Verba de verbis

Velniop tradicinę poeziją! Dar kartą ugnis į štabus!

Mantas Gimžauskas. Šamanas ^™. Poezijos knyga. Sudarė Tomas S. Butkus. K.: Kitos knygos, 2007.

Trumpas Manto Gimžausko, arba Šamano, pasirodymas mūsų pasaulyje – geras nonkonformistinio gyvenimo kaip veiksmo, o ne teksto, pavyzdys. Todėl apie jį rašyti, t. y. jį tekstualizuoti – bergždžias reikalas. Tad jei drįsiu praverti burną, jei prabilsiu žodžiais ir sakiniais, kurie neišreiškia nė menkiausios dalelės mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, tai stengsiuosi kalbėti paties Šamano lūpomis.

Knygos koncepcija pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, ką pliurps literatūrologai): supermarketo mišios, įrėmintos simetriško konteksto kalėjimo.

Knygos pavadinimas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio į tai, kas parašyta viršelyje): „CV 2003–1976“. Nes jis, ačiū dievams, nekvepia jokia seilėta poetika, atitinka kontrkultūrinius Šamano kaprizus, neslepia jo raidos ir eklektikos – ši knygelė ir yra poetinis Šamano „curriculum vitae“.

Knygos turinys pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad įprasto turinio, t. y. eilėraščių pavadinimų, pateiktų pagal puslapių numerius, šioje knygoje paprasčiausiai nėra): faktiškai viskas, ką gyvenime yra parašęs, – visokiausios keistenybės, mieli prisiminimai ir briedai.

Viešoji nuomonė apie Šamano kūrybą pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad ją formavo, t. y. tekstus apie savo poeziją rašė pats Šamanas): prieš aštuonerius metus išleistą knygelę tuščiais puslapiais laikytume labiau eksperimentine akcija, o ne bibliografijos faktu. Jis yra literatūros „provokatorius“, poetas prieštarautojas, savo pasirodymuose (šis terminas M. Gimžausko kūrybai apibūdinti tinkamesnis nei įprastas „publikacijos“) nonkonformizmą iškeliantis kaip savaiminę vertybę. Ši M. Gimžausko knyga, žinant jo kūrybos principus, greičiausiai ne tik atliks fiksuojamąją funkciją, bet ir taps provokuojamu iššūkiu ateities diskusijoms.

Šamano „pasirodymų“ išskirtinumas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, jei jį bandys priskirti T. S. Butkaus kartai ar kokiam nors sąjūdžiui): skirtumas nulemtas ne tiek tekstų kokybės, kiek M. Gimžausko pasirinktos strategijos ir deklaruojamo požiūrio į poeziją apskritai.

Poetinė Šamano identifikacija pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio – Šamanas mėgo pasakoti daug ir įvairių istorijų):

aš esu savųjų dykumų ŠAMANAS
paklaidintas begalybės saulėtekių-saulėlydžių
ir ŠVENTŲJŲ KALNŲ (dabar kažkur pasislėpusių)
piligrimas praradęs sąmonę

iš tikro sapno į netikrą tikrovę pataikęs
šventųjų kalnų takus rūke palaidojęs
nuo VISKO lyg pasigėręs vėjas toldamas
aš ir DABAR esu esu esu ESU

1993.VII.17

(„AŠ“, p. 29)

Poetinis Šamano likimas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad jo nebėra tarp gyvųjų): „Užsiimsiu kuo nors kitu, o „ars poeticoj“ man nuobodu ir nebėr ką veikti.“

P. S. Apie pirmąją M. Gimžausko knygą rašiau („Š. A.“, 2006.X.7): „Užteks to sterilaus meno menui. Užteks meno estetizavimo ir falsifikavimo. Užteks tos apgaulingos spektaklizacijos. Ugnis į buržuazinio meno štabus!“ Šiandien belieka sau tik paantrinti: „Ugnis į štabus! Ugnis!“

Nekaltybės plėvės draskymas

Tėvas Joseph-Marie Verlinde. Kai uždanga plyšta. Ezoterikos iššūkis krikščionybei. Iš prancūzų k. vertė Edita Janulevičiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.

Imdamas į rankas šią prancūzo konvertito vienuolio Juozapo Marijos Verlinde’o knygą nesitikėjau, kad tiek ezoterika, tiek krikščioniškasis (taip, taip – krikščioniškasis!) jos variantas gali būti tokie nykūs. Būdamas naivus Naujojo Amžiaus žmogus – juk savotišką savos epochos dvasią jaučia kiekvienas – tikėjausi šioje knygoje rasti atsakymus į esminius klausimus, kylančius tada, kai susiduriama su gaivališka ezoterinių judėjimų, tikėjimų ir magijos galia. Norėjau pasitenkinti praplėšdamas ezoterikos nekaltybės plėvę. To galima buvo laukti ir perskaičius garsaus Lietuvos dvasininko, toli gražu nepasižyminčio progresyviomis pažiūromis, pratarmę. O perskaičius knygą iki galo, „atšoka“ noras domėtis bet kokia religine srove – visos religijos, įskaitant krikščionybę, čia atvirai parodomos esančios ne daugiau nei manipuliacinės smegenų plovimo mašinos. O praplyšusi, taip sakant, uždanga ne tik neleido man patirti dvasinės palaimos, bet ir užnuodijo bet kokį norą ateityje mylėti religijas ar bažnyčias.

Knygą sudaro per pustrečio šimto puslapių, bet tiems, kurie labai jos nori, užtenka knygyne perskaityti įžangą. Joje nusakomas autoriaus atlikto tyrimo sudėtingumas, pristatomi keli ezoterikos apibrėžimai. Tokie „pabėdojimai“ tęsiasi gal pusantro šimto puslapių, nusidriekia iki pat knygos vidurio. Vien dėl to knygą, kurios autorius apsuko visą tikėjimų ratą, reikėtų mesti į ugnį.

O kaip vertinti tokį fanatiką, kuris bando ginti krikščionybę, nors prieš tai kaip skenduolis girtuoklis plūduriavo Naujojo Amžiaus religijų religijėlių jūroje? Atleiskite, konvertito atkaklumas stebina. Apskritai niekada netikėjau konvertitais. Jie būna dviejų rūšių. Vieni – jauni ir kvaili, bandantys ieškoti Dievo ir nueinantys į lankas, kiti – seni šlykštūs prisitaikėliai, anuomet sėdėję pirmose CK eilėse ar žvaliai besišypsoję pionierių gretose, o dabar treškančiais keliais besistengiantys priklaupti prieš Švenčiausiąjį. Pirmuosius vadinčiau žiopliais, o antruosius – padlaižiais. Tėvas Juozapas (motina) Marija turbūt patenka į antrųjų kategoriją. Tokių kaip Bobas Dylanas, septintajame dešimtmetyje prisitrynęs prie poetų bytnikų, siautėjęs ir ištvirkavęs su gėlėtom mergom, o aštuntajame įlindęs į savo prabangų būstą kažkur Kalifornijoj ir užteršęs savo sąmonę atgailom. Kvailys.

Šią knygą galima vertinti ne tik kaip religinių reakcionierių ir fundamentalistų atsaką kvailų ezoterinių knygų leidėjams. Tokias knygas apie čakrų spindesį ir astralinius kūnus gali skaityti tik vargšai idėjiškai nusekę buržujiški miesčionys, televiziją spoksantys triušiai ir šinšilos. Jie nesuvokia, kokį pelną TV bonzoms teikia religinį opiumą pakeitę nuodingi lemties ir pomirtinio gyvenimo pranašavimai ir burtai. Tokie niekad neskaitys knygų, smerkiančių ezoteriką, vietoj jų reikalaus „Da Vinčio kodo“. Ne, ši knyga nukreipta prieš mus, skaitančius tokius tekstus ne tam, kad įtikėtume, bet tam, kad suformuotume savo pažiūras, savo gyvenimo horizontą, perkainotume absurdu tampančias vertybes, įvykdytume nyčišką revoliuciją savo sąmonėje. Mes tikime dievais, kurių nėra. Mes švenčiame gyvenimą, neapsunkintą nesąmonių naštos. O jie?

Rašydamas apie ezoteriką, autorius aprašo tik jos techniką ir mechaniką. Gal naudojasi pirmojo lytinio akto ir uždangos nuplėšimo aprašymais? Ezoteriniai judėjimai – slapti, tekstai – užkoduoti, galimybė įsibrauti į juos lygi galimybei, kad kupranugaris pralįs pro adatos skylutę. Matome, kuo gyvi klerikalai – sąmokslo teorijomis ir tuo, kad ezoterika dar tebeegzistuoja – o ji tokia pat svarbi Bažnyčiai, kaip JAV – Šiaurės Korėja. Mistinė kita pusė tampa sistemos ideologiniu pamatu. Todėl ir šios knygos pagrindinė mintis – krikščionybė gyvuos tol, kol gyvuos ezoterika. Mes pridursime: jos sukurtos tam, kad joms abiem būtų galima priešintis. Arba nekreipti į jas jokio dėmesio.

Jei jums sakys: „Uždanga plyšta“, – negalvokite apie ezoterines paslaptis, galvokite apie aistringas gėlėtas mergas.

Ko bijojo Camus?

Albert Camus. Laiminga mirtis. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Baltos lankos, 2007.

Parpuolęs prieš Tavo nuostabios didybės sostą, prašau Tave, mano Dieve, paskutinės iš visų malonių – laimingos mirties malonės.

Malda laimingos mirties malonei išprašyti

„Tapti laimingam reikia laiko. Kone visada mes išeikvojame gyvenimą, kad uždirbtume pinigų, o reikėtų pinigais uždirbti laiko. Turėti pinigų reiškia turėti laiko. Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti ar tapti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam“ (p. 46). Taip buržujiškai filosofavo vienas šios knygos personažas – senas, luošas ir turtingas atsiskyrėlis Zagrėjus (šis vardas parinktas specialiai – tai dar vienas bakchanalijų dievo Dioniso vardas senovės graikų mitologijoje). Paskui šių dienų Dionisas paprašė kito knygos personažo – jauno, gražaus ir vargšo Merso, – kad šis jį nudėtų. Šis taip ir padarė. Tyra širdimi, be jokių skrupulų nušovė žmogų, grįžo namo ir nuėjo miegoti. Tokia pirmosios knygos dalies „Natūrali mirtis“ fabula.

Antrojoje dalyje – „Sąmoninga mirtis“ – jaunas, gražus ir neturtingas personažas šiek tiek pasensta ir labai praturtėja. Merso keliauja po Europą ir ieško išganingos laimės. Ir jos neranda – nei nuotykiuose, kurie paprastai vadinami gyvenimu, nei sekse, kuris paprastai vadinamas meile, nei pagaliau piniguose, kurie paprastai ir vadinami laime. Kodėl? Todėl, kad naująjį Dionisą paprasčiausiai graužia sąžinė. Jam nuolat vaidenasi nužudytojo veidas, kuriame jis įžiūri savo paties mirtį: „Ir net Zagrėjaus stingulyje regint prieš save mirtį jis atpažino slaptą, sustingusį savo paties gyvenimo atvaizdą“ (p. 139). Tfu, kaip neįdomiai baigėsi ir ši dalis, ir visas romanas.

Tuo metu, kai rašė šią knygą, didysis moralizuotojas A. Camus aiškiai buvo prisiskaitęs F. Dostojevskio ir graikų mitų. Romane ypač daug analogijų su F. Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“, visas kūrinys, galima sakyti, yra tik šio nemirtingo rusų veikalo interpretacija. „Nusikaltimą ir bausmę“ visi žino atmintinai, tad apie Raskolnikovo ir Merso analogijas daug nekalbėsiu. Šie personažai beveik identiški: Raskolnikovas kankinasi atvirai bijodamas Šventojo Rašto bausmių, o bedievis Merso blaškosi jausdamas kantišką moralinį imperatyvą. Priminsiu tik Dioniso mitą – jame bakchanalijų dievo žudikai titanai patys yra aukos, kurias nužudo liūdesys. A. Camus pasitelkė šią idėją stengdamasis sudaryti neaiškumo iliuziją – neaišku, kas ką nužudė: Merso Zagrėjų ar atvirkščiai. Kurk nekūręs panašias iliuzijas, dangstyk nesidangstydamas, tačiau tiesmukas moralinis atpildo už nuodėmę imperatyvas vis tiek išlenda... Trumpai tariant, debiutinis A. Camus romanas – tai perrašytas F. Dostojevskis, papildytas graikų mitologijos intarpais ir iliustruotas pietų Prancūzijos ir Alžyro buitimi.

Jaunasis A. Camus – tuberkulioze sergantis komunistas – romaną rašė 1936–1938 m., jį užbaigė, tačiau nenunešė į jokią leidyklą („Laiminga mirtis“ išleista tik 1971 m., po autoriaus žūties). Autorius gerai žinojo, ką daro. Berašant „Laimingą mirtį“, jo galvoje subrendo kur kas originalesnė (t. y. kur kas labiau nutolusi nuo F. Dostojevskio) idėja, ją netrukus ir išsakė romane „Svetimas“. Skirtumus gerai iliustruoja net pagrindinių veikėjų vardai. Šių romanų pagrindiniai veikėjai turi tokią pačią pavardę – Merso, tačiau taip yra tik lietuviškame vertime. „Laimingos mirties“ Merso (prancūziškai Mersault, kurio etimologija kyla iš žodžio mer – „jūra“) virsta „Svetimo“ Merso (prancūziškai Meursault, kilusiu iš žodžio meurs – „mirk“). „Svetimas“ – ne tik originalesnis, bet ir kur kas brandesnis kūrinys, todėl „Laimingą mirtį“ galima laikyti tik priešistore, bandymu, „Svetimo“ juodraščiu, kuris pasiekė skaitytoją vien dėl to, kad reikėjo (vėl tas nelemtas imperatyvas!) išspausdinti visą beprotiškai išgarsėjusio autoriaus palikimą.

Kas mums yra A. Camus? Mums – šviesiaplaukėms kūrybos bestijoms, žinančioms, kad gamta ir žmogus savo prigimtimi yra absoliučiai amoralūs? A. Camus mums atrodo kaip niekingas humanistas, tautinis socialistas ir pasenęs moralistas. Jo egzistencializmas grįstas ne sartriška neviltimi dėl gyvenimo šleikštulio ir paties žmogaus šlykštumo, o žmogaus didybės, dėl savo megalomanijos nerandančios vietos abejingame (tačiau nuostabiame!) gyvenime, iliuzija. Paprasčiausias idealistas buvo tas garbėtroška A. Camus, idealistas ir iliuzionistas...

Todėl A. Camus romanus mes skaitome tik tam, kad graudžiai šyptelėtume iš jo perdėtų idealizavimų ir moralizavimų. Gerai suvokdami, kad moralė – tai paprasčiausias klusnumo stipresniam reikalavimas, o sąžinė – tai paprasčiausia baimė būti nubaustam už neklusnumą, mes nelaukiame jokio „moralinio imperatyvo“ palankumo ar kieno nors (kad ir Dievo) malonės. Esame laimingi arba nelaimingi, ir viskas. Gėris ar blogis mums neegzistuoja. Gyvename ne laike, o dabartyje. O gyvenimui dabartyje mirties nėra.