ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Kur mano šiukšlė?

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

Ką čia „Kliudžiau“, net paprasto agurko kartais būna gaila. Nors gal kiek nepaprasto – akvariuminio, konservuoto. Kadaise mažas giminaitis, valgydamas agurką, paklausė: ar šitas agurkas gyvas? Negyvas, atsakėm. Ar negyvas todėl, kad aš jį prakandau? – iki ašarų susigraudino vaikas. Nuo tol prekybos centrai man pilni kažkokios teatrališkos mirties. Nekalbėsim apie fragmentuotus porakanopius ar karpius nudraskytais veidais, lyg jie tam stikliniam kube muštųsi, užtenka praeiti pro nesibaigiančius kolumbariumus su negyvų daržovių stiklainiais, cinkuotais žirnelių karsteliais ir miltų (taip – ir miltų) urnomis. Negaila tiktai kruopų, jos kažkokios nelabai aukšto polėkio.

Beveik pasakų senelio intonacijos, tuoj žąsinas Moliūgas turėtų praskristi, bet kaip kitaip rašysi, kai šalia trimetis Gabrielius vis tampo už sutanos (na, ką čia smulkintis) skvernų ir kviečia su juo papiešti (dažniausiai piešiami tokie kelių žemėlapiai, kurie vadinasi „mama“), pakarpyti (pasiimamas popieriaus lapas ir perpus karpomas tol, kol pirštuose lieka snaigės dydžio skiautelė) ar apskritai paveikti nors ką. Gerai, paveikim. Parašykim.

Vaikai yra kažkokie nelabai žmonės, kaip grybai nelabai augalai. Jei dabar atskristų marsiečiai, pamatytume, kad jie panašūs į vaikus arba į grybus, į žmones niekaip. Vaikų logika ir nuolatinė pastanga įvardyti pasaulį nusipelno ne mažesnio dėmesio kaip D. Diderot raštai. Kurį laiką jie dar kuriasi sąvokas ir žodžius, kaip tai darė pirmykščiai žmonės. Tik vėliau iš aukštybių nužengia tėvų elementorius, paskui mokyklos liniuotė, galiausiai – įprotis, automatizmas, užsimiršimas. Fantazijos šalies konkistadorai.

Vyresnysis mano sūnus Tilis, anot kitų vaikų, kalbėdavo australiškai. Australiškai dar kiek supratom, ypač jei kalbėdavo konkrečiai. Kad ir apie šunį. Norėjo pagirti šuns kailį. Kaip čia tas kailis? Tai ir sako: šunio paltukas gražus. O kokios spalvos šunio paltukas? – klausiam. Nesutrinka: šunio spalvos.

Gabrielius ne, jis ligi šiol kalba norvegiškai, o taip mes nemokam. Norvegų kalba pasižymi tuo, kad ką ja besakytum, vis tiek išeis tik du žodžiai: „ninia“ ir „ninutas“. Jei „pradžioje buvo žodis“, jis buvo vienas iš tų. Tiesa, Gabrielius nuoširdžiai bando integruotis ir jau pramoko lietuviškai, tik kalba su tokiu stipriu norvegišku akcentu, kad mes geriau prašom parodyti ranka.

Vaikai stebėtinai įsimena daiktų dislokaciją, tėvų įpročius, pirmą sykį matomų rykų paskirtį, kelią, kuriuo ėjo nors vieną kartą, eidami tamsoje niekada nekliūva už durų staktų, bet mėgsta apsimesti, kad viską pamiršo ir nieko nebežino. Vienas rišliausių lituanizuoto Gabrieliaus sakinių: „Kas čia?“ Sudilęs ir susilankstęs nuo nepaliaujamo vartojimo, bet kerta kaip kulka. Vaikai apskritai mėgsta tai, kas kartojasi. Kiekvieną rytą Gabrielius man atneša tokį ant DVD viršelio pavaizduotą dramblį ir susirūpinęs teiraujasi, ar tai iš tiesų esąs dramblys. Po neilgos apžiūros nustatau, kad neabejotinai taip. Jau ramiau.

Arba vis tos pačios nuotraukos, kurių štai vėl kaulija tasai su traktorium ant pilvo. Nori, kad perjungčiau kompiuterį ir rodyčiau, nors šiandien žiūrėjom jau du kartus. Kai fotografuota kur nors kitur, aktyvinasi programa „Kas čia“, o kai namuose – programa „Turim“. O, lempa. Turim. O, mama. Turim. O, tėtė. Turim.

Kartais ir mes jo klausiam apie daiktus bei reiškinius. Kur yra jūra? Jis rodo į viršų, lubas. Ilgai nesupratom kodėl. Tik po kiek laiko. Jūra yra viršuje, nes viršuje ji nuotraukose. Iš apatinės nuotraukos kraštinės kyšo išsišiepęs objektas, abipus jo fotopopieriumi kyla smėlis (objekto kojos objektyvo nukirptos), o viršuje jau jūra. Ir, jei matosi daugiau objektų, Gabrieliui jie nei toliau, nei arčiau, tiesiog didesni ar mažesni. Giotto šviesa dar nenušvitusi ir visi čia vienoj plokštumoj, kaip ant piramidžių sienų.

Dar vienas gyvybiškai būtinas dalykas – kasdien tuo pačiu metu sėstis ir žiūrėti vis tuos pačius filmukus. Įsijungti grotuvus ir susirasti reikiamus diskus mokėjo dar nekalbėdamas net norvegiškai. Slenkant pirmiesiems titrams, kažkur už kadro Mikė Pūkuotukas veikiausiai baisiai keikiasi, kad ir vėl jam teks grūstis to medaus. Turime šiokį tokį repertuarą, suskirstytą į tris grupes: nežiūrimi niekad, žiūrimi kasdien ir – žiūrimi tada, kai neleidžia žiūrėti žiūrimų kasdien. Kad ir ką žiūrėtų, veidas toks, lyg tai būtų Bergmanas.

Vieną vakarą pastebėjome Gabrielių pasiėmusį savo mėgstamiausią DVD (Kūlverstukas / Pūkuotukas / Karlsonas / Matroskinas) ir pasidėjusį ant lovos krašto. Ilgai žiūrėjo į antrąją viršelio pusę, kur mažuose kvadratėliuose atvaizduoti jo stabai. Paskui labai švelniai pirštukais kiekvieną paeiliui „susidėjo“ į burną ir „suvalgė“. Tada ėjo miego.

Po namus šiaip nevaikščiosi, reikia ką nors nešiotis. Meškį, kuprinę, tėvų batus, močiutės lazdą, savo knygas arba ką nors iš „Kas čia“ grupės. O geriausia, kai daiktas smulkus ir galima vienoj rankoj jį nešiotis nuo ryto ligi vakaro. Kita juk laisva, o kam jų tiek daug. Ir einant į miestą, ir maudytis, ir miego. Dažniausiai tai kokia mašina, ir dažniausiai geltona. Sykį Gabrielius rado ant grindų smulkią mandarino žievelės atplaišą. Ištikimai nešiojosi visą dieną, nepadėdamas nė sekundės. Tiktai ruošdamasis miego – pametė. Veide išsyk atsirado dvi lemūro akys: mama, kur? Kas kur? Kur mano... mano... mano šiukšlė? Patalai buvo iškratyti, šiukšlė rasta ir miegas išgelbėtas.

Katės vaikui patinka kiek mažiau nei šunys, o šunys kiek mažiau nei motociklai. Sykį žmogus po kiemą vedžiojosi didelį (norisi sakyti: motociklą) šunį. Ir įdomu, ir baugu. Nebijok, berniuk, – sako žmogus, – tas šuo dresuotas. Ir demonstruoja: sėdėt! Tai spėkit, kuris atsisėdo.

Štai ir dabar vaikas sėdi šalia, ant lovos krašto, kažkokį laikraštį sukarpęs į miltus. Mano reversas. Aš dėliojau tekstą, jis tekstą ardė, lyg magiškame veidrodyje. Atsispindime vienas kitame, jis manyje taip pat. Man nereikia atkurti ar perinstaliuoti vaikystės programų, jos nėra iki galo ištrintos. Juk kiek kartų sėdėjau čia pat, vienas, tais atvejais, kai nauja publikacija ar nauja nuomonė, ar lietaus krumpliai stiklan būdavo paneigę tai, kuo ligi šiol tikėjau, ką tariausi turįs, ko staiga neliko, kiek kartų taip sėdėjau, beveik su ašarom kartodamas: kur mano šiukšlė?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109366. archyvaras2008-02-06 21:51
Man patiko. Emociškai ir ūmiai perskaičiau. Tikrai įemocino, ypač teksto finišas. Kur mano šiukšlė, npl Kęstuti, jei aš pats ir esu šiukšlė - Viešpaties dievo šiukšlelė.

109371. krankt2008-02-07 01:20
taip, kestutis visada viska savaip mato. sekmes!

109380. ivs > krankt2008-02-07 05:15
nieko ne savaip! vaikus jis mato manaip!

109386. kvailutė2008-02-07 09:28
"cinkuoti žirnelių karstai" - fui kaip neskanu. dabar jau tikrai kurį laiką negalėsiu valgyti konservuotų žirnelių - pasmirs lavoniena. mano jautri vaizduotė.

109395. ragana Kornelija2008-02-07 11:52
keista: zetos labai laukiau tikėdamasi pasigardžiuoti, o ant nplo iš anksto dantį griežiau. o perskaičius išėjo atvirkščiai: nplas savo vietoj ir visai patiko, o zeta... perskaitysiu dar kartą - gal ko nepastebėjau arba gal bendras įspūdis iš antro karto bus geresnis - o tada jau urmu viską surašysiu, jei tik nepasirodys tiek daug, kad tingisi.

109399. RB :-) 2008-02-07 12:13
Bravo.

109408. zeta> r Kornelijai2008-02-07 15:07
Man irgi patinka, kai npl`as savo vietoj ;)!

109412. cc2008-02-07 15:43
Gyvenimas prasideda nuo nulio. Pasikartoja milijardus kartų. Kiekvienam - tik kartą.

109413. archyvaras > cc2008-02-07 15:47
Taip, taip: žemiškąjį vienkartinį teturime, bičiuli. Gyvenimą nelyg talonėlį maršrutiniame autobuse, troleibuse arba metro.

109422. cc -Archyvarui2008-02-07 18:29
Malonu vėl tave matyti ir girdėti.

109435. re: 109386. Kv.2008-02-07 23:11
Yra išeitis: žirnaliai parduodami ir stikliniuose 3/4 litro stiklainiukuose (kuriuos po to galima dar ir naudoti uogienėms).

109467. sadistas2008-02-08 14:26
Gražus tekstukas, tik man buvo gražiau anas beresnevičiaus - apie savo dukreles. ten daugiau globalumo, o čia yra tokio teatralaus šnekėjimo pasiploninus liežuvį.

109528. taip :-) 2008-02-09 17:31
nuo...iki su šypsena veide- vadinasi gražu

109602. twiceafterdinner2008-02-10 16:33
jau ne vienerius metus svarstau, kokia prasmė iš tų vaikų, a? taip ir pakratysiu kojas bevaikis, nebus nė kam palaidoti, tpfu!

109627. ivs :)2008-02-10 19:52
ar ne erlicko vienas personazas irgi ieskojo gyvenimo prasmes vaiku auginime. paaugino tokius du gera pusdieni, bet tie ne kiek nepaaugo, tai jam atsibodo ir jis ta uzsiemima mete, kaip beprasmiska.

109689. kvailutė>tvaisafteriui2008-02-11 13:06
kažkodėl man atrodo, kad vaikuotam ar bevaikiui tau nepavyktų ilgai nepakastam pagulėti. net miške nepasislėptum, nes ten greit grybautojų bus daugiau nei medžių.

109729. agurotis2008-02-12 02:43
netikiu ta pirma istorija su agurku, nors tu ką! bet gražu:)

109730. karkulis2008-02-12 02:46
dar yra gyvi karpiai, kiauliena, jautiena. o vaikiška jautiena yra veršiena. o veršius pjauna pakabinus žemyn galva ir aštriu aštriu peiliu per kalklą šmirkšt.

109731. ivs > agurociui2008-02-12 04:03
kodel? as kaip gyva atsimenu, kaip verkiau virtos bulves, kuriai skauda, kai ja pjauni peiliu ir smeigi sakute.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:11:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba