ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

Apie angelus, džinus ir velnius

EGDŪNAS RAČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alano Dunno karikatūra (1943)
„The New Yorker“

Nors Kurane* pateikiama pasaulio sukūrimo istorija ir pasaulio sandara yra artimos krikščioniškajai dogmatikai, jose vis dėlto esama esminių skirtumų. Bene didžiausi jų yra tarpinių būtybių tarp angelų ir žmonijos, vadinamų džinais, egzistavimo pripažinimo, taip pat Šėtono prigimties (ir velnių kilmės) klausimais. Tikėjimas angelais islame neabejotinai perimtas iš judėjų-krikščionių tradicijos, o tikėjimas džinais būdingas tik šiai monoteistinei religijai. Tiek vieni, tiek kiti gausiai minimi Kurane – maždaug po 40 kartų. Vis dėlto vieni nuo kitų jie aiškiai atskiriami.

Nors angelų substancija Kurane atskirai neaptariama, kai kurie komentatoriai mano, kad jie sukurti iš ugnies. Vis dėlto populiaresnis tikėjimas, paremtas Muchamedui priskiriamu pasakymu, kad angelai yra sukurti iš šviesos. Angelai (35:11) pristatomi kaip sparnuotos (gali turėti iki keturių porų sparnų) būtybės. Dviejose Kurano ištarose kalbama apie džinų sukūrimą: „O prieš tai iš karšto vėjo ugnies sukūrėme džinus“ (15:27), „O džinus Jis sukūrė iš bedūmės ugnies“ (55:15). Tačiau nors Kurane nurodoma du kartus, substancija, iš kurios sukurti džinai, ugnis, nėra įprastinė žmogaus gyvenime randama medžiaga. Be to, abiem atvejais jos aprašymas šiek tiek skiriasi. Pirmuoju atveju tai yra „karšto vėjo“ ugnis. Šis „karštas vėjas“ kai kurių musulmonų egzegetų apibrėžiamas kaip žudantis vėjas, mat arabiškas žodis, verčiamas kaip „karštas vėjas“, samūm, yra tos pačios šaknies kaip ir „nuodai“, sam. Kitų nuomone, tai toks lengvas ir karštas vėjas, kuris prasiskverbia pro žmogaus odos poras ir žudo. Tretiems tai pragaro ugnis, nes ji pati karščiausia. Antruoju atveju substancija, iš kurios džinai sukurti, yra „bedūmė“ ugnis, todėl Kurano komentatoriams tenka aiškintis, kokia ugnis yra bedūmė. Vienų nuomone, tai vidurinė ugnies dalis, kitų nuomone, tai liepsnos liežuvis. Yra pateikiama atskira nuomonė, kad bedūmė ugnis yra grynoji ugnis. Iš abiejų Kurano ištarų, nurodančių džinų substanciją, interpretacijų būtų galima daryti išvadą, kad džinai sukurti iš itin karštos (galbūt nežemiškos kilmės) bedūmės, arba grynos, ugnies.

Angelai Kurane pristatomi kaip Dievo pavaldiniai, visuomet Jam paklūstantys, nepriekaištingai atliekantys Jo pavestas užduotis ir veikiantys Jo vardu (garbina Dievą sukdami ratus apie Jo sostą (39:75), perduoda Dievo siunčiamus apreiškimus pranašams, numarina žmones (32:11), ir pan.). Kai kurie jų minimi vardais. Pavyzdžiui, Dievo pasiuntinys žmonijai angelas (musulmonai neturi termino „arkangelas“ atitikmens) Gabrielius (2:97, 66:4), su kuriuo, kaip tiki musulmonai, per visą misijos laiką Muchamedą siejo glaudus ryšys. Kurane taip pat minimi Mykolas (2:98) ir angelai Harūt ir Marūt (2:102). Kadangi Kurane nepripažįstamas šventųjų kultas, daugelį funkcijų, kurias krikščionybėje atlieka šventieji (pavyzdžiui, rakto nuo Rojaus vartų saugojimas patikėtas Petrui, šventieji meldžiasi už gyvus žmones ir pan.), islame atlieka angelai. Beje, angelai taip pat vykdo pasmerktųjų baudimą Pragare (66:6, 7:31); tokia funkcija patikėta devyniolikai (74:30–31) angelų, o už Pragarą atsakingas angelas Malik (43:77). Rojuje angelai bus išganytųjų palydovai. Nors Kurane ši tema nėra išplėtota, iš 13:10–11 galima daryti išvadą, kad Dievas priskyręs žmonėms (ar bent tikintiesiems) angelus, kurių viena iš funkcijų yra stebėti žmogaus veiksmus ir mintis ir apie juos pranešti Dievui. Atsižvelgdamas į žmogaus dievobaimingumą, Dievas gali nurodyti angelams „sergėti“ tą asmenį.

Angelai veikia „dieviškoje“ sferoje, o džinai Kurane priskiriami „žemiškajai“ sferai ir beveik visa kuo, išskyrus substanciją, iš kurios buvo sukurti ir įgavo savo dabartinį pavidalą (bekūniškumą), yra prilyginami žmonėms. Kurane (11:119; t. p. 41:25, 29) leidžiama suprasti, kad džinai, lygiai kaip žmonės, turi laisvą valią ir todėl bus atsakingi (teisiami Paskutinio teismo dieną) už savo priimtus sprendimus: „Pripildėme pragarą džinų ir žmonių“ (11:119). Džinai, kaip teigiama Kurane, savo valią gali panaudoti ir nedoriems tikslams, kaip galima suprasti iš 6:128: „O džinų bendruomene, jūs pasipelnėte iš žmonių.“ Dievas taip pat perspėja žmones negarbinti džinų ir jų nedievinti (neprilyginti Dievui): „Ir jie prilygina Dievui džinus. Bet Jis juos sukūrė“ (6:100), „Jie garbino džinus: daugelis jų tikėjo juos“ (34:41). Musulmonai tiki, kad Muchamedas Dievo buvo siųstas skelbti tikrosios religijos, islamo, tiek žmonėms, tiek džinams. Nors musulmonų nėra sutariama, ar pats pranašas džinus matė ir ar su jais bendravo, remiantis Kurano 72 skyriaus (vadinamo „al-Džin“) ištaromis neabejojama, kad džinai klausęsi Kurano ir kad kai kurie jų įtikėjo Muchamedo misija ir Kuranu, t. y. atsivertė į islamą. 46:29–32 taip pat kalbama apie atsivertusius į islamą džinus.

Kalbant apie džinus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad arabiškame Kurano tekste vartojami du skirtingi žodžiai: džin ir džan. 15:27 ir 55:15, kur kaip tik kalbama apie sukūrimą, pavartotas džan. Vertimuose į europines kalbas džan paprastai verčiamas kaip „džinai“. Bet daugumai Kurano komentatorių, rašiusių arabų kalba, natūraliai kilo klausimas, kas yra džan ir koks jo santykis su džin. Tarp galimų atsakymų yra spėjimų, kad galbūt džan yra tikrinis džinų protėvio vardas (abū al-džin) arba kad džan yra džin sinonimas, t. y. bendrinis vardas, arba kad taip įvardijama džinų (ar specifinių angelų) rūšis; galiausiai kad džan pavadintas Iblys, kuris yra velnių protėvis (abū aš-šajatyn). Šitokia nuomonių gausa apsunkina vienareikšmį džan, džin ir Iblys (Šėtono) santykio nustatymą. Vis dėlto dauguma mufasirų yra linkę manyti, kad džan yra: 1) tikrinis vardas, 2) džinų protėvis, lygiai kaip Adomas yra žmonių protėvis, taigi jis pats yra 3) džinas. Kadangi Iblys vienoje vietoje Kurane yra priskiriamas džinams: „Ir kai tarėme angelams, nusilenkite Adomui, jie nusilenkė, išskyrus Iblys, – jis buvo vienas iš džinų“ (18:50), galimybė, kad 4) džan ir Iblys yra tas pats asmuo, negali būti atmesta.

Vis dėlto Iblys prigimtis Kurane lieka neišaiškinta: jei Dievas liepė angelams nusilenkti Adomui, kodėl Iblys (džino) nepaklusimas sukėlė tokią Dievo reakciją (Iblys prakeikimą)? O gal Iblys pats buvo vienas iš angelų (net jei ir specifinės jų rūšies)? Prisimenant, kad judėjų-krikščionių tradicijoje Šėtonas yra puolęs angelas, tokia interpretacija išspręstų 18:50 sukeliamą dviprasmybę. Kitu atveju, kaip siūlo džinų samprata islame domėjęsis Edwardas Lane’as, „galėtų būti daroma prielaida, kad liepimui, duotam angelams, taip pat (ir a fortiori) turėjo paklusti ir džinai“. Tiesa, 38:74–76 taip pat palieka dviprasmybę, šiuo atveju kylančią dėl substancijos, iš kurios Iblys buvo sukurtas: jis pats Kurane teigia esąs sukurtas iš ugnies (t. y. kaip ir kiti džinai).

Patys Kurano komentatoriai dažniausiai linkę manyti, kad Iblys buvo vienas iš džinų, tačiau jie pateikia dvi priešingas nuomones ir kelias tarpines. Pirmoji yra Iblys tapatinimas su džinu, ji paremta vienintele Kurano ištara (18:50), o antroji teigia jį buvus angelą. Ši nuomonė gali būti paremiama net penkiomis ištaromis (2:34, 7:11, 15:31, 17:61, 20:116), kur panašioje kaip 18:50 situacijoje Iblys netapatinamas su džinu, o iš pačių ištarų logikos išeina, kad jis yra vienas angelų. Trečioji, tarpinė, nuomonė teigia, kad kadangi visi angelai yra paslėpti nuo žmonių akių, jie kartu yra ir džinai. Tačiau, remiantis šia nuomone, ne visi džinai yra angelai: angelai neturi palikuonių, o džinai jų turi. Vis dėlto absoliuti dauguma Kurano komentatorių šios nuomonės nepalaiko, nes ji neišsprendžia angelų ir džinų substancijos skirtingumo klausimo.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Iblys buvo 1) greičiausiai džinas, 2) tačiau nėra aišku, jis – pirminis džan ar vienas jo palikuonių; be to, Iblys 3) turėjo būti artimai susijęs su angelais, nes Dievo vienareikšmiškas paliepimas angelams turėjo pasekmių ir jam, neangeliškai būtybei. Nepaklusęs Iblys tapo Šėtonu. Kurano komentatoriams nekyla abejonių dėl Iblys ir Šėtono tapatinimo – tai tas pats asmuo. Todėl Kurane esantys abu terminai nekelia sunkumų nei egzegetams, nei paprastiems tikintiesiems ir vartojami pakaitomis.

Kiek sudėtingiau yra su velniais. Arabų kalboje šaitan reiškia Šėtoną. Daugiskaitinė šio žodžio forma šajatyn įvardija Šėtono palikuonis – jo kariauną. Lietuviškai šajatyn geriausiai, matyt, atitinka velnių terminas, nors demonai galbūt taip pat tiktų. Musulmonų egzegetų sutariama, kad velniai yra Šėtono tarnai, tačiau nesutariama dėl jų kilmės. Kai kurie Kurano komentatoriai teigia velnius esant džinus. Tokia nuomonė grindžiama argumentu, kad velniai taip pat yra nematomi arba paslėpti nuo žmonių akių, todėl jie yra džinai. Šią nuomonę sustiprina ir tai, kad Iblys buvo džinas, ir jo palikuonys, velniai, yra džinai. Kita, visiškai neparemta Kurano ištaromis, nuomonė yra ta, kad džinai skirstytini į dvi grupes: velnius ir džinus. Skirtumas tarp jų esą yra tas, kad velniai yra amžini (mirs tik žuvus jų valdovui Iblys-Šėtonui), be to, jie nesidaugina, o džinai, nors gyvena daug ilgiau už žmones, sensta ir miršta arba žūva; jie yra dviejų lyčių, tuokiasi ir dauginasi. Džinai, kaip ir žmonės, maitinasi, o velniai ne. Pagaliau džinai gali būti musulmonai, krikščionys ir t. t. (t. y. jie turi laisvą valią), o velniai savo prigimtimi yra išimtinai antiteistai. Taigi džinai yra panašūs į žmones, o velniai – į angelus, besąlygiškai atsidavusius savo valdovui. Ar tokiais Kurano ištaromis nepagrįstais išvedžiojimais remiantis galima daryti išvadą, kad velniai ir džinai priklauso tai pačiai rūšiai? Musulmonų egzegetai linkę ją daryti. Tačiau lieka dar viena galimybė: velnius laikyti savarankiška rūšimi, tiesa, kilusia iš Iblys (džino). Tokia nuomonė grįstina vienu pranašui Muchamedui priskiriamu pasakymu, esą Iblys ir jo žmona (kurios kilmė niekur nepaaiškinama) turi abiejų lyčių palikuonių, kurie išsirito iš kiaušinių. Tačiau dėl abejojimo tokio pasakymo autentiškumu ši galimybė musulmonų egzegetų išsamiai nesvarstoma.

Bendriausia išvada velnių atžvilgiu yra ta, kad jie yra džiniškos kilmės Iblys-Šėtono palikuonys ir jo klusni kariauna. Jie yra bevalės, besielės, savipakankamos, amžinos (iki pasaulio pabaigos) būtybės. Kitaip tariant, visi velniai gali būti tapatinami su džinais, tačiau ne visi džinai yra velniai.

Nors Kurane vienoje ištaroje (27:39) minima specifinė džinų rūšis – ifrytai: „Ifrytas iš džinų tarpo tarė, aš tau jį atnešiu, prieš tau pakylant iš savo vietos, nes aš tam pajėgus ir patikimas“, apie džinų rūšis (išskyrus aptartuosius velnius) musulmonų egzegetai retai kalba.

Musulmonų liaudies tikėjimuose, dažniausiai niekaip neparemtuose Kurano ištaromis, o tik Muchamedui priskiriamais pasisakymais, džinai įsivaizduojami kaip mirtingi. Vis dėlto musulmoniškoji egzegezė tafsyr, apribota savo pačios formalių reikalavimų ir šventraščio turinio, pasitenkina tik džinų prigimties, jų rūšių ir formalaus santykio su Dievu bei kitais kūriniais, tiesiogiai aptinkamais Kurane, aptarimu ir vengia aptarinėti liaudies tikėjimuose susiformavusius ir, reikia pripažinti, labai turiningus džinų įvaizdžius.

Tačiau tikėjimas džinais nėra istorinė atgyvena, praktikuota tik musulmonų egzegetų ir itin dievobaimingų musulmonų. Ir šiais laikais autoritetingi ir svarbius valstybinius postus užimantys musulmonų mokovai (ulama) kalba ir rašo apie džinus kaip apie realybę, su kuria galima susidurti fiziniame pasaulyje. Tikėjimo džinais islame niekada negalės būti atsisakyta: islamo tradicijose džinai įteisinti šiame pasaulyje šalia visų kitų (žinomų) Dievo kūrinių, turinčių atitinkamas teises ir pareigas. Todėl musulmonui abejoti džinų egzistavimu reiškia abejoti Dievo Žodžiu – Kuranu.


* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104858. po palme2007-12-13 06:49
dzinai panasus i lietuviskus velnius, kur vis maisydavos zmoniu tarpe

105327. austejyte :-) 2007-12-19 18:36
patiko fainas angelas yra visu musu sargas!!

105328. KAKALINIENIE :-( 2007-12-19 18:38
oi ssudas!!!!nesamone!!!

126255. ernestyte :-( 2008-08-01 11:20
neamone..

165883. Saulius :-) 2009-07-17 03:23
Mėgstu paskaityt apie kitas religijas.Žodžiu-patiko.

Rodoma versija 33 iš 33 
14:12:43 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba