ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Tiltai

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Siauras žvyrkelis baigiasi. Prasideda dar siauresnis smėlėtas miško keliukas. Rudenį jis turbūt pabjurs, birus smėlis pavirs košę primenančia mase. Tai rudenį. Kai lietus, kai šalnos, kai vėjai, kai medžių lapai ima kloti žemę. Dabar vasara. Ir miško keliukas kietas, žolėmis ir žydinčiomis gėlėmis pakraščius išsipuošęs. Ne, tai ne miško keliukas. Tai liepų alėja miške, prasidedanti ties aukšta, iš visų medžių išsiskiriančia egle. Ne kiekvienas tą alėją pastebėtų. Čia reikia arba pastabios akies, arba žinojimo, kad ji veda į dvarą. Ir dar didesnio žinojimo – kad medžių (dažniausiai liepų) alėja yra šio krašto dvarų preliudija, signalas, jog reikia ypač pasitempti, ne tik išorę, bet ir vidų paruošti susitikimui su kitokia kultūra. Su kultūra, kurios svarbiausios atramos – ne verpstė, ne gonkelis su pelargonijomis ant palangių, ne pasvirusi pasaga virš durų, o rūmai, klomba, fortepijonas, paveikslas, knyga. Alėja – ne šiaip sau susodinti medžiai. Ji yra tiltas, kuris jungia ir skiria šias dvi kultūras. Ir aš, einanti šia alėja, esu tiltas.

Mano namų gonkelyje žydėjo pelargonijos, prieš seklyčios langus puikavosi darželis, mama niūniuodavo savo mėgstamiausią dainą „Ant ežerėlio rymojau“. Klausydavausi ir mamai pritardavau, tik niekaip nesuprasdavau vieno posmo žodžių: „Žvengia žirgelis spunčiuka, spunčiuka, verkia bernelis kapšiuka, kapšiuka.“ Gerokai paaugusi supratau, kad susilieję du žodžiai pavertė punčiuką į spunčiuką. Mūsų namuose nebuvo fortepijono, bet jo garsus jau skleidė radijas ir televizija. Nebuvo ir paveikslų, tik šventųjų reprodukcijos ant sienų. Taigi aš – iš gonkelių kultūros. Ir visąlaik pakeliui į kitą – dvaro kultūrą. Ir dabar pakeliui.

Alėja jau baigiasi. Atsisėdu ant didelio akmens jos gale ir užsimerkiu. Išgirstu arklio kanopų dundesį, ratų girgždesį. Įtempiu ausis ir išvystu artėjantį vežimaitį, o jame dvi moteris. Viena vienplaukė, aukštyn sukeltais ir papūstais plaukais, balta apykaklaitė iš tolo šviečia ant tamsiai pilkos palaidinės. Kita skarele apsigobusi, dukslus švarkas krinta ant languoto sijono. Vežimaitis pravažiuoja pro mane ir sustoja prie didelio raudonų plytų namo. Vežikas iššoka iš vežimaičio, paduoda rankas moterims. Jei nežinočiau, sakyčiau, kad panelė su tarnaite parvažiavo. Bet aš žinau, pažįstu iš fotografijų. Toji vienplaukė, nedidukė, su kuprele – Gabrielė. Skarotoji, gerokai aukštesnė, tiesi kaip styga – Julija. Aukšta, tanki, karpyta ir žaliais medžių lapeliais žibanti gyvatvorė drauge su senais dvaro medžiais paima jas globon.

– Prašau tamstą sėsti čia laiptuose su manimi. Taip esu sodžiaus oro ištroškusi, – kalba Gabrielė sėsdamasi. – Toks ramumas, išvidinis ir išorinis, dvelkia į mane čia iš kiekvieno kampo. Ir tie nebylūs beržai, nuleidę savo šakas, ir tas stambus skėstašakis klevas...

Julija nesisėda. Dairosi aplinkui, aikčioja.

– Vaje, kaip čia gražu! – šūkteli. – O mano gyvenimas... Maž kas pavasarį danginomės į naują vietą, tikėdamos atrasti geresnius patogumus, didesnę laimę. Bet niekur miltų kalnų neradom – tos pačios bėdos, tie patys vargų vargeliai. Tai bulbės supuvo, tai rugiai prapuolė ar vasarojus neužderėjo ir nupjautas sudygo. Nors mano vyras gražus mėlynakis, šviesiaplaukis, garbangalvis ir mano mylimas, bet kartais taip paėda – nė pasižiūrėti nesinori. Prie visų sunkumų, rūpesčių prisideda ilgesys: nieko, o nieko negalima sužinoti iš platesnės padangės. Vieni tik pletkai, bobų plepalai... Nei laikraščių, nei tolimesnių visuomenės žinių. Pagaliau nė knygos nė kokios, be maldaknygės, paskaityti. Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų, tą patį vakarą beatbėgąs pas mus: toks linksmas, šokinėdamas sako: „Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo: – Žiūrėk, tokios nematei dar...“ Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta. „Žemaitiška?!“ – nustebus sušukau. Vartau ir skaitau, ir savo akimis nenoriu tikėti... rankos man dreba...

Ištrūkusi iš staiga užgriuvusios prisiminimų griūties, Julija vėl dairosi, skėsčioja rankomis: ir tvenkinėlis, ir drevė medyje, ir klomba...

Gabrielė atsistoja, priėjusi apglėbia draugę per liemenį ir veda liepų alėja – palydės iki aukštosios eglės, skėstašakės, visų numylėtos.

Taigi, Poviliukas, – vesdama draugę, kalba. – Atsimenu, prieš daug daug metų atkeliavo jis, dar nesuaugęs bernelis, su kitu savo draugu. Buvo išsirengę į kelionę po Lietuvą be skatiko kišenėje. Jaunikaičių kelionės tikslas buvo pažinti savo kraštas ir suieškoti „lietuvių“. Vos trečią savo kelionės dieną atrado pastogę, po kuria jų kelionės tikslas buvo suprastas ir po kuria galėjo kaip reikiant pailsėti. Nešėsi tuomet kišenėje suglemžtą apystorį sąsiuvinėlį. To sąsiuvinėlio paviršutinė išvaizda buvo nekokia: prikeverzuotas neaiškia ir nedailia rašyba ant storo nedailaus pilko popierio, kurs buvo sunertas į sąsiuvinį nebalintais namie verptais drobiniais siūlais. „Viena mano pažįstama sodietė, nebejauna moteriškė, – kalbėjo, – išvydusi lietuviškus raštus, įsigeidė ir pati rašyti. Šit ir parašė! Nė ji pati, nė aš nenumanova, ar galėtų kam tokie raštai tikti, ypač kad ta moteriškė visai nemokyta, vos ne vos plunksną pavaldo.“ O šiandien ta moteriškė – geriausia rašytoja, – Gabrielė stabteli, pasuka Juliją į save, pakšteli į skruostą.

Nusijuokia abi. Istorija vaikščioja alėja. Kultūros, literatūros, moters istorija. Julija tarsi pakerėta žiūri į mažosios giraitės pakrašty žaliuojančią kaip rūta eglę, bet Gabrielė jau veda ją atgal.

– Ką jau čia garsi... – atsiliepia Julija. – Ką patyriau, tą užrašiau... Oi dar daug reikėtų užrašyti, bet tai laiko stoka, tai vėl – nebežinai žmogus, ar čia kam bereikalingas tavo žodis... – vis atsigręždama į skarotąją kalba Julija.

Gabrielė linguoja galvą.

– Kiekvieni metai, – taria, – galima sakyti, kiekviena diena didina skaitlių lietuvių, apleidžiančių tėvynę, bėgančių nuo sunkių gyvenimo sąlygų savo krašte, nuo menko uždarbio. Žinau, kad ant amžių užmigdyta yra sąžinė daugumo iš tų, kurie, bešerdami savo pilvus, gėrisi vien tik įgytais turtais. Bet man regisi, kad ir tarp jų atsiranda minkštesnio būdo ypatos, kurių sąžinę nors retkarčiais suremia diegliai...

Pasigėrę žmonės griebiasi prie peilių, akmenų, išlaužo vieni kitiems pirštus, skaldo galvas, nutraukia ausis, išpešinėja saujomis plaukus, daužo vienas kitam galvas į žemę, lamdo keliais krūtines, peiliais bado šonus, mindosi kojomis, vaišinasi kačergomis arba spragilais, laidinėjasi lazdomis ir visu kuo, kas jiems į rankas pakliūva... O mums rūpi vis politiškos kovos. Vienas šaukia: „Aš socialdemokratas! Aš daugiausia darbo esu padėjęs!“ Antras vėl: „Aš demokratas! Mes daugiau esam rašę! Mūsų darbai tėvynę švietė!“ Bet kas tai? Čia brolis prieš brolį sukilo? Argi laisvės ugnis būtų pavirtusi nuodų rūku? Argi tas rūkas būtų apsvaiginęs broliams galvas? Vis besiklausydama apie naudą politiškos kovos, pajutau it sąžinės išmetinėjimą, išvydau savo sermėgius, užstojančius mums kelią ir klausiančius mūsų: „Kodėl jūs taip aukštai iškilote, o mes taip žemai atsilikome? Kodėl mes jūsų nebesuprantame?“

„Ar tikrai istorija vaikščioja?“ – klausiu savęs ir atsimerkiu. Jeigu tikrai istorija, tai ji visuomet ratu. Ji, kaip Dievas, visada bando žmogų, leidžia jam rinktis: būti su žmonėmis ar dalytis į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, elitą ir paprastuosius, visa galinčius ir beteisius. O paskui nuteisia. Bet apie būsimą teismą niekas negalvoja. Kartoja istorijos tiesas kaip Dešimt Dievo įsakymų ir puola nuodėmėn. Nesuvokia (ar nenori suvokti) istorijos kaip lėmėjo...

– Kiekviena šeimininkė gerai žino, – pertraukia mano mintis Gabrielė, – jog negalima kaisti vandens aklinai uždarytame puode. Vanduo, ant ugnies šildomas, pradeda šurmuliuoti, virsta garais, vis daugiau sau vietos reikalaudamas. Neradęs spragos išgaruoti, būtinai turi plėšti dangtį ir puodo sienas, sau kelią darydamasis. Vandeniui verdant, anksčiau ar vėliau tas dangtis turi nušokti arba sprogti. Jokia galybė neatsispirs prieš tokio puodo garus. Taip pat yra ir kiekvienos tautos gyvenime. Žmonių gyvenimas negali ant vietos stovėti. Gyvųjų žmonių reikalavimai kasdien auga, plėtojas. Kaip užkaistame puode garų, taip ir čia žmonių reikalavimų jokie dangčiai, jokie Vyriausybės paliepimai suturėti negali...

Lėmėjas – ne istorija, lėmėjas – žmogus“, – sakau sau. Tik reikia dieglių. O iš kur jų rasis, jei kiekvienas, vos jį pajutęs, apmėtomas akmenimis? Tai ir sėdi tie su diegliais susiėmę sau už krūtinių (aš jau neabejoju, kad sąžinė tikrai kažkur ten įsitaisiusi) ir kenčia. Jei pajudėtų...

– Mes dar neišmokome savo tautos darbininkų užjausti, kol jie gyvi, – vėl Gabrielė. – Mes tik žinome numirusiems vainikus ant grabų kobti... kai kuriems dar ir paminklą suruošti... Numirėliai nebejaučia nė paminklų, jiems statomų, nė vainikų, jiems pinamų. Nesuprantame švenčiausios priedermės – neapleisti savo veikėjų, kol jie gyvi...

Julija mato, kaip susisielojusi jos draugė. Ji visada tokia: ir kai kalba, ir kai rašo, ir kai dirba. Netausoja savęs. O sveikatos neturtinga.

– Panelyte, yra sakoma sena pasaka, kad lig Švento Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Švento Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau – prakiūra lyt, – žemaitiškai prabyla Julija ir abi moterys pradeda juoktis. Nusišypsau. Sveikas, natūralus, pačios motinos žemės dovanotas gebėjimas džiaugtis, nenuleisti nosies užkrečia.

– Gerai pasakei, tamsta. Ir moterė daug gali. Moterė, kurios taip aiškaus nužeminimo paliudijimo nerasime kaip Sename Testamente: visur ji ten gyvulio vietoje laikoma. „Negeisk namų artimo tavo, nė moters, nė tarno, nė tarnaitės, nė jaučio, nė asilo ir nė jokio kito daikto, kas jo yra.“ Moterė, asilas, tarnaitė, jautis, namas – viskas vienoje ir toje pačioje eilėje. Nesunku įsivaizduoti nelaimingų nelaimingiausį gyvulį moterę. O mano antra kaltė dar baisesnė! Nesinori kitiems ir prisipažinti! Esu senmergė. Čia savo išteisinimui galiu pasakyti, juog ne visuomet esu tokia buvusi. Kokia dvi dešimtis ir dar daugiau metų atgal ir aš buvau jauna, – šmaikščiai atsiliepia į draugės pajuokavimą, bet ir vėl liūdnai tęsia: – Kitur jau seniai praslinko laikas, kuomet moteriškė buvo laikoma už besmegenį ir bebalsį sutvėrimą...

– Praslinks ir pas mus, – nutraukia ją guviai Julija. – Juk dabar mes dvi. O kur dvi stos – daug ką padarys...

– Dvi moteri. Taip pasivadinkime ir pakeiskime Lietuvos paveikslą, nes dabar... Jei būčiau Lietuvos tepliorium – tai nutepliočiau Lietuvos vargą... Nutepliočiau jį tokį – kad sykį jį kas pamatęs – tai dieną ir naktį, dieną ir naktį, kur ėjęs, ką dirbęs, vis jį matytų...

– Gana jau pritepliojau. Ir pustodumka, ir berazume išvadinta buvau, o vis tik nepražuvau. Pasiraitysim rankoves ir Lietuvos gyvenimą taip pakeisim, kad teplioriai žado neteks, – kvatoja Julija ir staiga tarsi užspringusi nutyla.

Per kiemą ateina ūkvedys Konstantinas...

Julija ilgokai užsibus. Ne tik dėl to, kad čia gimė projektas „Dvi moteri“. Literatūros istorija fiksuos... Žemaitė gyveno Puziniškyje, su Gabriele Petkevičaite-Bite jos rašė dramas slapyvardžiu Dvi Moteri. Kaip pikantiška detalė, paryškinanti Žemaitės vitališkumą, jausmingumą, moteriškumą, jos biografijos tekstuose bus paminėta meilė ūkvedžiui Konstantinui Petrauskui, vėliau jis vedė jos dukterį ir tomis vedybomis nutraukė ne tik jų, bet ir motinos ir dukters ryšius.

Žiūriu į nueinančias moteris. Jos nutolsta. Nebegirdžiu balsų. Jas vėl pasiima istorija.

Nulipu nuo akmens, dar kartą apmetu žvilgsniu dvarą. Tuščias. Bet gieda. Paukšteliai. Į jų giesmelių taktą linguoja medžiai, pievų gėlės. Klombos nematyti. Grįžtu alėja – dviejų kultūrų ir dviejų šimtmečių tiltu. Ir pati esu tiltas. Arba tiksliau – norėčiau būti tiltu, jungiančiu žmones. Mane pasiveja Bitės balsas:

– Būdama iš įsitikinimo demokratė, jokio luomų skirtumo nepripažįstu ir nesuprantu. Skiriu tik dorus žmones nuo nedorų, mokytus nuo bemokslių, kilnius nuo žemo būdo, inteligentus nuo pusgalvių, visuomeniškai susipratusius nuo aklų savanaudžių, geraširdžius nuo žiaurių...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109445. AišV2008-02-08 01:01
kažkas praslydinėja, nors problematika man LABAI artima. Gal posūkiai, gal įsiūti banalūs vardai.

P.S. šiaip reiktų kokio toto paprašyt išskleist - bet jis dabar ant parovoz stalinoviec sėdi ir ŽINO KĄ DARO SAU (suprask "vėliau" kitiems). Chė, chė

109455. toto2008-02-08 03:30
"There are three arts which are concerned with all things: one which uses, another which makes, and a third which imitates them." - Lucius Annaeus Seneca

Pagal Seneką - praslydinėja menas. Jei tik mėginsi tokį rašinį skaityti kaip ese - atsimuši į žurnalistinį interviu „the one which uses“ ir pasigesi jame medijo „which makes“, - tau liks „a third“ - stebėt. Tau liks standartinis paradas, veidų-vardų albumas, žanre išlaikyta poza, tai, ko išmokstama - „which imitates“.

Man patinka vardas GILBONĖ, ir patiko vienas, pabaigai taupytas, paskutinis sakinys. - Ryškios vėžės, nuo kurių, gal būt, derėjo pradėti... nenorint praslyst.


109460. archyvaras2008-02-08 11:14
Taip, Toto, vardas / slapyvardė GILBONĖ yra lokalus etnosas, senas, pusiau išmiręs kaimas palei nežymią upelę.

109470. Gilbonė2008-02-08 17:45
Praslidinėja, žinau. Bet man tas kalbėjimas labai svarbus. Kaip sako Archyvaras, yra toks kaimas šalia Šuojos upelio, ilgas, gal dviejų kilometrų. Jeigu jį pratęstum iš vieno galo, atsidurtum į Puziniškį - Bitės dvarelį, jeigu iš kito - atsidurtum į Švainikų kaimą - vertėjo Dominyko Urbo gimtinę. Per vidurį - Rainiuose nužudyto, nespėjusio išsiskleisti kaip poeto A. Baltramiejūno (Gilbonio) gimtinė, peršokus per upelį - dalininko Žoromskio (pavardė ten taip tariama).Lyg kokia stebuklinga tiesė (beveik kaip Žemaitijoje moterų trikampis). Bitė į mano gyvenimą atėjo labai anksti, iš kaimo žmonių pasakojimų. Tekste aš kalbu jos žodžiais iš"Karo meto dienoraščio". Labai norėjau pasakyti, kad žmones sieja ne laiko, ne vietos, o žmogiškumo tiltai. Norėjau tai pasakyti Bitės žodžiais. Ta sėdinti ant akmens ir stebinti - nebūtinai aš, tai gali būti bet kuris žmogus, matantis , kad daug kas mūsų gyvenime ne taip. O kad buvo kitaip?

109471. Gilbonė2008-02-08 17:47
Nepaminėjau dar netoli Puziniškio užaugusio ir Bitės į mokslus išleisto skulptoriaus Bernardo Bučo.

109513. giles :-) 2008-02-09 03:42
towards archyvaras-is kur -gilbone-pagal graikus-aegis-pagal lotynus-giles(kaip oddyseus-vs-ullyses).tada is kur gil?

109648. AišV2008-02-11 01:58
Šaunuolis Toto, na nustebinai, mane senį vilką. Pagarba.

Sorry, Gilbone jei, kas ne taip. Tai experimenas komunikacijose ar komunikacijų experimentas. Bet Lietuva ngali būti "taptatybe" siejam su kaimu. Tai būtų savižudybė ir tam kaimui ir Bernardui Bučui. Jaunimas šitą žino ir ginasi - drąsumu (we are winer), technologizuoti kompjuterastizmu, lakstydami (savo rankomis forsuotais) automobiliais. Gerais norais ir pragaras grįstas.

109649. AišV to Toto2008-02-11 02:02
.. beje Toto imitates ir makes yra skirtumas tik terminuose (kalbama apie viešą pasaulį). Gal todėl ir vyksta mūsų nuoširdžių moteriškių galvose tokia painiava, nes šeimose/drauguose atsiranda labai griežta diferenciacija (bent Vakaruose) šitų dalykų.

109660. Gilbonė2008-02-11 07:58
Jei ne tas kaimas, kiek nenutapytų paveikslų, nenukaltų skulptūrų, neišverstų ir neparašytų tekstų! Pasaulis atsivėrė, bet žmogus nepasikeitė. Aš pati nemėgstu keliauti, nors kai susiklosčius aplinkybėms kur nors pajudu (aišku, ne į Kanarus), visai nieko. Bet aš ne kaimą propaguoju. Tai gal daugiau duoklė mano krašto žmonėms, Puziniškiui, kuris praėjusiame amžiuje buvo Šiaurės Lietuvos kultūros centras. Žinia apie šį centrą.

Rodoma versija 28 iš 28 
14:11:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba