ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

„Foto Bolivar“ (II)

VYTAS GEDUTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Toliau gyvenome bendrabutyje Maiketijoje, viename nedideliame kambaryje. Kaimynystėje glaudėsi šeimos ir viengungiai vyrai. Sekmadieniais, turėdami laiko, žaisdavome su vaikais bendrabučio kiemelyje arba išbėgdavome už namo į didįjį kiemą. Kartais vieni kitus fotografuodavome.

Bendrabutyje gyveno daug jaunų, nevedusių vyrų iš Italijos ir Ispanijos. Girdėdavome, kaip jie šaipydavosi vieni iš kitų, keikdavosi, dainuodavo didelėje bendroje prausykloje. Ir mes išmokome keiktis kaip tikri italai ar Kanarų salų gyventojai. Tėvai dažnai mus vesdavosi į paplūdimį. Sekmadieniais po darbo mama skalbdavo, siūdavo mums drabužius, ruošdavo maistą. Dirbdami šešias dienas per savaitę, tėvai neturėjo užtektinai laiko susipažinti su kitais šito pensiono gyventojais, taip pat ir patys nebuvo linkę susidraugauti su vietiniais, be to, trukdė prasta jų ispanų kalba. Ir toliau gyvenome atsiskyrę.

Po dviejų mėnesių baigėsi sutartis su uostu. Tėvai sutaupė kelis tūkstančius bolivarų. Darbo fotoateljė nuolat daugėjo. Tėvas vis svarstė, kaip daugiau užsidirbti pinigų, pradėjo kalbėti apie jūrinę žvejybą. Nuėjo į dokus, kur rinkdavosi įvairių tautybių jūreiviai. Vis daugiau laiko praleisdavo su savo senu draugu Pranu, kuris dažnai mus aplankydavo. Pranas dokuose imdavosi tai vieno, tai kito darbo. Per karą jis buvo kontūzytas, tad sunkiai kalbėjo. Atrodė, kad prieš ištardamas žodį ilgai jį apmąstydavo. Pamažu pripratome prie jo lėtos kalbos. Buvo dar vienas lietuvis viengungis tamsiai rudais plaukais ir erelio nosimi. Visi jį vadino Arabu.

Tėvas su Pranu ir Arabu nusprendė įsigyti tris senas medines valtis, jas suremontuoti, įdėti variklius ir imtis žvejybos. Vis dažniau tėvas visai dienai išeidavo į dokus domėtis žvejybai reikalinga įranga. Ir visai apleido fotoateljė. Mama viską turėjo daryti viena, nes maži vaikai buvo nekokie talkininkai. Tėvas buvo įsitikinęs, kad žvejyba padės jam uždirbti daugiau pinigų. Mama ginčijosi, bet jis nenusileido... Nusipirko valtis. Išaiškėjo, kad jas teks ilgiau tvarkytis, negu atrodė iš pradžių. Valčių lentos buvo papuvusios, pro tarpus sunkėsi vanduo. Tėvas pasamdė kelis jūreivius joms taisyti. Vyrai dirbo ilgiau kaip mėnesį. Tėvas vis mokėjo jūreiviams už darbą, o darbai vis nesibaigė. Tada jis nusipirko didelį tinklą. Jį irgi reikėjo lopyti. (Vietiniai žvejai naujas valtis ir tinklus pasilikdavo sau ir jų neparduodavo.) Darbai strigo. Nei Pranui, nei Arabui tėvas negalėjo patikėti dirbančių vyrų priežiūros, tad visą dieną praleisdavo uoste.

Pagaliau pirmoji valtis buvo parengta. Nudažė ją juodai. Saulėtą sekmadienio popietę tėvas net sukvietė mus ir keletą draugų paplaukioti po uostą.

Ėjo savaitės, o didįjį tinklą ir kitas dvi valtis tebetaisė. Tėvas nekantravo. Vienos valties galas buvo papuvęs. Kai prie jo pritvirtino variklį, sutrūnijusios lentos neišlaikė, lūžo ir variklis bemat nuskendo. Variklį ištraukė, bet jį reikėjo išardyti ir išvalyti.

Mama sakė nebegalinti dirbti viena, be tėvo. Reikėjo, kad vienas žmogus dirbtų laboratorijoje, o kitas pasitiktų lankytojus ir juos fotografuotų. Rasti kitą fotografą buvo neįmanoma. Tad tėvai nusprendė fotoateljė parduoti. Po kelių savaičių atėjo trys biznieriai – du lietuviai ir vienas rusas – visi tamsiais kostiumais. Pagalvojau, kad jiems betrūksta juodų skrybėlių – ir atrodytų kaip amerikietiškų filmų gangsteriai. Apžiūrėjo ateljė, įrangą ir visą dieną stebėjo, kiek užeina lankytojų. Vakare derėjosi dėl kainos. Tėvai prašė 10 000 bolivarų. Pageidavo pasilikti tik didintuvą, fotoaparatą ir kai kurią įrangą. Vyrai grįžo kitą savaitę. Jie apsisprendė pirkti ateljė. Pasirašyti reikiamus popierius ir sumokėti pinigus ketino kitą dieną. Tėvas paprašė, kad jie iš anksto sumokėtų dalį pinigų, nes esą ir kitų pirkėjų. Vyrai padėjo ant stalo 1000 bolivarų. Kai tėvas padavė jiems pasirašyti dokumentus, jie netikėtai pareiškė, kad susirinktume visus savo daiktus ir nešdintumės. Sakė, kad jau gavome visus sutartus pinigus ir fotoateljė su visa įranga dabar priklauso jiems. Tėvas perbalo, atrodė lyg maišu trenktas. Vyrai pakartojo: „Rinkitės daiktus ir eikite lauk... Tučtuojau!“ Mama verkdama nubėgo pas poną Naranjo. Šis atėjo, pasiteiravo, kas nutiko, ir pasikvietė advokatą iš raštinės. Advokatas išsiuntė savo padėjėją kviesti bendradarbio iš slaptosios policijos. Visiems susirinkus, reikalai pakrypo kita linkme. Pareigūnas liepė vyrams tučtuojau sumokėti visą sumą arba juos suims už apgavystę. Vyrai atidavė tėvams likusią sumą – 9000 bolivarų ir pasirašė dokumentus. Savo daiktus sunešėme pas poną Naranjo. Iš ten išsikvietėme taksi, kad galėtume grįžti į bendrabutį Maiketijoje. Tėvas ramino, sakė, kad viskas bus gerai. Iš žvejybos uždirbsime daugiau pinigų.

iliustracija

Kol valtys buvo taisomos, toliau gyvenome Maiketijoje. Su vienu ar kitu vyru, o kartais su Pranu ir Arabu tėvas išeidavo į jūrą. Tačiau kiekvieną kartą susirgdavo jūros liga, vemdavo, negalėdavo žvejoti. Galiausiai vyrai įkalbėjo tėvą likti krante. Kartais tėvas parnešdavo į namus šviežių žuvų, atrodo, kelis kartus jam net pavyko jų kiek parduoti. Tačiau neatsimenu, kad būtų kalbėjęs apie uždarbį ir kad žvejybai būtų parengtos visos valtys ir tinklas. Vis reikėdavo ką nors taisyti, ir tėvui nuolat stigo pinigų.

Vieną dieną Pranas ir Arabas išplaukė į jūrą. Žvejoti nesisekė. Arabas vis ragino Praną irtis toliau. Pranas – užaugęs prie jūros, patyręs žvejys – nenorėjo pasirodyti esąs bailys. Jie vis labiau tolo nuo kranto.

Netikėtai užslinko juodi debesys. Aptemo. Pakrantės kalnų visiškai nebesimatė. Prasidėjo audra. Didelės bangos ėmė blaškyti valtelę. Arabą ir Praną užsupo, ir jie pradėjo vemti. Jie manė, kad apsuko valtį ir grįžta į krantą, bet, praėjus audrai, suprato, kad tamsią naktį nemato žiburių, jokių kranto ženklų.

Uoste tėvas ir kiti jūreiviai laukė Prano ir Arabo iki išnaktų. Naktį, ieškodami kranto, Pranas ir Arabas sudegino visus degalus.

Kitą rytą, nematydamas jūroje valties, tėvas pranešė uosto pareigūnams. Tačiau šie nesirūpino, patarė tėvui palaukti kelias dienas ir, jei valtelė negrįš, vėl jiems pranešti.

Grįžęs Pranas pasakojo tokią man gerai įsiminusią istoriją:

Antrąją dieną mes bejėgiškai plūduriavome jūroje. Nesimatė kranto, jokių kitų valčių. Suvalgėme paskutinį gabalą duonos ir likusį sūrį, geriamojo vandens irgi nebeturėjome. Apėmė tikra panika. Valtis leido vandenį, turėjome nuolat jį semti skardine. Sėdėjome be galo išsigandę.

Mus apsupo didžiulis ryklių būrys. Didesnieji iššokdavo iš vandens, norėdami mus nutverti. Mudu prigludome prie valtelės dugno. Nors pykino, vengėme vemti per bortą. Aplink, laukdami savo maisto, suko ratus rykliai.

Kai kurie rykliai ėmė šokinėti per valtį. Keliems jaunesniems nepavyko, jie įkrito į valtį ir lindo prie mūsų. Artinosi link manęs ir Arabo. Kapojau juos mačete. Ryklių kraujui valtyje susimaišius su vėmalais ir jūros vandeniu, dar labiau supykino. Nepaliovėme vemti, nors jau nebebuvo iš ko. Arabo veidas pažaliavo. Gulėjo valties dugne, atrodė veikiau miręs nei gyvas. Dievagojosi visais šventaisiais, kad daugiau niekada neplauks į jūrą tokia maža valtimi. Ėmė melstis. Negalvojau, kad jis taip bijo mirties. Man atrodė, kad jei jau ji ateis, tai ateis – nieko nepadarysi. Toliau darbavausi skardine. Pyliau lauk vėmalus ir kraujais nusidažiusį vandenį. Užuodę kraują, rykliai dar labiau pasiuto. Toliau šokinėjo per valtį. Prisiekiu, iš gelmių daužė, talžė valties dugną. Supjausčiau tris negyvus ryklius į gabalus ir išsvaidžiau už borto. Vienu metu ryklys vos nesugriebė mano dešinės rankos, kai sviedžiau ryklio gabalą. Jie gremžė valties dugną. Atsistojau valtyje, iškėlęs mačetę it beisbolo lazdą, ir ėmiau ant jų rėkti. Vienas ryklys iššoko visai arti manęs. Kirtau jam mačete, bet nepataikiau. Buvau toks nusilpęs, kad praradau pusiausvyrą ir vos neiškritau per bortą. Apalpęs sukniubau valties dugne.

iliustracija

Mane pažadino prie veido teliūškuojantis nešvarus vanduo. Buvo naktis. Kaip pašėlę vėl sėmėme vandenį. Rykliai dingo. Pasirodė žvaigždės. Ėmėme irkluoti į pietus. Tiks bet koks krantas, kad tik žemė – ne rykliai, bangos, jūra. Visą kitą dieną kaip įmanydami irklavome. Vėl atėjo naktis. Tik trečią naktį tolumoje pamatėme mėnulio apšviestus kalnus. Irklavome, kol pasirodė miesto šviesos, o netrukus ir uostas. Prisiekiu, visa tai buvo tikras pragaras.

Tėvas nepatikėjo. Sakė, kad rykliai iš vandens nešokinėja ir valčių nedaužo. Nežinojome, kuo tikėti. Arabas sakė, kad rykliai iš tiesų sukinėjosi aplink valtį, bet buvo per silpnas, kad ką nors daugiau prisimintų.

Valtis buvo iškelta iš vandens. Tuomet apžiūrėjome jos dugną...

Artėjo Kalėdos. Katalikų bažnyčioje buvo laukiama ankstyvųjų, antrą valandą ryto prasidėsiančių „Gaidžių mišių“ (Misas de Gallo). Vaikai ir jaunuoliai lakstė gatvėmis, dainavo, triukšmavo, sprogdino petardas. Miegoti buvo neįmanoma. Keletą kartų ėjome į tas rytines mišias. Bažnyčioje giedojo kalėdines giesmes, aguinaldos. Žmonės valgė kalėdinius patiekalus, hallaquas – iš virtų, o paskui sumaltų kukurūzų padaroma tešla, į ją dedama mėsos, razinų, alyvuogių, prieskonių ir verdama, susukus į bananų lapus. Dažniausiai Kalėdoms pensione maistą ruošdavo vietinės moterys, kartais patiekalus pirkdavome iš gatvės pardavėjų. Pagrindinis kalėdinis gėrimas buvo kiaušininis likeris (Ponche Crema). Susirinkę kieme vaikai girdavosi, kad ir jiems teko jo ragauti.

Vieną sekmadienį, prieš pat Kalėdas, mes, vaikai, radome keletą fejerverkų paketų. Sumanėme iškratyti iš jų paraką ir žiūrėti, kas bus. Subėrę ant laikraščio visą paraką į mažą krūvelę, atsitraukėme. Pamėginome uždegti popierių, bet degtukas užgeso. Apstojome laikraštį ratu, arti sukišę veidus. Atsiklaupiau, Nijolė pasilenkė virš manęs, kad geriau viską matytų. Staiga plykstelėjo ugnis. Užuodžiau svylančių plaukų kvapą. Nijolė verkė, jai nudegė skruostai ir kakta, smarkiai nusvilo plaukai. Visas jos veidas buvo sidabro spalvos. Kiti išsisuko lengviau: jiems tik apsvilo plaukai ir blakstienos. Visi buvo baisiai išsigandę. Mudu su seserimi nubėgome namo. Tėvai puolė į kitoje gatvės pusėje esantį gydytojo kabinetą. Kai grįžo, visas Nijolės veidas buvo juodas, oda pasidengusi pūslėmis. Daktaras paskyrė ilgas gydymo procedūras. Kai tik žaizdos apgijo, mama ėmė švelniai masažuoti Nijolės veidą.

Per Kūčias mama iš kitų lietuvių gavo kalėdaičių. Paruošė žuvies, burokėlių salotų, išvirė slyvų kompoto. Kaip ir įprasta, buvome ramūs, susikaupę. Sulaukėme Naujųjų metų. Mieste vyko šventė. Girdėjosi fejerverkų šūviai. Iš La Gvairos uosto tolumoje aidėjo laivų sirenos.

Per Tris karalius tėvai nupirko mums dovanų. Nijolei – didelę lėlę porcelianiniu veidu. Paguldžius jos akys užsimerkdavo. Aš gavau triratį paspirtuką. Po kelių savaičių, kai ant Nijolės veido nebeliko žymių, mama mudu su žaislais nufotografavo. Metų metais saugojome tuos žaislus. Daugiau tokių prabangių dovanų nebegavome.

Tėvas nusprendė perkelti valtis į mažą žvejų kaimelį vakarų pusėje šalia Maiketijos. Tikėjosi, kad žvejyba seksis geriau. Tačiau ten nebuvo uosto ir valtys suposi neapsaugotos nuo bangų. Netrukus prasidėjo liūtys. Kilo audra, didžiulės bangos daužė krantą, niokojo visą pakrantę. Sudužo dvi tėvo valtys.

Tėvas puolė į neviltį, dienų dienas gulėjo lovoje. Jo viltys uždirbti sudužo kartu su valtimis. Vėl reikėjo išvykti, palikti šią nesėkmių ir brangaus pragyvenimo pakrantę. Apie žvejybos verslą tėvas niekada jau nebeužsiminė.

Vertė Vygandas Aleksandravičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104814. cc2007-12-12 21:37
Rykliai tikrai šoka iš vandens ir stengiasi pagriebti nedidelėje valtyje ar ant plausto sėdinčius.

Rodoma versija 32 iš 32 
14:12:40 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba