ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Skaitymas – išskirtinis žmogaus antropologinis bruožas. Neskaito, nors gal ir mąsto, orangutanai. Neskaito delfinai. Netgi katės. Skaito vien tik žmogus. Skaitydamas jis patiria labai rafinuotų, sakyčiau, elitinių malonumų. Juos nuodugniai yra aptaręs Roland’as Barthes’as, rašydamas „Teksto malonumą“. Barthes’as tęsia Gastono Bachelard’o prielaidą, kad skaityti – tai svajoti. Šios svajonės ir sukeliančios ypatingą skaitymo malonumą. Tas malonumas slidus, euforiškas, geidulingas, vienašališkas, džiūgaujantis, – toliau Bachelard’o koncepciją komentuoja Barthes’as. Didžiausią malonumą skaitydamas tekstą Barthes’as sakosi patiriąs, jei pavyksta įsiklausyti į jį tik viena ausimi, jei skaitydamas kartkartėmis pakeliąs galvą ir susimąstąs apie ką kita: „Skaitydamas pasakojimą, aš skonėjausi ne pačiu turiniu ir net ne jo struktūra, bet greičiau įdrėskimais, kuriuos padarau jo dailiame apvalkale: perbėgu, peršoku, pakeliu galvą, vėl pasineriu.“ Malonus tekstas nėra skaitomas nuodugniai ir ištisai. Jis skaitomas laikantis tmezio strategijos: peršokant. Šis malonumas – tai veikiau atsitiktinumas, trapus tapsmas nei galimas numatyti dėsnis. Negalima taip pat ir tekstu slapta besimėgaujančiųjų bendruomenė, įsivaizduojama „teksto bičiulių Draugija“. Jos nariai neturėtų nieko bendro, nes nėra vienos tvirtos nuomonės apie malonius tekstus, sako Barthes’as. Tekstas teikia skaitytojui malonumą, aplipęs daugybe atsitiktinių veiksnių: „[...] namas, provincija, netolima vakarienė, lempa, šeima savo vietoj, ir toli, ir kažkur šalia (Proustas savo irisais kvepiančiame kambaryje), ir t. t. Nepaprastai stiprus manojo „aš“ pojūtis (sukeltas fantazijos); prislopinta pasąmonė.“ Malonumas tiesiog ištinka skaitantįjį, tekstas pats tikslingai negali to malonumo sukelti. Jis trapus – niekas negali garantuoti, kad tas pats tekstas sukels malonumą antrą ar trečią kartą.

Tačiau ar iš tiesų skaitoma vien tik tam, kad patirtume malonumą? Kita vertus, ar neskaitantis žmogus kartu vėl grįžta į gyvūnišką stadiją iki skaitymo? Ar kiekvienas žmogus pagal savo rūšies pobūdžio apibrėžimą, kad išliktų tas, kas yra, privalo skaityti? Friedrichas Nietzsche buvo suradęs savo atsakymą; „Aš skaitau retai, bet tai nereiškia, kad skaitau blogai.“ Paskutiniame autobiografiniame tekste „Ecce homo“ jis prisiminė, kad sulaukęs trisdešimt šešerių jautėsi praradęs vitališkumą: nepajėgė matyti toliau nei per tris žingsnius nuo savęs. Rega kartais pavojingai priartėdavusi tiesiog prie aklumo, tačiau Nietzsche pastebėjo ir savo laikino aklumo teikiamus pranašumus: „Mano akys pačios padarė galą visam tam knygų graužimui, vokiškai tariant, filologijai: buvau išvaduotas nuo „knygos“, metų metais nieko nebeskaičiau – didžiausias gėris, kokį esu sau suteikęs.“

Rašytojai pagal profesinį apibrėžimą turėtų geriausiai žinoti, kas yra Barthes’o apsakytas skaitymo malonumas, ir sukurti atsvarą šiam Nietzschės skepsiui. Ypač tie, kurie balansuoja tarp filosofijos ir literatūros. Galima tikėtis, kad ir jų sukurti literatūriniai herojai skaitys jei ne daugiau, tai tikrai ne mažiau nei patys rašytojai. Atsiverčiame Albert’ą Camus – vieną intelektualiausių XX amžiaus prancūzų rašytojų. Jis pats akivaizdžiai skaito. Tai matyti ir iš jo rašytų „Užrašų knygelių“, iš kelionių užrašų, iš filosofinės esė „Sizifo mitas“. Paradoksas: jo sukurti herojai beveik nieko neskaito. Jo romanų personažai nėra intelektualai. Rijė („Maras“) – gydytojas, jis domisi nebent medicinine literatūra, stiprybės semiasi ne iš knygų, o iš kasdienio darbo, iš absurdo žmogaus sizifiškai ir savanoriškai prisiimtos pareigos. Merso („Svetimas“) – tarnautojas, neturintis jokių išskirtinių intelektualinių interesų. Klamansas („Krytis“) – teisininkas, buvęs praktikuojantis advokatas. Tuo metu, kai vyksta romano pasakojimas, iš jo susidomėjimo Jėzaus figūra ir kaltės metafizika galima numanyti, kad galbūt jis skaito Naująjį Testamentą. Suprantama, Camus nedeklaruoja filosofinių savo romanų idėjų. Jos slapta užkoduotos pačiame siužete, tačiau neatrodo, kad kuris nors jo sukurtų herojų būtų pajėgus patirti Barthes’o aprašytą teksto skaitymo malonumą. [...]

Savo autobiografiją Jeanas Paulis Sartre’as pavadina „Žodžiais“. „Aš mėgau patikti ir troškau maudytis kultūroje“, – prisipažįsta skaitytojui, prisimindamas savo vaikystę. Čia pat nuodugniai išvardija, ką tada skaitęs. Nors motina siūliusi jam knygas, kurios grąžintų į vaikystę („Kapitono Granto vaikai“, „Paskutinis mohikanas“), jis labiau mėgęs suaugusiųjų žurnalus su paveikslėliais, vaizduojančiais boksininkus, lakūnus ar išsidažiusias merginas. Skaitė slapta nuo senelio, kad šis nenuliūstų, ir buvo užkluptas. Tačiau „net ir šiandieną, – prisipažįsta jau garbaus amžiaus sulaukęs Sartre’as, – aš mieliau skaitau „Juodąją seriją“ negu Wittgensteiną“. Teoriniame tekste „Kas yra literatūra?“ jis gana ironiškai pažymi, kad literatūros kritikai ir teoretikai renkasi kapinių prižiūrėtojų darbą. Tokiomis kapinėmis Sartre’as linkęs vadinti bibliotekas, kur kritikai paprastai labai gerai jaučiasi, pasislėpę nuo audringo gyvenimo.

Tačiau romano „Šleikštulys“ veiksmą Sartre’as pats nepabūgsta kartkartėmis perkelti į bibliotekos skaityklą. Čia enciklopedijas skaito ne tik pagrindinis veikėjas Rokantenas, rinkdamas medžiagą apie jį sudominusį istorijos herojų Rolboną. Skaito ir Savamokslis, su kuriuo Rokantenas susipažįsta kaip tik bibliotekoje. Savamokslis nepietaująs ir sėdįs bibliotekoje iki pat jos uždarymo. Jau septynerius metus skaito visas knygas iš eilės abėcėlės tvarka. Savamokslis geidulingai stebi Rokanteną, pavydėdamas, kad šis gali ne tik skaityti, bet ir rašyti. Kai Rokantenas, iš pradžių kiek suglumintas Savamokslio knygų pasirinkimo principo, pagaliau suvokia jo skaitymo paslaptį, žiūri į jį beveik gėrėdamasis. „Kiek reikia valios lėtai, atkakliai įgyvendinti šitokį platų sumanymą?“ – pats sau konstatuoja. Tačiau vis tiek šiame romane Savamokslį Sartre’as nutapo groteskiškai.

Groteskiškai atrodo ir generolas Štumas austrų rašytojo Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“. Jis atkeliavęs į biblioteką kiek kitokiais nei Savamokslis tikslais. Į biblioteką atvykti jį įkvėpė Diotima, salonų dama, puoselėjanti Austrijos, gal net visos žmonijos, dvasinio gyvenimo atsinaujinimo viltį. Ji save laiko naujojo judėjimo iniciatore ir ieško ypatingos idėjos, kuri galėtų suteikti šiam judėjimui kryptį ir prasmę. Šiuos sambūrius pradeda lankyti, matyt, pasiųstas karinės žvalgybos tikslais, generolas Štumas. Jis pamilsta Diotimą, supranta, kad nebegali gyventi „be aukštesnės tvarkos savo galvoje“, ir kaip riteris uoliai metasi jai padėti – ieškoti idėjos. Tuo tikslu generolas nueina į biblioteką. Šis jo žygis aprašytas skyriuje „Generolas Štumas prasiskverbia į valstybinę biblioteką ir susipažįsta su bibliotekininkais, bibliotekų tarnais ir dvasine tvarka“. Generolas negali tiesiai šviesiai bibliotekininko paklausti, kur jam rasti pačią puikiausią pasaulyje mintį. Paklaustas, ko ieško, atsako, kad knygos apie svarbiausio dalyko įgyvendinimą. „Tai teologinė etika?“ – klausia toliau bibliotekininkas. Generolas nieko tiksliai nežino – jei žinotų, ko gi čia būtų atėjęs? Jis pradeda veblenti apie geležinkelio tvarkaraštį, pagal kurį būtų galima kursuoti tarp minčių tiesiogiai ir su persėdimais. Bibliotekininkas palaiko jį bepročiu ir išsigandęs pasprunka. Generolas taip pat persigąsta – jį pribloškia knygų gausa ir supratimas, kad niekada per gyvenimą jų nebespėtų perskaityti, nors ir labai norėtų. Tačiau generolas netampa Savamoksliu iš Sartre’o romano. Jam nereikia skaityti visų knygų iš eilės abėcėlės tvarka. Generolui pasiseka – jis aptinka savo mylimosios pėdsakus: jos atsirinktas ir paliktas knygas. Ji, pasirodo, irgi prieš kurį laiką čia buvo atėjusi ieškoti to paties – svarbiausios idėjos. Slapta skaitydamas mylimosios knygas, generolas jaučiasi dalyvaująs vos ne dvasinėse jųdviejų jungtuvėse. Gal net patiria (nors gal ir ne tokį, kaip numatė Barthes’as) skaitymo malonumą.

Tačiau Musilio romano pagrindinis veikėjas žavusis Ulrichas iš tiesų gerbia knygą. Jaunystėje susižavėjęs slaptai skaitė Nietzschę, taip pat Fiodorą Dostojevskį (beje, pats Musilis, kaip nurodo jo biografai, darė tą patį). Jo dvasinis labilumas ir intelektinė branda liudija, kad jaunystės „dvasiniai pratimai“ komunikuojant su knyga nepraėjo veltui. Tačiau romano veiksmo metu jis jau yra įgijęs ironišką distanciją su savo praeitimi: „Jaunystės pasipūtimas, kai didieji protai reikalingi vien tam, kad jais savo nuožiūra pasinaudotum, jam dabar atrodė nuostabiai mielas.“

Musilis kurį laiką dirbo bibliotekininku Vienos technologinio universiteto bibliotekoje. Tačiau, ko gero, labiausiai neprilygstamas bibliotekos žinovas ir knygų mylėtojas visoje rašytojų gildijoje buvo argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas. Borgesas Ženevoje lankė mokyklą. Devyniolikos metų grįžęs į Argentiną niekur nebesimokė – sekdamas tėvo pėdomis vakarais eidavo į Nacionalinę biblioteką. Tėvas, psichologijos dėstytojas, prašydavo Henri Bergsono arba Williamo Jameso knygų. „Aš buvau pernelyg drovus, kad paprašyčiau knygos, – prisimena Borgesas esė „Aklumas“, – ir imdavau kokį nors Britų enciklopedijos arba vokiečių Brockhauso ir Meyerio enciklopedijų tomą. Rinkdavausi tomą atsitiktinai, pasidėdavau ant lentynos šone ir skaitydavau.“ Atrodytų, kad Borgesas čia panašus į Sartre’o šaržuojamą Savamokslį. Tačiau šio savarankiško skaitymo rezultatas buvo tas, kad rašytojas, neturintis aukštojo išsilavinimo, iki žilos senatvės dirbo anglų literatūros dėstytoju. Pradėjo dėstyti tada, kai jį esą už politines pažiūras, kaip pavojingą Perono režimui, išmetė iš jo mylimiausios pasaulyje vietos – Nacionalinės bibliotekos direktoriaus pareigų. Rašytojas prisimena, kokį džiaugsmą patyrė, kai 1955-aisiais buvo paskirtas į šios bibliotekos direktoriaus postą. „Aš visada įsivaizdavau rojų kažkuo panašų į biblioteką“, – prisipažino Borgesas. Pirmas klausimas, kurį jis uždavė pradėjęs eiti pareigas: kiek bibliotekoje yra knygų? Jam buvo atsakyta, kad milijonas. Vėliau jis sužinojęs, kad jų yra devyni šimtai tūkstančių. Ir šis skaičius jam atrodė dar impozantiškesnis, nes milijonas skamba pernelyg trumpai. Būtent tada, kai Borgesui pavyko pasiekti savo išsvajotąjį rojų, jis suprato, kad vos beįžiūri knygų pavadinimus viršeliuose. Įžengimas į rojų sutapo su jo apakimu. Tačiau net ir apakęs Borgesas nesiliovė dievinęs savo knygas. Ypač enciklopedijas. Toliau pirkdavo. Tada pasidėjęs ant lentynų gėrėdavosi, žinodamas, kad, nors jis jų ir nemato, jos yra jo kambary. Jis gyveno su jomis. Todėl nenuostabu, kad būtent Borgesui atėjo į galvą mintis apsakyme „Babelio biblioteka“ patį visatos modelį prilyginti bibliotekai. Ši biblioteka šešiasienė. Kita vertus, ji ir beribė. Biblioteka – tai sfera, kurios tikslus centras yra vienas iš šešiasienių, o periferija nepasiekiama. Kita vertus, ji amžina, aprėpianti visas parašytas knygas. Kažkurioje šešiasienio lentynoje guli knyga – visų kitų knygų santrauka ir esmė. Kalbama, kad vienas bibliotekininkas ją perskaitęs ir prilyginęs Dievui. Daugelis žmonių leidosi į kelionę jo ieškoti, bet tas paslaptingasis šešiasienis taip ir nebuvo surastas. Apsakymo pasakotojas sakosi meldžiąs nežinomus dievus, kad „nors vienas žmogus – kad ir vienas vienintelis, kad ir prieš tūkstančius metų! – būtų ją aptikęs ir perskaitęs“. Bet kuriuo atveju Borgesas visiems būsimiems prisiekusiems skaitytojams paliko imperatyvą šios knygos ieškoti. Viltis ją surasti nėra paneigta.

Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ taip pat prasideda vieno iš veikėjų Vytauto Vargalio metafiziniais ieškojimais. Vargalys ieško ne visa apimančios knygos, o pamatinių Blogio jėgų: tiksliau, kas gi yra Jie – šios visatos vyksmo valdovai, kurie kamuoja žmones ir atima iš jų protą ir dvasios galias. Šių slaptųjų tyrimų labui jis įsidarbina bibliotekoje, nes patogu turėti po ranka reikiamas knygas. Formaliai bibliotekoje jis turi jam skirto darbo: kompiuterizuoja jos katalogą. Taip pat puoselėja erotinius santykius su perpus jaunesne bendradarbe, kurią irgi laiko Jų atsiųsta jo stebėti. Tačiau iš esmės herojaus galva visą laiką užimta kuo kitu. Labai borchesiškai skamba Vargalio apmąstymai, kad apie Juos tyliai perspėja daugelis knygų. „Daugybė vardų pražuvo amžiams, bet kai kurie išliko. Šventas Povilas, Boschas ar Bleikas bandė įspėti žmoniją apie Juos – kiekvienas vis kitaip; de Sadas, Nyčė ar Sokratas sumokėjo už savo drąsą vis kitokiu būdu.“ Jei nors vienas žmogus perprantąs esmę, Jie sunaikina viską urmu, degina knygas, milijoninius miestus. Vargalys neapsiriboja tik savo bibliotekos knygų skaitymu. Nemaža laiko praleidžia ir universiteto rankraštynuose, kur yra aptikęs, kad Žygimanto Augusto laikais (XVI amžiaus antroje pusėje) Vilniuje gyvavęs baziliskas, baisaus paukščio metamorfozė, žvilgsniu užmušinėjęs žmones. Vargalys skaito Kafką, o Argentinos rašytoją Ernesto Sábato ne tik skaito, bet ir medituoja ties jo nuotrauka, ir čia įtardamas Jų pinkles. Galima sakyti, kad Gavelis šiame romane „praplėtė“ įvairiausius Borgeso labirintus dar vienu variantu – bibliotekos saugyklomis: „Stelažai, stelažai, stelažai. Knygos, knygos, knygos. Siauri praėjimai – slaptas labirintas, kuriame lengva pasiklysti, sukti ir sukti ratus, niekad nebegrįžti atgal. [...] Nežinia, kokie minotaurai tyko tavęs palubėse suslėptų lempų skleidžiamoje prieblandoje.“

Herkaus Kunčiaus romano „Būtasis dažninis kartas“ pagrindinio veikėjo taip lengvai neįviliosi į biblioteką. Jis jau kuris laikas tarsi nieko neveikdamas reziduoja Paryžiuje pas draugą Danielių, kuris, norėdamas savo svečio viešnagei suteikti kilnesnį tikslą ir prasmę, įkalbinėja šį nueiti į Nacionalinę biblioteką. „Ji visai išmuštų mane iš pusiausvyros“, – atsikalbinėja svečias. Jis turi savo maršrutą, mieliau vaikšto į knygyną ir varto japonų ar kinų erotinio meno albumus. „Mes buvome šiandien susitarę eiti žiūrėti Kamiu rankraščių, Ptolomėjaus žemėlapių, Sartro užrašų?“ – neatlyžta uolus šeimininkas. Pasakotojas sakosi viską gerai pamenąs, bet dar nesijaučia tiems rankraščiams pribrendęs. „Jie palauks, jei jau taip ilgai laukė saugyklose. Nieko jiems neatsitiks“, – delikačiai atsako. Barthes’o apsakytų teksto skaitymo sukeliamų malonumų jis akivaizdžiai čia patirti nesitiki. Ne ta vieta ir ne tas laikas.

Asmeniniu patyrimu besiremiantys eseistai taip pat neapgyvendina savo pasakotojų bibliotekose, tačiau jų pasakotojai paprastai yra labai apsiskaitę. Rolando Rastausko pasakotojas esė „Niujorkas iš kojos skrydžio“ nesitenkina kelionės įspūdžiais, o čia pat pina į tekstą Allenui Ginsbergui skirtus Czesławo Miłoszo teksto fragmentus. Plačiai mąsto Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauka“ naratorė. Ji, tarsi atliepdama Barthes’ui, svarsto teksto paveikumo kriterijus, tačiau, skirtingai nei Barthes’as, kiek apibrėžčiau juos nurodo, suskaičiuoja ir randa penkis. Retrospektyvų teksto sugrįžimą į atmintį, artimumą jos kaip skaitytojos patirčiai, suteikimą sąlygų užmiršti viską aplinkui ir gebėjimą banalius dalykus atskleisti naujai pasakotoja susieja su realiais, savo patirtais išgyvenimais ar gyvenimo įvykiais. Sudaromas įspūdis, kad tekstas prisiklijuoja prie pasakotojos gyvenimo taip, kaip prilimpa prie šviesą skleidžiančio šaltinio koks nors užsisvajojęs vabzdys. Kriterijai tarsi ateina vėliau. Kitų autorių tekstų citatos savaime ištirpsta naujai kuriamame teksto audinyje.

Alfonso Andriuškevičiaus esė „Gyvenimas su japonėmis“ pasakotojas skaito XI amžiaus pradžios japonų imperatoriaus rūmų damos dienoraštį ir teksto teikiamą skaitymo malonumą pagardina susitapatinimu su jo herojais. Ne su moterimi – Idzumi Sikibu, o su jos meilužiu – princu Acumičiu. Naratorius tapatinasi absoliučiai, paskui iš dalies, o galiausiai atsitolina: svarsto, ką gyvendamas su Idzumi Sikibu galėtų padaryti pats, ką iš dalies ir ko visai negalėtų. Simpatiškai nuskamba naratoriaus prisipažinimas, kad jam visiškai svetimas princo polinkis pasirašinėti savo vardu svetimas eiles, kaip ironiškai elegantiškai pasako jis pats – „visiškas neegocentriškumas“. Toliau pasakotojas atskleidžia savo tam tikrus vyriškosios garbės sampratos aspektus, pasipriešindamas princo sumanymui apgyvendinti žmoną ir meilužę po vienu stogu. Metus išgyvenęs numanomoje erdvėje – įsitrynęs kaip „neprašytas trečiasis“ į Idzumi Sikibu ir princo Acumičio intymius santykius, pasakotojas, kaip pasakytų koks nors Kunčiaus herojus, „dvasiškai praturtėja“: supranta kai ką geriau pats apie save ir atskleidžia tai savo skaitytojui. Be to, jis nušauna ir kitą zuikį: skaitytojas jaukiai ir žaviai įvesdinamas į naują kultūrologinę patirtį – XI amžiaus pradžios japonų dvaro gyvenimo būdą. Kita vertus, ši esė sukuria dar vieną gyvensenos atmainą ir variantą – gyvenimą su knyga. Be kitų, čia jau aptartų. Kiek dar jų glūdi neatskleistų, dar galimų kurioje nors šešiasienio visatos-bibliotekos labirinto lentynoje?

Pranešimas 2007.XII.12 skaitytas konferencijoje
„Skaitymo metus pasitinkant“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109372. krankt2008-02-07 01:22
patinka man baranovos izvalgos. ir moteris grazi. cia prasyciau neitarineti kokiais lesbiavimais, as pasauli smarkiai "matau". tad pastebejimas yra nesaliskas, grynai vizualus.

109379. Intelektualioji poza: rūkymas kaip aktas2008-02-07 02:41
with no doubt out of ©ourtesy (just for fun&krankt - by toto)
:)

Aktas – išskirtinis žmogaus antropologinis bruožas. Nerūko, nors gal ir mąsto, orangutanai. Nerūko delfinai. Netgi katės. Rūko vien tik žmogus. Rūkydamas jis patiria labai rafinuotų, sakyčiau, elitinių malonumų. Juos nuodugniai yra aptaręs Roland’as Barthes’as, rašydamas „Akto malonumą“. Barthes’as tęsia Gastono Bachelard’o prielaidą, kad rūkyti – tai svajoti. Šios svajonės ir sukeliančios ypatingą rūkymo malonumą. Tas malonumas slidus, euforiškas, geidulingas, vienašališkas, džiūgaujantis, – toliau Bachelard’o koncepciją komentuoja Barthes’as. Didžiausią malonumą atlikdamas aktą Barthes’as sakosi patiriąs, jei pavyksta įsiklausyti į jį tik viena ausimi, jei rūkydamas kartkartėmis pakeliąs galvą ir susimąstąs apie ką kita: „Rūkydamas tabaką, aš skonėjausi ne pačiu turiniu ir net ne jo struktūra, bet greičiau įdrėskimais, kuriuos padarau jo dailiame apvalkale: perbėgu, peršoku, pakeliu galvą, vėl pasineriu.“ Malonus aktas nėra skaitomas nuodugniai ir ištisai. Jis skaitomas laikantis tmezio strategijos: peršokant. Šis malonumas – tai veikiau atsitiktinumas, trapus tapsmas nei galimas numatyti dėsnis. Negalima taip pat ir dūmu slapta besimėgaujančiųjų bendruomenė, įsivaizduojama „pypkės bičiulių Draugija“. Jos nariai neturėtų nieko bendro, nes nėra vienos tvirtos nuomonės apie malonius aktus, sako Barthes’as. Rūkymas teikia pypkoriui malonumą, aplipęs daugybe atsitiktinių veiksnių: „[...] namas, provincija, netolima vakarienė, lempa, šeima savo vietoj, ir toli, ir kažkur šalia (Proustas savo irisais kvepiančiame kambaryje), ir t. t. Nepaprastai stiprus manojo „aš“ pojūtis (sukeltas fantazijos); prislopinta pasąmonė.“ Malonumas tiesiog ištinka rūkantįjį, ritualas pats tikslingai negali to malonumo sukelti. Jis trapus – niekas negali garantuoti, kad tas pats aktas sukels malonumą antrą ar trečią kartą.

Tačiau ar iš tiesų rūkoma vien tik tam, kad patirtume malonumą? Kita vertus, ar nerūkantis žmogus kartu vėl grįžta į gyvūnišką stadiją iki rūkymo? Ar kiekvienas žmogus pagal savo rūšies pobūdžio apibrėžimą, kad išliktų tas, kas yra, privalo rūkyti?
blah-blah-blah
:)


109392. RB2008-02-07 11:41
Nagi miela, miela ta Baranova, bet tekstai liudija, kad kitų rankomis žarijas žarstyti mėgsta.

109415. krankt >toto2008-02-07 17:08
labai smagiai cia parasei, tai prisijuokiau!

109416. krank > rb2008-02-07 17:09
zariju zarstymas svetimomis rankomis yra isskirtinis isminciu bruozas. ;)

109438. >krankt, AišV2008-02-07 23:36
oh my God, kokie argumentai - KOKIA IŠMINTIS. Nors imk ir .... keturis taškučius parašyk.

109482. krankt > AisV2008-02-08 20:28
oho, nedakrustas pizdukas vel pravebleno. tu i satenus su stovinciu nevaiksciok, nes is tavo varganos smegenines tik tavo paties sperma tyksta.

109526. Andrius2008-02-09 15:40
Siulau atkreipti demesi, kad Barthes`o aprasyto teksto malonumo Baranova taip ir neperprato. Ji savaip supranta ir skaitymo, ir rasymo malonuma. Kaip ir visi grafomanai.

109613. Egle :-) 2008-02-10 17:46
Puikus straipsnis!

109624. sniegiškų snaigių valdovė2008-02-10 18:59
šį kartą - ne apie tekstą, ne konkretų tekstą, tiesiog skaičiau šiandien Baranovą, ir ką gi galiu pasakyti - na žavi man ši moteris, tokia tikra tikra moteris visa savo esybe. Žaviuosi ja ir gerbiu.

109641. XXX2008-02-11 00:27
Del skonio ner ko gincytis. Arba ji turi, arba ne. O Baranova labiausiai zavisi ji pati.

109644. AisV > krankt2008-02-11 01:40
Ocho, cho - matyt jau pergyvenai periodą, kai staiga Tavęs niekas netrokšta (ir jau niekas nebetrokš). O už komplimetą sau, tai lenkiu galvą. Nesenai teko atliktinėt pareigą ir, kaip generolui Vataši, niekaip nepriverčiau atsistoti. Netekau Aš ir mano draugai granto už kokį milijoną. Aš buvau paskutinė viltis. Staiga pagalvojau, kad nepaskutinė - liko dar dvi svaitės.

109647. krankt > AisV2008-02-11 01:56
nespresk apie kitus pagal save, vargo nuopisa. daugiau su tavimi nesikalbesiu, nes tokiems kretinams, kaip tu, neturiu nei laiko, nei noro.

109652. AišV > atia krankt 2008-02-11 02:16
vargo nuopisa -- sako samurajumi nebūsi, jei .., džentelmenu ir man teko būti - dveji balti marškiniai su viena kriaukšlia duonos ir ... . Tau ir tai ne. Ir visiškai natūralu, kad su Pasaulio elitu kažkokia parazitė neturi jokio noro.

Beje žodis nuopisa yra užpatentuotas A.Vienuolio vidurinėje dar 1979 metais tokio Dariaus Kamuntavičiaus (aisčių išsivadavimo sąjūdžio dalyvio) AIS. Gal sumokėk jam. Bet ką ten, tai daro tik rimtos firmos ar rimti žmonės.

109726. vor v zakone2008-02-11 22:40
idomu, kad yra schizofreniku, kuriems koks milijonas doleriu (kodel jiems tai rupi?) atrodo "daug pinigu". Su biednu milijonu netoli vaziuosi, keli meteliai kuklios prabangos ir busi "ant nulio", ligoneli Arturai. Beje, reikes parasyt ABRei, ji is to Arturu pilno miesto viena Artura gali greit isskaiciuot, nereikes ne vargintis. Duosiu budinciam gydytojui simteli, ir neprabusi nuo perdozavimo.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:11:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba