ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-01 nr. 879

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZETA. Apie rašymo baimę ir malonumą (193) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Kur mano šiukšlė? (19) • DMITRO PAVLYČKO. Duona-kp-. Sekmadienio postilė (3) • ALI SMITH. Pasakojimo įkarštis (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Intelektualioji proza: personažas kaip skaitytojas (15) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (2) • MILDA ŽVIRBLYTĖ. Maratonas sapneANDRIUS ŠIUŠA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • GILBONĖ. Tiltai (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (5) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Sunkus gyvenimas, lengvas kinasFluxus perlai kiaulėms (8) • 2008 m. vasario 8 d. Nr. 6 (880) turinys (19) •

Dienoraščio fragmentai

ROMUALDAS GRIGAS

[skaityti komentarus]

    Siūlome Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento, Lietuvos sociologų draugijos garbės prezidento, Lietuvos mokslo premijos laureato ROMUALDO GRIGO dienoraščio fragmentus.


1956 metai


Lapkričio 13 d.

Sekmadienį buvom pakviesti į MU (Maskvos valstybinį M. Lomonosovo universitetą). Iš Timiriazevo žemės ūkio akademijos ir gretimo Žemės ūkio mechanizacijos instituto nuvykom aštuoniese. Susitikimo iniciatorius – Bronius Genzelis. Susirinkom septyniolika lietuvių.

Susirinkimo atmosfera dvelkė politinio „suokalbio“ paslaptimi, pavojais ir ryžtu.

Pirmiausia pasisakė čia viešėjęs Broniaus pakviestas estas. Jis kalbėjo apie savo tautiečius, tautinės vienybės būtinybę. Daug dėmesio skyrė susiklosčiusiai politinei situacijai. B. Genzelis labai rimtai akcentavo mūsų, Maskvoje studijuojančių, politinės veiklos būtinybę. Pasirodo, pasitarimas kviestas ne vien lietuvių ansamblio kūrimo klausimu. Aš pasisakiau, kad politinė veikla mūsų sąlygomis yra pavojinga, ir akcentavau legalizuotą meninės tautinės saviveiklos formą.

Visi priėjom prie bendros išvados: nors tarybiniai tankai ką tik sutraiškė sukilusius vengrus, būtų neišmintinga nepasinaudoti kad ir menkiausiu šansu realizuoti mūsų laisvės siekius.

Buvo išrinkta veikimo grupė: Genzelis Bronius, Adiklytė Aušra, Drąsutis Algis ir aš. Surašėme projektą, su kuriuo turėsim kreiptis į Lietuvos atstovybę. Be ansamblio steigimo, čia įėjo ir reikalavimas, kad lietuvių studentams būtų organizuojami susitikimai su respublikos žmonėmis. Mes norime siekti solidarumo ir neatitrūkti nuo gimtojo krašto.

Namo išsiskirstėme labai pakilios nuotaikos.


Lapkričio 14 d.

Keturiese apsilankėme Lietuvos atstovybėje. Mus priėmė atstovo pavaduotojas, rusas. Mandagiai išklausė, paskui paskambino į Lietuvą K. Preikšui. Pastebėjau, kad pastarasis iškart uždraudė bet kokį lietuvių studentų susibūrimą, juolab ansamblio kūrimą. Kvaila nuomonė. Jei mumis nepasitiki, mes galim ir be jų leidimo susiburti.

Atstovybėje sužinojome, kad lietuvių studentų saviveiklos klausimu jau kreipėsi ir Gnieseno instituto antro kurso studentė Akvilė Gureckytė – ji siūlėsi imtis choro dirigento pareigų. Tai puikus radinys!

Savijauta tokia, tarsi būčiau pajutęs atsiradusius sparnus skrydžiui ir tikros, prasmingos bičiulystės skonį.


Lapkričio 18 d.

Ši diena – viena iš prasmingiausių mano gyvenime. Nors pradžia buvo ir nekokia...

Buvo mūsų „ketvertuko“ susitarta trečią valandą susitikti prie MU bendrabučio. Tačiau nieko nesuradau. Praėjus keliolikai minučių pamačiau ateinančią irgi nusiminusią Aušrą Adiklytę. Jos kambaryje susirinkom jau kiti. Be mudviejų, buvo Galia Šulcaitė ir Gytis Vaitkūnas. Pasikalbėjom iš širdies, ko mes iš tiesų siekiam, ką galim (kas įmanoma) nuveikti, kaip veikti. Priėjom prie nuomonės, kad gaivinant nacionalinį judėjimą mums pirmiausia patiems reikia teoriškai šviestis. Pasiruošėme platesniam susitikimui.

17 val. pradėjo rinktis kiti. Pavėlavę atvažiavo Algis Drąsutis (ketvertuko narys). Bronius Genzelis, pasirodo, porai mėnesių išvykęs į Lietuvą. Susirinko apie 20 žmonių – dauguma iš MU. Atvyko ir naujoji mūsų bendražygė A. Gureckytė. Susirinkimą teko pradėti man. Žinodamas tobulai organizuotą vienas kito sekimo praktiką ir nenorėdamas pakenkti bendram reikalui, kalbėjau vien apie ansamblio reikalus. Priėjom prie bendros išvados, kad jo būtinai reikia siekti. Išsirinkom veikimo grupes: pirmoji – Aušra, Gytis ir Galia – rašo laišką Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui; antroji – Gureckytė, Ambrazevičius ir aš – eisime pas TSRS kultūros ministrą Michailovą; trečioji – Drąsutis su savo bičiuliu – tariasi dėl patalpų repeticijoms Maskvos energetikos instituto kultūros rūmuose.

Po „oficialiosios“ susirinkimo dalies visi gražiai padainavome ir pašokome. Merginos buvo sužavėtos, kad turime tiek daug ugnies ir pasiryžimo.

Paskui atėjo du estai ir du latviai. Pasitraukę nuo kitų, atviriau kalbėjomės su jais apie valandą. Bandėme sukoordinuoti veiksmus. Pasirodo, estai gerokai pasistūmėję tautinio judėjimo ir savo interesų gynimo srityje. Tyčia ar netyčia, iš jų veržėsi Pabaltijo respublikų federalizmo idėja... Estai turi ir teorinės medžiagos. Pasiūliau paskaitą apie nacionalinį klausimą išversti į rusų kalbą ir mums ją paskaityti. Sutiko.

Kai su savo bičiuliu Petru Rečiūnu grįžau į namus, pasirodo, išbuvau nevalgęs 13 valandų.


Gruodžio 7 d.

Prie mūsų naujai prisijungęs Mikšys Jonas, ištvermingoji Aušra Adiklytė ir aš vėl apsireiškėme atstovybėje. Dar tos įstaigos prieangyje kaktomuša susidūrėme su išeinančiu iš jos J. Grigoniu. Nieko mums nesakydamas, nužvelgė šaltu, nedraugišku žvilgsniu. Tarsi juoda katė būtų perbėgusi... Bet, mūsų nuostabai, Lietuvos atstovybės galva K. Gabdankas, rodos, buvo žmoniškai nusiteikęs. Iš pradžių protestavo, kodėl ansamblis burs lietuvių studentus iš visų Maskvos institutų. Paskui nusileido. Netgi pasiūlė ansamblio vadovą – mes atsisakėme, motyvuodami tuo, kad jau esame su konkrečiais asmenimis susitarę. Tada pasiūlė repeticijoms atstovybės salę ir šiek tiek finansų. Gal būtų buvę gerai, bet repeticijoms vienos patalpos aiškiai mažai. O kur dar inventoriaus klausimai? Tokį netikėtą „dosnumą“ aš supratau kaip naują taktiką įvertinant mūsų atkaklumą ir siekimą neprarasti galimybių mus kontroliuoti.

Ateinantį sekmadienį steigiamasis ansamblio susirinkimas!

Jaučiu, kad mano elgesys kertasi su partiškumu. Tasai susidvejinimas mane slegia, drasko iš vidaus. Įspūdis toks, tarsi siekčiau uždrausto vaisiaus iš anksto žinodamas, kad esu panašus į Adomą, kuris ugniniu kalaviju bus varomas į pragaro kančias... Stiprinu save mąstydamas apie tai, kad mūsų ansamblis Tau, Tėvyne, turi atnešti vaisių, tegu ir kuklių. Jis padės Tavo dvasia auklėti Tavo vaikus. Jis leis garsiai, įveikiant vergo jausmą, tarti Tavo vardą, dainuoti Tavo dainas ir šokti Tavo šokius. Jis bus Tavo ir tarnaus tiktai Tau...


Gruodžio 10 d.

Steigiamasis susirinkimas įvyko!

Susirinko 76 lietuviai studentai (Maskvoje jų apie 130). Tiek maždaug jų ir tikėjausi. Tai buvo 32 aukštųjų mokyklų atstovai. Susirinkimo pradžia buvo jaudinanti, iškilminga – prasidėjo plojimais... Kalbėjau truputį jaudindamasis, ir kalbėjau tik apie ansamblį. Gytis Vaitkūnas kalbėdamas kritikavo atstovybę. Galia Šulcaitė – apie ryšius su estais ir latviais. Jiems kalbant vėl jaudinausi, tvirtai žinodamas, kad tarp mūsų yra tų, kurie viską girdi ir viską kam reikia praneša. Be mūsų, organizatorių, kalbėjo ir daugelis kitų.

Į kuriamo ansamblio (teisingiau – mūsų tautinės bendrijos) komitetą rinkom po vieną nuo kelių institutų. Išimtį padarėm Galiai Šulcaitei – ją išrinkom papildomai, be konkurencijos. Komiteto sudėtis tokia: Achenbachas – Lengvosios pramonės institutas; Burneika – Valstybinis teatro meno institutas, Čaikovskio konservatorija, Mažojo akademinio teatro studija; Cibulskas – Statybos ir Staklių institutai; Čepaitis Virgilijus – Gorkio literatūros institutas; Gapševičius – Žuvininkystės institutas; Grigas Romualdas – Timiriazevo ž. ū. akademija, Ž. ū. mechanizacijos institutas, Vandens ūkio institutas, Plechanovo liaudies ūkio institutas; Narūnas – Kinematografijos, Bibliotekininkystės, Žemėtvarkos institutai; Pimpė Eugenijus – Maskvos energetinis, Baumano technologijos, Geodezijos, Poligrafijos institutai; Vaitkūnas Gytis – Lomonosovo valstybinis universitetas; Viturytė Aldona – Pedagoginis institutas.

Komiteto posėdyje patikslinom veiksmų programą, bandėm pasiskirstyti pareigomis. Mane išrinko komiteto pirmininku. Mišriam chorui pasisiūlė vadovauti A. Gureckytė, šokiams – baletmeisteris Juozas Gudavičius. Dėl pastarojo mes ypač nudžiugome, nes tai jau pripažintas, Lietuvos respublikos nusipelniusio meno veikėjo vardą turintis asmuo.

Mūsų nedidelis būrelis entuziastų – komiteto narių ir keletas kitų – draugiškai pavakarieniavome restorane. Visiems reikėjo artumo... Netgi dainavome. Norėjome tame pačiame viešbutyje, kur ir restoranas, susitikti su Urugvajaus lietuviais, bet jie jau buvo išvykę. „Užklydome“ dar ir į netoliese esančią Čaikovskio konservatoriją. Čia tiesiog ant laiptų sutikau Algį Žiūraitį. Iš kitų konservatorijos lietuvių reakcijos supratau, kad jis nuo jų tarsi yra atsiribojęs. Tačiau išdrįsau jį užkalbinti. Pasakiau jam apie šios dienos įvykį ir paklausiau, ar nenorėtų prie mūsų prisijungti. Atsakė, kad ne – esąs labai užimtas.

Sėdėdamas nedidelėje konservatorijos bendrabučio salikėje, kur vyko susitikimas su violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, aš pagalvojau: kokie šaunuoliai yra Gražina Stanionytė, Aldona Radvilaitė, Birutė Almonaitytė, Paulius Juodišius, Leopoldas Digrys, Romualdas Kulikauskas. Visi jie iš karto, nedvejodami pasiūlė savo paslaugas mūsų sambūriui.

Važiuodamas per Maskvą į savo bendrabutį, mąsčiau apie tai, kad mūsų tautinis judėjimas įgauna vis platesnį mastą. Kad jis liejasi iš vidaus, tarsi kokia pritvinusi ir pro užtvanką besiveržianti upė. Kad jis pagaliau įgauna legaliai įformintą ir stabilesnę vagą... Širdyje buvo ir džiugu, ir neramu... Neramu dėl užsikrautos atsakomybės – ar pakelsiu?


Gruodžio 25 d.

Prisiminiau tą nuostabią Kalėdų tradiciją švęsti Kūčias. Išsiilgau jų. Išsiilgau to laukimu alsuojančio vakaro, iškilmingos valandos... Išsiilgau šližikų, aguonų pieno, barščių su grybais, plotkelių ir to jaudinančio visų dvasinio suartėjimo...

Septyneri metai, kai aš jų nebešvenčiu...

Bet mano akyse tebestovi eglutė! Nors ir papuošta popieriniais papuošalais, tokiomis pat dirbtinėmis saldainių imitacijomis, kukli, bet tikrą savotišką dvasingumą skleidžianti eglutė. Kaip ji pakeldavo visų mūsų nuotaiką! Kiek ji suteikdavo žavumo mūsų gyvenimui!

O rarotai (Bernelių mišios)! O kalėdinės apeigos bažnyčioje! Dieve mano, kaip pasiilgau anos namų ramybės; to nerūpestingo, gal materialiai skurdaus, bet sielai turtingo vaikystės gyvenimo! Tai buvo lyg sapnas. Amžiams išnykęs, jokia galia nesugrąžinamas anų metų sapnas...

Dabartinės dienos? Jauti, kaip sunkėja mintys, lyg švinu galva pildytųsi...

Šiandien buvau Teatro meno institute, aplankiau tautiečius. Vos suradau jų bendrabutį, kažkur pasiklydusį tarp apirusių namų ir prišiukšlintų kiemų. Būsimieji aktoriai ir meno veikėjai koridoriumi vaikštinėjo su trumpikėmis, su neskalbtais chalatėliais, sklido kepamų blynų kvapas ir fortepijono garsai... Mano tautiečių kambaryje daug lovų, bet jos visos sujauktos, jokios tvarkos. Keista... Labai keista, kaip menininko siela gali gyventi ir brandinti grožio pajautimą štai tokiame urve.

Aplankiau ir Konservatoriją. Joną Jocių ir Aloyzą Končių radau namuose. Tačiau su jais nesuradau bendros kalbos... Nustebino arogancijos kupina Jocio laikysena.


1957 metai

Sausio 3 d.

Naujuosius sutikom Lietuvos atstovybėje. Susirinko apie 100 žmonių. Labai įvairi publika, pradedant rašytoju Usačiovu ir baigiant triukšmadariais iš Kinematografijos instituto.

Šalia atstovybės vadovo K. Gabdanko sutarę pasodinome viliokę merginą. Jos „kavalierius“, turbūt pats savimi netikėdamas, gerokai kauštelėjo... Gražiai kalbėjo apie brolius tautiečius, gimtąjį kraštą, apdairiai nepamiršdamas pašlovinti šauniosios partijos ir tautų draugystės...

Pasakiau ir aš kalbą, beveik programinę, bet ideologiškai subalansuotą... Kalbėjau besikuriančio ansamblio vardu. Pabrėžiau, kad jo idėja nesiremia vien saviveiklos uždaviniais, lietuvių liaudies meno propagavimu. Ansamblis padės mums suartėti, susiburti. Nesvarbu, ar tu būsimasis inžinierius, agronomas, artistas, pedagogas... Svarbu, kad mus glaudžiau jungs savos Tėvynės idėja. Jungs bičiulystė, kuri patvaresnė už materialinę naudą, reikalingesnė išgyvenimų valandomis... Todėl tegu savo sparnus skleidžia prasminga draugystė. Panašiu šūkiu pasiūliau tostą už Naujuosius.

Linksminomės iki 8 val. ryto! Buvom priversti, nes nakties metu Maskvos transportas būna numiręs.

Buvo labai puikių žmonių. Gaila, daugelis jų iškart po vidurnakčio ir išvažiavo. Nors bendro Naujųjų sutikimo idėja buvo viliojanti, organizacine prasme vakaras man labai nepatiko. Šiaip ar taip, tai laimėjimas.


Sausio 6 d.

Vakar buvau pas Lomonosovo universiteto bičiulius. Ilgai kartu su estais ir latviais kalbėjomės, diskutavome. Kažkuris pasakė, kad dėl maištaujančių studentų uždarytas Sverdlovsko universitetas. Lomonosovo universitete kai kurių fakultetų visuose kursuose esama slaptų ir pačių studentų suorganizuotų apmokamų seklių. Estai pasigyrė, kad jų respublikoje iki 80% aukštose sferose dirbančių asmenų savo mąstymu yra mums artimi. Mes, lietuviai, kritiškesni ir tokių žmonių tose sferose įžvelgiame vos 15–20%.

Bronius Genzelis papasakojo įdomių dalykų iš savo viešnagės Lietuvoj... Paskutiniame Lietuvos KP CK plenume Mečislovas Gedvilas iš tribūnos viešai pasakęs, kad jis apgaudinėjo lietuvių tautą... Bet kad taip elgtis jis buvo verste verčiamas ir kad tai buvusi jo vienintelė išeitis. Pirmasis sekretorius A. Sniečkus irgi atgailavęs. Kalbėjęs apie tai, kad iki šiol buvo ignoruojami nacionaliniai papročiai, jausmai, interesai... Plenume buvo atstatydintas CK sekretorius rusas Afoninas, kuravęs kadrų reikalus. Buvo iš darbo atleisti ir keletas generolų, taip pat keletas MVD (Vidaus reikalų ministerijos) pulkininkų, įvairiose ministerijose dirbusių kadrų skyrių viršininkais. Buvo atstatydinti ir keletas vadinamųjų Lietuvos mokslininkų... Buvo sukritikuota praktika, kai CK posėdžiuose sėdėdavo žmonės iš KGB ir MVD, į kurių pareigas įeidavo stebėti pasisakymus ir juos vertinti. Faktiškai tai jie ir tvarkydavę visą svarstomų reikalų eigą.

Pas Bronių Genzelį kalbėjome ir apie tai, kokia linkme dabar eina literatūra, teatras, spauda... Kas tas socialistinis realizmas? Kur toji nacionalinė laisvė, jei mūsų respublikų dabartiniai vadovai nuolankiai susitaiko su vedama nutautinimo politika? Kaip suprasti deklaruojamą žmogaus intelektualų brendimą, jeigu daugybė temų išlieka kategoriško draudimo zonoje? O mes? Mes gi nepasisakom prieš internacionalizmą, prieš socializmą. Bet kodėl mes, kurie rodome aktyvesnę iniciatyvą, iškart „stumiami“ į proletarinės revoliucijos priešų stovyklą?

Kalbėjome ir apie tai, kad esminius reikalus tvarko žmonių grupė (partinis ordinas), kurią galima pavadinti klika. Jeigu įvyktų koks nors rimtesnis socialinis perversmas, turbūt neliktų nė vieno iš jų per demonstracijas nešamų portretų... Bet šitaip kaip dabar tęstis irgi ilgai negali. Na, dvejus, ketverius, na – penkerius metus... Tas pučiamas burbulas yra sunokęs sprogti!

Vieningai sutarėme, kad mūsų judėjimo programa tokia: tegyvuoja Pabaltijo socialistinių respublikų sąjungą! (Žinoma, kol kas TSRS sudėtyje...)

Vakar (šeštadienį) Vytas Ramanauskas (atsakingas už mūsų ūkinės veiklos sritį) buvo Lietuvos atstovybėje atsiskaityti už Naujųjų metų banketą... Ten jam teko atlaikyti visą atstovo K. Gabdanko krušos laviną. Dėl ko mes tik nebuvom kaltinami? Ir dėl 14 sudaužytų lėkščių, ir dėl to, kad su atstovybės partorgu nekalbėjome rusiškai, ir dėl to, kad į jį buvo sviestas butelis (!), ir t. t., ir pan. Deja, tai buvo... tiesa. Mano pasiūlymu tą naktį vieną iš triukšmadarių (teatrologą Mažeiką) buvome užrakinę net į vonią... Taigi, įsitikinom, kad vienas ar du deguto šaukštai gali sugadinti visą medaus statinę... Lietuvos TSR atstovas dar pridėjo, kad jis buvęs teisus nenorėdamas mums leisti Naujuosius sutikti atstovybės įstaigoje.


Sausio 15 d.

Pradėjau atostogas gerokai anksčiau nei įprasta, atsidūręs Kaune, Žemės ūkio akademijos studentų mokslinėje konferencijoje.

Nepatiko man Kaunas... Ne tik kalbėsenoje, bet tiesiog sienose įsigėręs apsidraudimas, nuolankumas aplinkybėms, minties ribotumas. Gal dėl to, kad ne su tais, kurie kitaip mąsto, susitikau? Nors visi stebėjosi mūsų įsteigtu ansambliu, pačia Maskvoje studijuojančių lietuvių susibūrimo pastanga.

Kaune sutikau Stefą Lingevičienę. Ji pasirodė labai nuoširdi, kaip ir anksčiau – besirūpinanti savo auklėtiniais, ypač manimi. Dabar dirba LKP Tytuvėnų rajono komiteto antrąja sekretore ir, jeigu reikės „gelbėtis“, pažadėjo per vasaros praktiką priimti mane į rajono instruktoriaus pareigas. Širdimi jaučiu: gelbėtis reikės... Ir ne tik dėl savęs – dėl visų mūsų dabar bendro reikalo (tautinio judėjimo). Sužinojau Kauno demonstracijos tų atmintinų Vėlinių dieną detales. Apie taikytas represijas. Apie iš studijų išmestus studentus... Pasirodo, ir Vilniuje lapkričio 2 d. prieš vidurnaktį buvo studentų demonstracija. Ji ėjo nuo autobusų stoties, pro Aušros vartus. Ją apsupo milicija ir MVD daliniai... Vien iš Pedagoginio instituto buvo suimta 12, daug išmesta iš studijų. Jie nešė šūkius: „Solidarumas Vengrijos revoliucijai!“, „Šalin rankas nuo Vengrijos!“

Negalima sudėjus rankas sėdėti! Negalima...


Vasario 14 d.

Mūsų ansamblio valdybos nutarimu organizavome susitikimą su Lietuvos vyriausybe (beje, tokių susitikimų organizavimas buvo vienas iš mūsų veiklos priedangos, jos legalizavimo uždavinių). Į Lietuvos atstovybę atvyko J. Paleckis (Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas), A. Sniečkus (LKP CK pirmasis sekretorius) ir M. Šumauskas (Ministrų Tarybos pirmininkas). Mūsų, t. y. studentų, buvo gal apie 60.

Susitikimą pradėjo A. Sniečkus. Kresnas, griežtas, netgi atšiaurios išvaizdos žmogus. Mes nebuvome pasiruošę iš karto užduoti klausimų. Todėl jis leido J. Paleckiui (kuris šalia rūstaus Sniečkaus atrodė labai paprastas, netgi savas) pakalbėti apie įvykusį Lietuvos rašytojų sąjungos plenumą. Kalbėjo ryškiai žemaičiuodamas. Minėjo, kad plenumas praėjo puikiai, atgal į sąjungą buvo priimti amnestuoti rašytojai, pavyzdžiui, Inčiūra, taip pat ir iš Brazilijos reemigravę lietuvių rašytojai... Krito į akis tai, kad J. Paleckio kalba buvo labai jau elementari, mintimi siaura ir, tarsi dėl gelbėjimosi, prisodrinta priežodžių. Buvo apsivilkęs pilku kostiumu, pilkais marškiniais, bet pasirišęs tautinį kaklaraištį. Kažkas jam uždavė klausimą dėl literatūrinio palikimo. Sniečkus valdingai pažvelgė į Paleckį:

– Gali ir apie tai studentams pasakyti...

Paleckis kažką trumpai atsakęs atsisėdo. Ir kaip nuskriaustas ar įskaudintas vaikas per visą susitikimą nebeištarė daugiau nė žodžio.

Premjeras Šumauskas kažkodėl kalbėjo tik apie žemės ūkį. Būdamas apkūnus, su dideliu išpampusiu pilvu, jis prieš mus, studentus, išstovėjo visą valandą. Sniečkus aktyvino auditoriją domėtis kaimu, kolūkiais, tačiau mūsų publika tuo aiškiai bodėjosi. Kol Narūnas (iš Kinematografijos instituto) įmetė į vos rusenantį laužą sausų žagarų:

– Kolūkiai tokie, kad ir per dešimt metų neišbris iš vargo...

To pakako, kad Sniečkus prarastų pusiausvyrą. Pradėjo nuo to, kad tokie žodžiai yra socializmo priešų žodžiai... O baigė tuo, kad, jo nuomone, dalis Lietuvos studentų yra veikiami priešiškų socializmui jėgų... Man dingtelėjo mintis: ar tik nebus Sniečkus informuotas ir apie tikrąsias mūsų nuotaikas. Taisydamas padėtį, įsiterpiau:

– Kažin ar studentai prieš socializmą...

Bet Narūnas neleido man užbaigti, irgi neatsilikdamas, aiškiai laviruodamas:

– Pas mus tokių nėra!

Žinoma, buvo prasilenkta su tiesa ir tą įsidėmėjo Sniečkus. Jis vėl susierzino, įsijautė. Kalbėjo apie tai, kad bus sugriežtintas priėmimas į aukštąsias mokyklas – bus įsileidžiami tik politiškai patikimi jaunuoliai. Susidirginęs kalbėjo apie vykstančią ideologinę kovą.

– Ji vyks ir toliau... – vėl dviprasmiškai įsiterpiau.

O jis pateikė konkretų pavyzdį: apie Dailės instituto studentą, pavarde Tarabilda, užsikrėtusį buržuazinio nacionalizmo dvasia. Jo kambaryje buvo apgyvendintas kitas studentas, anot Sniečkaus, baigęs karinę tarnybą, ten buvęs politiniu darbuotoju(!). Tarp jų vyko begaliniai ginčai, brendo sunki atmosfera. Kartą Tarabilda, pamatęs kambario draugą skaitant knygą apie F. Dzeržinskį, neiškentė ir, išplėšęs iš jos puslapių gniūžtę, demonstratyviai nunešė ją į išvietę. Pagaliau abu susimušė... Sniečkus suminėjo, kad yra studentų, kurie kelia klausimus apie gatvių pavadinimų pakeitimus ir paminklus kunigaikščiams.

– Ne jiems, ne Tarabildoms bus duodama valia spręsti tuos klausimus, – labai piktu tonu kirto Sniečkus.

Ir čia pat pažymėjo, kad visai neblogai būtų laikyti Lietuvos atstovybėj atskirą asmenį, kuris užsiiminėtų Maskvoje studijuojančių lietuvių reikalais. Esą klausimas apie jaunuosius inteligentus aštrėja...

Įsijautęs į iniciatoriaus vaidmenį, iškėliau klausimą apie mūsų ansamblį, apie tai, kad apie jo organizavimą iš Lietuvos gavome labai jau pasyvų atsakymą... O Sniečkus nukrypo nuo tiesaus atsakymo ir papasakojo atsitikimą su lenkų saviveikla Vilniaus universitete, jie demonstravo savo nacionalizmą. O jeigu ir mes tokie užsispyrę, kad su mumis taip neatsitiktų, jie patys (t. y. valdžia) parinksią mums ansamblio vadovą... Aš pasakiau, kad ansamblio organizavimo klausimai jau suderinti su oficialiomis institucijomis Maskvoje. Kad ansamblis jau funkcionuoja, kad yra jau choro ir šokių vadovai ir kad mums reikalinga tik moralinė ir kai kuri materialinė parama (tautiniai kostiumai, muzikiniai instrumentai). Sniečkus buvo priverstas nusileisti. Švelnindamas atmosferą visų vardu išreiškiau padėką už įvykusį susitikimą ir palinkėjau, kad daugiau tokių būtų ir ateityje.

O Sniečkus, į tai atsakydamas, gana piktai sukritikavo atstovybės vadovą K. Gabdanką (greičiausiai dėl išsprūdusios iš jo rankų mūsų kontrolės) ir visus pakvietė... arbatos. Nėra ko sakyti: tuo poelgiu buvome didžiai nustebinti. O ir stalai mums, pusbadžiu gyvenantiems studentams, pasirodė gausiai nukrauti. Arbatą su mumis gėrė ir mus stebėjo visa vyresnybė. Nors alkoholinių gėrimų nebuvo, mes išdrįsome sudainuoti keletą lietuviškų dainų. Čia, prie stalų, atmosfera buvo pakankamai draugiška, jauki. Atsisveikinant šeimininkai padavė mums rankas. Pasistengiau dar kartą padėkoti ir už oficialiąją, ir už šitą šiltesnę susitikimo dalį.

Į bendrabutį grįžau 2 val. nakties. Turėjau laiko pamąstymams...

Mūsų, t. y. Maskvos lietuvių studentų, judėjimas sukėlė daug nerimo, susirūpinimo Lietuvos valdžiai. Mūsų atkaklumas ir organizuotumas po Vengrijos, po Vilniaus ir Kauno įvykių tapo jiems papildoma, skaudančia rakštimi. Betgi jau vien tai yra mūsų laimėjimas! Ir aš įsitikinęs: mano partinis bilietas tampa ne tik puikia priedanga mūsų judėjimui, bet ir didesnio pasitikėjimo mandatu ne tik respublikos valdžios, bet ir visų tų įstaigų, kurias be paliovos šturmuojame, akyse.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109352. Balys2008-02-06 18:24
Taigi, estų nuomonė, kad jų respublikoje buvo iki 80% aukštose sferose dirbančių asmenų su tautiniu mąstymu, turbūt reali, nes jie visur daug drąsiau reiškė ir reiškia savo tautiškumą. O mes, lietuviai „kritiškesni ir tokių žmonių tose sferose įžvelgiame vos 15–20%". Taigi, kad taip, daug kur nuolankesni. Bet kai niekas nebetrukdo aukštose sferose prabilta apie drąsos įvaizdį.

109388. baliui2008-02-07 10:20
nesamone baly - estai yra taip su piterio ruseliais biznelius ir kultura pavare, kad net koktu nuo ju prorusiskumo. O visa kita tik bobiskom galvelem dulkinti. Prisimink zUroffa.

109421. > 109388. baliui2008-02-07 18:14
Anais laikais teko keletą metų būti Estijoje, todėl nemanau, kad str. nurodyti estų duomenys, kaip sakai yra nesąmonė. Jų tautinę dvasią palaiko suomiai. Žinoma, estų prekeiviai yra - prekeiviai.

109476. zb2008-02-08 19:52
Ir į partiją be muilo lindo, ir kovotoju save laikė.

109589. > zb2008-02-10 14:28
Nebūtų buvę tokių kovotojų kaip Grigas, būtume likę be savitumo paveldo.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:11:29 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba