ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

Žydėjo mėlynos cikorijos

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

Sukčiai veikia sinchroniškai

Dabar pagalvojau, kad tariamasis gydymas Reiki atsirado beveik tuo pačiu metu, kai plūstelėjo mobilieji telefonai.

(...) tuo metodu itin tikėjo, „tobulinosi“ Kazlausko „akademijoj“ (Kaune, Miglų g.) ir turėjo „pakopą“. Ir jos vyras taip pat.

Mane šokiruodavo jų tikėjimas, neva gydomąją energiją galima perduoti (siųsti) per atstumą. Pavyzdžiui, tą ir tą valandą lauk, bus siunčiamas Reiki... Jeigu siuntėjas ar adresatas sutartu laiku negali pasiųsti ar priimti, tuomet jam supakuojamas energijos siuntinėlis...

Galgi tai būtų ir nevertas dėmesio daiktas, bet visur sukosi pinigai. Už kursus mokėk, už pakopą mokėk, už siuntinėlį mokėk.

V. didžiavosi įsigijęs bene antrą pakopą. Tada ji kainavo bene 300 žalių...

Bet kuris mokslo ar technikos išradimas l. greitai pakliūva į šarlatanų rankas. Žmonės visad iš š... spausdavo vašką. Tie, kur apsukresni.

Bėda, kad pasaulis pilnas lengvatikių. Turėčiau prisipažinti, kad lengvatikystė nusiaubė ir mūsų namus. Guodžiuosi tuo, kad retą beaplenkė. Tai dėl to, kad ir gudri višta uodegą sušlampa, o nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

Patarles ir išmintį (senąją) žmonės atsimena tik tada, kai šaukštai po pietų.

P. S. Šiandien paskambino kauštelėjęs mano rašinių skaitytojas ir pasakė, kad jie visi (dienoraščiai etc.) yra dviprasmiai. Pavyzdžiui:

– Ką turėjai galvoje rašydamas „Karalienės sekretai“?

– Vaikų žaidimus...

– Neapsimesk. Susikirčiuok pirmajame skiemeny...

O kartais, sako, iš vieno žodžio išvedi net šešiolika.

Mano laimė, kad to nežinau.

Spalio 24, pirmadienis

Kino filmas „Pabėgimas iš Eliziejaus laukų“, kur vienas personažų sako:

– Seksas vienintelė paguoda tam, kuris jaučia savo bejėgiškumą.

(Filmas apie rašytoją, priverstą užsidirbinėti iš turtingų moterų, – žigolą.)

Iš ciklo „Dvieiliai“

Tada, kai sūkuriavo paskutiniai lapai –


        Įveikęs neviltį ir ligą savo,
        Aš įveikiau galias, kurios smurtavo.

Lietus ir šaltinis (vėlyvą rudenį)

– O kas ten taip griaudžia danguje, iš kur tu mane užpuolei? – paklausė šaltinis lietų.

– Tenai mano tėvas, – išdidžiai atsakė lietus, – jis yra padangių ugnis.

– Ugnis? – nusistebėjo šaltinis. – Tavo tėvas iš ugnies, o tu... toksai šaltas ir šlapias?

– Taip, jisai mane gimdo iš debesų.

– O mano tėvas – kur? – susimąstė šaltinis. – Turiu tiktai motiną. Žemė...

– Ir tavo tėvas danguj. Mes esame vieno tėvo, – ėmė jam pamokslauti lietus.

– Vieno tėvo? Juokiesi. Tu susidedi iš lašų, lašai tokie smulkūs, danguje niekaip nesilaiko... Glaudies prie manęs.

– Mes esame broliai, – tęsė lietus.

– Broliai? – paklausė jį šaltinis ir susimąstė.

Žinok dabar, žmogau, kas yra, kas buvo tavo tėvas! Tėvas danguj, o aš giliai po žeme... Betgi ko veržiuos iš tos žemės? Ko glaudžiuosi prie upės?

– Geriau nežinoti, – suburbleno pats sau ir systelėjo dar vieną čiurkšlę į Nerį.

Prisiminimas –


        laukų ir regėjimo: kaip bailiai
                drebėdavo epušės,
                pusiau geltonos, pusiau purpurinės
                ištuštėjusiam danguje rudenėjant.

Upė ir šaltinis

Upė (šaltiniui):

– Kokio galo sysioji į mano sietuvą?

Šaltinis (be galo įsižeidęs):

– Jeigu ne mano sysis, gerokai suliesėtum.

Upė:

– Moterys visos to trokšta. Liaukis vienąsyk, negi nėr kur...

– O ką žmonės pasakytų?

– Žmonės, žmonės! Kiek šešėlių mano dugne. Pavaikšto, patupi pakrūmėj ir dingsta. Žiūrėk, to šešėlio jau nėr. Kitas ateina. Taip ir su šaltiniais. Daug jūsų ten, vienu mažiau ar daugiau, – didelio čia daikto.

Spalio 25, antradienis

Žurnalistinė paranoja

Tariamai universalūs, tariamai visažiniai. Be to, jiems vaidenasi, kad jie vykdo „žmonių valią“, t. y. yra valstybininkai.

Vienas paskambino neva parašęs, neva sukritikavęs ir kad... nepykčiau.

Sakau, nesu toks įžeidus. Perskaičiau. Didžiausias priekaištas, kodėl Gedos nebuvo, kai išparceliuotas „Lietuvos“ kino teatras...

Tada prisiminiau tokį pat banalų (ir pataikūnišką) jo tėtušį. Buvo scenarinio skyriaus viršininkas. Skundikas, niekdarys.

O visąlaik sakiau, kad vaikai už tėvus neatsako... Tiesa, tiesa, kad dažnai vaikai daro tą patį, ką darė tėvai.

Rudens oranžas


        A. Mackui prisiminti


        Oranžinio apynio lapų
        kupetos, o Lomža!
        Iš kur tasai oranžas?
        Nesiglamžo...
        Iš kur tiek šitokio
        raudonio, ponia?..

P. S. Beveik nėra dienos, kad neprikibtų koks nors suidiotėjęs žurnalistėlis (-ėlė). Jų pilna, o bus dar daugiau ir dar banalesnių. Siaubingos progumos jų galvose. Visa spauda ir televizija eis banalyn, kvailyn, riedės žemyn.

Jaunimas jau nežino, kas „tas intelektas“, žinios, faktai, datos.

Žinia, kad 2–3 pasitaiko gudrūs ir sumanūs. Kaip kad ir kunigėliai – visam krašte.

Buivolas ir Padavalka

Buivolas buvo išties stiprus. Nuo Brežnevo laikų – apgerdavo kiekvieną. Jo vengdavo net krokodilai. Ką ten!

Po darbo snusteldavo ir traukdavo. Kur? Į bufetą. Ten dirbo Padavalka, graži pažiūrėt, duodinga. Ten ir nakvodavo. Tai kas, kad Buivolienė verkdavo. Suleisdavo jai raminamųjų...

Ilgainiui Buivolas jau saugojo kelias bandas, o Padavalka irgi nemiegojo. Kol Buivolas miegodavo pas ją, ištuštindavo kišenes... Tų pinigų marias prisirinko. Paskui įsigeidė į žmonas. Ir patapo. Tai kas, kad Buivolienė verkė, bet Buivolaitės buvo tėvo pusėj.

Dar apie Padavalką – augindavo sliekus ir mėgo meškerioti, o fotografijose ji – tarp rožių.

Tas kirmėles, kai žiemą meškeriodavo, ji šildė sau už žiaunos. Kad nesušaltų. Bet niekas nežinojo, kur padėjo Buivolo kišenių milijonus.

Ilgainiui ir kiti toje šaly taip darė.

Apie meilę

Yra paukštis, kuris praradęs savo „antrąją pusę“ pasikelia į aukštį ir, suglaudęs sparnus, krenta į erškėčių krūmą.

Apie menininkus

Negalima taip bjauriai elgtis su menininkais kaip mūsų krašte, bet menininkai turi atsiminti, kad didžiausieji iš jų kūrė ir kuria ne už pinigus.

Apie partijas

Kai buvo viena partija, niekinau ir nekenčiau visų partinių. Kaip kokio gestapo... Kada pasipylė dešimtys (po Nepriklausomybės), įsitikinau, kad niekšų esama kiekvienoje.

Taip išsigydžiau neapykantą komunistams ir suvokiau, kad tarp jų būta įvairių.

Apie idealus

Jeigu tikėtume D. N., tai mūsų idealas (vyro, moters) tėra mūsų pačių atspindys, t. y. renkamės atspindį. Bėda, kad ideale dažnai mums nepatinka tai, ką vertiname savy, ką turime patys, kuo pasižymime.

Ar ši prieštara glūdi žmogaus prigimtyje?

Apie prieštarautojus

Tas, kuris neturi savo nuomonės, nuolat prieštarauja kitų nuomonei.

Spalio 27, ketvirtadienis

Jeigu yra archeologija kaip universalus daiktas, sritis (žemės, visatos), tai kodėl negalėtų būti balsų archeologijos? Giluminio gręžinio į kalbos senovę.

Pavyzdžiui, XIV amžiaus gale vienas žemaitis klausia kitą:

– Kaip tave krikštijo?

– Kaip, kaip! Davė marškinius...

– Ir viskas?

– Ne, dar kirvį.

– O kam kirvis?

– Liepė ąžuolus kapot.

– Ir kapojai?

– Kaip nekaposi! Marškiniai geri buvo.

– O kaip su... Dievu?

– Nieko nesupratau, ypač to, kad Dievas vaikų turėjo...

– Visi mes Jo vaikai.

– Ne, ne, tasai buvo tikras.

– Kaip tikras?

– Iš Šv. Dvasios atsiradęs.

Antrasis (klausėjas) nueidamas:

– Geriau būtų sakęs – vėjui papūtus.

Pirmas (netyčia nugirdęs):

– Ar tu, žalty, nori pasakyti, kad Jėzus gimė iš... skersvėjų?

– Ne, jau ne, nieko aš nenorėjau pasakyti.

Iš „Dvieilių“


        Ruduo tau mena vasarišką orą,
        Savaitgalį ir viską, kas nedora.

Apie pinigus

Nesmerkiu žmonių, kurie praturtėjo mano akyse. Man, tiesą sakant, jų ir negaila: kalbėdavo, apgailėdavo savo šimtatūkstantines, milijonines pajamas, o kai reikėdavo sumokėti man (ir kolegoms) už teisėtą darbą, jiems drebėdavo rankos...

Juos suėdė pinigas. Užvaldė sielą, sunaikino jausmų pasaulį, elementarią atjautą ir supratimą. Tas žeminantis „Skurdžiai!“ niekad neatleidžiamas.

Mažieji žmonės

Nevalia juos niekinti, iš jų kada nors gims didieji. Didieji retai palieka (leidžia) savo „ūglius“.

Mažieji ir pilkieji yra Dievo duona. Būsimoji. Didieji dings, be to, neaišku, kas iš jų „didysis“. Čia visad pilna apsišaukėlių.

Tai, kas labai abejotina

Kitados dėsčiau tas mintis Kornelijui (1994 metų rudenį Visbyje)... Dabar susidūriau (vėl) versdamas Dantės „Ketvirtąją giesmę“.

Vergilijus jam dėsto, kas iš sentėvių pakliuvęs į išrinktuosius. Pradeda nuo Adomo, toliau Abraomas ir t. t. Senojo Testamento didžiavyriai, Rachelė... Tarsi tautos, neminimos ten, neturėjo savo teisuolių.

Nežinau, kokiais būdais iš to išsisuka dabartiniai teologai, bet klausimas – dvejonė:

arba dausos tik gentims iš Senojo Testamento,

arba privalomos papildos, žinojimui prasiplėtus.

Sisi, Austrijos imperatorė

Buvo kilusi iš Miuncheno, imperatoriaus Pranciškaus Juozapo žmona. Nepritapusi prie valdovo rūmų viešumo ir ritualų. Rašė eiles, pasprukdavo iš puotų ir priėmimų, jodinėdavo žirgais (sykį nukrito ir įsitaisė galvoje melanomą...). Kartais būdavo išvadinama beprote, tuomet nusišypsodavo ir tardavo:

– Nejaugi jūs neskaitėte Šekspyro? Ten tik vieni bepročiai mąsto blaiviai...

Keistai (mūsų akimis) mylėjo ir savo vyrą. Įtaisė jam į drauges 28-erių aktorę (Sisi jau buvo garbesnio amžiaus). Anoji šeštą ryto išsipusčiusi turėdavo pusryčiauti su imperatoriumi. Šis dievažijosi, kad ištikimas savo žmonai.

Sūnus, vardu Rudolfas, buvo be jokios moralės. Penkiolika dienų prieš mirtį (sirgo sifiliu) apkrėtė savo žmoną... Rastas, tiesa, perpjauta gerkle nuošalioj pily...

Tai buvo dar prieš I pasaulinį... Jo tėvas tepasakęs:

– Žiūrėkite, kad karste būtų užklotas iki kaklo.

Iš Hermanno Hessės

Atrodo, jam priklauso frazė, kad rašytojas nėra šviesos nešėjas, o langas, praleidžiantis šviesą.

Gal čia apie vertėjus? Tai labai smagu. Nėr bjauresnio žodžio nei „vertėjas“. Kailinius galima išversti, o ne knygą. Be to, išverstais drabužiais vaikščiodavęs kipšas!

Jeigu, pavyzdžiui, eilės viena kalba sukurtos, tai kita kalba gali būti perkurtos.

Tiesa, kiti sukyla ir prieš „kūrėją“. Neva kūrėjas – vienas, betgi „kurti krosnį“ – kasdienis čia darbas!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104944. archyvaras2007-12-14 14:50
Alegorija - parabolė " Buivolas ir padavalka" tekeliauja į visas mokyklines chrestomatijas! Bet Žakaitienė neaprobuos....

104946. xy2007-12-14 15:13
Turi Geda parako, sakykit ką norit.

104950. archyvaras2007-12-14 15:24
Tariamieji tarybiniai "klasikai" ir pavydi S.Gedai.

104987. Portugalas2007-12-14 18:45
Neblogai! Idomiai apie Sisi... pas mum mieste jai paminklas, jauna mergina su knyga.

105254. Katė2007-12-18 15:37
Apie Buivolą ir Padavalką labai - tikras realizmas. Archyvaras apsimeta šifruojąs alegoriją...

105283. archyvaras2007-12-18 20:55
Apsimetu. Nuogutėliai abu jie, Buivolas ir padavalka...

Rodoma versija 32 iš 32 
14:12:44 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba