ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

2 B R 0 2 B

KURT VONNEGUT

[skaityti komentarus]

Puikumėlis.

Nei kalėjimų, nei lūšnų, nei beprotnamių, nei luošių, nei skurdo, nei karų.

Įveiktos visos ligos. Ir senatvė.

Mirtis, neskaitant nelaimingų atsitikimų, – savanorių avantiūra.

Jungtinėse Valstijose apsistota prie keturiasdešimties milijonų gyventojų ribos.

Vieną skaistų rytmetį Čikagos gimdymo namuose vyriškis, pavarde Edvardas K. Velingas (sūnus), laukė žmonos pagimdant. Laukiamajame sėdėjo jis vienas. Žmonių dabar gimdavo nebe kažin kiek.

Velingas buvo penkiasdešimt šešerių. Šalyje, kur amžiaus vidurkis šimtas dvidešimt devyneri, visai dar jaunuolis.

Rentgeno tyrimai rodė, kad jo žmonai gims trynukai. Jam jie bus pirmagimiai.

Jaunasis vyriškis sėdėjo kėdėje susikūprinęs, susiėmęs už galvos. Toks susiglamžęs, toks tylus ir bespalvis, kad veik nepastebimas. Gerai jį maskavo ir laukiamajame viešpataujanti netvarka. Kėdės ir peleninės atitrauktos nuo sienų, grindys nuklotos aptaškytais užtiesalais.

Laukiamasis buvo dekoruojamas. Pertvarkomas į memorialą žmonėms, savanoriškai pasirinkusiems mirtį.

Ant skečiamųjų kopėčių sėdėjo maždaug dviejų šimtų metų amžiaus senis ir pašaipiai vaipydamasis tapė jam pačiam nepatinkančią freską. Seniau, kai žmonės sendami regimai keisdavosi, jam būtum davęs kokius trisdešimt penkerius ar panašiai. Amžius jį taip pakeitė dar prieš išrandant vaistus nuo senėjimo.

Jo tapoma freska vaizdavo itin tvarkingą sodą. Baltais drabužiais vilkintys vyrai ir moterys, gydytojai ir slaugės, kasė žemę, sodino daigus, purškė vabzdžius, barstė trąšas.

Violetinėmis uniformomis apsirengę vyrai ir moterys ravėjo piktžoles, pjovė senus ir ligotus augalus, grėbė lapus, nešė į deginimo konteinerius šiukšles.

Niekad, niekad, niekad – net viduramžių Olandijoje ar senovės Japonijoje – nebūta taisyklingesnio, labiau išpuoselėto sodo. Kiekvienam augalui pakako derlingos žemės, šviesos, vandens, oro ir maisto medžiagų.

Koridoriumi žingsniavo sanitaras, niūniuodamas populiarią dainą:


        Brangioji mano, jei nenori,
        Kad tave glausčiau prie širdies,
        Pas violetinę panelę
        Eisiu pasauliui tart sudie.
        Jei mano meilės tau nereikia,
        Man planeta ši nemiela,
        Verčiau užleisiu savo vietą
        Mažam vaikeliui lia lia lia.

Sanitaras užsuko į laukiamąjį ir nužvelgė freską ir tapytoją.

– Atrodo labai tikroviškai, – tarė jis. – Jaučiuosi beveik lyg pats stovėčiau tame paveiksle.

– Ko dar abejojat? – kandžiai vyptelėjo tapytojas. – Jis, žinokit, vadinasi „Laimingo gyvenimo sodas“.

– Ponas Hicas gerai išėjęs, – pagyrė sanitaras.

Jis kalbėjo apie vieną vyrišką figūrą, kurios galva buvo ligoninės vyriausiojo akušerio daktaro Bendžamino Hico portretas. Hicas buvo stulbinamai gražus vyriškis.

– Dar daug veidų nenutapyta, – pastebėjo sanitaras.

Jis turėjo omeny daugelį freskos figūrų tuščiais veidais. Visas tuščias vietas reikės užpildyti portretais svarbių asmenų arba iš šios ligoninės, arba iš Federalinio gyvybės nutraukimo biuro Čikagos skyriaus.

– Malonu tikriausiai, kad sugebat paveiksluose bet ką pavaizduot, – pasakė sanitaras.

Tapytojas paniekinamai susiraukė.

– Manot, aš didžiuojuos šita teplione? – tarė jis. – Manot, aš taip suvokiu gyvenimą?

– O kaipgi jūs gyvenimą suvokiat? – paklausė sanitaras.

Tapytojas mostelėjo į pribjaurotą grindų užtiesalą.

– Štai kur geras gyvenimo atvaizdas, – tarė jis. – Įsirėminkit ir turėsit paveikslą, nepalyginamai tikresnį nei manasis.

– Geras niurzglys, sakyčiau, tamsta, – įgėlė sanitaras.

– O tai nusikaltimas? – atšovė tapytojas.

Sanitaras patraukė pečiais.

– Jei pačiam, dėdžiuk, čia nepatinka, yra... – tarė jis, užbaigdamas mintį įmantriu telefono numeriu, kuriuo galėjo skambinti nebenorintys gyventi. Nulį tame numeryje jis tarė „naught“.

Numeris buvo toks: 2 B R 0 2 B*.

Šis telefono numeris priklausė įstaigai išradingomis pravardėmis „Sudie, mamyt“, „Be rūpesčių“, „Džiovykla“, „Ekskursija“, „Gera išeitis“, „Konservų fabrikas“, „Kam tų ašarų?“, „Paskutinis bučkis“, „Ramybė“, „Slėptuvė“, „Šaldytuvas“, „Talpykla“, „Viso gero“ ir „Žiurkynė“.

„Būt ar nebūt“ buvo Federalinio gyvybės nutraukimo biuro savivaldybės dujų kamerų telefonas.

Tapytojas sanitarui parodė ilgą nosį.

– Kai nuspręsiu, kad jau laikas pasimirti, – atrėžė jis, – pasimirsiu ne „Džiovykloj“.

– Savarankiškai, sakot? – atsiliepė sanitaras. – Nešvarus reikalas, dėdžiuk. Derėtų bent kiek pagalvot apie tuos, kuriems paskui viską teks tvarkyt.

Tapytojas savo rūpestį dėl gyvųjų vargų išreiškė keiksmažodžiu.

– Jeigu norit žinot mano nuomonę, pasauly ne pro šalį būtų kur kas daugiau netvarkos, – pridūrė jis.

Sanitaras nusijuokė ir nuėjo sau.

Velingas, būsimasis tėvas, nepakeldamas galvos kažką suniurnėjo. Ir vėl nutilo.

Į laukiamąjį su aukštakulniais įkaukšėjo grubi, grėsminga moteriškė. Bateliai, kojinės, kariškas apsiaustas, kuprinė ir užsieninė kepuraitė – violetiniai, tokie violetiniai kaip, anot tapytojo, „vynuogės Paskutinio teismo dieną“.

Ant kuprinės žvilgėjo medalionas – Federalinio gyvybės nutraukimo biuro aptarnavimo skyriaus ženklas, vaizduojantis ant turniketo tupintį erelį.

Moteriškės veidas buvo gerokai apaugęs gyvaplaukiais – net su labai aiškiais ūsiukais. Įdomus dalykas, jog visoms dujų kamerų vedėjoms, kad ir kokios žavios ir moteriškos būdavo priimamos dirbti, po kokių penkerių metų suželdavo ūsai.

– Ar čia man reikėjo ateiti? – kreipėsi ji į tapytoją.

– Nelygu kokiu reikalu, – atsiliepė tas. – Gimdyti gal nesiruošiate?

– Sakė, kad man reikės pozuot kažkokiam paveikslui, – paaiškino ji. – Aš Liora Dusman. – Pasakė ir laukė atsakymo.

– Žmonių dusintoja, – tarstelėjo jis.

– Ką sakėt? – paklausė ji.

– Nieko tokio, – numykė jis.

– Tikrai gražus paveikslas, – pagyrė ji. – Kaip rojus ar kažkas tokio.

– Ar kažkas tokio, – pritarė tapytojas. Jis išsiėmė iš chalato kišenės sąrašą. – Dusman, Dusman, Dusman, – kartojo peržvelgdamas sąrašą. – A, štai ir jūs. Turite teisę tapti įamžinta. Kuriai beveidei figūrai norėtumėt kad pripieščiau jūsų veidą? Liko keletas pačių geriausių.

Ji niūriai nužvelgė freską.

– Eikit, man jos visos vienodos, – tarė ji. – Aš neišmanau meno.

– Sakot, figūros kaip figūros? – atitarė tapytojas. – Gerai jau. Kaip meno meistras, siūlau štai šitą. – Jis parodė beveidę moterį, nešančią į šiukšlių deginimo konteinerį stagarus.

– Na, – nutęsė Liora Dusman, – šita panašesnė į valytoją, ar ne? Aš, žinokit, tarnautoja. Valyti man visai nepriklauso.

Tapytojas, tariamai susižavėjęs, suplojo rankomis.

– Sakot, kad neišmanot meno, o po akimirkos įrodot, kad išmanot daugiau už mane! Vedėjai vaizduoti stagarų nešiotoją, aišku, netinka! Karpyti, genėti – panašiau į jūsų darbą. – Jis parodė violetinę figūrą, pjaunančią sausą obels šaką. – Kaip jums šita? – paklausė jis. – Patinka?

– Ką jūs... – Susidrovėjusi net paraudo. – Statot mane šalia daktaro Hico.

– Jums nemalonu? – paklausė jis.

– Dieve, anaiptol! – atsakė ji. – Man... man per daug garbės.

– A, žavitės juo, netiesa? – mestelėjo jis.

– Kas juo nesižavi? – atsakė ji, pagarbiai žvelgdama į Hico, įdegusio žilaplaukio visagalio dviejų šimtų keturiasdešimties metų amžiaus Dzeuso, portretą. – Kas juo nesižavi? – pakartojo. – Juk jam buvo patikėta Čikagoje įsteigti pačią pirmąją dujų kamerą.

– Man nėra nieko maloniau, – pasakė tapytojas, – kaip amžiams pastatyti jus šalia jo. Kad pjaunate šaką – jums tinka?

– Tai panašiau į mano darbą, – sutiko Liora Dusman.

Dėl darbo ji pasikuklino. Jos pareiga buvo rūpintis, kad jos žudomi žmonės mirtų ramūs.

Liorai Dusman pozuojant savo portretui, į laukiamąjį įgriuvo pats daktaras Hicas, septynių pėdų ūgio, spinduliuojantis savo asmens svarba, profesionalumu ir gyvenimo džiaugsmu.

– O, panelė Dusman! Panele Dusman!– sušuko jis ir pajuokavo: – Ką jūs čia veikiate? Čia žmonės neišeina iš šio pasaulio. Čia jie į šį pasaulį ateina!

– Mes būsime greta viename paveiksle, – droviai tarė ji.

– Puiku! – nuoširdžiai apsidžiaugė daktaras Hicas. – Ir pripažinkit, ar ne gražus paveikslas?

– Man tikrai didelė garbė atsidurti šalia jūsų, – pasakė ji.

– Štai ką pasakysiu, – tarė jis, – man pačiam garbė atsidurti šalia jūsų. Jei ne tokios moterys kaip jūs, pasaulis nebūtų toks nuostabus.

Jis atidavė jai pagarbą ir pasuko link gimdyklos durų.

– Spėkit, kas ką tik gimė, – tarė jis.

– Pasiduodu, – atsakė ji.

– Trynukai! – paskelbė jis.

– Trynukai! – šūktelėjo ji, pagalvojusi apie įstatymo numatytas trynukų atsiradimo pasekmes.

Įstatymas bylojo, kad bet koks naujagimis gali būti paliktas gyvas tik tuo atveju, jei jo tėvai ras savanorį pasimirti. Kad liktų gyvi trynukai, reikėjo trijų savanorių.

– Ar tėvai turi tris savanorius? – paklausė Liora Dusman.

– Kiek žinau, – atsakė daktaras Hicas, – turi vieną ir stengiasi sukrapštyti dar du.

– Abejoju, ar jiems pavyko rasti, – tarė ji. – Trijų asmenų paraiškos mums niekas nepateikė. Šiandien pas mus rašėsi tik pavieniai, nebent kas nors užsisakė man išėjus. Kaip pavardė?

– Velingas, – atsitiesdamas kėdėje tarė laukiantysis tėvas paraudusiomis akimis. – To laimingo būsimo tėvo pavardė Edvardas K. Velingas.

Jis pakėlė dešinę ranką, įsistebeilijo į dėmelę ant sienos ir kimiai, liūdnai nusijuokė.

– Tai aš, – pasakė jis.

– O, ponas Velingas, – tarė daktaras Hicas. – Nepastebėjau jūsų.

– Nematomasis žmogus, – burbtelėjo Velingas.

– Man ką tik paskambino, kad gimė trynukai, – pasakė daktaras Hicas. – Ir jie, ir motina sveiki. Kaip tik einu pas juos.

– Valio, – sausai tarstelėjo Velingas.

– Neatrodo, kad labai džiaugtumėtės, – pasakė daktaras Hicas.

– Koks vyras, manim dėtas, nesidžiaugtų? – tarė Velingas. Vaizduodamas nerūpestingą naivuolį, skėstelėjo rankomis. – Man tereikia išrinkti, kurį iš trynukų palikti gyvą, tada nuvežti savo senelį, mamos tėvą, į „Gerą išeitį“ ir atnešti kvitą.

Daktaras Hicas iš aukšto dėbtelėjo į Velingą.

– Jūs prieš gyventojų skaičiaus ribojimą, pone Velingai? – rūstokai paklausė jis.

– Mano galva, šita tvarka pernelyg griežta, – irzliai atsakė tas.

– Ar norėtumėt grįžt į senus gerus laikus, kai žmonių Žemėje gyveno dvidešimt milijardų ir būtų gal daugėję iki keturiasdešimties, paskui iki aštuoniasdešimties milijardų, paskui iki šimto šešiasdešimties milijardų? Ar žinot, pone Velingai, kas yra kaulavaisėliai?

– Ne, – niūriai atsakė tas.

– Kaulavaisėliai, pone Velingai, yra gervuogės vaisiaus gumuliukai, mėsingi grūdeliai, – paaiškino daktaras Hicas. – Nesant gyventojų skaičiaus ribojimo žmonės gyventų ištisai aplipę planetos paviršių kaip kaulavaisėliai gervuogės vaisių! Susimąstykit!

Velingas spoksojo kaip spoksojęs į tą patį tašką ant sienos.

– 2000 metais, – tęsė daktaras Hicas, – kada mokslininkai dar nebuvo įsikišę ir priėmę įstatymo, stigo net geriamojo vandens, nebeliko maisto, išskyrus jūrų dumblius, ir vis vien žmonės reikalavo teisės daugintis it triušiai. Ir teisės, jei būtų įmanoma, gyventi amžinai.

– Aš noriu tų vaikelių, – pusbalsiu tarė Velingas. – Noriu jų visų trijų.

– Na žinoma, – atsakė daktaras Hicas. – Tai žmogiška.

– Aš noriu, kad ir senelis nemirtų, – pridūrė Velingas.

– Niekas nesidžiaugia veždamas artimą giminaitį į „Konservų fabriką“, – švelniai paguodė daktaras Hicas.

– Nepatinka man, kad mūsų įstaigą taip vadina, – įsiterpė Liora Dusman.

– Kaip? – paklausė daktaras Hicas.

– „Konservų fabriku“ ir panašiai, – pasakė ji. – Daro klaidingą įspūdį.

– Jūs visiškai teisi, – pritarė daktaras Hicas. – Atsiprašau. – Jis pasitaisė, pavadino savivaldybės dujų kameras oficialiu vardu – vardu, kuriuo niekas pokalbiuose jų nevadindavo. – Turėjau sakyti „Etiškos savižudybės studijos“, – pasakė jis.

– Taip skamba kur kas gražiau, – sutiko Liora Dusman.

– Kurį vaikelį benuspręstumėte pasilikti, pone Velingai, – tarė daktaras Hicas, – tas berniukas ar mergaitė dėl gyventojų skaičiaus ribojimo gyvens laimingoje, erdvioje, švarioje, turtingoje planetoje. Tokiame sode kaip šioje freskoje. – Jis palingavo galva. – Prieš du šimtmečius, kai dar buvau jaunas, gyvenimas buvo toks košmariškas, kad niekas nebeturėjo vilties, jog žmonija pratrauks bent porą dešimtmečių. Dabar prieš mus, kiek tik vaizduotė išneša, – taikos ir klestėjimo šimtmečių šimtmečiai.

Jo veidą nušvietė giedra šypsena.

Šypsena nunyko, jam pamačius, kad Velingas išsitraukė revolverį.

Velingas nušovė daktarą Hicą.

– Vienam jau atsirado vietos, ir dar kiek vietos, – pasakė jis.

O tada nušovė Liorą Dusman.

– Tai tik mirtis, – tarė jis, kada ji sudribo ant grindų. – Štai! Vietos jau dviem.

O tada nusišovė pats, taip padarydamas pasaulyje vietos visiems trims savo vaikams.

Į laukiamąjį niekas neatlėkė. Tarytum niekas negirdėjo šūvių.

Tapytojas sėdėjo ant kopėčių ir susimąstęs žvelgė į apverktiną vaizdą.

Tapytojas svarstė liūdną gyvenimo Žemėje galvosūkį: reikia, kad žmonės gimtų, o gimę būtų vaisingi... daugintųsi ir kaip įmanoma ilgiau tvertų – ir kad per amžius visi šioje mažytėje planetoje išsitektų.

Tapytojui į galvą atėjo vien žiaurūs sprendimai. Tikrai žiauresni nei „Konservų fabrikas“, „Gera išeitis“, „Šaldytuvas“. Jis pagalvojo apie karą. Pagalvojo apie marą. Pagalvojo apie badą.

Žinodamas, kad daugiau nebetapys, numetė teptuką ant grindų. O tada nusprendė, kad ir jis jau gana pagyveno „Laimingo gyvenimo sode“, ir lėtai nulipo nuo kopėčių.

Pakėlė Velingo pistoletą, rimtai ketindamas nusišauti.

Bet neišdrįso.

Tuomet pamatė salės kampe telefono kabiną. Nuėjo ir surinko gerai įsimintą numerį: 2 B R 0 2 B.

– Federalinis gyvybės nutraukimo biuras, – pasigirdo labai malonus studijos vedėjos balsas.

– Kada galėčiau būti priimtas? – aiškiai tardamas žodžius paklausė jis.

– Turbūt rastume jums laiko vakarop, pone, – atsakė ji. – O jei kas nors atsisakytų, tai gal ir anksčiau.

– Gerai, – tarė tapytojas, – malonėkit mane užrašyti.

Ir jis paraidžiui padiktavo savo pavardę.

– Ačiū, pone, – pasakė vedėja. – Jūsų miestas liks jums dėkingas. Ir jūsų šalis, ir jūsų planeta. Tačiau užvis dėkingiausios jums bus ateities kartos.


*2 B R 0 2 B skamba panašiai kaip „to be or not to be“.

Vertė Povilas Gasiulis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104802. xX2007-12-12 20:33
pradžia lyg ir gera, bet iki galo neištempė - išsikvėpė ir nulūžo... kur tas vonegutas?

104840. cc2007-12-12 22:50
Patinka fantastiniai apsakymai, kuriuose nedaugžodžiaujama, būna parašyti lakoniškai, turi intrigą ir netikėtą nenuspėjamą stulbinančią pabaigą. Kai dar mažiausiai valandą nepalieka tavęs naujas jausmas, laikydamas tave ne šioje žemėje.

104851. fl2007-12-13 00:58
tačiau lakoniškumo, aiškios intrigos ir stulbinančios, - bet ne tokios ir netikėtos, - pabaigos kaina irgi aiški: banalumas

104864. uuu2007-12-13 10:41
aš tą angliškai pasirodo skaičiau, o tai kad pasigyriau, bet pasakysiu, kad gasiulis labai geras vertėjas, vien rugiuose prie bedugnės ką reiškia, man tai čia pavyzdys, kaip knygas į lt reikia versti

104964. ir cia vonegutas2007-12-14 17:28
ne pac geriausias kv gabalas... pasirodo, net vonegutas yra slamsto prirases, bet kadangi tai vonegutas...ir t.t.

104992. Magelanas2007-12-14 19:21
Gal ir ne stebuklas, bet man patiko.

105082. krankt2007-12-16 01:44
jooooooooo, sitas gabaliukas siaip sau.

105092. Onė2007-12-16 03:27
Nereikia "užsiciklinti" jo Skerdyklomis. Nuostabus novelistas, gal gan kiek senoviškas savo realizmu jose. Bet skaitosi puikiai. Situacija primena Fiodorą, visi tik jo romanus prisimena, o skaitymo malonumui rekomenduočiau tik jo apsakymus (apart ankstyvųjų).

105093. krankt2007-12-16 03:47
man labai patiko jo knyga "Zmogus be tevynes"

105125. archyvaras2007-12-16 17:25
Ale kokią ryškią ir drasią kalbą Kurtas Vonegutas pasakė Nobelį atsiimdamas? Berods, Metuose publikuota...

105130. amigo para siempre 2007-12-16 18:56
geriausi cempionu pusryciai, jega jega jega

105225. xX2007-12-17 18:13
Atskirkim du dalykus: "gerai rašo" ir "išlaiko siužeto įtampą". Kad gerai rašo, tai ir Onei iš žaliųjų lankų, kaip matom, aišku. Bet įtampos šiame tekste iki galo neištempia - nei netikėtumais, nei paradoksais, nei stebuklais/kazusais/skandalais/paslaptimis/katastrofomis/etc ir ypač netiesiškumais ir intelektualumu. Nulūžta. Suholivudėja. Vertinčiau 2 iš 5.

105284. krakodil gena 2007-12-18 21:52
misteri x2, holivude tikrai gerai raso scenarijus paremtus paradoksais/kazusais/skandalais/paslaptimis/katastrofomis, o kad neislaikot absurdo siuzeto itampos, manau, jusu beda.

Rodoma versija 33 iš 33 
14:12:42 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba