ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

Sekmadienio postilė

-pz-

[skaityti komentarus]

II advento sekmadienis (Mt 3, 1–12)

    Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs:

          Tyruose šaukiančiojo balsas:
          Taisykite Viešpačiui kelią!
          Ištiesinkite jam takus!

    Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: „Juk mūsų tėvas – Abraomas.“ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“


„Jo rankoje – vėtyklė“

Jonas Krikštytojas yra vienas iš tų keleto šventųjų, kurių ne tik mirties, bet ir gimimo diena minima Bažnyčios kalendoriuje. Tai rodo, kokia svarbi yra ne tik jo asmenybė, bet ir visa spalvingo gyvenimo istorija – taisyti, paruošti kelią Jėzaus atėjimui. Jisai dar negimęs pirmas suspurdėjo motinos pilve, pajutęs prisiartinant Jėzų, kai Marija lankė Elžbietą, ir niekad nepaliovė bėgęs priekyje. Būdamas Jėzaus vienmetis, pirmas užsiaugino barzdą, išėjo į tyrus ir mirė – pirmas. Už akiplėšiškai drąsų teisybės išrėžimą paskutines dienas praleido Erodo kalėjime, kol buvo nukirsta galva ir svečiams parodyta ant padėklo. To tikriausiai troško ne tik Erodiada (Mt 14, 8), bet ir besisvečiuojantys fariziejai su sadukiejais, jo išvadinti „angių išperomis“.

Skaitant šią Evangelijos vietą prieš akis stojo P. P. Pasolini filmo „Evangelija pagal Matą“ scena – kaip prie Jordano būriais bėga susivėlę, apšepę valstiečiai ir žvejai, o visiems susirinkus pasirodo tarsi nuo teatro scenos nužengę, pilvus atstatę, fantastiškais galvos apdangalais pasidabinę fariziejai ir sadukiejai. Jų nedaug, gal dešimt, bet atrodo labai išdidūs. Ateina, gal norėdami prisistatyti: „Štai mes, tautos žiedas“, gal paveikti kažkokio migloto ir sentimentalaus religingumo jausmo, o gal norėdami pagerinti savąjį įvaizdį, įsiteikti masėms ir religiniams autoritetams.

Jie kažkuo primena „Partijos ir Vyriausybės“ nomenklatūrininkus, su pirmuoju sekretoriumi priešaky atlinguojančius į Dotnuvą pas Tėvą Stanislovą. Juk galima drąsiai pasakyti, kad pas jį plaukė „visa Lietuva “. Bet nei jis, nei kitas pranašas – Vilius Orvidas – nė vieno ateinančio pas jį nėra pasitikęs tokiais paskutiniais žodžiais. Jėzus, net botagu varydamas iš šventyklos prekiautojus ir vartydamas pinigų keitėjų stalus, taip rūsčiai ir žodingai nekalbėjo. Net ir labiausiai parapijiečius vainojantys klebonai savuoju rūstumu nepralenks Jono Krikštytojo – šį sekmadienį per pamokslą jie gali tikrai be jokios baimės rėžti visus sultingiausius epitetus, pasakyti visą teisybę.

Galbūt ne kiekvienas girdėjo, ką Jonas Krikštytojas toje dykynėje prie upės šaukė – apie akmenis, apie kirvį prie medžio šaknų, apie ugnį. Bet tikrai visi matė, kas jis buvo – tyruose šaukiantis balsas. Net Jėzus klausė: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo!“ (Mt 11, 7–10) Juk ir tie, kam teko sutikti Vilių Orvidą, vargu ar beatsimena jo keistus pasakojimus, pamokymus. Bet niekados neišdils šilta ir susikaupimo kupina atmosfera, kuri gaubė jo sodybą, svetingumas kiekvienam prašalaičiui, kalinėjamų akmenų ir šilto ožkos pieno kvapas – „atsivertimą liudijantys vaisiai“.

Evangelijoje kalbama apie atgailos krikštą – vandenį, Šventąją Dvasią – dieviškąjį vėją ir ugnį. Tai trys stichijos! Jose panardinamas krikštijamas žmogus, ir taip tarsi pažymimas kiekvieno tikinčiojo gyvenimo kelias. Krikščionio gyvenimas prasideda nuplaunančiu ir palaistančiu vandeniu, o atėjus metui ir dienai, kai pjaunama, kuliama ir vėtoma – parodo, ką subrandino (Mt 13, 8).

Prieš keletą metų vaikštinėjant apie Smalininkus teko matyti „etnografinį vaizdelį“ – tokia susirietusi senutė, ant pievos pasitiesusi maršką, vėtė vėjyje javus. Pasemia, švysteli aukštyn – ir nulekia šalin visokių dulkių, šapukų gūsis. Visur paukščiai skraido, žiogai čirpia, medžiai ošia – aplink toks gyvenimas verda, o ji, kaip kokia laumė, kažką buria, atskiria gerą nuo blogo, grūdus nuo pelų.

Tokie vaizdai taip ir lieka kažkur giliai širdy. Atrodo, kad tai jau kažkur seniai seniai esi matęs. Ir tikriausiai teks dar sykį pamatyti taip besidarbuojant – tik jau nebe senutę nuo Smalininkų, o Dievą, atskiriantį sielas, kurios subrendo jo aruodams, nuo pasturlakų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104746. po palme2007-12-12 08:46
juokingai skamba ta barzda, o pilvas, lyg noretum motina uzgauti. tarsi ji butu prarijus ta Krikstytoja. Gal del to paskui jis buvo toks piktas: juk inkubatorinis vaikas, ne motinoje, bet pilve uzauges. Nezinau, kodel JK toks svarbus: ar del savo ekscentrisko elgesio?

104777. r2007-12-12 14:29
nu blyn pamokslas :viena -i dausas kita-su zemem

104799. RB :-( 2007-12-12 20:18
Kas kas, Orvydas buvo pranašas?! Gal priminkit mums netikėliams, ką gi jis išpranašavo. Ir išvis, kiek pamenu, jo santykiai su bažnyčia visąlaik buvo įtempti. Tur būt todėl, kad jo laisvė buvo didesnė nei leidžia tikėjimas. Nevirškinu to bažnyčiai būdingo žmonių, reiškinių, daiktų, ar šiaip faktų nusisavinimo, labai gerai iliustruoto sekančioje pastraipoje, kur teigiama, kad: Aš čia matau tik normalų, dirbantį ir gyvenantį žmogų. Tokių kiekviename kaime rasi ir tikrai jie nepuls sapalioti apie savo atsivertimus ir pan. Bet čia ateina bažnyčios tarnai ir viską apvelka į sau tinkamus žodžių junginius...

104830. varna (fui)2007-12-12 22:24
Na, šitomas "pastilėms" radau tik vieną apibūdinimą - pezalai.

104937. Neo2007-12-14 13:49
Nežinau, ar taip supratau, bet regis, čia Šventoji Dvasia lyginama su stichija: „Evangelijoje kalbama apie atgailos krikštą – vandenį, Šventąją Dvasią – dieviškąjį vėją ir ugnį. Tai trys stichijos!“ Argi? Kuo tada ji skiriasi nuo Jehovos liudytojų „šventosios dvasios“?

Rodoma versija 33 iš 33 
14:12:39 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba