ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Stokholmo košmaras

Ištrauka iš knygos "Kremliaus digerio pasakaitės"

JELENA TREGUBOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tribūnos Leninui projektas. 1920
El Lissitzky

Kai išgirstu tariant žodį "Stokholmas", mane ima krėsti šiurpas. Ir ne tik mane – visus trisdešimt žurnalistų ir politikų, kurie 1997 metų gruodžio pradžioje ryžosi vykti į Švediją drauge su Rusijos prezidentu.

Tąsyk Jelcinas vos neapvesdino Nemcovo su švedų princese Viktorija. Per oficialų karališkąjį priėmimą Rusijos prezidentas, pakėlęs taurę šampano, nei iš šio, nei iš to pasišaukė pirmąjį vicepremjerą, mostelėjo galva į Švedijos monarcho dukrą ir pareiškė:

– Žiūrėk, kokia simpatiška mergaitė! Reikia tave su ja apvesdinti. Eik, susipažink!

– Borisai Nikolajevičiau, čiagi Švedija! Žinote, koks griežtas čia etiketas! Juk ji – neliečiamas asmuo, su ja taip paprastai negalima! – Nemcovas pabandė jį atkalbėti nuo vedybų avantiūros.

Bet rusų carui švedų protokolas – nusispjaut: ilgai nelaukęs, Jelcinas prisitraukė prie savęs paklaikusią iš siaubo Viktoriją ir pasigardžiuodamas pabučiavo.

– Na va! O dabar – tu! – pareikalavo Jelcinas.

Siekdamas išgelbėti švedų princesės, o kartu ir savo šalies garbę, vicepremjeras griebėsi paskutinio šiaudo:

– Borisai Nikolajevičiau, negaliu, aš vedęs. O čia įstatymas griežtas: jei tik prisiliesi prie netekėjusios princesės – viskas, iškart vestuvės!

– Va tai tau... – nusivylė Jelcinas.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad pasikėsinimas į princesės garbę – tik pradžia. Per spaudos konferenciją Stokholmo rotušėje Senelis visiškai įsijautė į programą.

Sąmonės srautas, kaip paprastai, plūstelėjo mėgstamiausia tema – "Kovinės galvutės".

– Aš pasiūliau Jungtinėms Valstijoms du kartus sumažinti branduolinio ginklo atsargas! O kol kas nusprendžiau, kad Rusija, pati viena, sumažins kovinių galvučių atsargas trečdaliu... Šį reikalą privalome ilgainiui užbaigti ir visiškai sunaikinti branduolinį ginklą! – paskelbė Jelcinas, ir daugybė reporterių pradėjo karštligiškai pliekti sensacingus pranešimus savo agentūroms.

Regis, Vakarų diplomatai galėtų pasidžiaugti tokiu beprecedenčiu Rusijos valstybės vadovo pacifizmu. Kur tau... Tuojau paaiškėjo, kad taiki Jelcino iniciatyva šiek tiek šlubuoja: staiga jis branduolinėmis išvadino ir niekuo dėtas nebranduolines valstybes – Japoniją ir Vokietiją.

Kliuvo ir Švedijai. Mat Jelcinas supainiojo ją su Suomija ir pareiškė, kad dvidešimtajame amžiuje šiai šaliai yra tekę kariauti su Rusija.

– Na, bet dabar visa tai jau praeity, – taikiai užbaigė Rusijos lyderis.

Paskui, maloningai atleidęs švedams už mitinį karą, Jelcinas ėmė žerti pamokymus vietos valdžiai.

– Jūsų liaudis, jūsų darbininkai pelnytai piktinasi savo vyriausybe! – pritrenkė švedus svečias. – Nes jūs visą laiką kurui naudojate anglis, o ne dujas! O reikia naudoti dujas! Ir Rusija gali jums jų parduoti!

Iš kokių liaudies pasakų Jelcinas prisigraibė žinių apie švedų kasyklas, visiems laikams taip ir liks didžiąja rusų diplomatijos paslaptimi.

Netrukus teko sunerimti ir rusų delegacijai.

– Aš jiems įsakiau! – mostelėjo Jelcinas į savo svitą. – Sutartis dėl dujotiekio turi būti parengta ne kokiais nors devyniasdešimt penktaisiais, o ryt rytą, aštuntą valandą.

Tuo metu dirstelėjau į Jelcino palydą ir pamačiau, kad Nemcovo ir Jastržembskio, kurie pagal švedų protokolą privalėjo stovėti išsitempę šalia prezidento, veidai rodė juos tuoj apalpsiant – buvo net nebe išbalę, o negražiai žalsvos spalvos.

Greta manęs sėdinčios jautresnių nervų rusų žurnalistės sriūbavo kone balsu. Viena paskui kitą, delnais dengdamos šlapius nuo ašarų veidus, jos kėlėsi iš savo vietų ir skuodė į vestibiulį.

O aš iš siaubo negalėjau net krustelėti ir kaip užkerėta spoksojau į prezidentą.

Jelcinui kažkas darėsi – atrodė, kad stoja jį varantis mechanizmas: jis užsikirtinėjo, atsakinėjo ne tai, ko buvo klausiamas, veido bruožai išskydo, ir galop, netyčiom užkliuvęs už mikrofono laido, susvyravo ir čia pat tribūnoje ėmė virsti šonan.

Atrodė, dar pora sekundžių – ir atsitiks pats baisiausias dalykas. Mūsų prezidentas tuojau numirs, čia ir dabar, tiesiog mano akyse.

Čia jau ir prezidento svitą apėmė isterija. Jastržembskis puolė gelbėti Jelcino – apsimesdamas, kad duoda jam kažkokius svarbius popierius, atstovas spaudai, stengdamasis neatkreipti dėmesio, tarsi rūpestinga auklė savo kūnu parėmė prezidentą, neleisdamas jam pargriūti. O paskui pritraukė kėdę ir pasodino jį prie stalo.

Nemcovas nervų jautrumu pralenkė net savo "nuotaką" švedę: pirmasis vicepremjeras staiga susvyravo, stvėrėsi už galvos ir tekinom nėrė šalin nuo tribūnos – kairėn, į vestibiulį, kur nuo švedų diplomatų jau slėpėsi daugiau nei pusė rusų delegacijos ir žurnalistų.

Nepajėgdama ilgiau stebėti to širdį draskančio reginio netrukus emigravau ir aš.

– Pajutau, kad dar akimirka – ir pats pargriūsiu nualpęs, – prisipažino man mirtinai išbalęs Nemcovas, tarsi vėduokle vėduodamasis prezidento vizito scenarijumi.

O šalia jo Vera Kuznecova, tuomet dirbusi "Izvestijose", tampė už rankovės Tatjaną Djačenko ir garsiai it kontūzyta šaukė jai į veidą:

– Bet juk tai – p...c! Tania! Tai p...c! Ką dabar daryt?!

Prezidento duktė Tatjana reagavo labai santūriai ir nusprendė šios naujos minties nekomentuoti.

Užvis labiausiai tą vakarą mane sukrėtė Jastržembskio, Jelcino atstovo spaudai, šaltakraujiškumas. Kai išėjusi iš rotušės it vatinėmis iš susijaudinimo kojomis nulėkiau į spaudos centrą, radau jį ten vieną, besiruošiantį eiti į konferencijų salę, sausakimšą įsiaudrinusių žurnalistų. Jastržembskis manęs nepastebėjo ir tarsi aktorius, prieš išeidamas į sceną, keletą sekundžių atsidėjęs bandė nutaisyti miną, čiaupė burną, stengdamasis suteikti veidui įprastą džiugią išraišką.

Matant nervingai trūkčiojantį, tirtantį veidą, šiurpino tai, kad jo rankos, laikančios plastikinį puodelį su kava, kurį įeidamas mašinaliai pasiėmė nuo staliuko žurnalistams, NEDREBĖJO. Jis tiesiog laikė priešais save tą nelaimingą puodelį su kava, kurios taip ir neparagavo – matyt, paėmė jį tik tam, kad įsitikintų, jog sugeba išlaikyti pusiausvyrą.

– Serioža, kas čia dedasi? Gal galit paaiškinti? – tyliai paklausiau.

– Jeigu aš pats, Lenočka, suprasčiau, kas čia dedasi... Nepatikėsit: kaskart, kai jam taip atsitinka, pajuntu tikrų tikriausią fizinį skausmą... – iš netikėtumo prisipažino Jastržembskis, po šoko dar nespėjęs atgauti savo įprastinės būsenos.

Bet čia pat, per šimtąją sekundės dalį, jis susivaldė ir pasitaisė, šypsodamasis savo firmine gumine šypsena:

– Kaip – kas dedasi? Vyksta spaudos konferencija!

Ir, galantiškai atvėręs man duris į salę, kur nekantraudami dūzgė mano kolegos, atstovas spaudai puolė į mūšį.

Jis it kietas teniso žaidėjas negailestingai ir tiksliai atmušinėjo visus žurnalistų kamuoliukus, čia pat kurdamas genialias formuluotes, paaiškinančias Jelcino elgesio keistenybes:

– Paprastai žurnalistai nežino, kas vyksta už uždarų pasitarimų durų. Jiems retai kada pasitaiko įkelti koją į diplomatų virtuvę. Tačiau Rusijos prezidentas laikosi ypatingo, savito stiliaus. Ir šiandien jūsų akivaizdoje jis pasielgė taip, kaip diplomatai paprastai nesielgia: prezidentas žurnalistams šiek tiek pravėrė langelį į patalpą, kurioje vyksta uždari diplomatiniai pasitarimai. O jei kalbėtume konkrečiau, – čia aš savo ruožtu atskleisiu jums paslaptį, – taip jis jums užsiminė apie būsimas Rusijos ir JAV derybas nusiginklavimo klausimu.

O kažkokį Jelcino sveikata itin susirūpinusį japoną, nesiliaujantį klausinėti apie Japoniją branduoline valstybe apšaukusio prezidento neadekvatumą, Jastržembskis mikliai išstatė pajuokai:

– Japonija? Tikrai? Jis paminėjo Japoniją? Vadinasi, apsiriko – ką, negi jūs pats nesuprantat? Pakeiskite Japoniją... aš jau ir neatsimenu, kokios ten dar yra branduolinės valstybės? Ką? Aha! Matot! Jūs ir pats neatsimenat! Pakeiskite Didžiąja Britanija. O Vokietiją visai išbraukite.

Gerą pusvalandį jis taip profesionaliai mums pūtė miglą į akis, kad pasibaigus konferencijai aš ir pati vos nesuabejojau: ar tikrai prieš valandą girdėjau priešmirtinius Jelcino kliedesius, o ne "diplomatines paslaptis pro pravirą langelį".

Rytojaus dieną Jelcinas įtartinai pakimusiu balsu skaitė iš popieriaus lapo ilgą kalbą Švedijos parlamente, ir buvo aišku, kad jis supranta tai, ką skaito. Ir suklydo jis tik keletą kartų. O Djačenko ir Jastržembskis, sėdintys svečių ložėje, ramiai ir linksmai kikeno iš nereikšmingų prezidento riktų. Dar kartą nusistebėjau geležiniais šios porelės nervais.

Kur kas emocingesnis Nemcovas vėliau man prisipažino, kad Stokholmo skandalo priežastis – tai taurė šampano, kurio vos gurkšnelį Jelcinas išgėrė per priėmimą pas Švedijos karalių.

– Matai, kai Jelcinui kyla sveikatos problemų, kad išlaikytų jį normalų, iš pažiūros veiklų, jie, kiek žinau, pripumpuoja jam kažkokių labai stipriai veikiančių vaistų, su kuriais vartoti alkoholį griežčiausiai draudžiama, nes tuomet iš karto "muša per smegenis", taip ir kojas užversti galima. Kai jis tokios būklės, pakanka nuryti vos lašelį net ir paties silpniausio vyno ar šampano – ir prasideda košmaras...

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15250. taigi2004-04-19 10:47
jo, skaitosi kaip kokie komedijos apmatai;) Tik kad tokie komediantai pavojingi tiek sau, tiek aplinkiniams. Toliau nuo tokiu...

15260. bj2004-04-19 13:26
cze ka...tipo, aliuzijos i musu adamkus?

15262. jbtw2004-04-19 14:04
ne,cia aliuzija i paxius taxius... turbut;)

15280. teisus2004-04-19 18:49
15262.jbtw, o ne 15260.bj
negi pamiršot, kas į reanimaciją buvo papuolęs?

15281. 15280 tęsinys2004-04-19 18:52
... o kai dar (jei neduokDie vėl bus išrinktas) užsienyje kur paprotins visus taip, kaip savo kelionėse po kaimus - tai Jelcino istorijos visai nublanks

15303. ėĖ2004-04-20 01:01
o dieve, ir čia Pakso rinkiminė kampanija. Siaubas, kiek bukų runkelių tarp antipaxoidų - matyt biudžetininkai

15306. ;]2004-04-20 09:24
pirmą kartą matau, kad paxo elektoratas pavadintas antipaxoidais;]

15326. vot2004-04-21 04:44
žinai ;], normaliam europiečiui sunku atskirti sTaliną nuo hItlerio, o vidutiniam nefrustruojančiam homo sapiensui Lietuvoje antipaxoidas ir paksininkas yra tas pats. Šiuo atveju net koks Laurinkus nuo kokio ten Ačo yra nulis skirtumų. Šūde sėdim ir tiek, tikėkimės neilgam.

15328. vot ir dar kartą2004-04-21 05:04
Beje ypatingu aziatiško mentaliteto etalonu sužibėjo rotary klubo įkūrėjas didysis mOtieka -> būdamas advokatu vienos gedinčios prancūzų moters, lenda jai į užpakalį (aziatiškas pataikūniškumas) ir siūlo griežtinti bausmes jos dukters žudikui (aziatiškas žiaurumas)

Kas susipažinęs us aziatišku mentalitetu - tai etaloninis Azijos mentalitetas - žiaurumas ir sentimentalumas

15330. paskutiniam2004-04-21 08:19
kam apie motieką taip sudėtingai? tas vaikinas už tik pinigą viską ir visus padarytų.

15349. 4$ girta2004-04-22 01:15
thanks pagaliau, o toks 5spudis , kad Jus ji MYLITE, nes buvo trinama kokio issisokelio tie patities pasteveviam

15353. nlo2004-04-22 01:29
Jeigu motieka vaikinas, tai as pingvinas. Jeigu adamkus insaideris, tai as marsietis

15355. DDT 2 nlo2004-04-22 01:44
a tu tikrai marsietis pingvinas?

15357. vot2004-04-22 01:59
mOtieka 14 metų mylėjo save už Lietuvos architektūra, o po pAxo čiut paklibėjo, bet kaip tikras čiukčia jaučiasi vis tiek teisus (vyriškai) už dabartinę arch.......

15358. vot2004-04-22 02:13
mOtieka sukūrė Lietuvos Konstituciją savo praturtėjimui, tai net bananinės šalys tokios fizionomijos ..../ bet visi jĮ tik myim mylim myli (ROTARY BROLIS FOR YOU). Yra kitas klausimas - ar jam ir jo tėvam kolekcininkams po privatzacijos turtų (prieš stalino privačios nuosavybės legimytizacijos poppierius ir mOtieką jau yra) kokia pensiją skirti tAm parazitų perui - 2000 Lt ar daugiau. A?

15359. vot su papildymu2004-04-22 02:21
patikslinu, teisiškai motiekos turtai priklauso stalinui (mOtieka yra neišsilavinęs teisininkas ir niekada jam dėl riboto IQ nepavyks pralenkti yraodyti priešingai) - kitaip yra super laikina ir juokinga

15384. to Ėė, vot ir kt. pan.2004-04-22 21:00
Ar nepavargai pats rasydamas, atsakinedamas ir tikslindamas? Geriau tegu grizta vienas Artūras is Vilniaus kol dar nepasimetei tarp daugybes vardu.

16267. lelija :-) 2004-05-10 11:54
o kokios moteriškės ponui Motiekai patinka; blondinės ar briunetės

Rodoma versija 21 iš 21 
14:13:00 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba