ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-08 nr. 872

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (17) • ANDRIUS MARTINKUS. Malda už mirusius (56) • -pz-. Sekmadienio postilė (5) • Šimto poetų šimtas eilių (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (II) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie angelus, džinus ir velnius (5) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (6) • KURT VONNEGUT. 2 B R 0 2 B (13) • Iš lenkų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Atradimų ritmas (1) • LAIMA MUKTUPĀVELA. Katano socialinis biologiškumas (5) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (7) • MYKOLAS USONIS. Gal ir norėta kuo geriau, bet išėjo?.. (1) • LUDWIG (13) • kur tu is tikruju buvai? (272) • 2007 m. gruodžio 15 d. Nr. 47 (873) turinys (4) •

Atbėga elnias devyniaragis

ALDONA RAGEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Keltų elnių dievas Kernunas (Cernunnos)

Kodėl per šventes į visas kaimo trobas užeidavo vyrai?

Įrudenėjus dar visai neseniai (XIX–XX a.) visoje Europoje per įvairias šventes nuo Šv. Martyno (ir net anksčiau) iki Trijų karalių (ir net po jų) pulkais po namus vaikščiodavo jauni vyrai giedodami senas giesmes, linkėdami gausių šeimų, visokio labo, o išeidami išsinešdavo jiems duodamas šventines vaišes. Daugiausia tokių vaikščiojimų būdavo per Kalėdas. Kai kur pirmosiomis didžiųjų švenčių dienomis užėję vyrai pasakodavo apie Kristaus gimimą, o šventes užbaigdavo aplankydami namus, apsirengę išverstais baltais kailiniais su elnio, lokio, ožio ir kitokiomis kaukėmis. Norėdami išsiaiškinti, kodėl kalėdotojai ir persirengėliai būtinai aplanko visas kaimo trobas, išnagrinėjome Z. Sokolovos (1972) aprašytą lokio vedžiojimą į namus prieš paaukojimą ir padarėme šias išvadas:

1) kalėdotojai yra aukojimo ritualo vedliai, kurie atveda pas tave žvėrį, skirtą ir dievams, ir žmogui;

2) kalėdotojų būrys ir žvėris-auka ateina į kiekvieno namus – į kiekvieno sąmonę – ilgam;

3) į namus atvestas žvėris kiekvienoje šeimoje turi būti deramai sutiktas ir pagerbtas, nes kiekvienuose namuose įvyksta susijungimo su anapusybe aktas: pas tave atėjo žvėris-auka ir tu turi paskutinį kartą pavaišinti jį, žengiantį į amžinybę;

4) rudimentinis ėjimas, dovanų rinkimas ir aukos valgymas būriu – tai pirmykštės bendruomenės įstatymas: neišskirti asmens iš genties – „tu gausi savo dalį“;

5) archajiškos moralės signalas: tik šeimos, genties-kaimo vienybė ir darbas, genties plėtimas ir ritualo atlikimas padės apsirūpinti maistu – išlikti ir pratęsti giminę, neišnykti;

6) vyrų atliekamo archajinio vaisingumo ritualo rudimentai;

7) ritualo esmė – padidinti genties vaisingumą, žvėrių gausumą, lytinį pajėgumą, o vėlesniais laikais – ir laukų derlingumą;

8) atliekant ritualą pagerbiamas žvėris, kad rytojus dovanotų daug žvėrių: duodu tau, kad tu duotum man („do ut des“);

9) žvėries auka sutvirtina gentį;

10) atnaujinamas ryšys su dievais: visi tampa palaiminti – tai maginė apvaikščiojimo prasmė.

Pietų ir rytų Lietuvoje vyrai, per šventes atėję į kiekvienus namus, be kitų giesmių, pagiedodavo ir gražias minorines „elnio“ dainas namų šeimininkėms. Jas ir dabar dar dainuoja močiutės, pridurdamos, kad tai esančios advento giesmės:


      Vai ir atbėga baikštus elnelis leliu kalėda, kalėda.
      Baikštus elnelis devyniaragis leliu kalėda, kalėda.
      An devinto rago kavoliai kalė leliu kalėda, kalėda.
      Jūs kavolėliai, mani broleliai leliu kalėda, kalėda.
      Vai, jūs nukalkit aukso žiedelį leliu kalėda, kalėda.
      Aukso žiedelį, sidabro žirkles leliu kalėda, kalėda.
      Aš nukarpysiu pušų viršūnes leliu kalėda, kalėda.
      Pušų viršūnes, eglelių šakas leliu kalėda, kalėda.
      Aš pamatysiu tėvelio dvarų leliu kalėda, kalėda.
      An tėvelio dvaro povas povinėjo leliu kalėda, kalėda.
      Povas povinėjo, plunksneles barstė leliu kalėda, kalėda.
      Mergelės rinko, kvartūkan dėjo leliu kalėda, kalėda.
      LTR 3012 (204)

Dainas apie bėgantį ir tarp ragų esančioje seklyčioje mirusią mergaitę nešantį elnią rumunai vadina laidotuvių giesmėmis. Ukrainiečiai „elnio“ dainas dainuoja per vestuves. Išties visi dainų simboliai tinka tiek vestuvėms, tiek laidotuvėms. Tuo įsitikinsime šias dainas nagrinėdami detaliau. Analizuodami „elnio“ dainas remsimės lyginamąja Europos tautų, taip pat Indijos mitologija ir ypač ugrų tautų religija, didžiųjų medžiotojų archajiškais papročiais ir folkloru, nes ugrai dar neseniai gyveno pirmykštės bendruomenės sąlygomis. XVII a. šias tautas kolonizavo Rusija, priverstinai vertė tapti stačiatikiais, naikino senąją religiją ir pačius žmones. Šiuo metu šios tautos yra ant išnykimo ribos, pavyzdžiui, mansių tėra likę apie 300 šeimų. Skaitydami naikintojų misionierių ataskaitas, pirklių, keliaudavusių į Kiniją, aprašymus, nesenų ekspedicijų surinktą medžiagą, taip pat mokslinių centrų medžiagą, galime nemažai sužinoti apie šias archajiškas tautas. Skaitant literatūrą jaučiamas tautų priešinimasis prievartai, nepasitikėjimas, didžiuliai praradimai surinktoje etnografinėje medžiagoje ir barbariška kolonizavimo įtaka. Štai koks išraiškingas liaudiško gudravimo pavyzdys: nušovęs žvėrį senasis medžiotojas visada atsiprašo už atimtą gyvybę, o evenkai arba chantai, kai nušauna lokį, skubiai sako: „Ne aš tave nušoviau. Rusas tave nušovė.“

iliustracija
Ženklai Motinai Saulei

Elnio aukojimo ritualą pateiksime remdamiesi etnografo B. Dolgicho (1960) surinkta medžiaga. Maginis žvėries aukojimas – tai sėkmingos medžioklės garantas.

Nganasanų ir encų tautų pagrindinis aukojamasis žvėris buvo elnias. Jeigu nesisekdavo medžioklė, medžiotojai Elnių Motinai skubiai aukodavo naminį elnią. Paaukoję žvėrį, kailį pasiimdavo, o mėsą užkasdavo. Aukodami garsiai rėkdavo: Babi – njamy. („Motina Elne! Tavo dalis!“)

Jeigu chantams prireikia medžių, tai atėję į mišką nuduria elniuką, jo krauju ištepa medžius, kuriuos yra numatę kirsti. Ypač rūpestingai tepa tuos medžius, iš kurių darys namelį – lopšelį mirusiajam.

Elnią galima paaukoti ir jo neužmušant: tada jis buvo paskiriamas Mėnuliui arba Saulei. Saulei aukojo taip: prieš saulėtekį žmogus, vesdamasis elnią, užkopia kur nors aukščiau (pavyzdžiui, ant uolos skardžio) ir, kai tik Saulė pasirodo, ranka daro ratą, paskui pasauliui apveda aplink save elnią ir rėkia: „Motina Saule! Tavo dalis!“ Tada ant kairiosios elnio mentės iškerpa arba peiliu išpjauna Saulės ženklą. O encai ženklą pjaudavo ant kairiojo elnio šono.

Aukodami Mėnuliui viską darė taip pat: vedėsi elnią ant kalvos ar skardžio, suko ranka ratą, vedė elnią aplink save ir garsiai rėkė: „Motina Mėnule! Švarus elnias tavo! Švarus elnias tavo. Tau dalis! Imk, imk.“

Gaila, kad aprašymuose nėra duomenų apie Mėnulio fazes. Atrodo, kad buvo aukojama per pilnatį. Kiek mums žinoma, visada buvo aukojama per jaunatį, nes tik jaunaties auka dievų yra priimama. Taigi, sušukęs: „Tavo dalis! Imk, imk!“, žmogus iškirpdavo ar išpjaudavo Mėnulio ženklą – ratą, kurio viduryje buvo žmogus, laikantis būgną. Mėnuliui dažniausiai aukojo prašydami lengvo gimdymo, nes Mėnulis siunčiąs žemėn vaikus ir be Mėnulio pagalbos moterys negalinčios pagimdyti. Pagal Mėnulio fazes moterys skaičiavo ir žinojo savojo kūdikio atėjimo laiką. Ypač dažnai Mėnulio pagalbos prašydavo chantai.

Mėnuliui paaukotą elnią kartais paleisdavo laisvėn be jokių ceremonijų – tik iškerpa ženklą ir paleidžia. Pažymėti elniai jau yra paaukoti ir jų niekas niekada nebekliudo, nebemedžioja, nes tai švarūs, šventi elniai.

Lietuviai, kaip ir kitos tautos, turėjo nemažai įvairių kultinių žvėrių. Keitėsi jų aukojimo tikslai, formos. Aukojo mirus žmogui ir gimus kūdikėliui bei norėdami susilaukti palikuonių.

Mūsų močiučių apdainuoto elnio paprasti siužetai slepia labai sudėtingus klausimus, nes elnias ant savo ragų iškelia skirtingų epochų ir besikeičiančių religijų formų kaitos problemas. Pagal mitologiją elnias veda mirusias sielas į anapusybę, bet taip pat leidžia kalviui ant ragų ar svirnelyje kalti vestuvių simbolius – naują gyvenimą. Dainose elnias atneša santuoką, vaisingumą, o kartu mums pasako, ką jo Šeimininkas ar Šeimininkė globoja. Pažiūrėkite į keltų elnių dievą Kernuną (Cernunnos) su torkvomis – antkakliais, reiškiančiais kilmingumą. Tai keltų vyriškosios jėgos vaisingumo dievas, žvėrių valdovas.

Elnias turi labai plačią mitologinę erdvę: auksu spindintis indų elnias karalius ru-ru, kuris būdavo aukojamas protėviams, kinų elnias ru-ru, kuris spindi devyniomis spalvomis ir byloja apie ypatingą retumą, minėtas keltų elnių dievas, ugrų Elnių Motina ir visų tautų mituose aptinkama auka. Pavyzdžiui, lietuvių dainoje:


        Oi ir atlakia du juodu elniu, kalėda.
        Oi ir atveja du mudru strielčiu, kalėda.
        Bėgat, nebėgat, bet nedabėgsit, kalėda.
        Vejat, nevejat, bet nedavysit, kalėda.
        Oi ir dabėgo straunių upelį, kalėda.
        Vandenį geria, vandenin žiūri, kalėda.
        Oi, aš pažiūrau, kalėda.
        Ant mano galvos dzideli dzyvai, kalėda.
        Dzideli dzyvai – devynios šakos, kalėda.
        Devynios šakos, dešimta strėla, kalėda...
        LTR 448a (90)
iliustracija
Ženklai Motinai Mėnulei


Kalveliai, mano broleliai


        Oi atabėgo baikštosai elnias, leliu kalėda, kalėda.
        Baikštosai elnias devyniaragis, leliu kalėda, kalėda.
        An devinto rago seklyčia, leliu kalėda, kalėda.
        Toje seklyčioj kalveliai kala, leliu kalėda, kalėda.
        O jūs kalveliai, mano brolaliai, leliu kalėda, kalėda.
        Jūs man nukalkit aukselio žirkles, leliu kalėda, kalėda.
        Aukselio žirkles, sidabro žiedą, leliu kalėda, kalėda...
        LTR 2396 (37)

Kai kuriose dainose minimoje seklyčioje kalvis kala vienas. Tad ir pradėkime nuo jo. Mitologinis kalvis yra stiprus, gudrus, protingas, dosnus. Išties kalvis yra nagingas, ypatingų gabumų žmogus.

Daugelio tautų tautosakoje Pirmasis kalvis yra žmonijos geradarys. Iš pradžių kalviai dirbo įvairiausius darbus: skobė valtis, darė kaulines pypkes, dengė stogus, siuvo batus, pjaustė ir raižė kaulą. Folklorinėje medžiagoje kalvis po truputį užvaldo viską, nes jis išmokė žmones, kaip išgauti ugnį, žiesti puodus, miegoti po stogu, išmokė vedybų higienos, išmokė, kaip priimti naujagimį ir t. t. Kalvis gentis daka ir čamba išmokė, kaip elgtis su moterimi, kad ji turėtų vaikų. Kalvis išmokė, kad nereikia prapjauti pilvo, kaip anksčiau jie darė, kad atsirastų vaikelis (H. Tegnaeus). Kalvis yra ir žolininkas, ir šamanas. Jis nuo bronzos amžiaus yra paslaptingas naujos pasaulėžiūros pradininkas, gražių ir magišką jėgą turinčių daiktų kalėjas, pasižymintis dieviškomis savybėmis, dievų pagalbininkas ir vestuvių globėjas. Suomiams kalvis bando nukalti Saulę ir Mėnulį, o lietuviams tik Saulę.

Tik kodėl „elnio“ dainose dainuojama daugiskaita – „kalveliai“, kurie sveklyčioje kala svarbiausius vestuvių ar naujo gyvenimo simbolius ir laidotuvių įkapes?

Suprantama, kai kalveliai dainose kala varį, lieja sidabrą ir auksą, kalbama apie kultinį metalų lydymą. Pagal tradiciją kultiniuose reikmenyse būtinai turi būti metalo. Dainose taip ir įvardijama visa atributika Šeimininkės ar deivės, kuri globoja šeimą ir vaisingumą. Visi daiktai turi būti nukalti ir sudėti naujoj seklyčioj. Šis lydymas / kalimas keliauja tūkstančius metų, palikdamas archeologinę medžiagą ir žinią: būsi papuoštas papuošalais, amuletais, būsi „apžieduotas“, todėl džiaukis – būsi ten, kur nori, ir paskutinėje kelionėje turėsi tai, ko tau prireiks. Šie kalviai – tai elnio aukos nešėjai, žmonės, atnešantys dalią ir žinią, o vėlesniais laikais – tai persirengėliai ir kalėdotojai. Mansiai aukojimo dieną (aukojo tik vyrai) paimdavo 2 pagaliukus ir darydavo vieną įpjovą vienam žmogui. Pažymėdavo ir moteris, kurios tądien tupėdavo kaime. Po visų ceremonijų vieną pagaliuką pririšdavo prie tam tikro medžio šventvietėje, o kitą, identišką, eidami pulku nešdavo į kaimą. Pagaliuką nešė tas žmogus, kuris globoja šventykloje esantį genties protėvį – globėją. Į kaimą atnešdavo ir išvirtos paaukoto elnio mėsos.

Kalvė buvo mėgstama moterų gimdymo vieta, Kūčių dieną Lietuvoje ją aplanko ne tik Avilių apylinkės žmonės. Žymus mitologas G. Dumézilis (1990) atpasakojo čerkesų tautų papročius. Čerkesų moterys atnešdavo į kalvę savo vaikus ir prašydavo kalvį juos užgrūdinti, kad būtų sveiki. Kalvis pamerkdavo vaikus į vandens lovį, kuriame grūdindavo geležį, ir prašydavo dievo sustiprinti vaiką. Kitas paprotys: į kalvę ateidavo nėščios čerkesės, o kalvis prisipildavo vandens, negailėdamas įdėdavo kalvės ugnies pelenų, angliukų, gerai viską sumaišydavo ir sakydamas linkėjimus apliedavo nėščiąją. Jeigu būdavo sunkus gimdymas, gimdyvei duodavo gerti vandens, kuriame kalvis iš anksto buvo pamerkęs lenktą kardą ir t. t. Užrašyta įdomi osetinų sakmė, kaip kalvis, atlikdamas pribuvėjos pareigas, žnyplėmis ištraukė herojų ir greitai jį užgrūdino. Bet juk jis turėjo vaikelį už ko nors laikyti. Kalvis žnyplėmis didvyrį laikė už tiesiosios žarnos, tad ši ir liko neužgrūdinta ir pažeidžiama. Vėliau didvyris dėl to ir žuvo. Prisiminkite vienintelę pažeidžiamą Achilo vietą – kulną, į kurį pataikiusi strėlė pražudė herojų.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104749. po palme2007-12-12 09:02
labai idomu. persisviecianti senoji lietuviu kultura per krikscionybes debesis

104845. cc2007-12-12 23:17
Įdomu. Kuo toliau į praeitį, tuo panašesni pasaulyje gyvenančių genčių papročiai.

105051. Šiva2007-12-15 17:06
Abejonė:vieni vamzdžiais šaudo užnuodytas strėles, kiti vamzdžiais groja. Ar vieni ir kiti tą patį galvoja?

105084. krankt2007-12-16 01:45
geras straipsnis, patiko.

105110. cc2007-12-16 12:20
Šiva,ar skiri papročius nuo vamzdžio, lytiką nuo politikos?

105136. Mag2007-12-16 19:48
idomu, ar isspausdins sita straipsni tarkim angliskai. Pasialint su kitom elnio tautom.

105250. Mag2007-12-18 12:30
t.y. pasidalint, bet galima ir pasialint.

Rodoma versija 32 iš 32 
14:12:34 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba