ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Miesto manevrai. 2000–2004
Robert Rumas

Prieš kurį laiką lenkų menininkas Cezary Bodzianowskis pasinaudojo tuo, kad per Lenkijos televizijos transliuojamas vakaro žinias už pranešėjų nugarų galima matyti Varšuvos gatvę. Menininkas paprastu žibintuvėliu į tiesioginį eterį ištransliavo keletą jei ne akinančių, tai bent stebinančių šviesos blyksnių. Šiuolaikiniai Lenkijos menininkai, teigia lenkų meno kritikas Lukaszas Gorczyca, jokiu būdu nesiekia iš esmės ir iškart pakeisti pasaulio; svarbu sukurti gestą, kuris realybę pakeistų trumpam. Tokie gestai nušviečia sistemos silpnąsias vietas pasinaudodami jomis pačiomis ir būtent ten, būtent tada sugriaudami sistemą. Biurokratijos ir mechanizmų realybėje jie atskleidžia absurdą ir neaprėpiamą grožį; plyšius ir nišas, kuriuose klesti chaosas ir absoliuti laisvė.

Kritikas šią strategiją vadina virusine – tačiau šis virusas paradoksaliai "išeina į sveikatą". Pasak jo, tai kol kas paskutinė menininkų kontakto su visuomene paieškų stadija po to, kai šios paieškos tapo neišvengiamos ir kone gožiančios visa kita, po 1989-ųjų radikaliai pasikeitus pačiai visuomenei. Pirmoji menininkų reakcija – dėmesys savo pačių identitetui, savo kūnui ir kūnui apskritai. Šiuolaikinio meno centro lankytojai gali atsiminti čia eksponuotą kone skandalingiausią tuometinį Lenkijos "artefaktą" – Katarzynos Kozyros diplominį darbą "Gyvūnų piramidė": vieną ant kitos užkrautas gyvūnų iškamšas. Šalia rodyta kumelės nužudymo ir "mėsinėjimo" videodokumentacija buvo filmuojama tą pačią dieną, kai autorė gavo paskutinę stiprios chemoterapijos dozę. Lukaszas Gorczyca: šiai srovei priklausančių menininkų naudojama šoko terapija sąlygojo tai, kad greitai didėjo plyšys tarp vadinamojo "šiuolaikinio meno" ir vadinamosios "viešosios nuomonės", kuri žiniasklaidoje aktyviai priešinosi moralinių ir socialinių (įskaitant ir menininko vaidmenį visuomenėje) ribų peržengimui. Ribos sustandėjo tiek, kad, prabėgus vos keletui metų, jau visas būrys menininkų reiškė nepasitenkinimą meno situacija ir jo institucijomis, smarkiai abejodami savo veiklos įtakos galimybėmis. Tačiau dar 1996-aisiais Zbigniewas Libera eksponavo "Keno tetą" (pagyvenusios moters pavidalo lėlę Barbę), "Gali mane nuskusti" (labai plaukuotą Barbės versiją) ir iš "Lego" kubelių sudėliotas koncentracijos stovyklų scenas. Jis sulaukė ne tik kontroversiškų diskusijų žiniasklaidoje (kurioje cirkuliavo ir oficialus "Lego" kompanijos pasipiktinimo laiškas), bet ir solidžios vietos šiuolaikinio Lenkijos meno istorijoje kaip pirmasis, pasinaudojęs priešo ginklu. Nesunkiai suprantama kalba jis prabilo apie viruso strategiją ir kartu apie kūno suvaržymą naujojoje ekonomikoje – du dalykus, kuriais pravartu remtis kalbant apie šiuolaikinį Lenkijos meną.

Paroda "Po baltai raudona vėliava" reprezentuoja pastarųjų kelerių metų Lenkijos meną ir keliauja per Taliną, Vilnių, Maskvą bei dar kelis Rusijos miestus. Tai, ko gero, pagrindinė priežastis, dėl kurios į parodą nepateko atvirai kritiški pačią Lenkijos meno sceną deformuojantys darbai. Tačiau joje nemažai intervencijų į mūsiškį, lietuvišką, kontekstą; ir tai ne tik miesto erdvėje Roberto Rumaso išbarstyti neteisėti kelio ženklai (tokie kaip "seksualinis iškrypėlis" arba "atsargiai, į dangoraižį gali įsirėžti lėktuvas"), bet ir Piotro Lutyńskio Šiuolaikinio meno centro erdvių išbandymas gyvomis vištomis. Kiek šios intervencijos sėkmingos kaip išbandymai ir atvertys (stengiamasi, kad vištos nekentėtų) – viena, tačiau kaip jie veikia intelektualiniame kontekste – kita. Atrodo, kad Rusijoje virš Piotro Lutyńskio vištų kybos Olego Kuliko, kartą Stokholme per tarptautinės parodos atidarymą apsimetusio šunimi, apkandžiojusio lankytojus bei kuratorius ir sukėlusio naują ir vis tą patį Rytų ir Vakarų konfliktą, šmėkla; Vilniuje autorių negailestingai nubaudė greta vos ne tą patį savaitgalį atidarytas paukščių kupinas restoranas "Čili kaimas".

Vienas įdomiausių mokslinės fantastikos autorių Philipas K. Dickas (1928–1982) – ne dailininkas, ir ne apie vizualųjį meną kalbėjo Alanas Brienas, vadindamas jį "vienu originaliausių rašytojų, su kuriuo lyginant didžioji dalis europietiškojo avangardo atrodo kaip aklavietėje atsidūrę savo bambų tyrinėtojai". Tačiau net nediskutuojant apie tai, kuri meno sritis yra priešakyje, galima tvirtinti, kad Dicko pasaulėvoka artima tikrai nemenkai daliai šiuolaikinių (Lenkijos) dailininkų. Ne veltui jį dievina Kuba Bąkowskis, parodoje pristatantis du kūrinius – videojuostoje užfiksuotus bandymus skraidyti ir subtiliai pulsuojančią instaliaciją "Lengvas eteryje". Philipas K. Dickas, vienas pirmųjų patekęs į be perstojo besidauginančias tikroves, kuriose dabar jau pasiklysta daugelis, rašė: "Mėgstu kurti visatas, kurios suyra. Man patinka galvoti, kad jos nesuklijuotos". Pasaulėtvarka čia, be abejo, tapati pasaulėvokai. Realus laikas – viena iš nerealaus laiko gijų. Originalios idėjos – įrankiai nutraukti viena kitą sekančias galimybių gijas, procesus, ideologijas etc. Kalbėjimas (netgi apie save) – visuomet kalbėjimas už kažką, kieno vietą užimi, už ką turi pasakyti tai, ką sakai, ir kam buvo sutrukdyta kalbėti (G. Deleuze). Kūriniai – viena kitą eliminuojančios tikrovės. Plaštakės sparno išjudinta oro banga gali sukelti audrą ne tik kitoje Žemės rutulio pusėje. Svarbu – puolimas.

Tiesa tai, ką mini ne vienas naujojo Lenkijos meno kritikas: Lenkijos menininkai nesidrovi imtis "didžiųjų" temų: kultūra, karas, žiniasklaida. Zbigniewas Libera eksponuoja išsamią projekto, skirto žiniasklaidos terpei, dokumentaciją: inscenizuotos amerikiečių kariuomenės įžengimo į Bagdadą fotografijos, keletą mėnesių laukusios, kol jų siužetą patvirtins istorinis faktas, pasirodė plačiai žinomo kultūrinio Lenkijos savaitraščio "Przekrój" viršelyje; viršelis savo ruožtu buvo panaudotas savaitraščio reklamai viešuosiuose Varšuvos reklaminiuose stenduose; projekto pavadinimą – "Busho sapnas" – pasiūlė redakcija.

Subjektyvūs, šiurkštūs ir parodos kontekste būtent todėl kone sunkiausiai surandami Wilhelmo Sasnalo darbai – tapybos lakštai, kuriais jis jau spėjo pagarsėti pasaulyje. Juose "pasaulis – tai nepaliaujamai srūvantys vaizdai, kuriuos galima vis iš naujo skaityti ir užrašyti, kurie kiekvienąkart įgyja antrąjį, trečiąjį kvėpavimą" (H. R. Reust, "Artforum"). Skubrus juodas teptukas kviečia įvaizdžius ir pasakojimus iš kino, mados bei meno žurnalų ir katalogų, televizijos, vėl kino, lankstinukų ir komiksų, tačiau jų skaitymas – tai kone brutalus dorojimasis su savo fantazija, bandant nugalėti įtarumą ir skepsį ir siekiant atgaivinti atmintį, parengti ją naujos patirties – naujo skaitymo – malonumui.

"Amžina" menininkų "kova" parodų salėse gali būti bukinanti ir nuobodi; kyla klausimas, ar nuolatinis pasipriešinimo srautas neverčia alternatyvų supamo žiūrovo rinktis tai, kas jau pasirinkta. Antra vertus, ar puolimo strategija, tokia dažna ir beveik neišvengiama įvairiose kontekstualaus meno praktikose, negali būti efektyvi? Išties kur kas įdomiau, jei autorius ne tik "naudojasi priešo ginklais", bet ir "yra priešo pusėje". Hubertas Cherepokas, dar vienas iš, mano nuomone, paveikiausių menininkų parodos kontekste, videodarbuose (viename jų be galo nuobodžiauja bibliotekos skaitytojas) pažodžiui kartoja tikrovę. Čia galima priminti ir gretimoje salėje drioksinčią Katarzynos Kozyros instaliaciją "Nusikaltimas ir bausmė".

Paweło Althamerio, kone radikaliausiai svyruojančio ties regimumo ir skaitymo galimybės riba, parodose paprastai negalima rasti ne dėl to, kad jis jose nedalyvauja, bet dėl to, kad savo kūrybingumą jis skleidžia kur kas plačiau nei ekspozicijų erdvės; šios jam – kultūrinių strategijų kupinos saugyklos, tuo tarpu miestas, jo santykiai ir taisyklės – erdvė tikrajam šių strategijų gyvenimui. Panašiai kaip Philipas K. Dickas, jis linkęs pasaulį įsivaizduoti ne tik kaip dirbtinę, bet ir kaip "nesuklijuotą", lanksčią ir kartu netvirtą visatą. Didžiausią nuostabą jam kelia tai, kiek ir kokių dalykų yra laikomi paprastais, eiliniais, natūraliais, nevertais nei dėmesio, nei diskusijų. Althamerio būdas tai parodyti gali būti paskaita apie tai, kad savo aplinką galima stebėti kaip kino filmą, arba bandymas pardavinėti viešojo miesto transporto bilietus už pusę kainos, kol iš esmės neteisėtą veiklą sustabdo policija. Šįkart, kviesdamas sūnus atstovauti jam parodoje savo estetiniais sprendimais, jis ne pirmą kartą elgiasi lyg ateivis, nežinantis taisyklių. Bet, kaip sakydavo ir Philipas K. Dickas, vis tiek ačiū, bum bum...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15300. ėĖ2004-04-20 00:50
lenkai serga, kaip kažkas panašaus bet veržiasi per taip vadinamą demokratiją pas Mus

15310. ZveriZ2004-04-20 11:55
man labai patiko lenko menininko epizodiskas pasirodymas vilniuje, atskleides zenklo galia: istorija su is viesbucio pabegusiais uzsienieciais, kurie pro langa pamate zenkla, ji interpretavo kaip tiesiogine teroristu griesme jiems. meno galia ::) aciu uz straipsni.

15335. dsjyfg2004-04-21 13:29
straipsnis neblogas, geras. tikrai geresnis už niekam tikusią parodą. joje nepamačiau nieko įdomaus, intriguojančio. vis tos pačios nuvalkiotos banalybės, matytos šimtus kartų - kažkokios sociologizacijos, politikavimai ir pan. pradžioje lyg patraukė tas filmukas su dainuojančiais nebyliais, bet po kelių minučių smaksojimo į ekraną paėmė žiovulys ir tiek (nei graudu, nei ironiška - tik nuobodu). vištos - prieš kelis metus kažkas panašaus regėta vda studentų meno dienose. na, gal dar tas darbas įstrigo, kur autorius savo fotografiją deda į visokias reklamas, laikraščių nuotraukas ir pan. bet vienas darbas parodos, deja, neištempia

15351. ėĖ2004-04-22 01:25
hm jo, čiut gal kitaip, bet ką Mes galim, ar vėl būt pasipūtę

15421. +++-----++++2004-04-24 11:10
vienintele katazinka gero lugio visa kita gan suvelta

16672. mmkljhh :-) 2004-05-14 16:49
įvertinimmmmmmvvvvvvvv 000000.......

16673. coliuks :-( 2004-05-14 16:50
bu.....

Rodoma versija 21 iš 21 
14:13:01 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba