ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Sekmadienio postilė

-kp-

[skaityti komentarus]

IV eilinis sekmadienis (Mt 5, 1–12)

    Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
        „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
        Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
        Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
        Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
        Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
        Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
        Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
        Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
        Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.“


    

Laimingieji vargdieniai

Gerai prisimenu savo vaikystės ir paauglystės Velykas. Kauno Prisikėlimo bažnyčią (aną, medinę, kur kas paprastesnę ir, mano akimis, jaukesnę už paminklinę) užplūsdavo žmonių minios – vyko atlaidai. Iš atėjusiųjų, netelpančių į mažutę bažnytėlę nei į menkutį šventorių, todėl besibūriuojančių anapus vartų, išsiskirdavo niekad bažnyčiose nematyti „kvadratiniai“ vyrukai išeiginiais treningais ir skustom galvom, orūs ir išsikvepinę verslo žmonės juodais paltais. Velykos – tai jų metas pasirodyti aplinkai, pasigėrėti savimi, įgyti kuo daugiau prestižo.

Ne vien tik man šie žmonės Velykų šventime atrodė įspūdingiausiai. Apie juos kalbėjo visa Lietuva. Dar – apie valdžios ir verslo vyrus, nemokančius žegnotis, buvusius ateistinės valstybės tarnus. Tų, kurie kiekvieną sekmadienį ateidavo į bažnyčią, niekas nepastebėjo. Kaip ir tų, kurie, kasdien laikydamiesi Dievo įsakymų, dorai nugyveno pilką gyvenimą, mokėsi, dirbo ir mirė atokiose miestų erdvėse. Mes visada stebėjome, mokėmės „sėkmės formulių“ ir sėmėmės „naudingų patarimų“ iš turtingų, galingų ir besistaipančių it povai.

O Jėzus pastebėjo kitus. Būtent tas pilkas mases, troleibusų, smirdančių laiptinių žmones, tuos, kurie nuošalėje. Jis jiems sakė: jūs esate palaiminti. Laimingi. Nes, neturėdami nei sočiai pavalgyti, nei gerai apsirengti, jūs turite ramybę ir laukimo džiaugsmą. Be to, jiems artimesnis kelias iki kitų palaiminimuose minimų dorybių. Mes, kvėpuojantys nuodingais valdžios spektaklio garais ir atmetantys visa tai, kas tam spektakliui nepriklauso – solidarumą, tarpusavio pagalbą, dėmesį kitam, – lyg uola atskylame nuo palaiminimų salos. Todėl prarandame ramybę, bendrumą ir pamažu pranykstame privataus niekio karalystėje, pasmerkti ir nusiminę.

Jėzaus palaiminimai vargdieniams labai akivaizdžiai rodo, kaip nuo Dievo žodžio atitolo viduramžių institucinė Bažnyčia, viena iš dviejų tuometinės valdžios leviatano galvų. Nietzsche nesuklydo – užuot leidusi žmogui kilti, tobulėti ir prasmingai panaudoti savo galimybes, Bažnyčia uždėjo jam savigraužos, moralinio mazochizmo – resentimento – kryžių, paskandindama vergų moralės liūne. Dar neseniai popiežius Benediktas XVI Lotynų Ameriką pavadino „vilties žemynu“ ir pareiškė, kad tokį jį daro Bažnyčios jėga, o ne politinė ideologija, visuomeninis judėjimas ar ekonominė sistema. Galime tam prieštarauti – Bažnyčia tuose varguolių kraštuose tikrai nebūtų išlaikiusi tokios įtakos, jei vyskupas Romero ir jo dvasios broliai nebūtų byloję išsivadavimo iš nuodėmės struktūrų vergijos dvasia ir už tai nebūtų sumokėję krauju. Bažnyčios socialinis mokymas, bendruomeninė dvasia, siekis išsivaduoti iš sąmonės vergijos – o, kaip to stinga Lietuvos tikintiesiems, kuriuos kartais patys hierarchai verčia žemintis ir pulti į savigraužą! – yra Kristaus mokslo tąsa. Palaiminimai, ginčai su fariziejais, prekijų išvarymas iš šventyklos kiemo – štai nuosekli Kristaus socialinio mokymo linija. Sekti Kristumi galėsime tik tapę savimi – atsisakę spektaklio visuomenės brukamo vyliaus ir atvirai stebėdami pasaulį. O moralinė tiesa ir dvasinė palaima priklauso ne tiems, kurie jomis manipuliuoja ir naudojasi, bet tiems, kurie jų verti.

Mažiesiems.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109397. RB :-) 2008-02-07 12:02
Ar tik nebus kp Debordo prisiskaitęs? Gražumėlis, tik regis, kad ir bažnyčia puikiai įsipaišo į spektaklio visuomenės modelį. Ypač, jei Jėzaus pamoksle po kiekvienos eilutės prasidedančios "palaiminti..." prirašytumėme "galbūt, bet greičiausiai niekada".

109585. Noė2008-02-10 11:52
Negaliu tverti juokais. Iš nuobodumo beieškodama kokių nors žinių apie vysk. Romerą, katalikų išminties skrynioje aptikau J. Sasnausko postringavimus apie lytiškumą: „Kai matome motiną Teresę, tvarstančią žaizdas, arba vyskupą Oskarą Romero, atiduodantį gyvybę už vargšus - tai ir yra brandus lytiškumas“. J.Sasnausko požiūriu, brandus lytiškumas reiškia „įveikti savo atskirumą nuo kitų teikiant gyvybę ir ją laiminant“. Negana to, tvirtina Sasnauskas, „kai matote Dievą, ką tik sukūrusį žemę arba ką tik išvydusį Jėzų, pakrikštytą Jordano upėje, ir sakantį „Tai yra gera. Aš tuo gėriuosi“ - tai yra brandus lytiškumas“. Gal žinai, Sasnauskai, kokios lyties yra Dievas? :)))))) Ir kada tu pagaliau atplėši akis nuo žemės ir pažvelgsi į dangų??
Ir tau, -kp-, patarčiau nenuvažiuoti į lankas perdėm išplečiant reiškinių ribas arba atvirkščiai - pernelyg jas susiaurinant. Vysk. Romeras laikomas kovotoju už žmogaus teises. Bet atmink, kur kovojama už žmogaus teises, ten dažniausiai pamirštamos Dievo teisės ir, vadinasi, niekas kitas nenukenčia kaip tik tos pačios žmogaus teisės. Neperlenk lazdos, -kp-.

109733. chm2008-02-12 09:25
Noė pakrovė malkų: vysk. Romerui, kun. Sasnauskui, mot. Teresei, na, ir autoriui -kp-. Kas bus kitas?

Rodoma versija 28 iš 28 
14:11:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba