ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Sunkus gyvenimas, lengvas kinas

RŪTA BIRŠTONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jacques’o Demy filmus lengva ir pavojinga priskirti nerūpestingų pramogų sričiai, nes jie išties atrodo tokie mieli, nerimti. O, tos Catherine Deneuve legendinės suknelės! Ak, tos gražios, pabodusios Michelio Legrand’o dainelės! Ai, tas juokingas, trykštantis spalvomis, truputį trenktas Demy kinas. Vis dėlto rimtumo Demy netrūksta, o jo mielumas turi keistų priemaišų. Daugeliui tų priemaišų skonis turbūt pažįstamas pirmiausia iš filmo „Šerbūro skėčiai“. Tuo geriau, kad į šiuo metu vykstantį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ įtraukti dar keli Demy filmai. Tarp jų – ir ankstyvasis nespalvotas šedevras „Lola“ (1961), iš kurio išsivyniojo vėlesnių Demy filmų gijos. Žiūrint dabar (mano atveju – gal po aštuonerių metų) tos gijos tartum vėl susivijo atgalios.

Viena iš jų – tai po vėlesnių Demy miuziklų svaigiais šokiais ir dainomis paslėptas niūrus pasaulio matymas. Demy filmuose dažnai šmėkšteli karo sukelti padariniai – išsiskyrimai, netektys, neviltis. Mėgstamos herojės – pamestos merginos, nesantuokinius vaikus auginančios vienišos motinos, našlės. Pasikartojantys siužetai – nelygios santuokos ar vedybos iš reikalo. Filmo „Lola“ herojė – irgi vieniša kabareto šokėja, kurią mylimasis paliko sužinojęs, kad ji laukiasi. Vieniša ir kita filmo veikėja – mergaitės Sesilės mama. Tuo tarpu splino apimtas jaunas vyras Rolanas Kasaras iš pradžių lyg ir panašus į jauną veltėdį. Visad vėluoja, daug kalba, nemato prasmės dirbti. Tačiau po penkiolikos metų pertraukos susitikęs Lolą jis staiga išsipasakoja apie karo palaužtą savo gyvenimą, sudarytą iš atsitiktinių užsiėmimų virtinės. Beje, Rolanas užmiega rankose laikydamas egzistencializmo literatūros tomelį – André Malraux „Žmogaus būtį“.

Iš esmės „Lola“ – žmogaus formavimosi istorija, pasakojimas apie klajones migloje ir sunkų išėjimą iš jos. Filmo personažams sunkiai sekasi spręsti pasirinkimo klausimus. Kuo tapti Sesilei – šokėja ar kirpėja? Ar dirbti Rolanui nuobodžioje kontoroje, ar veltis į avantiūrą su paslaptingu portfeliu? Kur nukeliauti, kad gyvenimas pasikeistų? Į kažkokią salą iš filmo su Gary Cooperiu? Į Marselį? Bet vietoj jo gali atsidurti Argentinoje! O gal vykti pas dėdę kirpėją? Personažai pasiduoda akimirkos nuotaikai arba kopijuoja kitų elgesį. Kaip kad įkarščio apimta Sesilė – visi išvažiuoja, išvažiuosiu ir aš! Negana to, visi paženklinti nelaimingo įsimylėjimo: Rolanas susižavi mažąja Sesile ir jos brandžiąja mama; antrąsyk savo gyvenime įsimyli Lolą, kuri netyčia suteikia jam vilčių; paslaugusis Rolanas suteikia vilčių Sesilės mamai... Visi veliasi į aklas ir tuščias spėliones apie kitų jausmus. Nekoordinuotą blaškymąsi galiausiai vis dėlto vainikuoja karstelėjęs suvokimas – kad kitas myli dar kažką kitą, o kirpėjas iš tikrųjų yra ne dėdė, o tėvas.

Vienintelės Lolos, kuri taip pat blaškosi ir skuba, veiksmai reiškia jau ką kita. Lola nesuinteresuota niekuo ir nesusisaisto naujais ryšiais. Ji tik pasiduoda gyvenimo tėkmei ir teturi vieną tikslą – toliau kantriai laukti. Ir vienintelė gauna tai, ko trokšta. Kantrumas, mokėjimas susitaikyti ir išlaukti – atrodo, režisieriui Demy tai yra svarbios savybės. (Patsai režisierius Agnés Varda filme „Žako iš Nanto“ sako, kad jis visad mokėjo būti kantrus.) Taip po septynerių metų sugrįžęs Mišelis tris dienas suka ratus po miestelį, neina susitikti nei su motina, nei su Lola. Vis laukia, kol pagaliau susikaupia ir įžengia į reikiamą vietą reikiamu laiku, pavirtęs į neįtikėtiną pusdievį – didžiulį, šviesiaplaukį, baltais drabužiais, baltu kabrioletu.

(Linksmas pesimistas Demy vis dėlto sugriaus Lolos gyvenimą. Tiesa, jau kituose filmuose. Viename vėl išskirs su Mišeliu, kitame – pavers žudiko auka.)

Demy filmų sandarai būdingos pasikartojančios ir gudriai susipinančios personažų linijos. Ir šiame filme kartojasi įvykiai, sakomos frazės; viskas amžinai ką nors primena. Sesilė Rolanui primena Lolą; jūrininkas Frenkis Lolai panašus į Mišelį; Lolos sūnus dusyk dovanų gauna trimitą... Ir ima atrodyti, tartum prieš mus būtų išskleistas visas gyvenimas, tik išskaidytas į skirtingus personažus. Kai nenuorama Sesilė užsirūko ir diskutuoja kaip suaugusi moteris (nors, kaip pati sako, dar yra „nepilnametė“), staiga persišviečia jos ateitis. Lolos praeitis išnyra, kai Sesilė su Frenkiu šėlsta atrakcionų parke – kaip kad Lola kadaise su Mišeliu. Čia Rolanas nužingsniavo į uostą, o čia jis jau grįžo turtingo ir prašviesėjusio Mišelio pavidalu (kas ir nutiks filme „Šerbūro skėčiai“). Taip Demy vienoje plokštumoje išdėlioja skirtingus gyvenimo taškus, užuot sekęs linijinį pasakojimą.

Ir tie taškai nėra vien tamsūs. Ko jau ko, o Demy filmams netrūksta nei humoro, nei ciniškų gaidelių. Antai Sesilės mama piktindamasi knygyne grąžina knygą apie kažkokią Žiustiną (tai, žinoma, markizo de Sade’o „Žiustina“). Įsimaišo absurdiška kriminalinė linija, kai pagyvenusios damos tarpininkauja deimantų aferoje. Bet svarbiausia, kad šitas beviltiškas gyvenimas sklidinas nepaaiškinamo džiaugsmo. Prancūzijos miestelis (filmuota režisieriaus gimtajame Nante) užlietas pieniškos šviesos; čia slenkanti kasdienybė – miela ir nerūpestinga. Va užsimetė Lola lietpaltį tiesiai ant korseto ir nuskubėjo savais reikalais.

Demy pamėgtasis kino miuziklas vis dėlto yra keistas žanras, toks vaidinimas vaidinime. Nors filmas „Lola“ prie šio žanro ir nepriskirtinas, jis irgi jau turi miuziklo bruožų. Kamera filmuoja tarsi šokdama, veikėjų judesiai grakštūs, kalbėjimas ritmiškai gerai organizuotas. Visi veikia lyg pagal nurodymą, pabrėžtinai reaguoja. Pasakė frazę – ir nučiuožė turėklais. Atėjo į kabaretą – iškart ėmė dainuoti ir šokti. Atsirado pražuvėlis Mišelis – šokėjos puolė demonstratyviai šluostyti ašaras. Šis dvigubas vaidinimas pastiprina netikrumo jausmą, o tamsoką pasaulėjautą daro mažiau pastebimą. Tačiau būtent vaidindami, kad vaidina, Demy personažai liūdesį ir džiaugsmą gali išlieti nevaržomai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:11:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba