ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Žinau, ką veikei tomis vasaromis...

AUDRA BARANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pierre-Auguste Renoir.
Irkluotojų pusryčiai. 1881

Šiaip jau keistas darinys yra giminės: privalai juos priimti kaip duotybę, negali pasirinkti kaip vyro, žmonos arba pasigimdyti kaip vaikų. Kol esi mažas, nesvarstai, kodėl jie tokie, o ne kitokie, jie tiesiog yra, o suaugęs jau gali apsispręsti – švęsti su jais savo gimtadienius ar nešvęsti, eiti į jų gimtadienius ar meluoti, kad susirgai, esi labai užsiėmęs ir panašiai, na, kol patys pagaliau susipras...

Kartais dar kažkur nueinu, prieš kurį laiką kažką dar švenčiau. Bet vis mažiau sąlyčio taškų. Prisiminimai, kurie siejo, ima banaliai kartotis ir niekas nebepasako ko nors, kas tau būtų svarbu, bet tu dar nežinotum. Kiek sykių – nors ne tiek ir daug – esu susitikusi su teta (kol dar buvo gyva), pas kurią praleidau dvi vaikystės vasaras, vis išgirsdavau tą pačią istoriją apie mano gerą širdį. Mat kartą atnešiau sergančiam dėdei ant smilgos suvertų žemuogių. Suprask: miesto vaikas, o va, atnešė, pati nesuvalgė... Ir kadangi daugiau nepasakodavo beveik nieko, ilgainiui man ėmė atrodyti, kad visi tuomet kaime patirti džiaugsmai, išgyvenimai, atradimai ir baimės, visas toks svarbus ir neįkainojamas mano gyvenimo tarpsnis susivėrė ant tos vienos vienintelės smilgos...

Pagaliau, ką aš pati prisimenu apie tas dvi vasaras kaime? Į kiek eilučių tie prisiminimai sutilptų? Juos baugu užrašyti, nes kartais atrodo, kad viskas, ką užrašai, visam laikui iš tavęs išsikrausto: jei ne iš galvos, tai bent tikrai iš širdies...

Kai pirmą kartą su mama išlipome kaime iš autobuso, sumykė karvė. „Mamyte, vilkas!“ – stvėriau už rankos. Paskui mudvi ilgai ėjom mišku, kuriame augo didžiausi kada nors mano matyti grybai, greičiausiai perkirmiję lepšiai, o vienoje proskynoje žydėjo erškėčių krūmas. Turbūt kiekvienas vaikas turi savo pasakų krūmą, medį ar kokį kitą augalą. Jei taip, tai mano ir bus tie erškėčiai...

Abi vasaros atmintyje kažkaip susimaišė, nors jas turėtų skirti bent dveji metai. Todėl tikrai nežinau, buvau šešerių ar aštuonerių, kai metais vyresnis pusbrolis pasiūlė pažaisti žaidimą, kuris mane gerokai suglumino. Mes miegojome šalimais, taigi galėjome šimtus kartų tai išmėginti, bet, laimei, pabandėm tada, kai teta sumanė užlipt į palėpę. Pamenu, kaip čiupęs kelnaites jis nėrė į savo lovą: daugiau niekada to pakartoti nebandėm – taip ir likome nekalti. Dar ilgoms ilgoms vasaroms.

Palėpėje mudu žaisdavome kitus žaidimus. Tik kažkaip ir su jais nesisekė. Kartą nuo medinės siuntinių dėžės jis nuėmė dangtį ir, išėmęs vieną sienelę, įrengė sceną, kokia būna tikrame teatre – su užuolaidomis ir užkulisiais.

Tą vakarą buvau tik žiūrovė. Jūra, smėlis ir žaltys, įsirangęs į Eglės marškinius. Net išsižiojusi žiūrėjau, kaip leidžiasi saulė... Bet tuo metu į palėpę užkopė dešimčia metų už mus vyresnė pusseserė, čiupo broliuką už pakarpos ir taip davė velnių, kad teatras ilgam užsidarė: mat gražiai besileidžianti saulė buvo tikros žvakutės liepsna palei pat perregimą žydrą audinį...

Dar prisimenu mišką, didžiules persirpusias žemuoges ir visada po ta pačia eglės šaka dygstančius baravykus. Kai eidavome tik dviese, pusbrolis sakydavo, kad miške gyvena baisūs usūriniai šunys, o paskui ilgam pasislėpdavo.

Kartą išgirdau: „Žiūrėk, baravykas.“ – „Kur?“ – „Ženk žingsnį. Nematai?“ – „Ne.“ – „Tai dar eik.“ – „Kur?“ – „Nematai?“ – „Nematau.“ – „Ženk dar. Matai?“ – „Nematau.“ – „Dar ženk... Dabar dar... Dar vieną... Nematai?“ – „Nea.“ – „Ot, žiopla...“ Kilstelėjau galvą, norėdama jį nudobti žvilgsniu, ir skruostu prisiliečiau prie kažko švelnaus: palei pat nosį tabalavo kažkieno ant šakos pakartas šuo. Tikrai ne usūrinis...

Nepaisant to, man vis tiek patiko būti kaime. Tais metais įvedė elektrą ir vyresnieji pusbroliai nusipirko patefoną. Aksominiu balsu svetainėje dainuodavo Maja Kristalinskaja. Aukštai ant spintos gulėjo mamos palikti saldainiai. Teta sekmadieniais nukeldavo visą dėžutę ir duodavo man po vieną: viršuje šokoladas, viduje džiovinta slyva, o slyvoje vietoj kauliuko – riešutas...

Vieną vasarą mama niekaip negalėjo ištrūkti iš darbo. Rugpjūčiui baigiantis ilgesys mane kasdien užridendavo ant stogo. Kepinant saulei ant kopėčių tupėdavau per dienų dienas, nes jaučiau, kad mama tuoj tuoj atvažiuos... Kai vieną pusiaudienį tolumoje išvydau iš miško išnyrančią baltą suknelę, akimirksniu nusliuogiau žemyn ir pasileidau per lauką, tačiau jis buvo neįveikiamas: klimpau, klupau, kliuvau, žolės kibo man į skvernus, o kai norėjau mamą pašaukti, visiškai praradau žadą.

Verkiančią mane parsivedė į trobą. Ašarų liūtis nesiliovė, tebekukčiojau kiaurą naktį, ir teta nepatogiai pasijuto prieš mamą: Jėzau, juk sesuo pagalvos, kad tam vaikui buvo taip negerai...

Bet man buvo GERAI, vis kartodavau tetai kokiame nors giminių baliuje. Tai buvo nuostabiausias mano gyvenimo laikas, svarbiausia patirtis, kurios taip būtų pritrūkę...

Čia pirmą kartą išgerta stiklinė tikro obuolių vyno. Ir varteliai į sodą, kurių, to vyno išgėrusi, niekaip negalėjau rasti. Pats sodas, kuriame noko saldžios geltonos kumščio dydžio trešnės, jas rijau nekramtydama, todėl uogos dažnai iš manęs pasišalindavo pirmykščiu pavidalu. Tvenkinys sodo gilumoje, į kurį lyg kokia antis kasdien vesdavausi iš kaimynės nupirktus ančiukus. Eidavome be galo ilgai, vėliau man pabosdavo, bet prie tvenkinio knibždėte knibždėjo mažų varliukų. Saulėtą dieną į mane gerte susigerdavo visa ta aukštoje, drėgnoje žolėje cirpianti, kvaksinti, šiugždanti, šlamanti – nenusakomų virpesių ir garsų kakofonija. Čia vykdavo tokios puotos ir orgijos, kad po jų su dvigubai sunkesniais ančiukais dar ilgiau nei į priekį krypuodavome namo. Grįždavau toookia alkana, kad apibarstyta cukrumi šalta manų košė su raudonųjų serbentų uogiene atrodydavo stebuklingai skani, juolab kad priešais juokingai krutėdavo didelės ir atlėpusios tą pačią košę kabinančio mano mylimo paties vyriausio pusbrolio ausys.

Peraugusi, visa galva už mane didesnė balanda, su kuria jodinėdavau, o paskui girdydavau ir rišdavau prie medinės tvoros. Nors ir girdomas, mano arklys kas kartą nugeibdavo, tad kitą dieną be gailesčio būdavo pakeičiamas kitu. Rugių, kviečių ir avižų varpos bei įvairiausio dydžio kankorėžiai, kuriuos (nepamenu, už kokią valiutą) pardavinėdavau pro šalį einantiems savo pusbroliams. Gaidys, kuris nuolat kėsindavosi užpulti, todėl į kiemą dažnai išsitempdavau šluotą. Vilkšunis Reksas, visą savaitę dusliai ir kankinamai kosėjęs, nes per pusseserės vestuves buvo tiek šeriamas, kad galop kažkuo paspringo. Šulinyje parvirtusi pieno kanutė, nudažiusi vandenį baltai – o jį išsėmus dugne rastas seniai ieškotas kaliošas. Tiesi, nepaprastai išlaki liepa, auganti pačiame kiemo viduryje. Bėgiojimas per liūtį pirmyn atgal sodo taku. Basos pėdos, po liūties teškenančios švelnioje lyg šilkas žolėje susikaupusias balutes. Kolūkio žirniai, kuriuos, kaip vagys, valgydavome pritūpę vieškelio pakrašty. Aštrios ražienos. Šieno kvapas. Šviežias, ką tik pamelžtas pienas ir dar karštos duonos kriaukšlė. Viso kaimo karvių skiepijimas tvankią dieną prieš audrą. Ąžuolų vainikų pynimas palei trobą mūsų kieme ir tie patys vainikai, kabantys virš galvos vienoje gražiausių Lietuvos miestelių bažnyčių...

Štai ir viskas... Dabar galiu susiskaičiuot eilutes. Tiesą sakant, labai ilgai tame kaime nebuvau. Tik visai neseniai vieną šiltą liepos sekmadienį aplankiau savo vaikystės žemę.

Buvo nutarta sušaukti visos giminės susitikimą mano senelių, mamos, jos seserų ir brolio tėviškėje. Tačiau jam artėjant buvau tiek pavargusi nuo žmonių, kad išvysti daugybę giminaičių vienoje vietoje atrodė beveik nepakeliama.

Ką pajusiu seniai numelioruotuose laukuose? Ir kodėl turėčiau pribaigti dar likusius prisiminimus? Tačiau išvakarėse supratau, kad ši kelionė man gali būti svarbi, tad pusę septynių ryto jau laukiau paplentėje...



Visi susitinkame mašinų aikštelėje prie kapinių. Mano pusseserių ir pusbrolių suaugę vaikai, jų vaikučiai ir antrosios pusės. Kai kurių nepažįstu, kai kas ant rankų laiko kelių mėnesių kūdikius – neklausinėju mažylių vardų, tik saujoje palaikau jų mažutes pėdas.

Aplankę kapus, užsukame į patį miestelį. Pasivaikštom po parką, užeinam į bažnyčią. Akmenimis grįstoje miestelio aikštėje ant nuošalaus suolo atsigulu pailsėti. Kiti tvarkingai susėda arba stoviniuoja pavėsyje. Tada vėl sulipame į mašinas, ir po dvidešimties minučių prieš mus – plynas laukas. Ir miškas, kuris neatrodo nei didelis, nei baugus.

Ant žemės išdėliojami suneštiniai valgiai ir gėrimai, išskleidžiami saulės skėčiai, išlankstomos sudedamosios kėdutės... „KUR?“ – klausiu aš, nes valgyti dar nesinori. Keliese be žodžių pakylam ir einam ieškoti.

Pati tako pradžia pamiškėje tebėra, bet daugybę metų čia niekas nevaikščiojo, todėl tolimesnį keliuką gali vien nuspėti. Žemuogynų taip pat nesimato, tik vienas kitas mėlynių krūmelis. Kažkas mane pašaukia, norėdamas parodyti garsiąją eglę, po kuria rasdavom baravykų, kurį laiką vis sukame ratais, bet eglės taip ir nerandam.

Vėl išnyrame į laukus. Tik iš toli pamatau, kad daugelis iš mūsų apsirengę baltai. Sėdinčios ir stačios žmonių figūros, didžiuliai skėčiai – lyg iš kokio dar neregėto impresionistų paveikslo.

Kelios moterys viduryje lauko šūkteli man. Kai prieinu, parodo žydinčius dobilus. „Va, žiūrėk, čia buvo darželis. Tas, po langais... Todėl čia ir auga tie dobilėliai.“ Iš tiesų: visur kitur vien sausa, pavargusi žemė, kieti ir dygūs augalai. Arčiau vieškelio keliomis eilėmis neseniai pasodinti šaltalankių krūmeliai.

„O tvenkinys? Jei truputį paeičiau...“

„Išprotėjai? Koks tau dar tvenkinys?“

Taigi bristi per lauką nėra prasmės. Grįžtu ten, kur juokas, šurmulys ir kvepia maistu. Kažkas įpila naminio vyno, paduoda lėkštę su lašiniais, ir saulėje įkaitęs lašinių kąsnelis burnoje ištirpsta taip kaip vaikystėje.

Man gera. Net tingiu kalbėtis. Todėl sėdžiu ir šypsausi. Nežinia kam... Vidurdienio saulė kaitri, o žydro dangaus fone šmėžuojančios baltutėlės plaukų ir marškinių dėmės ima akinančiai spindėti.

Dar nugeriu didelį gurkšnį naminio vyno, nors puikiai žinau – jis turi savybę akimirksniu žemę priartinti prie dangaus... O paskui dar greičiau viską imt ir apverst aukštyn kojom.



Mums laikas važiuoti. Skėčiai jau suskleisti, staltiesės suvyniotos, į plastikines dėžutes ir maišelius surinkti maisto likučiai. Visi išsirikiuoja palei vieškelį paskutinei nuotraukai. Įsitaisau ant žemės pačiame kadro centre. Žiūriu į objektyvą... Tai bus vienintelė nuotrauka, kurioje į jį įdėmiai žiūrėsiu vien aš, nes kiti dar tik ruošis ir nežinos, kad fotografuojantysis jau nuspaudė mygtuką. Kai visi pagaliau nurimę ir sustingę pozuos, tose nuotraukose manęs nebebus.

Aš eisiu per pievą pro laibus ir dygius šaltalankius...

Prieisiu pamiškę ir dingsiu tarp medžių...

Lengvai rasiu eglę, kurios taip ilgai ir bergždžiai ieškojom...

Atsargiai kilstelsiu prie žemės prigludusią šaką...

Po ja išvysiu miniatiūrinį tvenkinį, kuriame tarp milžiniškų gelsvų spyglių nardys maži, vos įžiūrimi ančiukai. Liauni nuo saulės įrudę keliukai kyšos iš sodrios pakrantės žolės...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167738. as :-) 2009-08-11 19:55
begaliniai gražu. net susigraudinau.

167749. mie2009-08-11 20:44
perskaiciau iki suns ir daugiau nebeskaitysiu. nesuprantu, kodel imu nekesti zmogaus, kuris papasakoja.

167751. ddd2009-08-11 21:24
man per saldu ir banalu, per gražu, nors epozodėlis su ieškomu baravyku ir pakartu šunimi vykęs, nes netikėtas, yra ir dar viena kita šviežesnė detalė, visa kita girdėta, matyta...

167762. petrAS2009-08-11 23:42
kažkoks šlamštas, ir dar irlgas, ir dar kaimo istorija.siaubeli, kokie laikai atėjo...

167763. papildymas2009-08-11 23:42
varšas renuaras čia...

167869. jona :-) 2009-08-13 17:05
Tikrai gražiai papasakota... nei truputis sentimentalumo, nei Renuaras su "Pusryčiais" nepakenkė autorės nuoširdumui, nors, mano nuomone, Mone "Pusryčiai" čia būtų geriau tikę... Sėkmės autorei...

167952. Ic :-( 2009-08-14 20:18
Kazkoks ciuktiskas tekstas-einu,matau ir pasakoju.

167958. o norėtųsi2009-08-15 02:47
nei einu, nei matau, o pasakoju?

167983. aj :-) 2009-08-15 18:51
o juk kiek daug nepasakyta... ir vel ten (vaikysteje) pabuvojau. aciuuuuuuuuuuuuuu

168140. xX2009-08-18 13:58
man pasirodė, kad tai tu tomis vasaromis atvažiuodavai pas mane...

Rodoma versija 30 iš 30 
14:11:49 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba