ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Ora et labora

RENALDAS REIVYTIS

[skaityti komentarus]

Ora et labora.

Melskis ir dirbk.

Labiausiai nusisekusi formulė žmonijos sąmonės architektūros istorijoje.

Jos genialumas – tai jos paprastumas. Abu žodžiai veiksmažodžiai.

Liepiamoji, siūlanti, patarianti ir kviečianti forma, turinti aiškią esmę, paskirtį ir tikslą.

Šis trumpas pusantro tūkstančio metų benediktinų vienuolių moto, nusakantis ryšį su Dievu ir Kūrinija, sujungia būtį ir buitį į nedalomą vienį paslaptingo biosferos proceso, užpildančio ir įprasminančio žmogaus egzistenciją.

Vienuolis žino, kad dirba ir gyvena su Dievu ir Dievui. Tiki, kad Dievas dirba su juo ir jame.

Ši formulė savaip buvo gyva dar prieš ją verbalizuojant.

Dvasia ir veiksmas.

Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo LABAI GERA. (Pr 1, 31)

NEBIJOK... aš tavo skydas. (Pr 15, 1)

EIK mano keliu ir būk be priekaišto. (Pr 17, 1)

Genezės knygos supaprastintas komentaras.

Veiksmo ir judesio failai.

Kad išsipildytų ši Kūrėjo svajonė, būtinas kūrinio apsisprendimas.

Modernaus skambesio akustika.

Adomo matrica...

Paskutinius keletą metų nesisekė nei melstis, nei dirbti.

Nei ryšio, nei veiksmo.

Nei iniciatyvos, nei judesio. Apatiškas aklagatvis.

Buvau panašus į Benedikto laikų – V amžiaus – Romos imperiją, ištiktą agonijos, apsiaustą ir niokojamą hunų, vandalų, gotų...

Nihil. Vanitas. Stultitia.

Niekas. Tuštybė. Kvailybė.

Visų rūšių sielos barbarų apgultis.

Roma mirė besišypsodama, rašė įvykių liudininkas.

Man juokinga jau nebebuvo.

Nesibaigiantys smūgiai į orą, šūviai sulaužyta timpa į debesų pagalves.

Mano žiburys tapo smilkstančia nuorūka, siela sustingo chaoso gipse, o pagrindine egzistencijos matrica tapo dvi raidės: WC.

Atrodau, beje, ir jaučiuosi lyg lėtai rusenanti užmirštų šiukšlių krūva, skleidžianti slogius, aplinkiniams ir pačiam sau įkyrius, nuodingus dūmus, kurie virsdami neperregimu smogu žeidžia visą gyvenimo eigą.

Leonardo Coheno lyrikos motyvas Looks like freedom feels like death man labai tiko.

Atrodau kaip laisvė, jaučiuosi kaip mirtis...

Nežinau, kur dingo skaitytų knygų išmintis.

Protingų žmonių pamokymai.

Geriausi norai ir svajonės.

Viskas pajungta tuštybei.

Lyg pati nuodėmė būtų išdeginusi savo ironišką šypseną ant mano širdies.

Stovėjau prie benediktinų vienuolyno durų.

Aš atėjau čia.

Į oazę, prie šaltinio, į susitaikinimo ir sugrįžimo palapinę.

Mano siela paskyrė man pasimatymą.

Išviliojo nuošaliai į kalnus.

Į tylą.

Į maldos urvą – erdvę, kaip Eliją ir Benediktą.

Kad mane prakalbintų, kad sužavėtų, kad iš naujo pasipirštų, kad apkabintų...

Atrodo, kad taip seniai matėmės.

Labai Jos pasiilgau.

Savo sielos.

Atidžiai klausykis, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk, kad per klusnumo pastangas grįžtum prie to, nuo kurio per neklusnumo darbus buvai nutolęs...

Prisiminiau Benedikto regulos prologo pirmąją eilutę.

Pravėrus sustojusio laiko salos duris, pasitiko švelnus ramybės dvelksmas.

Uždaras kiemas.

Viduryje – moters statula lyg vėjyje sustingusiais bronzos drabužiais, su besiveržiančiu į skrydį paukščiu ištiestame delne.

Ant grindinio akmenėliais išdėliotas vienas žodis.

PAX.

Ramybė.

Šventoji Scholastika. Šv. Benedikto sesuo dvynė.

Šv. Benediktas, apimtas maldos ekstazės, matė savo sesers sielą jos mirties momentu lyg balandį kylančią į dangų...

Nežinau kodėl, bet ji iš karto man priminė Laisvės statulą Niujorke – tik kur kas mažesnė ir truputį per žemai iškėlusi ranką, tarsi bijodama nubaidyti paukštį.

Kažkas tarp jų išties buvo bendra.

Liepsnojantis fakelas ir paukštis skrydžio aistroje į dangų ištiestose moterų rankose.

Pilietinė laisvės konstitucija ir dvasinė meilės regula.

Tik joms niekada taip ir nepavyko tapti tikromis sesėmis.

Nuvijęs šalin detonuotos fantazijos antskrydžius, ant paukščio sparnų, moters delnuose, lyg saulės spindulių užlietoje monstrancijoje, pamačiau Ją.

Sielą.

Ji manęs laukė pasipuošusi neatpažįstamu švytėjimu, lyg būtų išgryninta dangaus mėlynumo ir sušildyta šventosios rankų.

Tik neįstengiau žiūrėti.

Akys bijojo šviesos ir instinktyviai ieškojo šešėlio, bandė slėptis už debesies.

Viduje vis žiojėjo tamsos labirintas su pamirštais įėjimais ir išėjimais.

Su ištrintu planu, nutrauktu siūlu, užpūstomis šviesomis.

PAX.

Žodis – raktas visoms spynoms, durims ir sienoms, visų vaivorykštės spalvų gama, visų gydančių receptų sintezė, visų išvaduojančių formulių sprendimas, visų dvasios naktų aušra – limituotų žmogiškų koordinačių pilnatvės indas.

SHALOM.

Kiemo gilumoje pamatau gyvą veiksmą.

Tikrą.

Dirbančias merginas.

Vienu momentu man pasirodė, kad tai bronzinės moters tobulo prado emanacijos, jos malda ir darbas regimoje ir apčiuopiamoje tikrovėje.

Trys restauratorės.

Dvi tvarkė nutrupėjusių kolonų kampus, ryškino ant sienų nutapytus blankių spalvų ornamentus, trečioji valė kalaviju pasipuošusio vyruko kontūrus, tarsi ir jis būtų pamiršęs savo tapatybę bei ieškotų naujos identifikacijos. Viskas vyko taip lengvai ir sklandžiai, kad atrodė, jog merginos slaugo gyvus ligonius, jų rankos liečia sielos žaizdas, grąžina pulsą, atkuria kvėpavimą, suteikia gyvybės galutinai nublukti ir griūti pasmerktam menui.

Staiga labai aiškiai suvokiu, kad tos aptrupėjusios kolonos esu aš.

Šitie išblyškę skliautai yra tobulas mano būsenos atvaizdas.

Taip. Vyrukas be kontūrų.

Dar viena sąžinės legiono ataka.

Stebėjausi ir džiaugiausi jos drąsa, nors žinojau, kad tokiose vietose panašūs procesai atgyja; vienuolyno sienos virsta švariais vidiniais veidrodžiais, visa matančiomis rentgeno akimis.

Kaip Dievo žodis... Gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12–13)

Žodžio veidrodžių atvaizduose esu neatpažįstamai sujauktas paveikslas.

Pervažiuota ikona.

Nors vis dar gerai apie save galvojantis, bet praradęs bet kokią meninę ir visokią kitokią įmanomą vertę. Man vis dar atrodo, kad esu lobis, neįkainojamas turtas, apdraustas didele suma, dieną naktį saugomas vaizdo kamerų, lankomas smalsių turistų, o retkarčiais net pasmilkomas.

Bet neįtikėtinai greitai viskas ima keistis.

Pastoliai, restauravimo instrumentai, merginų darbiniai rūbai ir jų sukoncentruotas žvilgsnis primena klinikinę, reanimacinę laboratoriją. Ant veido uždėtą deguonies kaukę.

Viduje pamažu ima verstis visos klepsidros, iš nuostabos sulėtėja žvilgsnis ir pulsas, atrodo, kad net kraujo apytaka ima tekėti atgal, o drauge ir mano mintys ruošiasi netikėtam pakilimui.

Su bronziniu paukščiu.

Iš moters rankų...

Atėjau į man skirtą celę, vienutę su dar vienišesniu langu.

Vaizdas į kiemą.

Tiesiai į bronzinę moterį.

Ir visai netikėtai pajutau nenusakomą lengvumą.

Nors buvau tarp keturių sienų su esminiais šios žemės keleivio daiktais – stalu, kėde ir lova, man atrodė, kad esu sklandytuvų bazėje, kad tuoj atsivers nuostabiausios kalnų panoramos, miestelių šviesos, kad pajusiu laisvės skrydį, būsiu plasnojantis paukštis, nešamas bronzinio vėjo.

Išėjau į vienuolyno erdvę.

PAX.

Ramybė.

Visur tas gydantis žodis, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią... (Lk 1, 79)

Realiai ėmiau jausti jo veikimą.

Metamorfozė – persikeitimas, atsimainymas.

Tai buvo tiesa, nes viskas, kiekviena smulkmena, net pats paprasčiausias laistytuvas, skleidė stabilumo ir savotiško tikrumo pojūtį.

Atrodė, kad daiktas tiksliai žino, kodėl jis čia yra, kam ir kada reikalingas.

Vaikščiojau akmeninėmis koridorių grindimis, ramybės keliu, su lubose išpieštais Išganymo istorijos fragmentais ir kadaise vykusiu kasdieniniu šitos vietos gyvenimu.

Freskos, neatlaikiusios amžių slėgio, nuskalautos pamaldžių žvilgsnių, o gal stiprių aromatinių smilkalų, suskilusios į sunkiai šifruojamus fragmentus, kurie kaip spalvotos pašvaistės tyvuliavo vienuolyno koridorių skliautuose.

Akustika.

Garsas.

Atlaikantis visas laiko atakas.

Skliautuose gali jausti praėjusių amžių vibracijas, istorijos dūsavimus ir milijonų varpų dūžių aidus, šimtmečiais skambėjusius iš senos varpinės.

Džiaugsmingus velykinius Aleliuja, viltingus, tikėjimo išgrynintus Requiem.

Atrodo, kad girdi dar nežengtą žingsnį, debesies trajektoriją dangaus skliaute, tuščio šulinio gelmės tylą kiemo viduryje, patį laiko prisilietimą – tokį realų, esantį ČIA ir DABAR.

Su kiekvienu lėtu žingsniu lyg recituoji visų žemėje žinomų kalbų abėcėles, pamažu išbrendi iš visų gramatinių ribų, ir kažkur giliai viduje susijungia praeitis, dabartis, ateitis.

Viskas taip sava, artima ir tikra – diena, valanda, minutė, akimirka – kaip judesys amžino kūrinijos plano, kuris vyksta, auga, teka – būties Alfa ir Omega.

Prasiskleidžia erdvė.

Atsiveria delnai.

Kas žingsnis viduje vėl kraunasi lizdas.

Paukščiui.

Sielos sugrįžimui.

Duslūs, iš toli sklindantys kalnuose besiganančių gyvulių skambalai primena apie realybę. Iš bronzinės moters kiemo lengvu aidu atsklinda restauratorių pokalbio aidas:

– Čia reikia labai daug kantrybės, aš jau nebeturiu...

– Bet ar jau ne laikas išeiti?

Netrukus pajuntu stiproką nikotino kvapą.

Visai nemoterišką.

Svetimą.

Restauratorių laikrodukų rodyklės sustojo prie skaičiaus, ženklinančio jų darbo dienos pabaigą.

Kūriniai turės palaukti ryto.

Grįžtu į bronzinės moters kiemą.

Ten, kur Ramybė.

PAX.

Vėl žiūriu į paukštį – tik jau kitomis akimis, šviesos išsiilgusiu žvilgsniu.

Aš jau kitoks?

Gal tik šį momentą matau viską kitaip?

Reikia labai daug kantrybės.

Bet svarbiausia yra pasirinkti Ramybės Kelią.

Nepavargti.

Net jei uolos grasintų griūtimi ir aplink slankiotų alkanas bankrotas.

Jau šventasis Benediktas, ištiesęs ranką į pasvirusį kalną, prašė Viešpaties: Ferma o rupe, non danneggiare i figli miei.

Sustok, uola, neskriausk mano vaikų...

Ora et labora.

Daug kartų girdėti žodžiai, bet tik Ramybės akustika leidžia juos išgirsti ir suprasti naujai, tarsi restauruotus ir išryškintus tylos laboratorijoje.

Ramybės regula, kelias į Kūrėjo svajonę – kad visa būtų GERA.

Ir tai ne kokia abstrakti strategija ar projektas, bet gyvenimo modelis, kiekvienos dienos ir kiekvieno veiksmo vertė – nuo paties paprasčiausio iki paties švenčiausio.

Ora et labora.

Būties matrica.


Liepos 11-oji, Šv. Benedikto diena
Autoriaus nuotraukos

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167730. po palme2009-08-11 18:56
bravo, jau seniai norejos isgirsti ka nors is dvasiskio, ne is siaip graziai snekancio kunigo apie Dieva ir zmogu, nes be vieno nera kito. Siek tiek ispuola is konteksto tie skaiciukai is Biblijos, nes dar vis baisu autoriui be ju, bet matyt jam taip reikia.

167739. ksnfrngu :-) 2009-08-11 19:56
Labai patiko. Nesu lakoniško stiliaus gerbėjas, bet tekstas padarė puikų įspūdį - grynas, švarus, aiškus. Tuo pačiu - regimas, paliečiamas, užuodžiamas. Ačiū.

167755. Lorca2009-08-11 21:41
Gražiausios eilės šiam šiame numeryje.

167758. Li2009-08-11 22:58
+,+,+ :)

167759. Li2009-08-11 23:04
Ai, tiesa, da feniki: cto, pa ciom, i po cemu. :)
Aciu ,ex. Kaip sakoma: vzaimna :)

167786. Luria2009-08-12 10:30
Gal tikrai verciau dirbti uzuot megavusis posakio groziu? Su kruopelyte nuolankumo vietoj sio isvesejusio egocentrizmo?

167793. Niekas. Tuštybė. Kvailybė. 2009-08-12 12:45
geniali formulė! Šedevras sąmonės architektūros istorijoje! Modernaus skambesio akustika!

167809. cc2009-08-12 18:26
Patiko. Kažkodėl dažnai minimos moteryss ir merginos? Ar tai galėtų ką reikšti?

168096. Golda :-) 2009-08-17 18:05
"Prasiskleidžia erdvė. Atsiveria delnai. Kas žingsnis viduje vėl kraunasi lizdas." Kokia žavi drąsa, leidžianti taip atvirai rašyti. Visą atostogų savaitę praleidau su ja. Išmokau beveik mintinai. Gal ir drąsą ... Palangiški.

168121. Ar tai2009-08-18 09:29
vyksta Romoje, benediktinų vienuolyno kieme?!.

168227. Golda2009-08-19 17:10
"Atrodo, kad girdi dar nežengtą žingsnį, debesies trajektoriją dangaus skliaute, tuščio šulinio gelmės tylą kiemo viduryje, patį laiko prisilietimą – tokį realų, esantį ČIA ir DABAR. Su kiekvienu lėtu žingsniu lyg recituoji visų žemėje žinomų kalbų abėcėles, pamažu išbrendi iš visų gramatinių ribų, ir kažkur giliai viduje susijungia praeitis, dabartis, ateitis." "Reikia labai daug kantrybės. Bet svarbiausia yra pasirinkti Ramybės Kelią. Nepavargti." NEPAVARGTI! Čia esmė. Surasti Tą Kelią ir nepavargti juo einant ... Parašyk dažniau, Renaldai. Iš kokių nors ramybės oazių. Arba iš kur nors. Kad ir iš tamsos. Tau skaidriai išeina. Va be`?

169531. vika :-( 2009-09-07 09:46
Nuskurdintos sielos dienoraštis.Perdaug citatų. Mokyklose moksleiviai rašo žymiai įdomesnėmis temomis.Leiskime jiems rašyti ........

171122. vi :-) 2009-09-26 18:12
visada gaunama tai ko esam nusipelne,ko labai trokstam.Siandien stichiskai suradau tave,o taip norejau!!!.Man buvo gera skaityti,tai net ne skaitymas o ryjimas akimis ir sirdimi,tarsi girdeciau tavo balsa vel..

Rodoma versija 30 iš 30 
14:11:51 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba