ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?..

Keletas kritinių pastebėjimų ne iš fasadinės pusės apie šiųmetę Dainų šventės Dainų dieną ir pasvarstymai dėl jos ateities

MYKOLAS USONIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ilgiausiai dainuojantis choristas Mykolas Usonis tarp „liepaitės“ ir „ąžuoliuko“. 2007
Algirdo Rakausko nuotrauka

Mums rašo

Jau kuris laikas Dainų dienai – dainų švenčių baigiamajam akordui, pagrindiniam jų koncertui – nesiseka: tai šventė lipdoma be scenarijaus (kaip šiemet), tai nevykėliai režisieriai nesusidoroja su užduotimis (1998 m. ir šiemet), tai kažkas gero oro šventei parinkti nesiryžta... Pridėjus dar ir kitokius trukdžius galutinis rezultatas nėra labai džiuginantis, jei nepasakytum daugiau.

Kaip tai vyko?

Pasiruošimas 2007 m. Dainų šventei prasidėjo ne visai tvarkingai, nes kažkodėl panorėta per gana trumpą laiką padėti labai gerus Dainų šventės scenarijaus pagrindus. Rodos, 2004 m. vasario mėnesį Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) kartu su Pasaulio lietuvių dainų šventės fondu paskelbė konkursą, kviesdami „...visus kūrybingus žmones, neabejingus dainų švenčių tradicijai [...], prisidėti prie 2007 m. [...] Dainų šventės „Būties ratu“, skirtos Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, kūrimo...“ (Rengėjai tada gal ir nežinojo, kad ta didžiulė Pasaulio lietuvių dainų šventė vyks 2009 m.) Buvo prašoma parengti vienos iš šventės dalių (folkloro, šokių, ansamblių, dainų dienų) scenarijaus pagrindus (idėja, tema, struktūra, kompozicija ir kt.), už tai pažadėta skirti 3000 Lt premiją (tik už I vietą). Be to, rengėjai skelbė pasiliekantys sau teisę scenarijaus idėjas realizuoti, t. y. autoriui nesuteikiama teisė savo idėjas įgyvendinti...

Vienas atsakingas Kultūros ministerijos pareigūnas tokias konkurso sąlygas iškart įvertino gana skeptiškai („Koks kvailys gerą idėją parduos už 3000 Lt?“) ir tas skepsis, pasirodo, buvo ne be pagrindo. Gautas vos vienas Dainų dienos scenarijaus pagrindų pasiūlymas, ir konkursas pripažintas neįvykusiu.

Konkurso rengėjai dėl to, matyt, nelabai jaudinosi ir dirbo toliau. Greičiausia jie tuometinei kultūros ministrei parengė įsakymo „Dėl Dainų švenčių nacionalinės komisijos nuostatų patvirtinimo“ projektą (jis pasirašytas 2004.V.28). Prie nuostatų, kuriais apibrėžtos konkrečios komisijos galios ir pareigos, pridėtas ir Dainų švenčių nacionalinės komisijos narių sąrašas, kuris pasibaigus trejų metų kadencijai turėtų būti atnaujinamas ne mažiau kaip 1/3 narių (šių metų gegužės mėnesį tai nebuvo padaryta; o minėto konkurso skelbimas prieš kultūros ministrės įsakymą primena situaciją „vežimas prieš arklį...“).

Minėtas įsakymas buvo sumanytas kaip veiksminga dainų švenčių rengimo (o ne varnelės pažymėjimo) priemonė ar būdas Kultūros ministerijai dalykiškai remti šį svarbų kultūros paveldo renginį, o tuo pačiu įsakymu patvirtinta Dainų švenčių nacionalinė komisija turėjo atsakingai ir nuosekliai vykdyti nuostatų reikalavimus. Deja, kiek man žinoma, iš tikrųjų taip nevyko, nes komisijos sudėtis realiai turėjo būti atnaujinta ne po 3, o po 1,5–2 metų. Mat nemaža komisijos narių dalis, tikriausiai tuometinio LLKC direktoriaus J. Mikutavičiaus valia (sprendimu), buvo paskirti konkrečių Dainų šventės dienų kūrybinių grupių vadovais (V. Šatkauskienė, V. Miškinis) ar Dainų dienos dirigentais (V. Augustinas, P. Bingelis) ir nebegalėjo vykdyti minėtų nuostatų reikalavimų, t. y. patys sau patarinėti, skirti (kai faktiškai jau buvo paskirti) save Dainų dienos dirigentu ir t. t. Kai J. Mikutavičius atsistatydino iš LLKC direktoriaus pareigų, jis ir toliau kaip komisijos narys aktyviai darbavosi rengdamas Dainų šventę, nors pasikeitęs statusas, manau, jį įpareigojo rūpintis tik organizaciniais klausimais.

Dainų dienos rengimas be užbaigto, vientiso ir minėtos komisijos patvirtinto scenarijaus bei autoriaus (jei toks būtų buvęs) dalyvavimo tame procese, kiek man žinoma, vyko gerokai girgždėdamas, todėl ir galutinis Dainų dienos „produktas“ (koncertas) išėjo nesubalansuotas, sudarytas iš tarpusavyje ne itin derančių fragmentų, neįtikinantis kaip dainų švenčių tradicijos išsaugojimo ir puoselėjimo pavyzdys. Kitaip tariant, abejotina, ar jis atitinka UNESCO reikalavimų dvasią ir raidę.

Likus gal mėnesiui iki Dainų dienos buvo pakeistas numatytas režisierius („perkėloje arkliai nekeičiami“), keitimas nebuvo pasisekęs. Buvo pakviestas iki tol didesnio patyrimo režisuoti tokio masto renginius neturėjęs V. Kazlauskas, jis nesugebėjo suvokti jam skirtų užduočių, nevaldė situacijos nei repeticijose, nei baigiamajame koncerte. Jo bandymai neva dėl šventės „vizualinio pagyvinimo“ primesti didžiuliam chorui neaiškius veiksmus (lingavimai, skeryčiojimas rankomis, chaotiškas netvarkingai paskirstytų skepetų mosikavimas dainuojant (!), pagaliau mugėms ar „popso“ koncertams „Siemens“ arenoje gal ir tinkančių kojūkininkų įtraukimas į Dainų dienos programą), sakyčiau, peržengia blaivaus mąstymo lauko ribas. Jo įsivaizduojami „ieškojimai“ netapo atradimais, už kuriuos režisieriumi įvardytas asmuo geriausiu atveju galėtų būti laikomas tvarkdariu.

Tenka tik stebėtis, kad Dainų dienos meno vadovas prof. V. Miškinis, kurio statusas tikriausiai leido (gal net įpareigojo?) stabdyti tokias „režisieriaus“ išmones, liko tam abejingas, tarsi jį tai būtų tenkinę. Bet kurio dainuojančio choro (tokiu laikytinas ir Dainų dienos choras) patrauklumą, įdomumą nulemia repertuaras ir jo atlikimo meniškumas, bet tik ne dainas klausyti trukdantys nemotyvuoti judesiai (veiksmai).

Nesu muzikas profesionalas, nesiimu daryti išsamios Dainų dienos repertuaro analizės, bet keletą pastabų pateiksiu. Manau, tarp koncerto dalių nebuvo tinkamo balanso (proporcijų). Labai abejotina, ar reikėjo – ypač lyjant – tos ilgokos dūdų orkestrų įžangos, kai norėjusieji turėjo galimybę išgirsti net tris dūdų orkestrų koncertus „Vario audros“ dieną. Orkestrų šokių grupių merginų pasirodymą prieš estradą gerai matė tik pirmos žiūrovų eilės, skėčiais jos uždengė vaizdą tolimesnėse eilėse sėdėjusiems. (O kokie dideli pinigai išleisti gražiems šokėjų rūbams!) Aiškinimas, kad dūdos turi lydėti chorų suėjimus ir išėjimus, nepagrįstas, o lyjant ir visai beprasmis. Be to, šių metų liepos 24–28 d. Rygos miesto savivaldybės Kultūros departamento organizuotoje I tarptautinėje dainų šventėje-festivalyje latviai parodė, kaip galima apsieiti be dūdų orkestrų, kaip tai padaryti be didelių sąnaudų ir nereikalingo šurmulio. Šį patyrimą bent iš dalies būtina pritaikyti ir Lietuvoje, nebandant išradinėti kitokio dviračio, ypač kai nenorima mokytis iš savų, vis pasikartojančių klaidų. Žinant, kad minėtame renginyje dalyvavo kompetentingų Lietuvos chorvedžių delegacija, telieka viltis, kad jie bus kaimynų patyrimo pritaikymo iniciatoriai.

Mūsų šiųmetėje Dainų dienoje, mano manymu, buvo daugoka jaunimo dainų. Kaip žinome, jaunimas (studentai) turi savą dainų šventę „Gaudeamus“, kur jie lig valiai prisidainuoja; vyksta ir kasmetiniai aukštųjų mokyklų chorų festivaliai, todėl kai kurių ten dainuotų dainų perkėlimas į Dainų šventę vertas rimtų svarstymų. Jaunimo dainų bloke visai nepriimtinas buvo M. Mikutavičiaus pristatymas. Šiam paauglių dievukui savo „šedevrą“ buvo leista (kitiems atlikėjams ir dirigentams kartojimai neva dėl koncerto ištęsimo buvo uždrausti) pakartoti, taip jis tarsi iškeltas kaip pats reikšmingiausias Dainų dienos atlikėjas, visa tai paversta šventės apogėjumi. Betgi tai – ryškus šou elemento blyksnis, neturintis nieko bendra su dainų švenčių tradicija, tiesiog jos svetimkūnis.

Abejotinas ir sprendimas beveik visą didžiulį liaudies dainų išdailų bloką (15 iš 17) patikėti parengti trims kompozitoriams. Norėtųsi, kad ir šiuo klausimu vyktų rimta profesionalų – muzikologų ir kompozitorių – diskusija, nes tai labai svarbu dainų švenčių ateičiai.

Beje, rugpjūčio pabaigoje kažkur prie ežero Molėtų rajone lyg ir vyko chorvedžių susitikimas ir Dainų dienos aptarimas, bet kas ir ką apie tai žino, girdėjo ir kokia iš to gali būti nauda 2009 m. Dainų dienos rengėjams?

Kaip galėtų ar turėtų būti?

Reikėtų aptarti Dainų šventės laiko pakeitimo galimybę, siekiant, kad ji vyktų nelietingu metu, nes lietūs smarkiai apsunkina visų žanrų atlikėjų repeticijas, blėsta šventės nuotaika, mažėja lankomumas. Išanalizavus iš meteorologijos tarnybos gautus ilgamečių orų stebėjimų duomenis tikriausiai būtų įmanoma nutolti nuo dažnai gana lietingos liepos mėnesio pirmosios dekados ir nuo liepos 6 d. Teko girdėti įtakingo valstybininko nuomonę, kad toks veiksmas yra galimas ir kad tai nesugadintų Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos minėjimo valstybės lygiu.

Vis dar gajos nuomonės iš netolimos praeities, kad šventė esanti tuo reikšmingesnė, kuo daugiau joje būna dalyvių. Betgi visiems gerai žinoma, kad ir Dainų dienoje tikriausiai ne kiekybė lemia kokybę, tad ar ne laikas susitarti ir per būsimos šventės dalyvių atrankas pakelti kokybės kartelę. Per didelės masės (spauda minėjo, kad dalyvavo apie 17 000 dainininkų) sukelia valdymo sunkumų, jose, deja, neišvengiamai būna visokio balasto. O repeticijas (net generalinę) šią vasarą lankė gal tik 60 nuošimčių baigiamajame koncerte dainavusiųjų, todėl per 4 metus pats atsakingiausias meno mėgėjų koncertas nukentėjo ir dėl atsiradusio chaoso, nes kai pirmąkart pasirodę dainininkai užėmė ne savo vietas („Vilniaus“ choro bosams liko 7 ar 8 eilė prie aukščiau jiems priskirtų mikrofonų), ne visi nebuvėliai gebėjo paklusti dirigentų mostams, tempų kaitai ir pan. Tad organizatorių pastangos suteikti chorams jų pajėgumą atitinkančias kategorijas (A, B ir t. t.) ir stipresniuosius statyti arčiau mikrofonų nuėjo perniek, nes nebuvo gero, reiklaus tvarkdario.

Jau į kitą Dainų šventę siūlau atrinkti ne daugiau kaip 10–11 tūkstančių dainininkų. Tai neabejotinai leistų išvengti daugelio dabar iškilusių problemų (tikriausiai tada ir vaikų chorai patektų po stogu), o šiek tiek sudėtingesnio repertuaro sudarymas ir koncerto sutrumpinimas – galima tikėtis – sudomintų daugiau reiklesnių klausytojų.

Jei valstybei tikrai rūpi savos kultūros tradicijos – Dainų šventės – puoselėjimas, negalima pamiršti ir Dainų dienos klausytojų, žiūrovų. Vyriausybė turi apsispręsti, ar Vingio parko erdvė prie estrados taip ir liks žirgų sporto arena, ar galų gale Lietuvos 1000-mečio šventei žiūrovams ten iškils patogus amfiteatras. Beje, latviai kitų metų Pasaulio latvių dainų šventei rekonstruoja senąją Mežaparko estradą, investuoja mums sunkiai suvokiamas lėšas. Tai, be abejo, nulemia ir daugiau nei 50 metų ilgesnė nei Lietuvoje dainų švenčių istorija ir dėl to susiformavęs kitoks, kur kas atsakingesnis Vyriausybės požiūris į tautos kultūrą.

Nežinia dėl ko – ar dėl organizatorių nelankstumo, ar dėl finansininkų prieštaravimo – vis dar neatsiranda bilietų į Dainų dieną už pensininkams prieinamą (simbolinę) kainą, taip pat ir bilietų stovėti (moksleiviams, studentams). Dėl to neabejotinai ir šiemet liko neišpirkta daugybė bilietų, bet apie tai neįprasta kalbėti. Lengviausia ir čia nieko nekeisti ir taip Dainų dieną daryti vis nepopuliaresnę, bet negi kokios neaiškios jėgos iš tikrųjų sąmoningai to siekia?

Nemalonu, bet tenka vėl kelti ir Dainų dienos choristų disciplinos (apskritai požiūrio į šią šventę) klausimą. Jau minėjau prastą repeticijų lankomumą (tai daugiausia būdinga didžiųjų miestų ir ypač studentų chorams), bet akivaizdi ir kita yda – buvo geriamas ne tik mineralinis vanduo (šiukšlių surinkėjai tai neabejotinai pastebėjo); kai kurie leisdavo sau sriūbtelti net neįvertindami savo galimybių... Ne vienas studentų choras repeticijose įžūliai ignoravo prašymus stoti balsais, o ne chorais. Tą patį kai kas sėkmingai darė ir Dainų dienos koncerte, tad kyla klausimas: kodėl į visa tai nereagavo nei režisierius tvarkytojas, nei jo pagalbininkai? Gal ateityje būtų verta pabandyti po repeticijų išsikviesti kai kuriuos chorus ir patikrinti, o baigiamajame koncerte apsieiti be tų „gastrolierių“, kurie pasirodytų neverti būti šalia norinčių dainuoti, gerbiančių dainą, save ir kitus. Gal galimi ir kitokie būdai, kaip užtikrinti tvarką, bet nieko nedaryti ir toliau – negalima.

Manau, kad į koncertą Vingio parko estradoje visi dainininkai, vadovų paprašyti ar paraginti, turėtų ateiti apsirengę koncertiniais rūbais, o ne kaip atsitiktiniai praeiviai iš gatvės. Deja, šiemet teko matyti gana daug džinsuotų, su basutėmis (basnirčia), sportiniais marškinėliais vilkinčių ir šiaip nevalyvai atrodančių jaunuolių. Tokio „elemento“ Dainų dienoje buvo daugoka...

Šventės organizatoriai beveik nieko nedarė, kad dainininkams būtų sudarytos sąlygos laisvu nuo repeticijų laiku sostinėje pamatyti kuo daugiau kultūrinių renginių (pavyzdžiui, dalyvio pažymėjimas – ne tik važiuoti autotransportu, bet ir nueiti į muziejų ar koncertą). Tam reikėtų ir išsamios informacijos, ir paskatinimo. Na, o to, kaip Vilniaus miesto savivaldybės „kultūrininkai“ pasirūpino savo dainuojančiais piliečiais – nesinori net prisiminti.

Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 55 000 meno mėgėjų, tarp jų apie 25 000 choristų ir vokalinių ansamblių dalyvių. Jais rūpinasi (juos globoja, kuruoja) bene du LLKC Muzikos poskyrio specialistai. Tai aiški disproporcija, gal net diskriminacija, palyginti su kitų žanrų „globėjais“. Nenuostabu, kad jie nuolat patiria didžiulius darbo krūvius ir net Vilniuje nebespėja parodyti dėmesį chorui jo 25-mečio koncerto proga, o ko iš jų tikėtis ukmergiškiams ar telšiškiams? Akivaizdu, kad LLKC vadovybė turi sustiprinti Muzikos poskyrį, išrūpinti naujų etatų ar perskirstyti turimus. Muzikos poskyrį sustiprinus naujomis pajėgomis būtų galima tikėtis sėkmingesnių darbų dainos gyvastingumo labui.

Nors Dainų švenčių įstatymas jau priimtas, bet poįstatyminiai aktai dar nepatvirtinti, todėl daugybės meno mėgėjų kolektyvų išlikimo klausimas yra skausmingai atviras. Yra (deja – ne dauguma) savivaldybių, kurios nuoširdžiai ir dalykiškai remia rajono ar miesto (rečiau) meno mėgėjus, bet tai lig šiol tik malonios išimtys, o ne valstybės kultūros politikos (dar geriau būtų – strategijos) įgyvendinimo rezultatas. Belieka tikėtis poslinkių į gera, antraip unikaliam mūsų tautos kultūros reiškiniui – Dainų šventei – iškils visai realus sunykimo pavojus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105058. dalyvis2007-12-15 18:07
Šiu metu Dainų šventė tikrai buvo didele nesekme. Galiu kalbet tik apie dainu diena. Beveik sutinku su šio straipsnio autorium, nors kai kurios jo mintys tikrai idealistiskos ir gal siek tiek jau atgyvenusios ( pvz.del aprangos.Kodel blogai sportiniai marskineliai? jei jie vienodi visam chorui? O gal leisti lietui visiskai nepataisomai sugadinti choro rūbus, kuriuos choristai perka uz savo pinigus? o del avalynes...tai pati patogiausia buvo guminiai batai..ar geriau varvancios nosys ir užkimę balsai?) Sutinku,tie judesiai chorams- tai didesnės nesąmones ir nesugalvosi (įdomu, ar matė žiūrovai tuos kojų kilnojimus per "meškutę"?)..vienoje rankoje natos, kitoje-sintetinis neaiškios spalvos skuduras ( ką jis bendra turėjo su tautine vėliava? Gal Šventės dailininkui reikėjo vėliavos spalvas pasikartoti? O gal iš tikro vyrai spalvų neskiria?), kažkur po kojomis skėtis ir asmeniniai daiktai, vieni kitiems lipa ant galvų ( tikrai reikia mažinti dalyviu skaičių, ta amžina grūdalyne kiekvienais metais..), kažkur bliauna nesavais balsais, kai kur girtauja (tai, žinoma, ne organizatorių kaltė, o valstybės požiūrio į kultūrą ir švietimą pasekmė....) Režisūrinių sumanymu, arodė, išvis nebuvo..atrodė,kad būtų eksperimentuojama tiesiog repeticijų metu...O gal pavyks?...Dėl Mikutavičiaus...tikra žvaigždė leidusi sau nepasirodyti nė vienoje repeticijoje, tuo tarpu "mažesnė " žvaigždutė Povilionienė visuomet laiku buvo ten, kur jai priklausė...Tikrai nesuprantamas šio Mikutavičiaus kūrnio sureikšminimas...o tas farsas su bisu...Barysas taip artistiškai nubėga nuo pakylos, kiek reikia pagal scenarijų stoviniuoja ir vėl užbėga "pakartoti" surežisuoto priedainio.Tik ar kas Mikutavičių dėl to įspėjo ? O tai susidarė įspūdis, kad tik už papildomą honorarą jis užlips ant scenos. Na dar galima būtų paliesti dalyvių maitinimo klausimą, miegantį Brazauską ir Kristinutę laiks nuo laiko jį pažadinančią,keletą žiūrovų ir dar daug ką. Bet visa tai pamiršus,net lietui negailestingai pilant, buvo smagu vistiek...

Rodoma versija 33 iš 33 
14:12:34 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba