ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Pasakojimo įkarštis

ALI SMITH

[skaityti komentarus]

    Leidykla „Baltos lankos“ netrukus išleis Ali Smith apsakymų rinkinį „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai“ (apie autorę rašėme praėjusiame numeryje). Siūlome vieną apsakymą.


Buvo viduržiemis. Viskas išmirę.

Trys moterys pavėlavusios atėjo į Bernelių mišias, kaukšėdamos kulniukais į grindinį, įpusėjus pirmąjį skaitinį. Jos ėjo nava kaip žieminiai elniai siauromis kanopomis, kosėdamos.

Neatsiprašinėdamos įsispraudė į klauptą, jau pilną žmonių. Buvo girtos; aiškiai matėsi. Galėjai užuosti už penkių eilių alkoholį ir išsivadėjusius kvepalus. Viena buvo jauna, kita už ją vyresnė, o trečioji vyresnė už jas abi. Jauniausiosios per ryškūs prasegioti drabužiai tokiu metų laiku ar netgi bet kuriuo kitu buvo visai niekam tikę; oranžiniai ir blizgantys ryškiai mėlyni, o kaklas ir petys nuogi; visos trys vienodai girtai nevalyvai laimingos, ramstydamos viena kitą, trypdamos kojomis ir trindamos rankas, kad sušiltų. Triukšmas kilo nuo jų ir pakibo plonas tarsi nailonas aukštose bažnyčios lubose virš šiltai apsitūlojusių tikinčiųjų.

Vidurinioji moteris prisidegė cigaretę. Paskui prisiminė, kur esanti, pati pasibaisėjo ir ją numetė. Cigaretė nuriedėjo po klauptu ir ten rūko toliau, o kai moteris pasilenkė jos pakelti, visa eilė susiūbavo, ir ją, netekusią pusiausvyros, draugės turėjo pastatyti ant kojų, paskui ji smailu batelio galu sumynė cigaretę į linoleumą. Nuo to visos trys visą Evangeliją prakrizeno, mėgindamos tvardytis, o pagyvenęs kunigas darsyk perskaitė istoriją; nėra vietos užeigoje, persigandę piemenys, apsupti šviesos, didžiulė dangiškųjų būtybių minia, garbinanti Dievą ir giedanti.

Tada jos diskantais užgiedojo „Ateikite, žmonės“, nemokėdamos žodžių, diskantu bažnyčioje negiedojo daugiau niekas.

Linkėdamos ramybės, moterys mandagiai susitvardžiusios spaudė rankas sunerimusiems žmonėms priešais ir už jų. Viena kitą, linkėdamos ramybės, net apsikabino. Nors norit tikėkit, norit ne, jos tik tą vakarą susipažino, pasakojo toji pusnuogė, jauniausioji, nuo girtumo kimiu šaižiu balsu vyriškiui greta, netyčia taip garsiai, kad ją girdėjo net pačiame priekyje, o paskui tą vyriškį apkabino ir davė Kalėdų ramybės bučkį. Paskui, kai Mišios baigėsi ir reikėjo per aukštai giedoti „Sveikas, Jėzau gimusis“, viena užgiedojo brangią dieną švęsdamies, kad rimuotųsi su užgimimo Viešpaties, ir visur aplink žmonės pratrūko juokais ir pykčiu. Nuolatiniai bažnyčios lankytojai, su šypsenomis, pasipiktinę ar nepastebėdami, stabtelėdavo prie moterų pakeliui galinių durų link, turėjo peržengti ir pervesti vaikus aplink jauniausiosios kojas, ištiestas į navą, su vienu iš pažiūros labai nepatogiu bateliu, pakibusiu ant kojos, nes ji užsimerkusi išsidrėbė suole, padėjusi galvą trisdešimtmetei ant kelių, o ši, jei į jas spoksodavo, ramiai visiems linkėjo linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų, vyriausioji, gal penkiasdešimties, o gal keturiasdešimties, sunku pasakyti, apdujusiomis akimis ir šypsena dėkojo, kad jie nelipa ant merginos kojų.

Grįžęs iš zakristijos, kunigas rado moteris tuščioje bažnyčioje. Dabar jos susibūrė priekyje, pavojingai arti altoriaus. Dvi tupėjo prie jo greta ėdžių. Trečioji kitapus altoriaus kažkuo mojavo ore, ir priėjęs arčiau kunigas išvydo, kaip vienas patarnautojas, eidamas jai iš paskos, trindamas įraudusį sprandą ir kikendamas, paskolino jai ilgą lazdą metaliniu galu ir mokė, kaip ja gesinti aukštai ant sienų degančias žvakes.

Tiedvi prie ėdžių tupėjo greta gipsinių Marijos, Juozapo ir kūdikėlio Jėzaus statulėlių. Jos tvarkė gėles prie Šventosios Šeimos. Kunigas pamatė, kaip viena įgrūdo suspaustą, raudonomis gyslelėmis išvagotą lelijos žiedą stovinčiam Juozapui tarp kojų.

Nagi, merginos, pasakė jis.

Tada išmetė moteris lauk.

O gal galėčiau pabaigti žvakes? Liko tik tos šešios, pasakė viena.

Patarnautojas pabaigs, atsakė kunigas. Grąžink jam lazdą. Nagi, greičiau.

Bet lauke baisiai šalta, Tėve. Mes neturim kur eiti, pasakė antroji.

O dar, Tėve. Ji laukiasi, pasakė paskutinioji, ranka apkabinusi jauniausiąją moterį per pečius. Kaip galit ją išmesti. Ji tuojau gimdys, kaip Dievą myliu. Pažiūrėkit.

Moteris pakėlė merginos palaidinę. Senasis kunigas pažvairavo į nuogą pilvą, plokščią ir išblyškusį nuo šalčio. Bamboje buvo įvertas auskaras.

Jei ji tuojau gimdys, tai ir aš tada, prisiekiu Dievu, pasakė jis ir stumtelėjo jas pro atviras duris. Jos spyrėsi. Jis uždarė vieną durų pusę ir įleido skląstį į akmenines grindis.

Vyrai jau greitai galės gimdyti vaikus, pasakojo mergina. Mačiau per „Discovery“.

Bet tikrai, Tėve, tikrai, sakė vyriausioji. Juk taip, brangute? Ir visai nėra kur eiti. Pasakyk jam, Diana.

Tikrai, Tėve, tai tiesa. Aš tuojau būsiu motina, jau bet kurią akimirką, o mes neturim kur eiti. Gal galėtume pernakvoti bažnyčioje?

Tu man visai neatrodai nėščia, atsakė kunigas.

Plika akimi nesimato, atsakė mergaitė. Tai vaiduokliškas nėštumas.

Ji gimdys dvasią, Tėve, pridūrė kita.

Šventąją Dvasią, pasakė mergina. Ją reikia laikyti bažnyčioje.

Ji pilna šventųjų dvasių, pritarė trečia.

Pro siaurą plyšelį, prieš užverdamas duris, kunigas tarstelėjo: nagi, keliaukit namo pas savo šeimas, pasakė.

Jis pasuko raktą spynoje. Jos girdėjo, kaip jo žingsniai tilsta bažnyčioje, dar šiltoje nuo tiekos žmonių, o po valandžiukės išgirdo paskutinę mašiną stovėjimo aikštelėje prie bažnyčios, tėvai vežėsi patarnautoją namo. Berniukas stovėjo už kunigo ir droviai krizeno iš jų pokštų. Jauniausioji pataršė jam plaukus, vidurinioji uždėjo ranką ant peties prie kaklo, o vyriausioji mirktelėjo. Jo veidas įraudo nuo malonumo ir kaitros. O mašinos variklis geso, vėl geso, kol galiausiai užriaumojo šaltyje ir nukūrė į naktį.

Moterys svirduliuodamos stovėjo prie uždarytų durų. Iš jų matomas ėjo garas.

Vyriausioji buvo vardu Eta. Viduriniosios vardas buvo Moira. O jaunėlė Diana.

Paramstydamos viena kitą, jos perėjo gatvę, perlindo po užtvara ir patraukė upės krantu. Upė buvo patvinusi, o žolė, ant kurios jos prisėdo, apšarmojusi. Vidurinioji išsitraukė žiebtuvėlį, prisidegė cigaretę. Jos įžiebė jauniausiosios pavogtą žvakę. Vis dar šalo, nors vėjo beveik visai nebuvo.

Rami naktis, pasakė jauniausioji.

Taigi, naktis rami, atsakė vyriausioji, žvalgydamasi į dangų. Rytoj speigas spustelės dar stipriau, pridūrė ji.

Paklausykit, pasakė vidurinioji. Tiesą papasakosiu. Prisiekiu. Buvo tokia moteris.

Kokia moteris, paklausė vyriausioji. Ar mes ją pažįstam?

Ne, klausykit, atsakė vidurinioji.

Koks jos vardas? – paklausė vyriausioji. Kur ji dirba?

Klausykit, tęsė vidurinioji. Man taip pasakojo. Va, ką ji padarė. Jos vyras pasimirė, ir ji ištisus metus kasnakt sėdėjo prie jo kapo. Kaip Dievą myliu, tiesą sakau.

Kaip tas šuva Edinburge, pasakė vyriausioji.

Jauniausioji griuvo atbula. Kietai sušalusi žolė sutraškėjo jai prie ausies. Kasnakt? – paklausė ji. Ištisus metus? Tris šimtus šešiasdešimt penkias naktis. O jei buvo keliamieji metai, tai šešiasdešimt šešias. Ji pasikėlė. Kodėl? – paklausė. Ar ji tikėjosi, kad jis išlįs pasisveikinti?

Nežinau, atsakė vidurinioji. Iš kur man žinoti?

Kaip ji kasnakt prasmukdavo pro sargą? – paklausė jauniausioji. Ar nakčiai kapinių neužrakindavo? Ar ji niekada nepasidarė išeiginės? Ar atsinešdavo vakarienę? Ar pavalgydavo kas vakarą išeidama?

Nežinau, atsakė vidurinioji. Iš kur man žinoti, kokį šūdą ji valgė vakarienei.

Sardines, atsakė vyriausioji.

O kas nutiko po metų? – paklausė jauniausioji.

Kartais tiesiog imi ir jų užsigeidi, pasakė vyriausioji. Nevalgau jų labai dažnai, bet šįvakar tiesiog užsigeidžiau.

O Jėzau, pasakė vidurinioji. Čiagi tik pasaka.

Jos sėdėjo tylomis. Upės šaltis staugė joms ausyse.

Bet va, paklausykit, pasakė vyriausioji. Čia irgi tiesa. Nes man mama taip sakydavo. Dabar ji mirusi. Tai va, žinot, kad dabar Kūčių naktis? O rytoj Kalėdos?

Tiesą sakai, atsakė vidurinioji. Jos cigaretė užgeso. Ji prikišo jos galiuką prie žvakės, tada priglaudė burną ir trūktelėjo. Vis tiek neužsidegė.

Klausykit, pasakė vyriausioji. Kalėdų išvakarėse, vidurnaktį, nutikdavo visokių dalykų. Jei norit, juokitės. Bet aš jums sakau. Kai buvo maža, mano mama gyveno kaime. Kūčių naktį, vidurnaktį, tada kaime reikėdavo atsistoti kryžkelėje, ir galbūt išgirsi balsus.

Kokius balsus? – paklausė jauniausioji.

Kurie tau kalba, linkčiodama galvą atsakė vyriausioji.

O ką jie sako? – paklausė vidurinioji.

Kas bus, atsakė vyriausioji.

Ar tavo mama tuos balsus pati girdėjo? – paklausė vidurinioji.

Ne, atsakė vyriausioji. Nes jei šulinyje būdavo vandens, jis galėjo virsti vynu. Bet jei tai pamatysi, klausykit, reikia nusigręžti, nežiūrėti į jį, nes kitaip šiemet mirsi.

Šitiek vyno perniek, atsakė vidurinioji.

Šiemet, tarė jauniausioji. Tai tik savaitė. Nelabai daug. Ar tai reiškia šiemet, tai yra naujaisiais metais? Tai yra ateinančiais, kitais metais?

Šiemet, taip ji visada sakydavo, užsimerkusi atsakė vyriausioji.

Vyriausioji drebėjo nuo šalčio, netgi su paltu. O kartais, pasakojo ji, vanduo virsdavo ne vynu, o krauju. Bet irgi tas pats. Jei pamatysi vyną ar kraują šulinyje ar šaltinyje, persimainiusį vandenį, šiemet mirsi.

O kaip upė, paklausė jauniausioji. Ar ji gali persimainyti?

Visos trys pažvelgė į upę, patvinusią ir sraunią.

O matėt tą kunigą bažnyčioje, pasakė vyriausioji. Sakau jums. Čia tikrai tiesa. Ta senė Makinon jam dirba, nuo pat tada, kai buvau maža, ir lažinuosi iš šešių šimtų svarų, iš visų šešių šimtų, kad jis šiąnakt jos lovoje.

Ji pasisuko, ranka mostelėjo į oranžinį švytintį langą name virš bažnyčios.

Taip jam ir reikia, atsakė vidurinioji. Ji irgi jau drebėjo. Naktis pasiutusiai šalta, pasakė ji.

Šiaip ar taip, Kalėdos, atsakė vyriausioji, giliau susikišdama rankas į palto rankoves.

Vienais metais gavau šokliuką, pasakė jauniausioji.

Ką tokį? – paklausė vyriausioji. Vidurinioji nusijuokė.

Tiesiog šokliuką, atsakė jauniausioji. Juk žinot. Jie patys nulipa laiptais.

Vidurinioji kretėjo iš juoko. Vyriausioji, regis, nesuprato.

Tokia kaip spyruoklytė, paaiškino jauniausioji. Žaidžiau su ja ant laiptų, ir rodė „Nacionalinį aksomą“, kaip Elizabeta Teilor lenktyniavo su savo žirgu. Toks senas filmas, ji ten dar vaikas. Visas ryškiai raudonas ir rudas.

Tie seni filmai būdavo kažkokie ryškesni, pasakė vidurinioji. Juos paryškindavo. „Technicolor“.

Toji Liza Teilor ir dabar juo ryškinasi, pasakė vyriausioji.

Tikrai atrodo, kad taip, sutiko vidurinioji.

Ji laimėjo nacionalines varžybas. Nusikirpo plaukus, pasakė jauniausioji.

O jei gyventum nuosavam name ir per Kalėdas gautum šokliuką? – tarė vidurinioji.

Vyriausioji stebėjo, kaip jos kvatojasi.

Sykį, pasakė ji. Ir dar neseniai po karo, tai Dievas žino, iš kur jis gavo. Mano tėvas. Su tokia pinta dėže, pilna vaisių, atėjo ir atsinešė ją po pažastim, įėjo visas apsiaustas šalčio ir padėjo virtuvėj ant grindų. Sakau jums, mano motinos veidas. Tų vaisių krepšyje nebūtume įsivaizdavę, kad ir kaip būtume stengęsi. Kai kurių nuo tada daugiau ir nemačiau.

Ar prisimeni jų skonį? – paklausė vidurinioji.

Iki šiol, atsakė vyriausioji.

Tarsi valgytum „Technicolor“, pasakė jauniausioji.

Vyriausioji linktelėjo.

Anos dvi nuėjo, viena nubėgo, kita nušlubčiojo, abi nusivijo viršuje šmėkštelėjusią šviesą, jei ten netyčia taksi. Liko tik ji. Vidurinioji davė jai dešimt svarų. Kita atidavė paltą, ir dabar ji juo vilki. Jo nugara šlapia nuo žemės, o pečiai ir rankovės dar išlaikė anos moters pavidalą, bet jai šilta. Man jo nereiks, pasakė moteris, nusivilkdama ir numesdama. Tau reiks labiau. Mes važiuojam taksi.

Ji pakelia akis. Dangus pilnas žvaigždžių, kaip baltų šerių.

Vyresniosios tėvas serga. Matyt, dėl to ji neskubėjo namo. Kita jokios akivaizdžios priežasties neskubėti namo neturėjo. Maža kas.

Ji tikisi, kad anos dvi moterys keliauja į šiltus namus.

Ji keturiom ropščiasi kranto šlaitu. Apačioje ant žolės tamsuoja trys dėmelės, kur šarma nusigramdė ir nutirpo, ten, kur jų trijų sėdėta ir kalbėtasi. Galvoje dabar šviesiau, ne taip miglota. Pirma viskas sukosi galvoje savaime, tarsi pro rūką. Dabar nusėdo. Ji mato bažnyčią kitapus gatvės, niūrią gatvės šviesoje. Prisimena. Jos ten užėjo sušilti.

Ji ima juoktis. Dabar, kai vaikščios pro tą bažnyčią, galės galvoti: aš ten buvau ir Kūčių vakarą gesinau žvakes. Ir dar ten buvo senas kunigas, kuris išmetė jas lauk, bet tik po viskam. Vyras greta jos klaupte, kurį ji pabučiavo. Visi tie žmonės šįvakar bažnyčioje, apsitūloję Kalėdoms it brangios dovanos, klausantys senos pasakos apie gimimą vidury žiemos. Tarsi Kalėdų rytą pravėrę duris rastų save pačius, padovanotus atgimusius, padovanotus sau patiems ant slenksčių, krepšiuose, kaip tie egzotiški vaisiai, arba tose vyno dėžėse, sukaltose iš brangaus medžio ir pilnose šiaudų.

Ji eina palei upės vingį. Už kampo gatvėje miesto žiburiai dar dega, nors dauguma miestiečių jau namie, miega, laukia. Patarnautojas; jis tikriausiai miega mažoje lovelėje kur nors ten, apsiklojęs iki kaklo, kambaryje šildymas nustatytas taip, kad rytą pats įsijungtų. Visame mieste visi žmonės užantspauduoti miego namuose, jų stogai, ką tik nubarstyti baltu sniegu, vėl pajuoduos, kai rytą juos nuplieks saulė. O toji moteris, ta, kur prie mirusio vyro kapo. Jei ji šiąnakt prie kapo, ji vilki didelę aveną, pirštines ir šaliką ir atsinešė tokį šildytuvą, kaip stovyklautojai vežasi atostogų, ir nuo jo kylanti šiluma nušviečia kapines ir jų medžius, jų visos šakos plikos ir apledijusios, spygliuotos ir apledijusios.

Ant šaligatvio priberta smėlio. Jaučia jį po kojom. Virš jos – speigas ir tuščias dangus. Ji pakelia ranką ir nubarsto šerkšną nuo medžio šakos prie pat mašinų aikštelės automato. Šakelė rankoje apaugusi kietai uždarytais pumpurais. Ji paleidžia ją šauti atgal, ir nuo medžio į visas puses pažyra šerkšno kristalai, kaip vanduo nuo šuns.

Mašinų aikštelės automato laikrodis apšarmojęs ir apšviestas iš vidaus. Ji patrina jį sušalusia ranka. Dvi keturiasdešimt šešios ryto. Ji atsiremia į turėklą ir klausosi. Nieko, tik upė, o kažkur toli kažkas šūkauja ir dainuoja, švenčia. Ji kiečiau susisupa į paltą ir susikiša rankas į kišenes. Sudegusi žvakė; dešimt svarų; kažkieno atsitiktiniai trupiniai ir dulkės.

Ji pradeda eiti, bet kur, pati nežino kur.

Gatvė tuštut tuštutėlė, tik vienas žmogus kitapus eina jos link. Jis vedžioja du Džeko Raselo terjerus tamsoje trečią valandą Kalėdų rytą.

Čia bus kas nors nutikę, pamano ji prasilenkdama su juo.

Tamsoje jo veido neįžiūri. Linksmų Kalėdų, brangute, šūkteli jis jai per gatvę. Gerų tau švenčių.

Žodžiai pilni atodrėkio.

Linksmų Kalėdų, atsako ji. Geriausios kloties.

Vertė Gabrielė Gailiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109375. krankt2008-02-07 01:25
geras gabaliukas. patiko.

109461. cc2008-02-08 11:40
aha.

109663. Katė :-) 2008-02-11 08:31
Švariai...

Rodoma versija 29 iš 29 
14:11:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba