ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-01-25 nr. 637

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Darius Klibavičius. Minkštumo ženklas – "i" (43) • -gb-. Štai ką vadinu metimu (18) • Bertolt Brecht. Įsikalk (2) • Leonas Stepanauskas. Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai (1) • Thomas Merton. Mintys vienumoje (2) • Sigitas Geda. Šuo šunį džiovina (16) • Agnė Narušytė. Post Soviet Scriptum (10) • Donatas Petrošius. Eilės (3) • Gytis Norvilas. Eilės (6) • Luigi Zoja. Analizės amžius (1) • Rūta Birštonaitė. Argi tai gyvenimas (1) • Rokas Sinkevičius. Atsiliekantys stereotipai (8) • Vygantas Vareikis. Gerceno kompleksas (3) • K. K.. Septyniasdešimtmetis jaunuolis (1) • Edvardas Žižys. Eugenijaus Ginvilos-Kulviečio vaikaitis kalbės lietuviškai (3) • Juozas Šorys. Medeljino "saulutės" (28) • Janina Bielinienė. Du karaliaus autografai (5) • Dmitrij Prigov. Kūryba (10) •

Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai

Leonas Stepanauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kvedlinburge 1200 senųjų fachverko pastatų


Tęsinys. Pradžia Nr. 1

Judėdami paskui žibintą, išgirstame, kad Kvedlinburgas apskritai didžiuojasi "pirmtakais". Ir tai ne tuščias žodis. Štai gerą vardą turinti miesto ir apskrities ligoninė. Dar ir klinikų titulą įgijusi, nes Magdeburgo universiteto studentai medikai čia praktikuojasi. Ligoninės vardas Dorothea Erxleben... Negirdėta? Tai pirmosios vokiečių moters gydytojos vardas. Dorotėja ir miesto istoriniame muziejuje turi deramą vietą. Per vargus ir kovą XVIII šimtmečio viduryje jauna moteris (tėvas taip pat gydytojas, jam padėdama duktė ir pamilo šitą profesiją) išsikovojo teisę studijuoti mediciną. Halės universitete 1754 metais apgynė disertaciją, paskui ir dirbti pradėjo. "Kolegoms vyrams koją kišant..." Visam tam – tiek studijoms, tiek leidimui dirbti – reikėjo paties Prūsijos karaliaus sutikimo... Jis buvo gautas iš Frydricho II Didžiojo rankų.

Nakties sargas išmintingai leidžiasi į "prisiminimus" apie tai, kad jo "laikais" (viduramžiais) moteris tik vienuolyne galėjo lavintis... Pirmųjų Europos universitetų kūrimasis Italijoje, Vokietijoje moteriai nieko nedavė. Ji buvo atstumta. Moteriai į juos labai ilgai durys neatsidarė. Todėl kvedlinburgiškis Damenstift, vienuolynas-mokykla (tiesa, vien mergaitėms iš kilmingų šeimų) – įdomus ir reikšmingas atvejis. Įsimintini "vadovių" – pirmųjų abačių – pavyzdžiai. Tai vienos šviesiausių ir labiausiai išsilavinusių epochos moterų. Jos pasižymėjo ir kaip "vadybininkės", įsismagina nakties sargas. Jos valdė plačias Kvedlinburgui priklausančias žemes. Istorija žino net tokį pavyzdį: pirmajai abatei Matildai (Jaunajai) jos brolio Otono II sūnus įpėdinis Otonas III, vykdamas ilgam laikui į Italiją, pavedė valdyti karalystės žemes šiapus Alpių. Sumani teta puikiai susidorojo su valstybės galvos darbu...

Stebėtina, kaip daug tos praeities šiame nedideliame mieste išsaugota. Bažnyčios, senos "sienos". Ir vis iš nakties šešėlių išnyra tasai fachverkas. Šitas ypatingas senųjų meistrų statybos būdas: margumynas medinių statramsčių, rygelių, įstrižų strypų namų sienose, jų pastogėse. Kvedlinburgas tikras čempionas. Miestas 80 ha plote turi maždaug tūkstantį ir du šimtus tokių fachverko pastatų.

Nakties sargas nešykšti žinių ir apie čia gyvenančių žmonių rūpesčius. Ne viskas gerai. Tai būta vadinamosios VDR (Rytų Vokietijos) pasienio miesto. "Valstybės siena" tarp abiejų Vokietijų buvo nubrėžta per arti esantį senąjį Brokeną... Su tuo susiję ir suvaržymai. Atsilyginant buvo kuriama vietai nebūdinga pramonė, kuri turėjo atspindėti "klestėjimą". Vietoj šimtmečiais dominavusios miškininkystės, sodininkystės, sėklininkystės. Šios šakos dabar atsigauna. O dirbtinės – subliūško. Todėl ir didelis nedarbas. Aptiksime inžinierių, įkūrusį paveikslų galeriją, mokytoją raštinėje. Aktyvesnį ir jaunesnį žmogų – besimokantį kursuose, apskritai mėginantį keisti gyvenimo vagą... Į eilę stoja ir augantis bei puoselėjamas turizmas. Visa Vokietija, o ir užsienio svečiai, nori pamatyti dabartinės valstybės lopšį. Su turizmu susiję ir daug naujų darbo vietų.

Juo labiau artinamės prie "centro", tai yra prie Turgaus aikštės – Marktplatz, tuo aukštesni, šviesesni, linksmesni ir gatvių žibintai. Čia ir ta istorinė Rotušė. Dabartinis miesto vadovas daktaras Brechtas, turintis fiziko išsilavinimą, – puikus kvedlinburgiškių meilės savajam lizdui pavyzdys. Pasak nakties sargo, visus juos "namopi" traukia Harcas. Štai jau burmistro Eberhardo Brechto prosenelis XIX šimtmetyje dirbo (net 35 metus) kaip Kvedlinburgo miesto galva. Šiandieninis burmistras daugiau kaip 10 metų savo kraštui atstovavo susivienijusios Vokietijos parlamente (Bundestage).

Žvali, linksma ši Rotušės aikštė. Dieną čia spalvingas turgus. Vaisiai, daržovės, suvenyrai... Turistų bruzdesys. O vakare aplink kavinės ir įvairių pramogų vietos. Ir muzika... Vienas namas savo "rankoje" (tikrąja šio žodžio prasme) laiko ištiesęs raidę "i". Suprask: Informacija. Atidžiau pasižiūrėjęs į apšviestą namą perskaitysi: Quedlinburg-Tourismus-Marketing GmbH. Miesto svečių uostas. Paprastai Kvedlinburgui ir tarptautinėse mugėse atstovaujanti įstaiga.

Bet viduramžių nakties ramybės sergėtojas jau gesina žibintą. Tuomet įvyksta ir jo "atsivertimas". Tai išsilavinęs, gerbiamas germanistas. Dar ir aktorius. Viename asmenyje. Pasididžiuosiu, kad sulaukiau ir asmeniškos padėkos. "Nakties sargas" žada ateityje turėti omenyje tolimos LIETUVOS ir žodžio LITUA (Kvedlinburgo analuose) giminystę.

Iš tikrųjų status ir varginantis tas kelias į kalną. Tik dienos šviesoje visai ne toks paslaptingas. Iki šiolei Kvedlinburgo uola vadinama dar ir "pilies kalnu", galima būtų žodį Burg išversti ir kaip "tvirtovė"... Gilioji seno germaniško žodžio prasmė dar ir "prieglauda" (nebūtinai nuo skurdo). Argi senasis Kvedlinburgas nėra atlikęs visų šitų vaidmenų?

Į kalną tenka minti pėsčiomis. Grindinio akmenys po kojomis dar didesni negu gatvelėse ten, "apačioje". Jie ilgiausiai čia ir gulėję. Į istorinį kiemą įeinama pro siaurus smiltainio vartus. Toliau mūrai dar labiau susiglaudžia. Viename kelio "į viršų" vingyje iš akmens iškaltas suolas. Man šmėkšteli mintis, kad ant šito luito atsikvėpė ir ŽINIA apie misionieriaus BRUNONO žūtį tolimojoje Lietuvoje ar visai jos pašonėje... Gal net tiesioginiai liudininkai, likę gyvi, ją atnešė. Turbūt per Lenkiją. Gal todėl ir vardas Litua (pagal slaviškąjį "Litva") taip, o ne kitaip įrašytas.

Tai, kas žibinto šviesoje baugino paslaptimis, dabar virsta atversta knyga. Atsiveria nuo amžių patamsėjusių pastatų gniaužiamas kiemas... Juste junti, kad šviesai, dangui, saulei čia likęs vienas įėjimas – už nugaros! Ir, aišku, iš viršaus! Instinktyviai atsigręži ir netenki žado... Apačioje visas "naujasis" Kvedlinburgas. Visa tai, kas "nauja", "jauna", – taip pat jau šimtmečių kūryba. Dar ir šiandieninio gyvenimo režisierių puikiai įrėminta medžiais, gėlėmis. Kartu su tolima Harco kalnų juostele. Nepamiršta pastatyti ir suolai poilsiui. Tačiau poilsio dar nenusipelniau. Štai tarsi choras prabyla visi "pilies" kiemo pastatai...

Kairėje Šv. Servacijaus bazilika. Sau pačiam primenu: jau 850 metais našlės karalienės Matildos rūpesčiu čia statyta maža koplytėlė. 12 kvadratinių metrų (informavę talkininkai tikslūs); kukliai dengusi pirmojo vokiečių karaliaus kapavietę. Visa tai dabar tik mažytė dalelė – kripta – šitos senos šventovės-akmens koloso kūne. Tai bazilikos bokštai iš toli pirmiausiai ir sveikina. Visa kita panašiai rūsčiai išsidėstę. Ir amžių spalva paženklinta. Antai viduryje ir dešinėje dunkso vienuolyno sienos su mažais langais. Iš jų (bent jau toje pačioje vietoje) žvelgė tiek auklėtojos, tiek jų mokinės. Apačioje dengtos perėjos... Netenka stebėtis, kad akmens kiemą dažnai pagyvina televizijos ir kino studijų kameros. Apskritai tektų daug kuo stebėtis. Štai įėjimai ir į dešinę, ir į kairę – įėjimai į DU muziejus. Su bilietų kasomis, atvirukų, knygų ir suvenyrų kioskais. Mat nuo seno vaidina vaidmenį čia susiklostę "turto" santykiai. Visa tai, kas priklausė seniesiems karališkosios giminės šeimininkams, XIX šimtmečio pradžioje perėmė Prūsijos valstybė. Tik bazilika liko Bažnyčios (po Reformacijos – evangelikų) rankose.

Visi žinome, kad geras muziejus – gyvas organizmas. Šalia ekspozicijos dar ir įvairios mokslinio darbo ląstelės. O ypač svarbu – biblioteka, saugykla. Šis darbo baras Kvedlinburgo istorijos muziejuje (taip raštuose jis vadinamas) alsuoja ir gilia senove, ir naujovėmis – vertingų naujų publikacijų rinkiniais. Tuo netrukus įsitikinau...

– Margrida Reitzammer, – ištarė savo vardą direktorė.

Gal atleis visos trisdešimt devynios karališkos kilmės abatės, ilgus amžius pavyzdingai triūsusios šiose sienose, kad bibliotekos direktorę Margridą, apsitaisiusią tamsiais eilinės darbo dienos drabužiais, palaikiau viena iš jų... Net ir žinodamas, kad paskutinioji, "39-oji valdančioji", tai yra švedų princesė Sophie Albertine, savo darbą buvo priversta nutraukti dar 1802 metais. Tokią mintį sustiprino ir tai, kad, kartu einant per ekspozicijos sales, ilgiau pastovėjus prie Damenstift abačių portretų, Margrida Reitzammer parodė ir savo mylimiausiąją, "įkvėpėją". Tai 36-oji. Veimaro hercogė Anna Dorothea. Ji dirbo nuo 1684 iki 1704 metų; jau antraisiais savo darbo metais įkūrė šią, dabar vadinamą "istorine", biblioteką. Abatės iniciatyva iš įvairių vietų "susišauktos" vertingos rankraštinės knygos, seni "aktai". Pirmiausiai paties vienuolyno lobiai. Iš jų iki šiolei išlikę apie 400 vienetų, pažymėtų ankstesne kaip 1600 m. data. Kvedlinburgo žilosios bibliotekos dar ir "vienijosi". Pavyzdžiui, išlikę Kvedlinburgo "gimnazijos" (įkurtos 1540 m.) ir istorinės miesto Rotušės palikimai. Visa tai (su naujai gaunama istorine literatūra) dabar po šiuo stogu. Apie 35 tūkstančiai tomų. Ir tai veikianti biblioteka. Prieinama visiems, kas pagrindžia savo reikmes. Tik skaityti, dirbti leidžiama vien čia, vietoje.

Tuo netrukus ir įsitikinau. Ant plataus direktorės stalo išsirikiavę leidiniai, apie kuriuos mes dar telefonu kalbėjomės. Ir geranoriška parama, konsultacija. Net kopijos, kurias Margrida Reitzammer (dėl laiko ekonomijos) paruošė pasiimti.

Taigi paminėsiu, iš kokių šaltinių semiuosi informacijos. Va atlaso dydžio XIX šimtmečio vidurio leidinys, kuris atvėrė Kvedlinburgo analų tekstams plačius vartus į "vartotojų" rankas.

Pavadinimas "drukavotas" gero plakato dydžio raidėmis:

MONUMENTA GERMANIAE HISTORICA.

Leidėjas, redaktorius:

GEORGIVS HEINRICVS PERTZ.

Leidinio eilės numeris, pasirodymo metai:

TOMVS III ... MDCCCXXXVIIII.

Šiame tome perspausdinamas Annales Quedlinburgenses tekstas originalo (lotynų) kalba. Tai vieno vienintelio žmogaus, jauno vokiečių istoriko G. H. Pertzo, triūsas. Jis vienas pirmųjų šį tekstą išsamiai ir aprašė.

– Patsai leidėjas tapo "istorijos" auka, – pamini direktorė. – Jis žuvo 1870–1871 metų Vokietijos ir Prancūzijos karo fronte.

O visais atžvilgiais "pirmuoju" mokslininku, atkreipusiu dėmesį į neįkainojamą Kvedlinburgo analų vertę, laikomas žymusis filosofas ir įvairių iniciatyvų autorius, dar ir Prūsijos mokslų akademijos steigėjas, jos pirmasis prezidentas G. W. Leibnitzas (1646–1716). Pagrindines jo mintis rėmė ir vėlesnių laikų istoriografai. Visų pirma tai, kad į Kvedlinburgo analus įplaukę dar ir ankstesni metraščiai bei dokumentai, kurie mūsų net nepasiekė... Patys seni Annales Quedlinburgenses atsigręžė į šimtametę gelmę (saksų dinastijos pradžią). "Iš savos atminties" kronikininkas rašė maždaug nuo pirmojo ir antrojo tūkstantmečio sandūros; o "kartu su diena" pradėjo eiti dar vėliau: nuo 1007 ar 1008 metų... Stop! Tai mums ypač svarbu. Vadinasi, mūsiškė data – "1009 metai" (su žodžiu Litua) – Kvedlinburgo analų autoriui buvo "dabartis"!

Dar vienas įdomus XIX šimtmečio leidinys ant plataus mūsų "statybų" stalo. Tai bene pirmasis (visas) Kvedlinburgo analų vertimas į vokiečių kalbą. Prie vertėjo daktaro Eduardo Winkelmanno vardo tituliniame lape priduriama ir jo darbo vieta: Reval (Talinas). Spausdinta Berlyne 1862 metais. Lydi vertėjo komentarai išnašose. Viena pastaba labai svarbi. Dr. E. Winkelmannas įsitikinęs, kad mus liečiančiame tekste ("prie Rusijos ir Lietuvos sienos") žodis "Ruscia tikriausiai turėtų būti suprantamas kaip Pruscia". Taigi – Prūsija. Dauguma vėlesniųjų tyrinėtojų pritarė šiai nuomonei.

Tai štai publikacijos – šaltiniai, iš kurių turbūt anksti žinias sėmėsi ir Lietuvos istorikai.

Vis dėlto iki galo užsimota tik XX šimtmetyje. Remdamasis istoriko E. Gudavičiaus patarimu į rankas imu Halės universiteto profesoriaus Roberto Holtzmanno didelės apimties darbą "Kvedlinburgo analai", paskelbtą metraštyje "Sachsen und Anhalt" ("Saksonija ir Anhaltas", 1925 m.). Čia randu įdomių detalių ir apie patį mokslininką, kuriam analų tema buvo labai sava. Net ilgam laikui rankraštį jis buvo "pasikvietęs" į savo universiteto biblioteką. "Apčiupinėjo" kiekvieną raidę. Tyrinėjo net ranką prie tekstų pridėjusių raštininkų rašalo spalvas, kokybę. Pamėgino ir "teisėjauti" įvairių nuomonių verpete.

Pagrindinės profesoriaus R. Holtzmanno išvados iki šiolei nepaneigtos. Štai jos:

Vienintelio Kvedlinburgo analų nuorašo XVI šimtmetyje išsaugojimas – tai svarbaus Saksonijos valstybės tarnautojo archyvų direktoriaus ir istoriko P. Albinus (1543–1598) pastangų vaisius. Todėl jo vardu paženklintoje folijoje metraštis ir saugojamas. Tačiau ne šio žmogaus ranka jis perrašytas. Tai atliko Georgas Fabricijus (1516–1571), tuometinės Meiseno (arti Drezdeno) elitinės Kunigaikščių mokyklos pedagogas, ilgą laiką ten ir direktoriavęs. P. Albinus (tikroji pavardė Weisas), tvarkydamas medžiagas, įrašė ir pastabas savo ranka, kai ką taisė. Net visą titulinį lapą surašė. Panašiai metraštį lietė ir kitos rankos (vėliau). Štai taip atsirado nuomonė, kad būta ne vieno "raštininko", o net kelių.

Profesorius R. Holtzmannas mėgino per nuorašo petį pažvelgti ir į tolimąjį (neišlikusį) originalą. Jo nėra... Tačiau tekste likęs senojo raštininko – kronikininko mąstymo būdas, pažiūra į istorinius įvykius, jų vertinimas (jaučiamas artumas valdovų dinastijai!), pagaliau ir žinių pateikimo būdas, stilius. Štai ir svarbiausia XX amžiaus tyrinėtojo išvada:

Annales Quedlinburgenses – VIENO žmogaus kūrinys.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


643. Spinakeris2003-02-01 13:16
Šiame tome perspausdinamas Annales Quedlinburgenses tekstas originalo (lotynų) kalba. Tai vieno vienintelio žmogaus, jauno vokiečių istoriko G. H. Pertzo, triūsas. Jis vienas pirmųjų šį tekstą išsamiai ir aprašė. "Annales Quedlinburgenses – VIENO žmogaus kūrinys" Kurio iš jų: vienintelio žmogaus, jauno vokiečių istoriko G. H. Pertzo, triūsas. Jis vienas pirmųjų šį tekstą išsamiai ir aprašė. žuvo 1870–1871 P. Albinus (1543–1598) jo vardu paženklintoje folijoje metraštis ir saugojamas. perrašytas Georgo Fabricijaus (1516–1571), ? Kitų išvadų nėra? Savoka "Sufabrikuoti dokumentai" čia kartais ne nuo pavardes "Fabricijus"?

Rodoma versija 21 iš 22 
14:12:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba