Miniatiūros

Autoriaus piešinys

Obeliai iš varpinės bokšto

Po vidurnakčio po langais nuo bambalinio asilu pavirtęs Artūras tris valandas bliovė. Lietuviškai reikalavo degtukų, rusiškai meilės, nieko negavęs, vėl bliovė, gėrė, vėmė ir vėl iš pradžių tris kartus ligi aušros. Brisius, po bemiegės nakties užsidaręs su blusomis, būdos tamsoje keikia šunišką sargo darbą. Medžio menėje išgėrusi tamsos taurę lakštingala riša, lanksto, vynioja, kapoja, karpo, pina ir kala ant šakos stripinėjančią aušros trelę. Medžių viršūnėmis bėga šviesa ir nušokusi į javų lauką tirpsta rūke. Snapu tylos pauzę prakirtęs gandras kyla į išsiskleidusį debesį, virš miestelio atriekia pirmojo rato riekę, antrą, trečią virš lauko. Pažirgliojęs po pievą snapu nusmeigia varlę ir – lapatai lapatai kaklo kompaso strėlės kryptimi čiuožia tiesiai į lizdą. Namų stogų trinkelėmis iš lomos nuo upelio – penki šuoliai ir atsitrenki į bažnyčią, kurion sueina kreivi gatvelių stipinai, prasideda, rieda ir baigiasi vietos žmonių gyvenimai. Iš Obelių varpinės gerai matosi prezidento suklydimai, globalizacijos minusai, kuriuos sklandžiai dėsto prie vartelių prisėdęs vietinis šviesuolis murzinu kostiumu ir su gerų ketinimų paketu. Laisvu nuo nedarbo metu jis pjauna žolę, skaldo malkas, kasa žemę, ravi. Uždirbtą bokalą išgeria ir greitai pasigeria, pasigėręs prisikiaulina, mat labai nori prie lovio, o prie lovio oficialių bedarbių neprileidžia, prieina tik neoficialūs. Palei tvorą vyšniomis slenka žvilgsnis. Už tvoros sijonais šluodamos veją eina balteglės, žole brenda alkio pažadintas katinas, nešdamas ausyse kuosų, kregždžių, gaidžių, šunų ir mašinos keliamu triukšmu pagardintą tylos pyragėlį. Ant stulpo, prie parduotuvės, kurioje visko pilna, laimę apsikabinęs pirmojo mėnesio gimtadienį švenčia žvirblis. Tiesiog švirkščia: visi kirminiukai jo, oras geras, pa-sa-ka, frakas pilkas, marškiniai šviesūs, katino dar nepažinęs. Iščiulbėjusi visą birželį kregždė po baltu langu nupiešė saulę ir nuskrido į liepą. Pritūpusi šalia šiukšlių dėžės, Mirta stebi iš jos dygstančias obelis, prasikalusius bažnyčios bokštų dantukus, kurie pasmeigė debesio cepeliną, padažė į mėlyną dangaus padažą ir padėjo į piešinio lapo centrą. Vesdamas vištų pulką gaidys garsiai sveikina braškyne viduriuojantį katiną. Ant nudžiūvusio beržo strampo gandro žmona šoka striptizą kraipydama uodegą. Dzinguliuojančią nelaisvės dienų grandinę šaligatviu velka nuotykių išsiilgęs Mickevičiaus Margis. Susirietusi pusamžė obelis snausdama knapsi, vėjui sūpuoti palikusi būsimą metų derlių. Senės kuosos jaunąją kartą veda per dangų, staigiais vingiais adydamos sudilusius debesis, pavargusios sutupia natomis ant elektros laidų ir toliau repetuoja naujus karkalus. Gera gyventi musėms – sėdo į mašiną, nuvažiavo į Rokiškį ir gyvena ten laimingai ir bet kaip. Po debesio baldakimu prisnūdusi varna nuo katilinės kamino krenta žemyn. Pramušusi sapno dangtį smunka į rytus ir, sparnais tapšnodama stogus, susigėdusi slepiasi už horizonto. Po langu vynioja kamuolį bobos, pauzių mazgeliais surišdamos pokalbių siūlus: apie bulves, vyrus, orą ir gerą kaimynę tarp gėlių, vaikų, giminių, su gražiausia suknia ir sustingusia šypsena lūpose, apie gražiai giedamus kalnus, apie kregždžių rožančių, suvertą ant virvės, kuri slysta iš užmigusio debesio rankų. Ji jauna ir graži, šoka ant seno ir apžėlusio ežero, sulaužo, suplėšo, sudaužo savo atspindį, nyra į gelmę, iškyla, apsiverčia ant nugaros, pradžiugina vietinius bernus ir, mojuodama rankomis, plaukia per dangų. Medžių šakų grotas džyrina mėlynas miško pjūklas. Po kojomis šliaužia sraigė, sliekas ir gyvenimas. Po kojomis gurgžda žvyras ir akmenys, horizontu kapanojasi viltys, svajonės, iliuzijos ir viliodama moja kaimiečiams Europa su gumine šypsena betoniniame veide. Miestai, kaimai, kaminai, žmonės, žvėrys, laukai, upės, kalnai – viskas sukrenta už horizonto, viską uždengia debesys, o kai lyja, lyja ir po lietaus viskas garuoja, garuoja, tai viskas ir sugrįžta į debesis.

Telefonų knyga

Ant daugiaženklių numerių tupi nuo A iki Ž stulpeliu surikiuoti draugai ir pažįstami.

Antanas vedžioja po pievą irzlią žoliapjovę, gadindamas orą, zulindamas tylą, traiškydamas sraiges ir vabalus, vaikydamas pagirias, aplink stripinėjančią katę su penkiais kačiukais pilve ir viena pele skrandyje, su nukniaukta pastalėje šypsena, su apykakle nuo blusų ir dviem mažais antanais akyse.

Autoriaus piešinys

Augis slepiasi nuo lietaus, džiugina baltas kirmėles, sunkiai stumia lauk vakarykščių pietų cepeliną, pro išvietės plyšį seka lietų ir kaulą slepiantį kiemsargį, bzrrrrr – graibo kelnių kišenėje pasislėpusią „Nokia“, bzrrrrr...

Andrius „Širdelėje“ laikui ir Nemunui tekėti netrukdo. Leidžia dūmus iš pypkės ir plaučių, leidžia prisėst šalia jo, praleidžia vieną, neatsisako antros, trečios, po dvidešimt ketvirtos skambina žmonai ir prisipažįsta, kad daug išleido, bet nuoširdžiai gailisi ir prašosi įleidžiamas, nes durų spyna nepriima rakto, mat iš vidaus įsileidusi kitą.

Castoras švino žodį stumia į sakinio vamzdį ir pykšt – nepataikęs, kur taikė, nuo Polluxo pokšt – gauna į barzdą, daug nelaukęs – pykšt atgal. Pokšt – literatų indaujos ir vazos, pokšt – ir servizai, popokšt...

Martynas su moliu daro ką nori: tai minko, tai maigo krūtinę ar pilvą, išduria akį ir naują įstato, nupeša plaukus, užmauna peruką ir galvą trikojam kentaurui, ietį, armoniką, siūlų kamuolį įdeda rankon, kad be darbo nebūtų, ir, prie minkštimų švilpį molinį prilipdęs, tikrina – švilpia.

Sara Poisson duonriekiu rėžia plaukuotą vyro krūtinę ir pilvą, atvertusi garuojančius mėsgalius ieško vyro širdies, neradusi įberia žiurknuodžių saują ir, kol sudega žvakė, užsiuva, nuplauna, nušluosto, atneša kavos su spurga, su saule, su labas, su rytas į lovą. Vidas pakrūmėse prie Ventos ilgą valandą džiugina žmoną, virpa, tirta, meta į srovę klubus kraipančią baltašonę su kabliuku uodegoj ir traukia ir kiša į krepšį blizgančią, išsižiojusią šapalo giminę.

Vilius su šypsena veda pelę prie Yes ir skaipo žvaigždžių arsenale kibina moterį, primatuodamas atsibodusiam vyrui ragus. Klaviatūros lysvėje Ričardas dviem smiliais bado skylutes ir sodina į jas „Ariel“ sėklas, šios rikiuojasi į nuogirdų eilutes, akyse pražysta, žiedadulkės limpa prie elektroninio karvelio kojų ir akimirksniu nulekia į Šiaurės Atėnus – kaukšt kaukšt pasagėlėmis su užrašu gelezele@...lt.

Apie pieną, arbatą ir kiaulpienes

Vaikas įkrito į pieno puodelį. Jei būtų ne vaikas, būtų neįkritęs, būtų neiškilęs pieno puta, čiurkšlių latakais nebūtų sugrįžęs į tešmens maišą, liaukų kanalais nebūtų nušliaužęs į skrandžio girnas, nebūtų nuslinkęs stemple, išslydęs iš Scilės ir Charibdės dantų, liežuvio tramplynu nebūtų nusliuogęs į žolę, neatsigėręs rasos, lietaus, žemės sulčių, nebūtų sugrįžęs į sėklą, į žemę, nebūtų prikeltas pavasario, būtų skrajojęs su musėmis palei pieno šulinio rentinį, zyzdamas į ausis motinai: „Kas yra karvė? Iš kur ji? O kodėl? O kaip? O kam? O kada?“ – o tada, jeigu nebūtų keliavęs, tai būtų nepaskendęs paslaptyje, o tik varliuke ar šuniuku būtų teškenęs skystalą baltą, būtų plakęs iš jo grietinę, sviestą, būtų sukęs ratus žinojimo karuselėje su vovere, žiurkėnais ir jūrų kiaulytėmis, kol nuo sukimosi būtų apsisukusi galva, kol akys būtų nuslydusios į sukimosi pusę – iš dešinės į kairę – kaip sukasi žemė, būtų tapęs gimine plekšnei, kuri žiūri į viršų nematydama apačios, būtų taip ir užaugęs visas išsikreipęs, jei tik būtų už lango nenuėjusi karvė, pieno puodelis nebūtų parverstas, pienas išbėgęs ant stalo, ant žemės ir jon susigėręs nebūtų, nebūtų pakeistas arbata, kurioje plaukioja karvių neėdamos žolės, nes turi daug kofeino, neturi daug ko, ką karvės myli, yra karštos, nes yra nuplikytos, ne virintos dviem Haš, vienu O, o yra nebegyvos, virtusios šiukšlėmis, suirusiomis ląstelėmis, kurios tinka tik tręšti gėles, o gėles karvės ėda nenoriai, nenorėdamos jų dažais išmurzinti pieno baltalų ir atskiesti jo kvapo, kuris tai kitoks nei arbatos – atskiestas vandeniu sukelia viduriavimą ir visa, kas sukaupta skrandyje, atitenka išvietės kirminams. Fe! Va kodėl kiaulpienių pienas toks neskanus ir ruduoja ant rankų, kai geri jį pro pieno šiaudelį.