ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Lembo sodybos

ALDONA GEDVILIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lembo kaimo tvoros

Sodybą Lembo sodoje vadino gyvenimu.

Įsikurdami pirmiausia statė laikiną ar nuolatinę pastogę gyvuliams. Kartu statė ir gyvenamąjį namą. Pirmaisiais metais troboje džiovindavo kulti skirtus javus, neretai laikydavo kai kuriuos gyvulius (paršiukus, avis su ėriukais). Kitus pastatus statydavo vėliau. Vidutiniai ūkininkai, kurdami sodybą, pastatus statė kiekvieną atskirai, smulkesni – visus trobesius „pakišdavo“ po vienu stogu. Kiekvienas gaspadorius pasistatydavo trobą, staldus (tvartus), klėtį, jaują ir daržinę. Smulkesnių ūkių šeimininkai daržinės ir klėties neturėjo; pašarus laikydavo kluone, grūdus – trobos priebutyje įrengtose mygose (aruoduose) arba ant namo aukšto (viškaus) skryniose.

Trobesius statė talkomis. Į talką pakviesti giminės ar kaimynai neatsisakydavo ateiti, nes žinojo, kad galbūt ir jiems tokios talkos prireiks. Talkai vadovaudavo pasamdytas meistras. Baigus statyti trobesį buvo ruošiamos „kazelinės“. Jeigu meistras „slaunas“, tai darbininkai jam iš medžio darė visus įrankius (kirvį, kaltą, grąžtą, pjūklą ir kt.). Šiuos įrankius, vieną su kitu sujungę, iškeldavo ant karties. Sudėtingo vainiko iškėlimas reiškė meistro įvertinimą. Paprastai užteko medžio šakų ar lapų vainiko. Užbaigus statybą talkininkai pirmiausia kilodavo šeimininką, šeimininkę ir meistrą.

Kad kaukai nenešiotų grūdų, kad nebūtų vaiduoklių, kad namai būtų saugūs ir ramūs, apsaugoti nuo visokių nelaimių, statant pamatinio kertėse dėjo grabnyčios žvakių kryžiukus. Kad pastatuose, ypač gyvenamojoje troboje, nesiveistų parazitai, trobesį meistras turėjo „pakūrenti“, t. y. statinio viduje užkurti mažą lauželį. Sumūrijus krosnį tuo pačiu tikslu mūrininkas irgi pirmasis ją turėjo užkurti. Lembiečiai sako, kad vasarą kirstas medis statybai netinka – minkštas, jį ėda kirvarpos. Epušinių rąstų į sieną nedėjo, nes jie greitai perdrėksta, vaitoja.

Gyvenamieji namai Lembe vadinami trobomis. Jos buvo renčiamos iš tašytų ar pjautų rąstų, sukertant į lygias kertes. Dauguma trobų buvo apmuštos vertikaliomis lentomis. XIX a. pab. ir XX a. pr. stogai buvo šiaudiniai keturšlaičiai arba pusvalminiai. Vėliau stogus pradėta dengti skiedromis arba gontais. Durys iš lauko pusės seniau buvo be gonkelių (dabar jau visur su gonkais – verandomis), langai – su antlangiais ir langinėmis. Keičiantis langų formoms ir didėjant jų kvadratūrai ėmė rastis ir įvairių puošybos detalių; kaip veidrodžiai ir laikrodžiai buvo įstatomi į puikius ornamentuotus rėmus, taip ir langus žmonės stengėsi ne tik didinti, bet ir puošti. Lembo kaime girdami jaunikį piršliai sakė: „Vyras kaap aniuols, troba kaap sklėnyčia – nesigailėsi“ (vyras kaip angelas, troba kaip stiklinė) arba „Vyras kaap onžūls, troba kaap sklėnyčia.“ Vadinasi, troba buvo su daug langų. Gilios senų trobų pastogės dengė langų viršų, todėl tokius langus mažiau puošė, o tie, kurie puošė, virš lango prikaldavo kiaurapjūviais ornamentais dekoruotą antlangį. Apatinis lango apvadas retai buvo puošiamas. Langinės buvo paprastos, iš glaudžiai suleistų lentų, viduryje – kiaurai išpjautas širdies ar lapo formos ornamentas. Dabar lembiečiai langus dar mažiau puošia – dažniausiai iš profiliuotų lentelių padaro langų apvadus.

Pirčių sodybose nėra buvę. Buvo įprasta žiemą maudytis kubiluose, vasarą – upeliuose ir tvenkiniuose (kūdrose).

Kad susidarytume lembiečių gyvenimo vaizdą (vyravo nemažas panašumas), smulkiau aprašysiu buvusią Kazio (g. 1881) ir Bronislavos (g. 1890) Poškų sodybą (gana tvirtą ūkį). Papasakojo sūnus Antanas (g. 1930) ir Stanislava Poškai.

Poškų sodyba buvo gatvinės kaimo dalies, Varaniais vadinamos, gale, prie vienos iš pagrindinių gatvių kryžkelės, apie 200 metrų nuo pagrindinio kelio (dabartinio Šilalės–Rietavo plento).

Sodyba (gyvenimas) apėmė apie 1,5 hektaro žemės plotą, kuriame tilpo sodas, kiemai, kūdros ir pastatai: gyvenamasis namas, troba vadinamas, klėtis, du tvartai (arkliams ir kitiems galvijams), kiaulininkas, daržinė ir kluonas (jauja). Vakarinėje sodybos dalyje, netoli gyvenamojo namo, buvo klėtis, o kitame kieme, apie 12 metrų vienas nuo kito nutolę, tvartai ir apie 18 metrų į pietus – kiaulidė. Visi ūkiniai pastatai buvo išdėstyti antrajame kieme, kuris nuo gerojo buvo atitvertas tvora su vartais įvažiuoti ir varteliais įeiti. Jauja buvo pastatyta apie 140 metrų į šoną vakarinėje sodybos pusėje, maždaug toje pačioje linijoje su klėtimi. Daržinė stovėjo apie 30 metrų į vakarus nuo jaujos.

Kiemuose buvo po šulinį – žmonių reikmėms ir gyvuliams girdyti. Šuliniai buvo mediniais rentiniais ir su svirtimis, namiškiai vandenį sėmė mediniais kibirais. Šuliniui vietą parinkdavo ten, kur daugiausia augo šalpusnių. Jeigu vaikai persisvėrę per rentinį žiūrėdavo į savo atvaizdus šulinyje, tėvai subardavo: „Pasitrauk nuo šulinio – biesatis (velniūkštis) įtrauks.“ Arba jeigu vaikai ūkaudavo į šulinį, tėvai sudrausdavo sakydami: „Ek šalin, prisišauksi biesą.“ Jeigu kas paniekindavo gerą dalyką ar žmogų, sakydavę: „Nespjauk į šulinį, kad nereikėtų pačiam išgerti.“ Šioje sodyboje buvo paprotys per Jurgines aplaistyti piemenuką vandeniu. Ilgai buvo išlikęs paprotys pavasarį pirmą dieną arusius aplaistyti vandeniu – šeimininką laistė pati šeimininkė, o kitus – mergos. Sodyboje buvo ir dvi kūdros: viena – už tvartų, kita – linų markė prie jaujos.

1893 m. statytos dviejų galų trobos pamatai buvo akmeniniai, neaukšti, sienos – iš tašytų rąstų, kurie kampuose buvo sunerti (be išsikišimų). Sienojai – tašyti į kantą (plozas). Pastatas apipierytas stačiais pierais (apkaltas stačiomis lentomis). Verandos ar gonkelių seniau nebuvo. Stogas – keturšlaitis, šiaudinis, vėliau apkaltas lentelėmis. Langai buvo su langinėmis, padarytomis iš obliuotų lentų.

Prie trobos laukujų durų buvo padėtas didelis akmuo, o vienas akmuo buvo įkastas į žemę (matėsi tik jo viršus). Jie pravertė kaip laiptai prieš gana aukštą slenkstį. Durys buvo iš lentų, sukaltų tarsi eglute. Jos buvo atsuktos (ir perstatytos trobos taip yra) į kiemo vidų. Iš lauko pusės jas uždarydavo paėmę už metalinės rankenos, nuspaudę klemką. Iš vidaus durys buvo užšaunamos stūmokliu, vadinamuoju klemeriu, ir užkabinamos kabliu (kobiniu), o lauko pusėje toliau išeinant duris rakino pakabinama spyna. Jei išeidavo prie gyvulių ar daržo ravėti, duris užkišdavo virbu, ištrauktu iš šluotos, arba bet kokiu paprastu šakaliuku (taip darant ir dabar kaime galime pamatyti).

Prieš Vainikų (Sekminių) šventę vyrai apšvarindavo sodybą, trobos duris papuošdavo jaunais berželiais arba beržo šakų vainikais.

Staldų (tvartų) pamatai buvo akmeniniai, apie 30–40 centimetrų iškilę virš žemės. Sienos sunertos lygiomis sąsparomis, tašytų rąstų. Stogai – šiaudiniai, pusiau nuleistais galais. Kiemo pusėje šeimininkai turėjo platesnę pastogę kam nors pasidėti. Staldas turėjo dvi patalpas – tvartą ir daržingalį šienui krauti. Antrajame stalde, be tvarto ir daržingalio, nuo kiemo pusės buvo du kambariukai piemeniui ir bernams miegoti. Ten buvo laikomi ir gyvuliams skirti kibirai, arklinės šukos, pakinktai.

Per Jurgines pirmą kartą į lauką išgenamus gyvulius šlakstė švęstu vandeniu, kad augtų sveiki, kad vilkai ir lapės jų neliestų. Senovėje gerai žinomu vaistu nuo visų ligų – dyveldrekiu, kurio įsigydavo Kvėdarnos žydų krome (krautuvėje), karvėms patepdavo ragus, kad niekas jų nenužiūrėtų, pieno neatimtų.

Mėšlą iš staldų vežė per Sekmines talkomis. Talkino dažniausiai kaimynai, kartais – giminės. Veždavo penkiais aštuoniais vežimais – kriplėmis. Mėšlą krovė penki šeši kabintojai, o į lauką vežimus varė furmonai, šiais dažniausiai buvo piemenys. Dirvoje išversti mėšlą iš vežimo buvo skiriamas vienas žmogus – vertėjas. Mėšlą kratė išimtinai moterys – ardytojos. Mėšlą išvežus talkomis visada buvo keliama nubunga (pabaigtuvės).

Daržinė buvo pastatyta iš apvalių rąstų, surištų paprastomis sąsparomis, be atsikišimų. Įvažiavimas į daržinę buvo iš šono. Priešingame šone buvo siauros durys, tinkamos tik žmogui išeiti ir įeiti bei mašinų transmisijoms laikyti. Pastato stogas buvo keturšlaitis, šiaudinis. Patalpa buvo padalinta į tris dalis: klojimą ir du galus javams – vasarojui ir žiemkenčiams. Gale buvo įrengta patalpėlė varstotui ar vazaunei (vežimams). Javus kūlė su arkline mašina. Rugius daugiausia bloškė ir gamino kūlius šiaudiniams stogams dengti. Po mašinautės (kūlimo) šiaudus vertė atgal į daržinę.

Visiems labai svarbu buvo apsirūpinti šienu, todėl žmonės atidžiai stebėdavo, ar bus geri metai. Jeigu pavasarį ilgai laikėsi šalnos, tai žinojo, kad ir žolė bus prasta. Per šienapjūtę verkiant reikėjo giedros. Jeigu matydavo, kad varlės tamsios spalvos, tai geriau į šienapjūtę nė nesirengti – bus lietaus, o jei gandrus matydavo švarius, tai pastovės giedra. Dar sakydavo, kad jei dalgio ašmenys mėlynuoja – bus lietaus, o jei žolė išvytusi – bus lietaus su perkūnija.

Per šienapjūtę rimtų pasilinksminimų nedarė. Turbūt nė vienu laiku jaunimas tiek nedainavo, kiek per šienapjūtę.


        Dar netekėjo šviesi saulelė,
        Žadin motušė eit prie darbelio.
        Ta ritu tam, tam, tam.
        Einu keleliu sau dainuodamas,
        Plieno dalgelę sau skambindamas...
        Nei pradalgėlės dar neišvariau,
        Veizu – motušė neš pusrytėlį...
        Vienoj rankelėj neš pusrytėlį,
        O antroj rankoj laik abrūsėlį.
        Motušės nešto aš nevalgysiu
        Ir rankšluostėliu nesišluostysiu...
        Veizu per petį – atein mergelė,
        Man, pjovėjėliui, atneš pusrytėlį...
        Mergelės neštą tai aš valgysiu
        Ir abrūsėliu nusišluostysiu.
        Padėk, mergele, ant pradalgėlės,
        Pailsink savo baltas rankeles...
        Dėku, berneli, už meilų žodelį,
        To aš negirdėjau per amželį...

Šią šienapjūtės dainą padainavo lembiškė Jadvyga Petrošienė.

Poškų šeimoje ir kaimynystėje jaunimas mėgo įvairias išdaigas: bernai mergoms į marškinių rankoves įtaisydavo akmenis ir taip stipriai užrišdavo galus, kad sunku buvo išrišti. Merginos pjovėjams kaltų maišelius taip pat sugebėdavo užrišti taip, kad neišardęs maišelio neatsiriši. Ir dalgio ašmenis ištrindavo laukiniais obuoliukais, kad dalgis atšiptų, į kraunamą vežimą įveldavo kaladę arba akmenį, kad ir vyras stipruolis tokio kirtimo nepajėgė pakelti. Nubungų metu merginos pagrobdavo vaikį ir laikydavo uždarytą alkieriuke ar klėtyje, kol tas prižadėdavo grėbliams įdėti naujus dantis.

Jauja (kluonas) apie 1900 m. buvo suręsta iš tašytų rąstų. Stogas buvo keturšlaitis, šiaudinis. Įvažiavimas į jaują buvo iš abiejų pusių. Jaujoje buvo pakura ir jaugalis. Jaugalyje, kol iškuldavo, laikydavo javus. Paskui ten mynė linus. Pakura buvo pritaikyta javams ir linams džiovinti. Iki mynės linus laikė jaujos pastogėje. Linų apdirbimas buvo sunkus ir sudėtingas procesas. Po mirkymo markoje ar varginimo lauke linus džiovė pakuroje ant grėdų, vadinamų ardėmis. Išdžiovintus lauždavo mašina. Išlaužtus linus dar mindavo mintuvais ir išplakdavo – išbraukdavo. Visus šiuos darbus dirbo iš kaimo sukviesta talka. Po mynės (taip bendrai vadino šiuos darbus) talkininkus vaišino kugeliu, mėsa ir kitais sočiais valgiais.

Klėtis buvo pastatyta su prieklėčiu. Iš tos pusės prie durų sienose buvo įrengti du nedideli rombo formos langeliai. Šioje vidurinėje dalyje mygose laikė grūdus, įvairius padargus. Iš tos patalpos buvo galima patekti į tamsiąją – pienkamarę, kuri langų visai neturėjo; vasarą joje šeimininkė laikė pieno produktus, pasidėdavo kai kuriuos daiktus. Šioje pusėje buvo dar vienos durys į patalpą, kurioje mėgo pailsėti tėvas. Klėties galuose buvo dar po patalpą. Viena buvo skirta merginoms.

Šeima turėjo savo tradicijas. Sekmadieniais nekapojo malkų, nemezgė, neadė kojinių, neaudė, neverpė ir nedirbo jokių lauko darbų. Dalgiu kiaulėms žolės pasipjaudavo, tačiau lapų nelaužė. Nei plaktuku kalė, nei pjūklu pjovė. Kas nėjo į bažnyčią, tie per sumą kas sau namuose pavieniui meldėsi iš maldaknygės. Per adventą namuose iš maldaknygių giedojo karunką, o Kalėdų rytą važiuodavo į bažnyčią – į Bernelių mišias. Sekmadienio rytais eidavo į bažnyčią, o paskui jaunimas traukdavo į gegužinę, kur būdavo gana smagu. Girtų nebūdavo, o jei kurį pajusdavo „su kvapu“ – pašiepdavo. Vyresnieji ūkininkai, susiėję vienas pas kitą, aptarę darbus ir kitokius reikalus, grįždavo namo. Kryžiaunomis dienomis kaimo žmonės kartu meldėsi kaimo kapinaitėse.

Prieš šventes ir subatvakariais merginos nušluodavo gerojo kiemo takelius, pabarstydavo juos geltonu smėliuku. Žiemą nuo takų sniegą nukasdavo vaikinukai.

Sodyba buvo aptverta statiniais iš eglinės medienos. Tokią tvorą vadino žiogriais. Iš gatvės į kiemą buvo vartai ir varteliai: įvažiuoti su vežimu ir vaikščioti žmonėms. Jų svarbos Poškai neišskyrė – abeji buvo reikalingi gyvenimui. Vartai buvo vienodo aukščio. Didieji buvo atkeliami, padaryti iš karčių, tarsi ornamentai. Vartelių „staktos“ irgi buvo pagražintos, užsibaigiančios bumbolais. Varteliai buvo atveriami vyriais, padarytais iš karnų, vėliau – metaliniais.

Kartais įkišę gluosnio šakas pasidarydavo stiprią tvorą (išgeną), pro kurią išvarydavo gyvulius (mat gluosnio šakos greitai išleidžia šaknis, įsitvirtina ir šlapesnėje vietoje nesupūva). Tokia tvora sodyboje buvo už tvartų, kur išgindavo gyvulius.

Kūčių vakarą merginos burdavo, ar greitai ištekės: sutemus išbėgdavo ir apkabindavo kiek gali tvorą. Paskui suskaičiuodavo, kiek žiogrių ar štakietų apkabino; jeigu porinį skaičių – greit ištekės, jeigu neporinį – tais metais dar iš sodybos neišeis.

Senoji sodyba daugiausia buvo apsodinta lapuočiais medžiais – klevais ir liepomis. Prie kūdrų augo gluosniai. Šiaurinėje sodybos dalyje, arčiau trobos, nuo plento pusės buvo pasodinti ir dekoratyviniai krūmai: dievmedis, bezdai, erškėtrožė. Antano Poškaus tėvas Kazys Poškus labai mėgo tvarką, suprato grožį ir medžių svarbą sodyboje. Joje sodino medžius, kad vėjas nešiauštų šiaudinių stogų, jų nenukeltų, kad apsisaugotų nuo perkūnijos, sodą apsaugotų nuo šiaurės vėjų, kad nuo pavasario medžiuose paukščiai čiulbėtų. Ant vieno klevo (jo sodyboje nebėra) pažymėdavo vaikų ūgį, jo lapus naudojo kepdami duoną. Jeigu kurioje sodyboje nebuvo medžių, jis sakydavęs: „Stov laukūse kaap bamb.“

Prieš gyvenamąjį namą ir rytinėje namo pusėje buvo sodas, įkurtas sodybos statybos metais. Sodas buvo nedidelis: 4–5 obelys, susodintos kaip pakliūva (kada kur kokią gaudavo – ir įkišdavo), derėdavo alyviniai, vyniniai, saldrūgščiai bei aportiniai obuoliai. Augo ir keli vaiskrūmiai – raudonieji ir juodieji serbentai, agrastai. Sode dar augo grūšės (kriaušės), vyšnios, trešnės, slyvos. Parsinešęs iš miško ar palaukėse išrovęs išdygusias laukines (girines) obelikes ar kitokį vaismedį, tėvas įskiepydavo pats. Sodo pakraščiuose buvo pačios užsiveisusios avietės. Vėliau sodą stengėsi formuoti eilėmis, tvarkingai, vieną kitą medelį nusipirkę turguose ar jomarkuose. Sodinukų užsiaugindavo ir iš sėklų, paskui juos įskiepydavo. Sodu daugiausia rūpinosi tėvas. Augdami vaikai išmokdavo padaryti inkilus ir kiekvieną pavasarį juos atnaujinę įkeldavo į medžius. Inkilų medžiuose buvo daug. Daugiausia perėdavosi varnėnai. Jaunus medelius žiemai aprišdavo šiaudų kūliais. Tai gelbėjo ir nuo zuikių, ir nuo šalčio. Kada pražydus vaismedžiams prasidėdavo didelės šalnos, kad sodai nenušaltų, duobėse, į kurias nuo šiaurinės pusės tėvas iškasęs per vasarą pridėdavo visokių šiukšlių (medienos atliekų nuo skiedryno, šakų, šiaudų, lapų, karnų), iš vakaro užkurdavo ugnį. Duobių pakraščiai per vasarą būdavo apžėlę velėna, todėl ugniai neleisdavo plisti. Dūmų būdavo daug – jie apsaugodavo sodą nuo šalnų.

Per Žolinę į bažnyčią nešdavo šventinti visokių gėlių ir augalų puokštę, į kurią įdėdavo ir šaką su obuoliukais, kad gerai užderėtų obuoliai.

Iš sodo į kiemą buvo įrengti štakietų varteliai su varsčiais. Sodo paunksnėje stovėjo trys keturi bičių aviliai. Medų su šviežiai pamelžtu šiltu pienu nėščios moterys gerdavo tada, kada grėsdavo persileidimas (išgaišimas). Užvirinto pieno su medumi ir sviestu gerti duodavo ligoniams, kuriems grėsė džiova. Peršalus gerdavo čiobrelių, liepžiedžių arbatą su medumi. Ir kitas žolių arbatas nuo visokių ligų stengėsi gerti su medumi, nes manė, kad ir pats medus yra didelis vaistas. Sakydavę, kad medus padeda greičiau po kraują išnešioti vaistus.

Apyniai augo už vieno iš staldų kampo. Buvo iškeltos kartys, ant kurių vyniojosi apyniai. Nuskinti juos dažniausiai tekdavo paaugliams.

Nuo sodo ir kitos sodybos dalies daržą skyrė pjautinė tvora. Daržas buvo nedidelis – 12 arų. Buvo auginami barkščiai (raudonieji burokėliai su šviesesnėmis drūžėmis), cvikliai (apvalūs raudonieji burokėliai), svogūnai, sėtiniai, ropės, kopūstai, morkos, agurkai. Be to, darže visada sėdavo kanapių. Sėklas darže užsiaugindavo patys, rasodą taip pat patys sėjo ir augino. Daržas buvo arti sodybos, nes kiaulėms reikėjo pasiskinti lapų, kad bet kada išbėgus būtų galima paravėti, parsinešti reikalingų daržovių. Kad morkų nepultų kirminai, į tarpus prikaišiodavo česnakų, o kad česnakai dideles skiltis užaugintų, paaugusius po kelis į mazgą surišdavo už lapų. Česnaku žmonės gynėsi nuo daugelio ligų. Senolė sakydavo, kad česnako per daug nulupinėti nereikia. Esąs toks česnako pasakymas: „Gelbėkit mane nuo nagų, o aš jus nuo ligų.“ Vaikams suskaudus vidurius (nuo žyvato) motina plaktuku sudaužydavo porą skiltelių česnako ir įdėjusi jas į verdančio pieno stiklinę pavirindavo, kol česnakas ištiš, ir duodavo išgerti.

Kad svogūnų kirminai nepultų, jų šaknis barstė medžio pelenais arba laistė pelenų šarmu. Kopūstus nuo spragių, kirminų gynė barstydami sutrintais tabokos lapais.

Agurkus sėdavę pražydus alyvoms (bezdams), per mėnulio pilnatį, per kryžiaunas dienas – tuomet neišeina į lapus, būna gausus derlius; svogūnus sėdavo Stanislovo dieną, vėlai vakare; ridikėlius – per jaunatį, pučiant šiaurės vėjams – tuomet nekirmija; morkas ir žirnius – per Morkų, pupeles, kad daug žydėtų, sėdavo per jaunatį. Dar darže būdavę ir pilnavidurių aguonų – ir dėl grožio, ir dėl sėklų, kurios buvo labai reikalingos per Kūčias aguonų pienui gaminti, pyragams kepti. Daržo pakraščiuose sėjo ir saulėgrąžų. Neišravėdavo ir pasisėjusių šantų (bobžolių), panašių į gauruotąsias mėtas, jas, be saulės sudžiovintas, laikė troboj pakabintas ant gembės arba ant viškaus pakištas po kraigu. Jų arbatos duodavo gerti moterims po gimdymo – nuo galvos skaudėjimo ir pjūties (pilvo skaudėjimo). Be to, suvirinę su medetkomis, takažolėmis, girdydavo gyvulius po prieauglio atsivedimo. Darže augo metruškos – augalai, labai panašūs į petražoles. Džiovintų metruškų nuoviro duodavo gerti moterims prieš gimdymą ir po jo. Moterys taip pat gerdavo šantų, metruškų ir liepžiedžių mišinio arbatą. Neišraudavo iš daržo ir drignių (durnaropių), kurios pačios daržuose išdygdavo. Jomis gydėsi nuo išgąsčio, ant kojų ir kitų kūno vietų atsiradusias dėmes ar net žaizdas. Darže augo ir melisos (meilisos). Jos – geriausias vaistas moterims nuo persileidimo. Senoji Bronislava Poškienė sakydavo: „Ką melisa įdės, to joks daktaras be laiko neiškrapštys.“ Gerdavo vienų stiebų su lapukais arba vienų sėklikių arbatą, kuri labiausiai gelbsti. Jeigu bėda užklumpa kelionėje, reikia tik pakramtyti sėklikių ir jas nuryti – pavojus praeis. Melisos buvo vaistas nuo išmetimo (persileidimo) ir gyvuliams. Jas gyvuliams įduodavo su pašaru. Pridygdavo darže ir krapų, kurie buvo naudojami kaip prieskoniai, o jauni žiedai – kaip vaistas nuo išgąsčio ir džiovos. Tabokos pasisėdavo. Senolis ją rūkė, be to, taboką naudojo ir saugodamas augalus. Dagių, kurie augdavo galulaukėse ar už ūkinių pastatų, pūkų nuoviro duodavo gerti vaikams nuo nemigos. Tais pūkais, padeginę kartu su šventintom žolėm, aprūkydavo į drobulę susuktą vaiką, kad laumė nuo jo pabėgtų, netrukdytų miegoti.

Daržus apžiūrėdavo šeimininkė ir namuose esančios merginos.

Sodyboje buvo dvi kūdros. Viena už staldų – iš jos sėmė vandenį daržams laistyti, ten plaukiojo naminiai paukščiai, ten prasiskalaudavo drabužius. Antroji – linų markė; ji buvo už jaujos.

Prasidėjus sėjai nieko nesėdavo pučiant šiaurės vėjui, kad vėjas sėklos nepagautų. Tik paskutinį kartą vagojant bulves žiūrėjo, kad pūstų šiaurinis vėjas. Šv. Povilo ir Jurgio dienomis ir trečią Sekminių dieną „nejudino“ žemės, nes dirbant Šv. Povilo dieną bulvės „išgyvatėja“ (kirmija), javus kirminai nukerta, o šv. Jurgis tą dieną turi žemę perjoti – pašvęsti. Jeigu lauke dirbsi trečią Sekminių dieną – javus ledai išmuš. Miežius sėjo tada, kai obuolį per stogą galima permesti, kada jaunučiai pušų metūgiai nulinksta. Sėmenis taikė sėti tykią dieną, kada danguje drūžės, kai kadagiai dulka, ore žirgeliai skraidžioja. Kviečius sėjo saulei dar netekėjus, mėnuliui nusileidus. Kanapes sėjo saulei nusileidus – tada paukščiai sėklų nesulesa. Avižas sėjo ievoms sužydėjus. Prieš pradėdamas arti lauką ir jaunas, ir senas persižegnodavo ir peržegnodavo priešais esantį nepradėtą arti lauką.

Gėlių darželį rengė dar nebaigus statyti trobos. Tuos žmones, kurie neįsirengdavo darželio, vadino apsileidėliais, tinginiais. Iš darželio sprendė, ar darbščios ir geros mergelės ūkyje gyvena, ar geros bus šeimininkės. Jei prie trobos nebuvo darželio, sakydavo: „Troba kaip staldas.“

Poškų sodyboje darželis buvo įrengtas po gerosios trobos langais, pietinėje sodybos pusėje, į kiemo vidų, per pusę sienos. Kad tilptų daugiau gėlių, lysveles (klombus) darė pailgas. Jų pakraštėlius apdėdavo akmenukais, pavasarį ar prieš šventes juos nubaltindavo kreida (vėliau buvo apdedama pusplytėmis). Darželiu rūpindavosi šeimininkė, vėliau – paaugusios mergikės.

Darželyje augo daugiamečiai bijūnai, mirtos, auskariukai, žarijos, flioksai, raktažolės, žemčiūgai, rūtos, gvazdikai, lelijos ir kt. Lysvelės viduryje sodino aukštesnes gėles – bijūnus, pinavijas, pakraščiuose – žemesnes. Pavasarį pasisėdavo nasturtų, linukų, levažandžių, susodindavo jurginus. Pašaliuose augo labai aukšti daugiamečiai (žieminiai) geltoni jurginai. Darželio kampe augo alyvų krūmas, dievmedis, kurį naudojo kepenų ligoms gydyti. Daugiametes (žiemines) gėles labiau vertino, nes jas lengviau prižiūrėti, nereikia rūpintis sėklomis. Rūta buvo garbingiausia darželio gėlė. Jos žmones lydėjo visą gyvenimą. Rūtomis apkaišydavo krikšto marškinėlius, leidžiant vaikus prie Pirmosios Komunijos į rankas įduodavo rūtomis apipintą žvakę, mergaitėms ant galvelių uždėdavo vainikėlius, o per vestuves rūtų vainikėlį jaunajai segdavo ant galvos prie nuometo, patį nuometą nusagstydavo rūtų šakelėmis, o jaunajam ant atlapo (kliapo) prisegdavo rūtų šakelę. Pamergės savo porininkus papuošdavo baltomis roželėmis ir rūtų šakele, iš rūtų išpindavo širdies formos vainikėlį ir pirmąsias jaunųjų vardų raides ir juos prisegdavo už vestuvių stalo virš jaunųjų galvų; jaunųjų lėkšteles irgi apipindavo rūtomis. Tėvai jaunuosius pasitikdavo su dviem taurelėmis, apipintomis rūtomis. Mirus jaunai mergelei ant jos galvos dėdavo rūtų vainikėlį, visą apkaišydavo rūtomis, mirus berniukui pagalvėlę karste apsagstydavo rūtomis. Velykų, Kalėdų stalą pasipuošdavo rūtomis. Rūtų šakelę ir kokį kvepiantį žiedelį moterys, eidamos į bažnyčią, įsidėdavo į maldaknygę, rūtomis apipindavo bažnyčios altorių. Per Vainikus rūtų puokštelę nešdavo pašventinti į bažnyčią. Jas sudžiovinę laikydavo maišelyje už švento paveikslo vaistams, jomis pasmilkydavo mirusįjį. Rūtas dėjo į įvairių vaistažolių arbatą (kai nebežinodavo, kokia liga kamuoja namiškį). Rūtų arbatą gėrė „sušlubavus“ širdžiai. Pavasarį į laukus išgenamoms karvėms sušerdavo išvirtą klecką, į kurį buvo dedama ir pašventintų rūtų – kad niekas neapkerėtų karvių. Jeigu žmonės sužinodavo, kad viena ar kita mergina paklydo, sakydavo: „Jau tos rūtas kažin kas išbraidžiojo.“ Arba: „Nebėra ko mandravoti – vainikėlis jau nuvyto.“

Darželyje augdavo ir tikrosios mėtos, šalavijai. Mėtas naudojo arbatai, sudžiovintas dėjo į kleckų (kukulių) varškę. Nasturtų sėklomis gydė plaučių uždegimą. Pinavijų žiedus moterys naudojo arbatoms nuo skaudžių mėnesinių.

Jei ūkyje buvo kelios dukterys, darželiu rūpindavosi vyresnioji. Šiai ištekėjus ar išvykus iš namų, darželį prižiūrėdavo jaunesnioji sesuo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167789. Luria2009-08-12 10:55
Kodel sitas rasinys ne "Liaudies kulturoje", o SA? Ar kas is redaktoriu suvokia, kaip jis atrodo, pvz., salia Eisensteino rasinio?

167981. o tai klausykit, :-) 2009-08-15 18:33
kokia gi is tikruju yra "satenu" koncepcija? kulturos leidinys, ar ne taip? O ka tas Eisensteinas? tik zvelgia is kito sono i kitokia kulturos apraiska placiaja prasme

Rodoma versija 30 iš 30 
14:11:52 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba