ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-01-25 nr. 637

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Darius Klibavičius. Minkštumo ženklas – "i" (43) • -gb-. Štai ką vadinu metimu (18) • Bertolt Brecht. Įsikalk (2) • Leonas Stepanauskas. Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai (1) • Thomas Merton. Mintys vienumoje (2) • Sigitas Geda. Šuo šunį džiovina (16) • Agnė Narušytė. Post Soviet Scriptum (10) • Donatas Petrošius. Eilės (3) • Gytis Norvilas. Eilės (6) • Luigi Zoja. Analizės amžius (1) • Rūta Birštonaitė. Argi tai gyvenimas (1) • Rokas Sinkevičius. Atsiliekantys stereotipai (8) • Vygantas Vareikis. Gerceno kompleksas (3) • K. K.. Septyniasdešimtmetis jaunuolis (1) • Edvardas Žižys. Eugenijaus Ginvilos-Kulviečio vaikaitis kalbės lietuviškai (3) • Juozas Šorys. Medeljino "saulutės" (28) • Janina Bielinienė. Du karaliaus autografai (5) • Dmitrij Prigov. Kūryba (10) •

Mintys vienumoje

Iš leidyklos "Katalikų pasaulis" rengiamos išleisti knygos

Thomas Merton

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ralpho Eugene’o Meatyardo nuotrauka

Taigi žmogus, keliaujantis į dykumą, kad būtų savimi, turi saugotis, kad neišprotėtų ir netaptų tarnu to, kuris ten gyvena steriliame tuštumos ir pykčio rojuje.

Tačiau pažvelkime į šiandienos dykumas. Kokios jos? Tai naujo ir baisaus kūrinio gimimo vieta, bandomoji žemė galios, kuria žmogus siekia sunaikinti tai, ką Dievas sukūrė ir palaimino. Mūsų laikais, didžiausių technikos laimėjimų amžiuje, dykuma pagaliau tampa žmogaus nuosavybe. Jam nebereikia Dievo, dykumoje jau galima gyventi iš savo paties išteklių. Ten galima pasistatyti nuostabius ir saugius atsitraukimo, eksperimentų ir ydų miestus. Tie spindintys miestai, tiesiog per naktį išdygstantys dykumoje, nebėra Dievo Miesto atspindžiai, nusileidę iš dangaus, kad nušviestų pasaulį taikos vizija. Tai net ne didžiojo Babelio bokšto kopijos, bokšto, kuris kartą buvo iškilęs Šinaro dykumoje, kad žmogus "pasistatytų miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarytų sau vardą" (Pr 11, 4). Tai blizgančios ir niekingos piktojo šypsenos, besišaipančios iš dykumos veido, tai laikinumo miestai, kur kiekvienas žmogus įtariai stebi savo brolį, tai miestai, kurių venomis tarsi dirbtinis kraujas teka pinigai, tai miestai, iš kurių įsčių rasis paskutinis ir didžiausias naikinimo įrankis.

Ar galime ramiai žiūrėti, kaip šie miestai auga, ir nieko nedaryti, kad išgrynintume savo pačių širdis? Kai žmogus, jo pinigai ir mašinos pajuda į dykumą ir ten įsikuria ne kovodami su piktuoju, kaip tai darė Kristus, bet patikėdami piktojo galios ir turto pažadais, garbindami jo angelišką išmintį, pati dykuma išplinta visur. Visur plyti dykuma. Visur vienuma, kurioje žmogus privalo atgailauti, kautis su savo priešininku ir apvalyti savo širdį Dievo malone.

Dykuma – tai nusivylimo namai. O nusivylimo dabar visur pilna. Tik nemanykime, kad mūsų vidinė vienuma – susitaikymas su pralaimėjimu. Mes nuo nieko neišsigelbėsime, jei tyliai leisimės nugalimi. Nusivylimas – tai bedugnė, praraja. Nemanykime, kad ją užversime, jei su ja apsiprasime ir mėginsime pamiršti, kad apsipratome.

Štai mūsų dykuma: gyventi drąsiai susiduriant su nusivylimu, bet jam nepritariant ir nenuolaidžiaujant. Kryžiaus viltimi jį sutrypti. Nepaliaujamai kovoti su nusivylimu. Šis karas – tai mūsų dykuma. Jei drąsiai kovosime, atrasime Kristų šalia mūsų. Jei negalime susidurti su nusivylimu nebūgštaudami, niekada Jo neatrasime.

Žmogaus temperamentas iš anksto nelemia to, kad vienas asmuo bus šventas, o kitas – pasmerktas. Visi temperamentai gali tiek pastūmėti į pražūtį, tiek tapti išsigelbėjimu. Turime išmokti matyti, kad mūsų temperamentas yra Dievo dovana, talentas, kurį privalome "paleisti į apyvartą", iki Jis ateis. Nesvarbu, kokiu paprastu ar sudėtingu temperamentu esame apdovanoti. Jei tinkamai naudosime tai, ką turime, ir tai tarnaus mūsų geriems troškimams įgyvendinti, galime pasiekti daugiau nei tas, kuris pats tarnauja savo temperamentui, užuot pavertęs jį savuoju tarnu.

Šv. Tomas sako [I–II, Q. 34, a. 4], kad žmogus yra geras tuomet, kai jo valia džiaugiasi tuo, kas yra gera, o blogas tada, kai jo valia džiūgauja dėl to, kas bloga. Žmogus yra dorybingas, kai randa laimę dorybingai gyvendamas, o nuodėmingas, kai malonumo semiasi iš nuodėmingo gyvenimo. Taigi tai, ką mylime, parodo, kas mes esame.

Vadinasi, žmogus pažįstamas iš to, koks buvo visas jo gyvenimas, iki pat galo. Jį taip pat galima pažinti iš to, nuo ko jis pradėjo. Ir jei nori pažinti jį tokį, koks jis yra šią akimirką, pažiūrėk, ar toli jis nuėjo nuo savo pradžios ir kiek priartėjo prie savo tikslo. Taigi žmogus, kuris prieš savo valią nusideda, bet nuodėmės nemėgsta, nėra nusidėjėlis tikrąja šio žodžio prasme.

Geras žmogus ateina iš Dievo ir pas Jį sugrįžta. Jis pradeda gyventi su Dievo jam suteikta gyvenimo ir gebėjimų dovana. Žmogus subręsta ir pradeda rinktis. Jo pasirinkimai didžiąja dalimi jau yra nulemti tiek to, kas su juo buvo nutikę pirmaisiais gyvenimo metais, tiek įgimto temperamento. Žmogaus pasirinkimus ir toliau veiks jį supantys žmonės bei jų veiksmai, pasaulio, kuriame jis gyvena, įvykiai, visuomenės pobūdis ir papročiai. Nepaisant to, jis iš esmės lieka laisvas.

Tačiau žmogaus laisvė nėra įkalinta dorovės vakuume. Lygiai taip pat nėra būtina sukurti tokį vakuumą, kad savo veiklai garantuotume laisvę. Išorinė prievarta, mūsų pačių aistros ir stiprūs prigimties polinkiai nepažeidžia mūsų laisvės esmės. Jie tiesiog apibrėžia jos veiklą, nustatydami jai tam tikras ribas. Tai tiesiog suteikia laisvei savitą pobūdį.

Pikto temperamento žmogus gali būti labiau linkęs niršti nei kuris kitas. Tačiau kol jis išlaiko sveiką nuovoką, yra laisvas nebūti piktas. Jo polinkis pykti yra jo charakterio jėga, kuri priklausomai nuo žmogaus troškimų gali būti nukreipta tiek į gera, tiek į bloga. Jeigu jis geidžia to, kas bloga, jo būdas taps blogio ginklu, nukreiptu prieš kitus žmones ir net prieš jo paties sielą. Jeigu jis trokšta to, kas gera, jo charakteris gali tapti gerai įvaldytu įrankiu kovoti su viduje tūnančiu blogiu ir galimybe padėti kitiems įveikti iškylančias kliūtis. Jis lieka laisvas trokšti gero arba blogo. […]

Kiekvienas asmuo turi instinktyvų troškimą daryti gera ir vengti blogo. Bet šis troškimas yra bergždžias, kol nesame patyrę, ką reiškia būti geram.

Daugeliui geros valios žmonių dorybės troškimą sugriauna pasibjaurėjimas, kurį jie instinktyviai jaučia netikroms tų žmonių, kurie lyg ir turėtų būti šventi, dorybėms. Nusidėjėliai labai gerai mato netikras dorybes ir tiksliai žino, kokios turėtų būti gero žmogaus savybės. Jei žvelgdami į geru laikomą žmogų jie mato tik tokią "dorybę", kuri yra mažiau veiksminga, gyvybinga ir įdomi už jų pačių ydas, jie padarys išvadą, kad dorybė neturi prasmės, todėl rinksis tai, ką jau turi, net jei to ir nekenčia.

Tačiau kas, jei mes neturime jokios dorybės? Kaip tuomet galime ją patirti? Dievo malonė per Kristų, mūsų Viešpatį, pažadina mums dorybės troškimą, kuris yra išankstinė tos dorybės patirtis. Tai Jis padaro mus pajėgius "pamėgti" dorybę dar prieš visiškai ją įgyjant.

Malonė, kuri yra gailestingumas, slaptai telkia savyje visas dorybes, taip kaip ąžuolo lapai ir šakos slypi gilėje. Būti gile – tai iš anksto patirti, ką reiškia tapti ąžuolu. Per įprastą prigimtinę malonę mes gauname visas krikščioniškąsias dorybes kaip sėklas. Suteiktos malonės mus skatina įgyvendinti šias slaptas galias ir padeda suprasti, ką jos reiškia – mumyse veikia Kristus.

Prisiminti gero poelgio teikiamą malonumą yra būtina. Ne tam, kad liktume patenkinti savimi, o kad žinotume, jog dori poelgiai yra ne tik įmanomi ir vertingi – jie gali tapti lengvesni, malonesni ir vaisingesni už ydingus, kurie geriesiems prieštarauja ir jiems trukdo.

Netikras nusižeminimas neturėtų iš mūsų atimti pergalės džiaugsmo, kuris mums pritinka ir yra būtinas mūsų dvasiniam gyvenimui, ypač jo pradžioje.

Tiesa tai, kad vėliau galime būti palikti su trūkumais, kurių nepajėgiame įveikti – tam, kad nuolankiai kovotume su, atrodytų, neįveikiamu priešininku, visiškai nejausdami jokio pasitenkinimo pergale.

Iš mūsų gali būti pareikalauta atsisakyti net ir to pasitenkinimo, kurį jaučiame darydami gerus darbus, tam, kad būtume tikri, jog darome juos ne vien dėl malonumo. Tačiau prieš tai, kai galėsime atsisakyti minėtojo malonumo, visų pirma turime jį pasiekti. Iš pradžių būtina patirti pasitenkinimą įveikiant save. Tad nebijokime jo trokšti. […]

Ką reiškia pažinti ir patirti savo paties "niekumą"?

Negana su pasibjaurėjimu nusisukti nuo savo iliuzijų, klaidų ir trūkumų, atsiskirti nuo jų taip, tarsi jų nebūtų, o aš būčiau kažkas kitas, ne aš. Toks savęs sunaikinimas yra tik dar didesnė iliuzija – apsimestinis nuolankumas, kai sakant "aš esu niekas" iš tiesų norima pasakyt "noriu būti ne tuo, kuo esu".

Toks apsimestinis nuolankumas gali rastis iš mūsų trūkumų ir beviltiškumo patirties, bet nesuteikia mums jokios ramybės. Norint iš tiesų pažinti savo "niekumą", reikia jį dar ir mylėti. Tačiau mes negalime jo mylėti, jei nelaikome jo geru. Ir niekada nelaikysime, jei jo nepriimsime.

Antgamtinė mūsų atsitiktinumo patirtis – tai nuolankumas, kuris labiau už visus kitus dalykus mėgsta ir vertina mūsų moralinio ir metafizinio bejėgiškumo būseną Dievo akivaizdoje.

Kad taip mylėtume savo "niekumą", privalome neišsižadėti nieko, kas mums yra sava, nieko, ką turime ir kuo esame. Turime matyti ir pripažinti, kad visa tai yra mūsų ir kad tai yra gera, gera savo tikrąja esme, nes kyla iš Dievo. Gera stokojant, todėl kad mūsų bejėgiškumas, netgi moralinis ir dvasinis skurdas, pritraukia Dievo gailestingumą.

Kad mylėtume savo menkumą, turime viską mylėti savyje taip, kaip myli išdidus žmogus, kai myli save. Tačiau visa tai mylėti turime dėl visiškai kitokios priežasties.

Kad mylėtume savo niekumą, turime mylėti save.

Išdidus žmogus save myli todėl, kad mano, jog yra vertas meilės, pagarbos ir garbinimo dėl savęs paties. Todėl, jo supratimu, Dievas ir žmonės privalo jį mylėti. Jis manosi esąs vertesnis už visus kitus žmones būti gerbiamas, mylimas ir garbinamas.

Nuolankus žmogus irgi myli save ir siekia būti mylimas bei gerbiamas, bet ne todėl, kad meilė ir pagarba jam priklauso, o dėl to, kad jos jam nepriklauso. Jis siekia būti mylimas iš Dievo malonės. Meldžia, kad dėl jo dosnumo kiti jį mylėtų ir jam padėtų. Žinodamas, kad nieko neturi, jis taip pat supranta, kad jam visko reikia, ir nebijo to melsti bei gauti ten, kur gali.

Išdidus žmogus mėgaujasi savo iliuzija ir jam patinka būti pakankamam sau. Dvasiškai neturtingas žmogus myli patį savo nepakankamumą. Išdidus žmogus reikalauja pagarbos už tai, ko niekas kitas neturi. Nuolankus žmogus meldžia dalies iš to, ką kiekvienas yra gavęs. Taip pat jis trokšta būti iki kraštų pripildytas Dievo gailestingumo ir gerumo. Mes neturime prarasti jautrumo dvasiniams įkvėpimams. Privalome būti pajėgūs reaguoti į menkiausius perspėjimus, kurie mums tarytum paslėptas instinktas prabyla dvasiškai budrios sielos gelmėje.

Dvasinis gyvenimas – tai visų pirma gyvenimas.

Jis nėra tai, ką reikia tik pažinti ir tirti – jį reikia gyventi. Kaip ir bet koks gyvenimas, jis pasiligoja ir sunyksta, kai išraunamas iš jam tinkamo grunto. Malonė yra įskiepyta į mūsų prigimtį, ir visas žmogus yra pašventintas Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu. Todėl dvasinis gyvenimas – ne tas gyvenimas, kuris su šaknimis išraunamas iš žmogui būdingos aplinkos ir persodinamas į angelų tikrovę. Kaip dvasingi žmonės gyvename tuomet, kai gyvename kaip ieškantieji Dievo. Jei norime tapti dvasingi, privalome likti žmonėmis. Ir jei visoje teologijoje tam nebūtų patvirtinimų, jau pats Įsikūnijimo slėpinys tai pakankamai įrodytų. Kam Kristus tapo Žmogumi – argi ne tam, kad išgelbėtų žmones mistiškai suvienydamas juos su Dievu per savo paties šventą Žmogiškumą? Jėzus gyveno paprastą savo laikų žmonių gyvenimą tam, kad pašventintų paprastus visų amžių žmonių gyvenimus. Jei norime būti dvasingi, visų pirma gyvenkime savo gyvenimus. Nebijokime pareigų ir neišvengiamų išsiblaškymų dėl darbo, skirto mums Dievo valia. Apglėbkime tikrovę ir taip atrasime save pasinėrusius į gyvenimą teikiančią Dievo išmintį, kuri visur mus gaubia.

Pirmiausia įsitikinkime, kad tikrai žinome, ką darome. Tik tikėjimas gali mums suteikti šviesos, kad pamatytume, jog Dievo valia atrandama kasdieniame gyvenime. Be šios šviesos mes negalime žinoti, kaip teisingai nuspręsti. Be šio tikrumo neatrasime antgamtinio pasitikėjimo ir ramybės. Mes nuolat klumpame ir nupuolame, net tuomet, kai esame labiausiai nušvitę. O kai mus gaubia tikros dvasinės sutemos, net nežinome, kad nupuolėme.

Jei norime išlikti dvasiškai gyvi, privalome nuolat atnaujinti savo tikėjimą. Mes esame lyg rūke plaukiančių garlaivių vairininkai, neriantys į priešais tvyrančią tamsą, klausantys, gal išgirsime kitų laivų signalus, ir savo uostą pasieksime, tik jei visą laiką išliksime budrūs. Vadinasi, dvasinis gyvenimas – visų pirma budrumo dalykas. Mes neturime prarasti jautrumo dvasiniams įkvėpimams. Privalome būti pajėgūs reaguoti į menkiausius perspėjimus, kurie mums tarytum paslėptas instinktas prabyla dvasiškai budrios sielos gelmėje.

Meditacija – tai vienas iš būdų, kuriuo dvasingas žmogus išlaiko save budrų. Iš tikrųjų tai visai ne paradoksas, kad dauguma siekiančiųjų religinio tobulumo būtent medituodami aptingsta ir užmiega. Meditatyvi malda – griežta disciplina, kurios neišmokstama per prievartą. Jai reikia begalinės drąsos ir atkaklumo, o tie, kurie nėra pasiruošę kantriai dirbti, galiausiai ims sau nuolaidžiauti. Kaip ir kitur, kompromisas čia tėra kitas nesėkmės vardas.

Medituoti – tai galvoti. Tačiau sėkminga meditacija yra kur kas daugiau nei galvojimas ir samprotavimas. Tai ne vien "susijaudinimai", tai daug daugiau nei daugybė būtinų atlikti "veiksmų", kuriems jau pasirengta.

Meditatyvioje maldoje žmogus mąsto ir kalba ne vien protu ir lūpomis, tam tikra prasme jis kalba visa savo būtimi. Tuomet malda nėra vien žodinė formulė ar iš širdies kylančių troškimų serija – tai viso mūsų kūno, proto ir dvasios orientacija į Dievą, tyliai skiriant Jam dėmesį ir Jį garbinant. Tikrai gera meditatyvi malda – tai visos mūsų savasties atsigręžimas į Dievą.

Vertė Kipras Kristijonas Šimulynas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


538. Edma2003-01-27 16:37
Visų klausimų į kuriuos mes taip kankinančiai mėginame rasti atsakymus, atsakimai yra knygoje URANTIJA. Tik mūsų Akvariumo gyventojų nenoras,o gal būt nieko nepagrįsta baimė suvokti, kad yra kita dieviškoji realybė ir Jėzaus parodytas kelias, lieka mums kaip didžioji paslaptis.

Jėzaus žodžiai: Мир с вами. Это самая представительная группа верующих - апостолов и учеников, мужчин и женщин - перед которой я предстаю со времени моего освобождения от плоти. Я обращаю ваше внимание на то, что я заранее говорил вам: мое пребывание среди вас должно подойти к концу. Я говорил вам, что вскоре я должен вернуться к Отцу. И после этого я откровенно заявлял вам, что первосвященники и правители иудеев предадут меня на казнь, и что я восстану из могилы. Почему же, в таком случае, вы пришли в такое замешательство, когда всё это произошло? И почему вы были так удивлены, когда на третий день я воскрес? Вы не поверили мне, ибо слушали мои слова, не вникая в их смысл. А теперь вы должны выслушать меня, дабы не повторять той же ошибки, которая заключается в восприятии моего учения одним только умом, не постигая его значения сердцем. С начала моего пребывания в качестве одного из вас я учил вас, что моей целью является раскрытие небесного Отца его земным детям. Я прожил посвящение, раскрывающее Бога, чтобы вы могли испытать жизнь, прожитую в познании Бога. Я раскрыл Бога как вашего небесного Отца; я раскрыл вас как его земных сынов. Любовь Бога к вам, его земным сынам, является фактом. Через веру в мои слова этот факт становится в ваших сердцах вечной и живой истиной. Когда же через живую веру вы обретаете божественное богосознание, вы рождаетесь в духе как дети света и жизни - вечной жизни, в которой вы совершите восхождение во вселенной вселенных и овладеете опытом обретения Бога-Отца в Раю.

Я призываю вас всегда помнить о том, что ваша миссия среди людей состоит в возвещении евангелия царства - реальности богоотцовства и истины богосыновства. Возвещайте всю истину благой вести, а не только часть спасительного евангелия. Воскресение не изменило вашей проповеди. Обретаемое через веру богосыновство остается спасительной истиной евангелия царства. Вы должны идти в мир с проповедью любви к Богу и служения человеку. И прежде всего мир должен знать следующее: люди являются Божьими сынами, и через свою веру они действительно способны осознать и испытать в своем каждодневном опыте эту возвышающую истину. Мое посвящение должно помочь всем людям узнать, что они являются Божьими детьми, но такого знания будет недостаточно, если они не смогут лично, через свою веру, постичь спасительную истину о том, что они являются живыми духовными сынами вечного Отца.
Евангелие царства говорит о любви Отца и служении его детям на земле.

Все вы, присутствующие здесь, знаете, что я восстал из мертвых, но в этом нет ничего удивительного. В моей власти отдать жизнь и взять ее вновь; Отец дает такую власть своим Райским Сынам. Скорее, ваши сердца должно взволновать известие о том, что после того, как я покинул новую гробницу Иосифа, усопшие целой эпохи вступили на путь вечного восхождения. Я прожил свою жизнь во плоти для того, чтобы показать вам, что вы, через исполненное любви служение, можете раскрыть Бога своим собратьям - так же как я раскрывал Бога в любви и служении вам. Я жил среди вас как Сын Человеческий для того, чтобы вы - как и все остальные люди - могли узнать, что все вы действительно являетесь сынами Божьими. Идите же теперь во все концы света, проповедуя всем людям это евангелие царства. Любите всех людей, как я любил вас; служите своим собратьям, как я служил вам. Даром получили, даром давайте.
Оставайтесь здесь, в Иерусалиме, лишь на время моего путешествия к Отцу и пока я не пришлю вам Духа Истины. Он приведет вас к новой истине, и я пойду вместе с вами по всему свету. Я всегда с вами, и свой мир я оставляю с вами».
http://www.urantia.org/kniga/Paper193.html


2165. @2003-04-22 13:18
labai gerai

Rodoma versija 21 iš 22 
14:12:57 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba