ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Imperijos laikrodininkas

NERIJUS LAURINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Imperija, kaip ir pridera imperijai, driekėsi nuo jūros iki jūros. Ją valdė griežtas, bet teisingas imperatorius. Iš protėvių jis paveldėjo laikrodį. Niekuo neypatingą, paprastos konstrukcijos, nesudėtingo mechanizmo delno didumo prisukamą laikrodį.

Metraštininkai pašykštėjo duomenų, patvirtinančių pernelyg didelį imperatoriaus prietaringumą. Kiekvieną ankstyvą rytmetį, vos saulei iš tolimosios rytinės jūros kilstelėjus pasišiaušusius spindulius, jis lėtu valdovišku judesiu užsukdavo laikrodį. Tai reikšdavo imperijos dienos pradžią. Šis kasdienis ritualu tapęs užsukimas simbolizavo periodinį visų gyventojų gyvybės atsinaujinimą, buitinių, religinių, aukojimo apeigų pirminį impulsą. Manyta, kad monotoniškas laikrodžio tiksėjimas, kurį tiesiogiai galėjo išgirsti tik jo didenybė, paslaptingai garantavo fizinį ir dvasinį visuomenės sotumą. Virš imperijos sklandė aštrių peilių raikomos skalsios kasdienės duonos aromatas, o imperatorius jautėsi turįs kietą nenulaužiamą ranką, kuri galėjo ne tik susemti išsiblaškiusių priešų žemes, bet net ir prisukti neaprėpiamos visatos laiką.

Jis buvo griežtas, tačiau teisingas valdovas. Ilgainiui, žylant plaukams, jo didenybė ėmė vis labiau pūstis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad antroje gyvenimo pusėje imperatorius savo valdomis kartais vaikščiodavo kojomis neliesdamas žemės.

Vieną perdegusio rugpjūčio dieną nutiko beprecedentis įvykis. Laikrodis ėmė ir sustojo. Nuščiuvo rugiai laukuose, visos imperijos kraujas sustingo slegiančioje nežinomybėje.

Tuose kraštuose garsėjo vienas tylus laikrodžių meistras, apie kurį gandas plačiai sklido net už jūrų marių. Pusantro metro ūgio suaugęs vyras, panašus į gnomą, kruopščiai ir atsakingai saugojantis auksines laiko gijas. Raukšlėtas veidas, iš pažiūros dekoratyviniai pirštukai, kurie tūkstančius rodyklių entuziastingai išjudindavo iš tariamai amžino sąstingio. Pačius sudėtingiausius laikrodžių mechanizmus jis kiaurai permatydavo ne ką prasčiau nei savo delno linijas. Net kitų imperijų laikas tiksėjo alsuodamas dekoratyviniais gnomo pirštų atspaudais.

Niekuo neypatingą, paprastos konstrukcijos, nesudėtingo mechanizmo delno didumo prisukamą laikrodį imperatorius su iškilminga palyda atlydėjo į garsaus meistro nedidelę dirbtuvėlę, pedantiškai įrengtą išskaptuotame milžiniško ąžuolo kamiene.

– Duodu tau tris dienas ir tris naktis! – rūsčiai tarė valdovas, lyg Mikė Pūkuotukas šiek tiek pakilęs nuo žemės.

– Na ką Jūs, Jūsų Didenybe, prastai mane vertinate... – pro neišbrendamas raukšles nusišypsojo baltaveidis „laiko išklampintojas“.

– Žinokis, kaip tau patinka, bet įsikalk į savo kvadratinę galvą – jei sutartu laiku nepataisysi imperijos laikrodžio, kvadratinė tavo galva nusiris apvaliais imperijos šlaitais! – kumščiu pagrūmojo griežtas, bet teisingas valdovas ir šiaip ne taip kojomis pasiekęs žemę imperatoriškais žingsneliais nukulniavo į išsirietusią karietą.

Po trijų dienų ir trijų naktų gnomas išskaptuotame ąžuolo kamiene tūnojo žemai nunarinęs galvą. To jo miklios akys dar nebuvo regėjusios. Tris šimtus trisdešimt tris kartus išardė ir surinko visas detales, tačiau laiko pulso taip ir nepavyko užčiuopti.

Tuo tarpu giljotina veikė kuo puikiausiai. Aštrūs skalsią duoną raikę peiliai akimirką sustingo, kai kvadratinė gnomo galva buvo pasirengusi nuriedėti apvaliais imperijos šlaitais. Šalia giljotinos tylėjo išsikvėpęs imperatoriaus laikrodis, kurį tas paveldėjo iš savo protėvių. Likus tūkstantajai sekundės daliai iki egzekucijos iš nesudėtingo laikrodžio mechanizmo užkulisių flegmatiškai kojas į dienos šviesą iškišo beveik mikroskopinis voras – nenumatyto sąstingio kaltininkas. Laikrodis sutiksėjo. Subangavo rugių laukai. Imperatorius galūnėmis bandė pasiekti žemę, o garsusis laikrodžių meistras tyliai užmerkė akis. Beveik mikroskopinis voras, nė viena koja neprisidengdamas abejingo žiovulio, pasakiškai lėtai nutipeno bekraštėmis imperijos platybėmis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168082. il2009-08-17 13:40
oi, kiek pas mane vorų namuose... bet laikrodžiai visi "vaikšto". nu jo, čia juk kita imperija.

Rodoma versija 30 iš 30 
14:11:53 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba