas, katalikai ir žydai

VYGANTAS VAREIKIS

[skaityti komentarus]

Istorikas Yehuda Baueris teigia, kad holokaustas, nors ir tapęs esminiu simboliu Vakarų kultūroje, yra specifinis žydiškas reiškinys. Jis rodo įvairius žmonių elgesio motyvus, ir viena, ko galime iš jo pasimokyti, yra tai, kad jis gali pasikartoti. Krikščionių sąjunga su nacizmu buvo tragiškas grįžimas į pagonybę, tačiau būtent holokausto patirtis leidžia apmąstyti judaizmo ir krikščionybės elementų istorinę sintezę.

Tiek judaizmui, tiek krikščionybei atstovaujantys mąstytojai holokaustą sieja su Dievo plano ir providencializmo kontekstu. Holokausto interpretacijose, skirtingai nei kitų genocidų analizėse, beveik visada yra religinės tradicijos elementų. Žydų, išrinktosios tautos, likimas labai aiškiai susiejamas su religiniu-mistiniu judaizmo ir krikščionybės patyrimu. Galime pastebėti aiškias paraleles tarp holokausto ir Jeruzalės sugriovimų 586 m. pr. Kr. (Babilono nelaisvė) bei 70 m., kai miestą sugriovė romėnai ir žydus išvarė į tremtį.

Lewiso Namiero nuomone, žydai neturi istorijos, tik martirologiją. Viduramžiais persekiojami žydai nustatė universalią martirologinę chronologiją, pradėdami skaičiuotę nuo Antrosios šventyklos žlugimo, nors hebrajiškai hurban habay (Šventyklos sugriovimas) reiškia abiejų šventyklų sugriovimą. Besitęsiant persekiojimams, atsirado pavadinimai TaTNU (1096) ir TaTKU (1146), skirti žydų žudynėms per pirmąjį ir antrąjį kryžiaus žygius įvardyti, TaTKLA (1171), skirtas žydų pogromui Blua mieste Prancūzijoje, ir TaHveTat (1648–1649), įvardijantis žydų persekiojimus Ukrainoje, kai vyko Bogdano Chmelnickio sukilimas. XX a. specialaus pavadinimo sulaukė arabų sukilimas Palestinoje 1929 m. (me’ora’ot TaRPaT) ir holokaustas, žinomas kaip Trečiasis sugriovimas jidiš kalba (der driter khurbm) arba Šoa hebrajiškai. Kartais holokaustui įvardyti dar vartojamas Hurban terminas.

Dėmesys religinei holokausto sampratai ir jo ryšiui su ankstesnėmis ir vėlesnėmis religinėmis interpretacijomis visada buvo nemažas, bet atrandami ir nauji šio patyrimo suvokimo būdai. Po holokausto dominuojančios teologinės mokyklos yra Mizrahi (religinė-nacionalinė), Agudat Izrael (plačiai paplitęs rabinų judėjimas, kuris remiasi halaha), Musar (moralistinis judėjimas), taip pat chasidinė ir kabalistinė kryptys. Karo metais ortodoksai išplėtojo ontologinę dualistinę koncepciją aiškindami Izraelio tautos ir likusio pasaulio santykius. Pagal ją krikščionybė neabejotinai priklauso kitam – užterštam (Tuma) pasauliui. Čia galime įžvelgti du svarbius elementus. Pirma, nepaisydami šio dualizmo ortodoksų mąstytojai kalbėjo apie pozityvius santykius su krikščionybe ir krikščionimis. Antra, karo metų ortodoksų požiūris į kančią kilo iš tos pačios šaknies kaip ir krikščionių – tai yra Dievo kančia ant kryžiaus ir mirtis buvo dieviškojo plano įgyvendinimas. Tad nors ortodoksai krikščionybę vertino priešiškai, tiek judaizmo, tiek krikščionybės kančios ir visa apimančios tragedijos suvokimas kilo iš to paties šaltinio. Vadinasi, jeigu judaizmo ir krikščionybės implikacijos sutampa labai esminiais punktais, holokaustas galėtų būti interpretuojamas ne tik aiškiomis antitezėmis. Pagal vieną jų holokaustas buvo bausmė Izraeliui už Kristaus nukryžiavimą. Pagal kitą – holokaustas buvo logiškas krikščioniškojo antisemitizmo tęsinys. Tačiau vertinti reikėtų ne teologinės antitezės, bet teologinės sintezės požiūriu.

Karo metais Mizrahi teologai išplėtojo koncepciją, kad pasaulis suskilo į dvi antagonistines dalis – Izraelį ir kitas tautas. Ši koncepcija buvo grindžiama tokiu viduramžių žydų mąstytojo Maimonido požiūriu: kadangi Izraelio tauta buvo Dievo išskirta ir padaryta Jo išrinktąja, pavydžios tautos sukilo prieš Izraelį ir pradėjo jį persekioti. Izraelis buvo nekenčiamas kitų tautų dėl jam suteiktos Toros. Nuo kito pasaulio Izraelis buvo atskirtas Tora – Izraelis ją turėjo, kitos tautos – ne. Mizrahi mąstytojams tai buvo ontologinis padalijimas, iš kurio išplaukia neperžengiamas antagonizmas. Radikaliems ortodoksams holokaustas – tai ir bausmė už žydų nuodėmes, už bandymą atsisakyti tradicijos XIX a. (už žydų Apšvietą, Herzlio pasaulietinį sionizmą, žydiškumo praradimą ir siekį tapti europiečiais). Kitų ortodoksų vertinimu, Izraelio tauta pati atsakinga už chaosą tautos viduje ir todėl buvo nubausta kančiomis už savo nuodėmes.

Kadangi krikščionybė kilo iš judaizmo ir rėmėsi panašiais etniniais principais bei priėmė Mesijo koncepciją, Hitleris puolė krikščionis visų pirma dėl to, kad jų mokymas buvo pernelyg žydiškas. Puldami krikščionybę nacistai siekė sunaikinti judaizmą kaip jos šaknį.

Antras panašumas tarp judaizmo ir krikščionybės požiūrio yra kančiõs ir holokausto, kaip žydų nukryžiavimo, interpretacija. Šis simbolis išplaukė iš krikščionybės ir judaizmo požiūrio samplaikos.

1943 m. reformuotų žydų sionistų lyderis Aba Hilis Silveris teigė, kad Izraelio tauta buvo nukryžiuota, o šimtmečiais vykęs antisemitizmas padrąsino nukryžiuotojus. Žydų kilmės karmelitų vienuolė Edith Stein, popiežiaus Jono Pauliaus II 1998 m. paskelbta šventąja, 1933 m. rašė, jog Viešpaties kryžius dabar yra uždėtas ant žydų tautos pečių. Katalikai turi suvokti, kad žydai yra nukryžiuojami kaip civilizacijos skleidėjai ir krikščionybės tradicijos tęsėjai. Galbūt galima padaryti optimistinę išvadą apie krikščionybės ir judaizmo konvergenciją dėl požiūrio į Dievą, kuriam meldžiasi ir žydai, ir krikščionys, bei etninių principų panašumą? Juk Kristus sakė: "Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai" (Mt 7,12). Kristologiniu požiūriu, holokaustas – tai žydų nukryžiavimas mūsų laikais, kaip Kristaus nukryžiavimo Jeruzalėje pakartojimas.

Žydų ortodoksai yra išplėtoję ir koncepciją, pagal kurią Izraelis kentėjo ne dėl savo nuodėmių, bet dėl savo šventumo. Holokaustas buvo tarsi tikėjimo Dievu testas. Izraelio tauta savo kančiomis atpirko žmonijos nuodėmes. Kaip Abraomas paruošė aukai savo sūnų, taip jo tauta amžiams bėgant buvo aukojama dėl jos išskirtinumo ir Dievo pasirinkimo. Holokaustas buvo kančios kvintesencija. Dievas taip pat buvo Egipto belaisvis. Jis gyveno kančioje kaip ir izraelitai: "Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu" (Ps 91,15).

Katalikų Bažnyčios vaidmuo holokausto metais sulaukė nemažai tyrinėtojų dėmesio. Popiežiaus Pijaus XII laikysena žydų atžvilgiu ir elgesys karo metais buvo kritikuojamas įvairiais aspektais. Atsakydami į šią kritiką keturi jėzuitai (Pierre’as Blet, Angelo Martini, Robertas Grahamas, Burkhartas Schneideris) išleido 11 tomų Pijaus XII dokumentų rinkinį Actes et documents du saint Siege relatifs a la Seconde Guerre Mondiale. Nors paskutiniame dešimtmetyje Jonas Paulius II atliko didžiulį darbą gerindamas Bažnyčios santykius su žydais, Bažnyčios vaidmuo Antrojo pasaulinio karo metais buvo ir tebėra diskusijų objektas.

Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie Bažnyčios ir nekrikščionių santykius Nostra aetate teigiama, kad būtina pasmerkti antisemitizmą ir su juo kovoti. Deklaracijoje "Mes atsimename: Šoa apmąstymas" atsiprašoma už nuodėmes, kurias darė Bažnyčios sūnūs ir dukterys. Vatikano religinių santykių su judaizmu komisija, kuri rengė "Mes atsimename...", pažymėjo, kad reikia pradėti nuo XIX a., jei norime suprasti modernųjį antisemitizmą, kuris darė įtaką holokaustui. Nacionalizmas ir XIX a. antisemitizmas rėmėsi ir vadovavosi ne religija, bet sociologija, rasinėmis doktrinomis ir politinėmis priežastimis, kurios skleidėsi po Prancūzijos revoliucijos. Komisija sutiko, jog Bažnyčia priešinosi modernioms ideologijoms ir judėjimams. Deklaracijoje "Mes atsimename..." siekiama išryškinti skirtumą tarp religiškai orientuoto antijudaizmo ir moderniojo rasistinio antisemitizmo. Bažnyčia XIX a. ne tik skleidė negatyvų religinį požiūrį į žydus, bet ir propagavo antipatiją moderniems socialiniams, ekonominiams, kultūriniams ir politiniams judėjimams. Bijodama modernizmo Bažnyčia perspėdavo apie žydų sąmokslą, esą jie siekia užvaldyti pasaulį, skverbiasi į krikščionių bendruomenes, yra priešiški krikščionių vertybėms, skleidžia pavojingas ideologijas, yra nepatriotiški ir nelojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvena. Bažnyčia nepateisino žydų persekiojimo Europoje, bet aktyviai neprotestavo prieš rasinę diskriminaciją ir jų išskyrimą iš krikščionių. Tiek Pijus XI, tiek Pijus XII smerkė naujųjų laikų pagonybę, kurią jie suprato kaip komunistų ir nacistų vykdomą antikrikščionišką politiką. 1937 m. kovo 14 d. Pijus XI enciklika Mit brennender Sorge pasmerkė nacionalsocialistinį rasizmą. Pirmojoje savo enciklikoje Summi pontifikatus Pijus XII 1938 m. spalio 20 d. pasmerkė rasistines teorijas, bet pakartojo tradicines antijudaizmo nuostatas, esą žydai siekia materialiųjų vertybių ir yra priešiški Bažnyčiai. Jis fanatiškai nekentė bolševizmo. Šios nuostatos ir žydų sutapatinimas su bolševizmu atsikartodavo ir Lietuvos kunigų rašiniuose.

Per krikščionybės istoriją susiformavo apibendrinantis latentinis, kartais ir smarkus bei atviras antižydiškumas, kuris holokausto metais veikė ir katalikų požiūrį į žydus. Nuosaiki Bažnyčios pozicija nacių politikos atžvilgiu kontrastavo su priešinimusi Bismarcko politikai, bolševizmo ir Stalino politikos ir nacistų eutanazijos programos kritika. Kaip galima paaiškinti Pijaus XII, o kartu ir Bažnyčios tylėjimą? Kai kurie autoriai teigia, kad pati ekleziastinė kultūra buvo antijudėjinė. Pijus XII buvo užsiėmęs svarbiausiu tikslu – Bažnyčios išsaugojimu. Jis siekė būti taikdariu – apsaugoti Romą nuo nacistų ir apginti Europą nuo bolševizmo. Bažnyčia nerėmė radikaliojo nacionalizmo ir rasizmo, bet nesiėmė aktyvesnių priemonių nekrikščionių teisėms ginti. Aktyvi opozicija nacistų režimui būtų sukėlusi katalikų persekiojimą ir režimo indoktrinuotų vokiečių nusigręžimą nuo katalikybės, o gal būtų paskatinusi Hitlerį užimti Romą ir Vatikaną. Pijaus XII tylėjimas aiškinamas baime, kad dėl Bažnyčios protestų galėjo būti konfiskuotas turtas, tuo labiau kad nacistai turėjo tam pagrindą – žydai būdavo slepiami vienuolynuose. Pijus XII buvo savo laikų žmogus. Tiek kultūriškai, tiek teologiškai jis laikėsi antijudėjinių pažiūrų. Teologiškai jis buvo abejingas žydų tautos kančioms, tačiau užjautė juos kaip kenčiančius individus.

Kauno gete kenčiančius žydus 1943 m. gegužės mėn. taip pat pasiekė žinia apie popiežiaus nuostatas. Kaip A. Torry rašo savo dienoraštyje, "Romoje Šventasis Sostas paskelbė popiežiaus bulę, kurioje kunigų prašoma skelbti ganomiesiems krikščionišką moralę. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios: liaukitės lieję žydų kraują! Bet tautų ir jų dvasinių vadovų balsai tebelieka šaukiantys tyruose".

Politinės aplinkybės, o ne antijudėjiniai įsitikinimai lėmė ir Pijaus XII laikyseną žydų atžvilgiu. Jo siekis išvengti konfrontacijos ir antikomunizmas susilpnino drąsesnio institucinio atsako nacizmui galimybę. Nepaisant to, pasak buvusio Izraelio ambasadoriaus Italijoje, kaip institucija Katalikų Bažnyčia išgelbėjo daugiausia žydų, palyginti su visomis kitomis bažnyčiomis, religinėmis institucijomis ir gelbėjimo organizacijomis okupuotuose kraštuose kartu sudėjus.

Nuo 1945 iki 1965 m. Katalikų Bažnyčia ne tik keitė savo poziciją judaizmo ir žydų tradicijos interpretavimo krikščionybės raštuose atžvilgiu, bet ir įvertino savo vaidmenį holokausto metais. 1965 m. popiežius Jonas XXIII nurodė visose katalikų bažnyčiose kalbėti maldą, kurioje buvo pripažįstama, jog "dėl ilgaamžio aklumo mes užmerkėme savo akis ir nebematėme Tavo išrinktos tautos, nepažinome veidų mūsų Tavo pasirinktųjų brolių. Mes suvokiame, kad Kaino žymė yra ant mūsų kaktų. [...] Atleisk mums už tai, kad mes paklydę puolėme juos vien už tai, kad jie buvo žydai. Atleisk už Tavo nukryžiavimą antrą kartą, [...] už tai, kad mes nežinojome, ką darome".

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia viešai pripažino, kad jos praeitis lėmė negebėjimą reaguoti į holokaustą. Vatikano II Susirinkime priimtoje Nostra aetate atmetama tezė apie Izraelio kaip Dievo tautos pakeitimą Bažnyčia. Krikščionių vienybės sekretoriato 1985 m. dokumente "Žydai ir judaizmas Dievo Žodžio skelbime ir Katalikų Bažnyčios katechezėje" nurodomos gairės doram krikščioniui ir būtinybė pripažinti judaizmo tradicijos elementus, taip keičiant katalikų požiūrį į žydus. 2001 m. pasirodė Vatikano Biblijos komisijos išvados dėl antijudėjinių nuostatų, čia buvo kviečiama apsvarstyti klausimus, ar krikščionys vis dar gali vadintis Izraelio Biblijos paveldėtojais dėl to, kad žydai ir Katalikų Bažnyčia yra atitrūkę vieni nuo kitų, taip pat dėl kai kurių esminių teologinių prieštaravimų.

Nuo pat krikščionybės sklaidos pradžios krikščionių santykiai su žydais įgavo priešišką pobūdį. Pagal Bažnyčios Tradiciją, Viešpats kalbėjo su patriarchais ir pranašais. Jis pranešė jiems apie Kristaus Atpirkėjo atėjimą, tačiau kai Kristus atėjo, žydai jo nepažino ir todėl yra laikomi paklydusia tauta. Krikščionybė teigia, jog Kristus pakeitė Mozės įstatymą priesaku: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį" (Mt 22, 37. 39). Judaizmo išpažintojai atsako, kad Jėzus citavo žydų šaltinius, kuriuos buvo užmiršę jo sekėjai ("Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi", Įst 6, 5; "Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip pats save", Kun 19, 18), tačiau katalikų teologai pabrėžia, kad broliška meilė neapimdavo svetimšalių, tuo labiau tautos priešų, kurie neturi jokių teisių. Jėzaus mokymas apie meilę priešui kontrastavo su judaizmo suvaržyta teisingumo ir keršto dvasia (Kun 24, 17–20; Įst 19–21).

Apaštalai, skleidę krikščionybę tarp pagonių, niekada neatmetė judaizmo Tradicijos. Laiške romiečiams apaštalas Paulius perspėjo apsikrikštijusius pagonis dėl antijudaizmo daigų: "Žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave" (Rom 11, 18). Paulius Izraelio tautos vaidmenį įtraukė į Dieviškąjį išgelbėjimo planą. Žydai, būdami Abraomo palikuonys, nepriėmė Jėzaus Kristaus Atpirkėjo ir atsisakė išganymo (Rom 10, 16). Bet jų suklydimas yra dalinis (Rom 11, 1–10), nes kiti Jėzų pripažino.

Yra daug bendro tarp judaizmo ir krikščionybės, tačiau yra ir esminių skirtumų. Pagrindinis skirtumas yra tai, kaip žiūrima į Jėzaus asmenį ir jo mokymą. Buvusio Amerikos reformuotų sionistų asociacijos vadovo rabino Rolando B. Gittelsohno (jo tėvas, beje, kilęs iš Lietuvos) žodžiais, Jėzus "gimė kaip žydas, gyveno kaip žydas ir mirė kaip žydas. Mes netikime, kad jis norėjo sukurti naują tikėjimą. Mes pripažįstame, kad jis buvo puikus judaizmo propaguotojas. [...] Mes matome judaizmą kaip Jėzaus religiją, krikščionys – kaip religiją apie Jėzų. Mes manome, kad jeigu jis grįžtų į žemę dabar, tai geriau jaustųsi sinagogoje negu bažnyčioje".

Kitas esminis krikščionybės ir judaizmo skirtumas yra tas, kad judaizme nėra svetimos kaltės atpirkimo dogmos. Skirtingai nei krikščionybėje, judaizme nėra pirminės nuodėmės sampratos. Judaizmas teigia, kad žmogaus nuodėmės yra jo paties poelgių rezultatas ir tik žmogus pats už juos atsako. Visos judaizmo atšakos sutinka, kad nuodėmių atpirkimas gali būti pasiektas tik paties nusidėjėlio pastangomis – darbais, o ne ketinimais ir žodžiais. Štai todėl reaguodami į valdžios atstovų atsiprašymus dėl holokausto Lietuvoje Izraelio atstovai kelia reikalavimus dėl konkrečių veiksmų (turto grąžinimo, karo nusikaltėlių persekiojimo). Anot judaizmo, nuodėmės, kurios buvo padarytos kitų atžvilgiu, nebus atleistos, kol nebus atlyginta žala. Nei Dievas, nei žmogus negali pasiekti, kad būtų atleistos nuodėmės. Kita vertus, žmogus turi gyventi bendruomenei, iš kurios kilęs, bendruomenės nariai yra visos bendruomenės laimės ar nelaimės šaltinis, priklausomai nuo to, ar jie pamaldūs, ar nusidėjėliai, jie prisideda prie tėvų ir visos tautos nuopelnų ir kalčių.

I a. žydų ir krikščionių santykiai pradėjo blogėti dėl tarpusavio konkurencijos skleidžiant religines idėjas, tad ir Babilono Talmude pasirodė prakeiksmai eretikų ir krikščionių atžvilgiu, o Jėzus buvo kaltinamas pastūmėjęs Izraelio tautą į nuklydimą. Legendos apie menką Jėzaus kilmę vėliau buvo pakartotos antijudėjinių autorių knygose, kuriose Babilono Talmudas buvo nagrinėjamas be istorinio konteksto. Krikščionys Jeruzalės sugriovimą laikė Dievo bausme už žydų paklydimą, Jėzaus liudijimo tiesos nepripažinimą ir netgi dievažudystę.

Šv. Juozapas teigė, kad Jeruzalės sugriovimas buvo bausmė žydams ne už Jėzaus nukryžiavimą, bet už jų pačių nuodėmes ir kad Jeruzalė buvo sugriauta ne krikščionių, o pagonių. Nacistinis režimas Vokietijoje taip pat buvo pagoniškas, tai savo enciklikose yra teigę popiežiai Pijus XI ir Pijus XII. Antisemitizmo tyrinėtojų nuomone, krikščionybės mokyme apie Jėzaus nukryžiavimą buvusi prielaida formuotis antisemitizmui. Ir čia yra tiesos. Pirmosios žinios, kurias vaikas lietuvių katalikų šeimoje gaudavo apie žydus, buvo žydų susiejimas su Kristaus kančia ir mirtimi. 1908 m. katekizme apie nukryžiavimą rašoma: "Kunigai ir žydų vyresnieji nekentė Kristaus Viešpaties.

Jo neprieteliai susitarė jį pražudyti, [...] kentėjo jis ant kūno baisius sopulius ir mirtį, nes Pilotas, norėdamas įtikti žydams, liepė labai priplakti Išganytoją". Emociškai toks žydo vertinimas, įteigtas ankstyvoje vaikystėje, sukurdavo pagrindą tolesniam nepasitikėjimui žydais.

Kai krikščionybė tapo dominuojančia valstybine religija, viduramžių Europoje atsirado antijudaizmas, paskatintas religinio priešiškumo, nors kartais žydai buvo persekiojami ir dėl politinių bei ekonominių priežasčių.

Ankstyvaisiais viduramžiais hermeneutinė krikščionybės Tradicija išplėtojo du svarbius postulatus: Jėzaus Kristaus kaip Mesijo ir Dievo Sūnaus šlovinimą bei garbinimą ir Adversus Judaeos – teologinį judaizmo ir žydų pasmerkimą. Krikščionybė ir judaizmas pradėjo konfliktuoti interpretuodami tuos pačius šventuosius tekstus ir pasitelkdami tą pačią Tradiciją, tačiau suteikdavo jai skirtingas interpretacijas. Šv. Augustinas išsprendė priešpriešą tarp Naujojo Testamento mokymo apie žydus kaip apie pirmuosius atsivertėlius, kuriems buvo siųstas Dievo Žodis (Apd 13, 26), ir šv. Pauliaus kaltinimų žydams dėl savo pranašų nužudymo – Kristaus nukryžiavimo (1 Tes 2, 14–16). Pasak šv. Augustino, žydai turėjo būti atskirti nuo krikščionių, bet toleruojami. Žydai yra tikėjimo, Bažnyčios ir Kristaus mokymo tiesos liudytojai, nes jiems buvo duota žinia apie Kristaus Atpirkėjo atėjimą. Krikščionybės požiūriu, Senojo Izraelio istorija, atėjus Jėzui Kristui, pasibaigė, buvo sukurta Naujoji Sandora. Mozės įstatymas neteko galios atėjus Kristui (Rom 10, 1–5). Senoji Izraelio istorija buvo pradėta vertinti kaip Kristaus atėjimo pranašystė, o Naujasis Izraelis paveldėjo Senojo Izraelio tradiciją ir įgavo universalios, visuotinės Bažnyčios reikšmę: "O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą" (Gal 3, 29). Apaštalų skelbiamos Evangelijos tikslas yra žydų ir visų tautų išgelbėjimas (Apd 13, 26. 28). Tuo tarpu per savo "aklumą ir užsispyrimą" dalis judėjų nepažino Kristaus.

Remdamasi apaštalu Pauliumi Katalikų Bažnyčia pripažino konvertavimo neišvengiamumą ir žydų paklydimą. Bažnyčios elgesys žydų atžvilgiu buvo dvejopas. Nuo popiežiaus Grigaliaus I (590–604) laikų Bažnyčia žydų atžvilgiu laikėsi ribotos tolerancijos politikos (Sicut Judaeis suteikė apsaugą žydams), bet buvo ir teologinis žydų pasmerkimas (to paties Grigaliaus Moralia). Inocentas III (1198–1216), davęs žydams apsaugos raštą Constitutio pro Judaeis, pažymėjo, kad apsauga taikoma tik tiems žydams, kurie nerengia sąmokslų prieš krikščionių tikėjimą. Jam popiežiaujant Laterano IV Suvažiavimas 1215 m. apribojo žydų padėtį, pratęsdamas teologinę ir teisinę išskyrimo tradiciją. Inocento IV (1243–1254), kaip ir jo pirmtako Grigaliaus IX, požiūris į žydus buvo dvejopas: 1253 m. bule uždraudė persekioti žydus, kaltinti juos ritualiniais žudymais ir prievartine konversija, tačiau pareikalavo sunaikinti visus rastus Talmudo egzempliorius.

Kaip Bažnyčios priešiškumo žydams pavyzdys dažnai minimas Laterano IV Susirinkimas, kuris nustatė žydams diskriminacines taisykles. "Juodosios mirties", maro epidemijos metais, kai žydai buvo kaltinami šulinių nuodijimu ir epidemijos skatinimu, popiežius Klemensas VI (1342–1352) 1348 m. bulėje įsakė ginti žydus ir jų nuosavybę nuo neteisingų kaltinimų.

Eretikai flagelantai kvietė naikinti žydus, teigdami, kad tokia Dievo valia, ir buvo pasmerkti Klemenso VI 1349 m. bulėje. Klemenso VI bulės buvo tolerancijos Izraelio tautai įrodymas. Jis pasmerkė žydų žudymus, kuriuos vykdė flagelantai, grasino jiems ekskomunika ir kvietė krikščionis spręsti turtinius klausimus su žydais tiktai teismo būdu. Daugelis šių idėjų jau buvo paskelbta ir Constitutio pro Judaeis. Klemensas VI uždraudė krikščionims jėga versti žydus krikštytis. Kaip išsilavinęs žmogus, Klemensas VI domėjosi žydų teologiniu palikimu ir kultūra. Reikia pasakyti, kad tolerancija dažnai yra susijusi su išsimokslinimu ir geresniu kitų tautų kultūros pažinimu, taip pat su kasdiene socialine komunikacija. Verta prisiminti prieškario inteligentų katalikų požiūrį į žydus. Kai 1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto studentų grupė pareikalavo studentams žydams paskirti atskirus suolus, rektorius Stasys Šalkauskis pasakė: "Aš negaliu leisti, kad mūsų universitete būtų atskiri suolai žydams. Mano giliausiu įsitikinimu, toksai geto pažemintų ne dalį mūsų studentijos, bet mūsų universiteto orumą ir garbės nujautimą iš viso".

Tradicinė Katalikų Bažnyčios tolerancijos priežastis buvo Augustino tezė, kad žydai yra tikėjimo liudytojai, tuo labiau kad jie gavo žinią iš pranašų apie Kristaus atėjimą. Inocentas II tai pažymėjo Constitutio įvade. Klemensas VI rėmėsi šia teze ir gynė žydus, išrinktąją tautą, todėl, kad Kristus atėjo iš jos ir tuo teologiškai artino Izraelio tautą ir krikščionis. Ne tik Klemenso VI, bet ir kitų krikščionių teologų ir popiežių bulėse gausu Izraelio istorijos ir esamos istorinės situacijos sulyginimų.

Pagal natūralų Bažnyčios suvokiamą tęstinumą Izraelio tauta buvo krikščionių tautos prototipas. Klemensui VI Ecclesia buvo tarsi sinagogos tąsa, o Kristaus Atpirkėjo atėjimas buvo ne Tradicijos su judaizmu nutraukimas, o Tradicijos transformacija. Naujajame Testamente Dievas nekalba Izraelio tautai per pranašus, jis kalba visam pasauliui per Sūnų, kurį padarė Tradicijos paveldėtoju. Klemensas VI Kristų laikė jungiančiuoju asmeniu tarp žydų ir nežydų. Kristus jam buvo in medio, tarsi kertinis akmuo, jungiantis dvi ne mažiau svarbias dalis.

Iki Prancūzijos revoliucijos žydų identitetas rėmėsi religinio ir tautinio elementų samplaika – žydai buvo tiek tautinė, tiek religinė grupė. Prancūzijos revoliucija atskyrė šiuos elementus. Vakarų Europoje žydams buvo suteiktos pilietinės teisės, tuo tarpu religija buvo nustumta į privačią sritį. Etninis grupinio tautinio identiteto elementas nebeteko svarbos, nes žydai tapo valstybių piliečiais, tautų nariais kaip individai, bet ne kaip grupė. Tuo tarpu Lietuvoje žydų religinio ir tautinio identiteto junginys sėkmingai tebeegzistavo. Žydai čia visų pirma tebebuvo religinė Knygos tauta, kalbanti lingua franca – jidiš kalba. Toks socialinis kontraktas kaip Vakarų Europoje, kada mainais į kultūrinę asimiliaciją žydams buvo pasiūlytos pilietinės teisės, Rusijos imperijoje nebuvo plačiai paplitęs. Vakarų Europoje formavosi izraelitų tikybos piliečių sluoksnis. Rusijos žydai – maskilimai, galėdami sudaryti panašų socialinį kontraktą, orientavosi į lenkų arba rusų kultūras, tuo tarpu orientacija į siauras nacionalistiškas lietuvių, baltarusių arba ukrainiečių kultūras jų nedomino.

Katalikų Bažnyčia, remdamasi autoritetais ir siekdama doktrinos vienybės, buvo autoritarinė institucija ir neigiamai žiūrėjo į modernizmo reiškinius. Katalikų Bažnyčiai XIX a. antrojoje pusėje buvo nepriimtinos liberalizmo ir socializmo idėjos. Modernaus kapitalizmo plėtros metu sukurti vertybiniai standartai buvo laikomi "žydiškais" reiškiniais. "Masoniškai-žydiškai erezijai" katalikybė priešpriešino tradicinių krikščioniškų vertybių išsaugojimą ir gynimą. 1884 m. popiežius Leonas XIII enciklikoje Humanum genus paskelbė, kad masonai, susibūrę į slaptą struktūrą, yra tikrasis komunistinės ir ateistinės propagandos šaltinis. Katalikų Bažnyčia kaltino masonus revoliucinių, antikrikščioniškų idėjų skleidimu. Tad ir Lietuvoje kunigų darbuose buvo prabilta apie žydų, masonų ir socialistų, kuriuos sieja neapykanta katalikybei ir tautinėms vertybėms, ryšį. Žydai buvo siejami su turtu, valdžia, pinigais; vienintelis jų tikslas esą paimti valdžią į savo rankas. 1917 m. bolševikų revoliucija Rusijoje ir joje dalyvavusių žydų skaičius vėliau padėjo pagrindus "tarptautinės žydijos sąmokslo" teorijos plėtrai.

Antisemitizmo įtaka holokaustui yra neabejotina. Tai yra pažymėjusi ir Bažnyčia. Tačiau ar komunizmas, turėjęs ateistinio mesianizmo elementų, nebuvo patrauklus užguitoms Rytų Europos žydų masėms? Komunizmas nebuvo žydiškas reiškinys ir nebuvo žydiško komunizmo, buvo tik žydai komunistai (kaip ir lietuviai komunistai ar rusai komunistai), bet dėl savo pusiau religinio turinio ir mesianistinių pasaulio pertvarkymo tendencijų, dėl visuotinės lygybės deklaravimo jis rado atgarsį žydų visuomenėje XX a. pirmojoje pusėje. Kaip pažymėjo rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, "žydai aktyviai dalyvavo revoliucijoje, jie sudarė revoliucinės inteligentijos branduolį, tai visiškai natūralu ir tai lėmė jų, kaip engiamųjų, padėtis. Kad žydai kovojo dėl laisvės, tai, mano manymu, jų nuopelnas. O tai, kad ir žydai griebėsi teroro, manau, nėra išskirtinė žydų savybė, o greičiau specifinė ir atstumianti kiekvienai revoliucijai būdinga tam tikro jos raidos etapo savybė. Juk jakobinų terore žydai nevaidino jokio vaidmens. Žydai sudaro ir didelę emigracijos dalį. Pamenu, kad, man esant Sovietų Rusijoje per patį komunistinės revoliucijos įkarštį, žydas, namo, kuriame gyvenau, šeimininkas, susitikęs mane dažnai sakydavo: "Kokia neteisybė, jūs nebūsite atsakingas už tai, kad Leninas rusas, o aš būsiu atsakingas už tai, kad Trockis žydas".

Atmintis yra agresyvus aktas. Amerikoje ultraortodoksai siunčia kvietimus į vestuves giminaičiams, kurie buvo nužudyti nacistų koncentracijos stovyklose, buvusių stovyklų adresais. Kultūrologas Davidas Roskies, kurio tėvai kilę iš Vilniaus, knygoje "Prieš apokalipsę. Žydų moderniosios kultūros atsakas į Katastrofą" pateikia pavyzdį, kaip Vidurio ir Rytų Europos žydai išbandydavo naujus plunksnakočius. Jie užrašydavo žodį "Amalek" ir paskui jį perbraukdavo. Kasdieninė atmintis buvo siejama su senoviniu Įstatymo reikalavimu: "Atsimink, ką tau darė Amalekas, kai keliavai iš Egipto, kaip jis užpuldinėjo tave pakeliui, kai buvai išalkęs, ir, nebijodamas Dievo, žudė visus atsilikusius, [...] ištrinsi Amaleko atminimą po dangumi. Neužmiršk! (Įst 25, 17–19). Holokausto metais žydų požiūriui į lietuvius ir kitas tautas darė įtaką biblinė atmintis. Žydų tarybos pirmininko dr. Echnano Elkeso testamentas sūnui ir dukteriai iš Kauno geto: "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. [...] Lietuviai paskutinėmis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys, vykdydami vokiečių įsakymus, sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinimu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus, ieškodami pasislėpusiųjų, ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams". Atmintis ir kolektyvizmo jausmas žydus skatina neužmiršti to, kas įvyko, bet nuoširdžia atgaila ir veiksmais, sutvirtinančiais šią atgailą, krikščionys gali pabandyti suartinti pozicijas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15301. ėĖ2004-04-20 00:51
vėl vėluoji, vieną kartą paslysi ir nukrisi. Bet už riziką ir disonansą (nors ir banaloką) sveikinu

15317. ebola2004-04-20 15:20
zydu istorija europoje puikiai charakterizuoja europos kultura bendraja prasme, ar ne?

15324. zqna2004-04-20 21:45
Gal galima sita tema uzristi karta ir visiems laikams???? Kiek galima kapstytis po kapines ir atkasineti numirelius? Kazkam patinka? Dabartine lietuvos populiacija neturi nieko bendro su siais yvykiais, atsipalaiduokit.

15327. vot2004-04-21 04:55
visiškai teisingai -> žydas yra pusiaurusas, amžinai ieškantis kelio į Europą ir t.t. Dar pridėčiau, kad antisemitizmas, kaip antirusizmas yra vienas ir tas pats (Aš kalbu apie visokio raugo marginalus Lozoraičius ir Ko - tai visiški antisemitai (atsiprašau antirusai)). Nereikia jų (rusų, atsiprašau žydų) garbinti, bet ir nereikia jiems lįsti į užpakalį - su jais reikia pragmatiškai bendradarbiauti (pvz. kaip estai, turėję SS dalinius ir gyvenę rusų okupacijoje partizanaudami kartais). Beje estai yra daug labiau susiję su Piterio banditėliais ir pas juos yra Izraelio ambasada (nors žydų ir rusų jie neprisileidžia į savo verslą kategoriškai). Už tai mes turim rusų ir žydų temas ir daug daug daug mitų.

15333. ačiū už dėmesį2004-04-21 12:23
dėl pačio rašinio - akis bado autoriaus nesugebėjimas sklandžiai, trumpai ir aiškiai atpasakoti du ar tris straipsnelius, kuriuos jis čia taip nevykusiai sukompiliavo į krūvą. Bet gal tai ir nėra paprasta, ypač bijant nusižengti "political corectness" inkvizicijos draudimams. Gal iš čia ir daugybė ezopizmų: kaip antai samprotavimai apie žydų pasaulis nesupranta "kaltės atpirkimo dogmos" ir kad "žmogaus nuodėmės yra jo paties poelgių rezultatas ir tik žmogus pats už juos atsako". Skamba gražiai, bet iš esmės čia juk kalbama apie 3 tūkstančių metų senumo moralės sampratą, galiojusią senovės Babilonijoje ar Asirijoje. Tai yra tai laikais, kai moralės, taip kaip ją supranta tradicinėjė Europos kultūroje, iš vis nebuvo. Tų laikų teisė ir teisingumas atspindėtas hamurapio įstatymuose ar žydų Toroje (kur daug kas, šia prasme, tiesiog nusirašyta nuo babiloniškų ar egiptietiškų šaltinių). Todėl ir nekeista, jog tikras žydas niekad nesupras ir nepriims atgailos nes jam tai tuščios ir svetimos savokos; jis tesupranta švaros-nešvaros (fizinių ritualų prasme) binariką; taigi atsilyginti galima tik nukertnt ranką už ranką, ar išduriant akį už akį; taip kaip nustatė teisingais azijatų caras Hamurapis. Prie šito pridėk dar šios tautos fanatišką teokratiškai organizuotą nacionalizmą ir "purvinų tautų" niekinimą ir tada suprasi kodėl dar Tacitas (žinoma, šlykštus antikinis nacis) judėjus apibūdino kaip otio humani generis. O dėl Krikščionių bažnyčios ir Judentum santykių: jeigu ne žydas Paulius vargu ar iš viso mes ką nors žinotume apie tokį reiškinį kaip krikščionybė; o apie Jėzų ir Mariją būtume girdėję ne bent tiek, jog pirmais tebuvo žydų religinis eretikas savo tautiečių vadinamas "pasiutusiu šunimi", o jo motika "tik purvina kekšė". (čia apie Talmudo, rabinų interpretacinių raštų visumos, įžvalgas, kurio nereikia painioti su Tora - pranašo Mozės penkiakmyge).

15354. ėĖ2004-04-22 01:42
nu ne gerbiamasis (153333) čia jau sektiškai painiojantės ir vis pasiskaitytkit Gaono, man taip tose insinuacijose prašė Artūras iš Vilniaus - suprask tokio pobūdžio tekstą Jis numatęs.

15379. rasa :-) 2004-04-22 19:52
Kaip visada;kai straipsnis geras komentarai netikę

15396. Acha,2004-04-23 11:17
Acha, tikrai, pritariu rasai: žr. tokio debilo ėĖ kliedesius (ar galima būtų įtaisyti filtrą?)

15413. visi kartu, op ...2004-04-24 00:29
Acha, tikrai, pritariu rasai: žr. tokio debilo ėĖ kliedesius (ar galima būtų įtaisyti filtrą?)

15422. AS2004-04-24 12:20
327SUTINKU SU jum.DAZNAI PER RUSU RADIO SKAMBA TOKIOS MELODIJOS LABAI PRIMENA BALTOS NOSINAITES SOKI ZYDU VESTUVESE

15436. tulas skaitytojas2004-04-25 00:52
Jaunuoli stenanciu vardu (eeee), turiu jums konstruktyvu pasiulyma: uzuot bandes pribloksti savo familiariu tonu ir stengesis bet kokia kaina kiekviena straipsni ir idomesni komentara "padeti i vieta", verciau investuokite daugiau laiko i apmastymus to, ka ruosiates cionai rasyti, nes tas nerislus vapejimas jau ima lengvai erzinti.

15439. varna2004-04-25 14:38
Dar vienas straipsnis apie žydus, parašytas tokiu tonu, lyg tai rašytum apie `nieką`. Kelios nežymios klaidos: ne "hurban habay", o "hurban habait", "mizrahi" - tai ne "necionalinė", o išeivių iš rytų nuostata ir t.t, ir pan. Bet ne tame esmė. Ir vėl kalbama apie žydus remiantis neva visais pačių žydų šaltiniais. Na, kad ir `teorija" apie tai, kad katastrofą žydai priima kaip bausmę už neva nepakankamą pamaldumą ir pan. Bet juk tai visiškas absurdas! Pasaulietinis žydas, t.y. netikintis, visom `keturiom` priešinasi šitai debiliškai teorijai. Juk viso labo (!) kalbama apie tautos, kaipo tokios tikslinį žudymą. Juk žudė ne tik tikinčius žydus. Anaiptol! Tad kalbėti apie holokaustą kaip apie religijų konfliktą mažų mažiausiai yra nekorektiška. Juk dauguma žuvusiųjų nieko bendro neturėjo su `religijų konfliktu` kaipo tokiu. Kaip, beje, ir dauguma žudančių. Tai dar vienas kraupus neapykantos "svetimam` ( kad ir pagal Kamiu) konfliktas. O šiaip, straipsnis - kratinys bergždžių minčių. Nieko nesakantis. Na, gal šiek tiek bandantis paaiškinti, kodėl patys žydai ( ir vėl neva ) vos nepripažįsta Holokausto "teisėtumą" ir "pagrįstumą". Ne vienas žydas niekada neieškos "pateisinimo" šitam baisiam dalykui. Kaip, beje, ne vienas tikras katalikas neieškos "pateisinimo" Bažnyčios abuojumui Holokaustui karo metu.

15447. pasaulietinis žydas? :-) 2004-04-25 21:00
Sunkus pasirinkimas. Svetimas tarp savų, ne-savas tarp svetimų. Baltų varnų internacionalo narys:))))

26208. liulka :-( 2004-12-10 16:24
durnas ir baisiai ilgas, nenoriu but rasiste, bet zydai flegmatikai

30074. tikras izraelitas2005-02-11 11:33
pati (gal pats?) tu, Liulka, flegmatikė.

30336. rokazz2005-02-17 21:11
dabar taip!!! reiktu daugiau info apie paty holokausta!!!! bl man rytdienai reikia ir nieko nerandu:[[[[[[:[:[

33918. Jewishgirl :-( 2005-05-14 12:20
"liulka"(dura tu) , tu visiskai neteisi, reiksdama savo neteisinga nuomone, nes zydai - pati protingiausia tauta pasulyje - ji Dievo isrinkta tauta. O tikras izraelitas saunuolis.

38633. .tytiaks2005-08-03 19:54
Farinelli? Nedarykime kastruotos tragikomedijos is siautulingos melodramos. Valgyti reikes prie stalo, nes jautienos gabalui reikia specialaus peilio, be to, kas gi bus, jei gorgonzolos padazas nuvarves i baseina??? Nekenciu is apacios apsviestu baseinu - turi kaimynas; kai jis ijungia ta sviesa, mano namas paskestas sintetineje pseudovaiduokliskoje melyneje. Kviesti, zinoma, galite, ka tik norite. Nors, kada nors tame baseine visai pabuciau dvilypeje vienumoje.

38634. IVS2005-08-03 20:06
Turiu jus nuvilti. Baseinas "public", o apšviestas greičiau saugumo, nei romantikos sumetimais. Bet juk tai geriau, nei valgyti gorgonzolos padaže?

45146. lohas :-( 2005-10-20 15:14
paskutinis meshlas

46434. bbb :-) 2005-11-08 18:43
nuostabu...

55814. a2006-04-28 12:39
ar jus tikrai dievu tikit?

119580. Tikejimas jega yra JEGA!2008-06-07 11:01
Tie kliedesiai apie isrinktaja tauta tiesiog absurdiski.Juk tai tas pats rasizmas kuri visi taip uoliai smerkia.Ar zydai ne grobiku tauta?Kokioj ir kieno zemej sukurta ju menama tevyne?Arabai ten VISADA gyveno.Ar biblija rasyta Dievo?Ne ji zmogaus kurinys ir kodel tada ja remiamasi grobiant arba iskeliant viena tauta auksciau uz kitas?!Kokie zmones sukele revoliucija Rusijoje ir netik joje?Dauguma juk tie patys zydai.Per 80 metu kurie dabar vadinami tamsos amzium auku juk buvo tiek kad antrasis pasaulinis ir Hitlerio darbas tiesiog vaiko paisdykavimas palyginus su tuo ko pasieke revoliucionieriai.Ar Lietuviu tremimai yra rusu darbas ar zydu kurie ten gyveno?Pasigilinkit pries liaupsindami ir sventindami realiai didziausius pasaulio istorijoje rasistus ir grobimo genijus.Visas pasaulis tiesiog klysta simtmecius gindamasis nuo zydu invaziju.Ar gali tiek zmoniu toki ilga laika klysti?Juk tai mazu maziausiai kvaila taip manyti.Aisku pati metodika nera itin patraukli bet juk ligu irgi atsikratom jas sunaikindami.Parazitu taipat.Taigi tik naikinimo vaizdas nera grazus nes zmogiskas pavidalas bado akis kai jis tampa statistiniu vienetu kisamu krosnin ar i duobe.Kaip bebutu aisku viena kad visose tautybese esama blogu individu.Vistik akivaizdu kad yra tauta kurioje tik kaikurie individai pasitaiko padorus ir sugyvenami kaip asmenybes.Juk tie patys zydai degino ir naikino saviskius.Kodel gi jie ta dare jei yra tokie isskirtiniai ir sventi?Kas liecia tikejima tai pats tikriausias tikejimas yra Dievu o ne pliurpalais baznycioje ar p-anasiose istaigose kurios ne kas kita kaip geras ilgalaikis nasus versliukas.Neidedant ne cento galima imti neribotus turtus jei tik moki apdumti akis patikliems zmogeliams.Tikru tikriausia aferistine schema...

176836. Evaldas2009-12-15 15:45
Izraelitai ir Jewishgirl`s :D maziau durinkites "Isrinktieji". Cia tik jus taip apie save manot. O jei isrinktoji, tai kam? Kancioms, paniekai, saudymui, deginimui, pralaimejimui? Kap jus patys manot, ar antisemitizmas asirado be priezasties? As manau NE. Jus patys uzsitrauket sita nemalone. Pasiringdami toki gyvenimo buda (NESAZININGA). As negaliu teigti, kad absoliuciai visi zydai niekingi, bet kiek teko sutikti nemaciau nei vieno saziningo. Saziningumas EUROPOJE yra vertybe, kurios jus neturit ar patys nenorit tureti, o nevertinami daiktai vadinami siukslemis, kurios yra ismetamos taip kaip padare Egiptieciai, ismesdami is savo valstybes, nes terset ja, arba deginamos taip kaip dare 3 Reichas Europoje. Beje siuksles gali buti ir perdirbamos, bet tai gausit padaryt patys, jei norit kaip lygus su lygiais gyventi Europieciu zemeje, kur ISRINKTUJU NERA, zmones visi lygus ir jei nedarysit isvadu, anksciau ar veliau istorija ratas apsisuks.

Rodoma versija 21 iš 21 
14:13:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba