ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-29 nr. 974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GABRIELĖ KLIMAITĖ. Menas ir jo žmonės (12) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jei filisteriai krykštautų (9) • THÉRÈSE DELPECH. Vakarų saulėlydis (6) • TIM ADAMS. Ar elektroninės knygos pranašauja didžiosios kūrybos pabaigą? (7) • ARVYDAS MACIULEVIČIUS. Istorija – menas ar mokslas? (19) • DONALDAS STRIKULIS. Kunigas, poetas ir fizikas (2) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (8) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Bekraštis paplūdimysJOLANTA SEREIKAITĖ. Eilės (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Kiek poezijos galės iškęsti Aidas Marčėnas? (29) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimo dramų gliaudymas (7) • KRISTINA AITMANĖ. Svetimi ir savi (11) • STASYS LIPSKIS. Kad seneliai su anūkais neprasilenktų (3) • STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Bažnytinis chorasAUŠRA KUNDROTAITĖ. Amoralus menininkas. Menininkas amoralus (3) • KOTRYNA ŠLAPŠINSKAITĖ. Lietuviška žiema (4) • AIRA NIAURONYTĖ. Eilės (6) • ASTRIDA PETRAITYTĖ. Iš mažlietuviškosios kolekcijos lobių (3) • dar yra miglotoji logika, sakyčiau (727) • o dėl ko čia viskas? (425) •

Kunigas, poetas ir fizikas

DONALDAS STRIKULIS

[skaityti komentarus]

Keistokas derinys?! Atrodytų – kas sieja kunigą Juozą (Juozapą) Dobužinskį, poetą Oskarą Milašių ir fiziką Albertą Einsteiną?

Tai tikra istorija, įvykusi beveik prieš devyniasdešimt metų, XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, toli nuo mūsų krašto – Italijoje ir Prancūzijoje. Istorija – sunkiai įtikima ir beveik nereali, jeigu ne laiškai ir dokumentai. Besižvalgant po Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus lobynus, į rankas pateko įdomūs raštai. Tai šiandien mažai žinomo kunigo Juozo Dobužinskio laiškai iš Genujos ir Paryžiaus prelatui Aleksandrui Dambrauskui į Kauną. Iš pradžių verta nors trumpai susipažinti su šios istorijos personažais.

Alberto Einsteino nebūtina pristatinėti. Oskaro Milašiaus (1877–1939), poeto, filosofo, diplomato, visuomenės veikėjo, giminės šaknys siekia dar XV amžiaus vidurį Gardino paviete. Pirmą kartą giminės pavardė paminėta karaliaus Kazimiero Jogailaičio raštuose 1446 metais. Taip pat vienas Milošas žinomas iš 1489 metų dokumento, kai Bresto muitinėje sumokėjo 6 grašius rinkliavos. Išlikęs 1803 metų Rusijos imperatoriaus Aleksandro I raštas, išduotas Lietuvos artilerijos majorui Kazimierui Milošui. Giminė daugiau žinoma Baltarusijoje, Mogiliavo gubernijoje, kur ji nuo 1802-ųjų daugiau kaip šimtą metų valdė Čerėjos dvarą. 1831 metų sukilime pasižymėjo Artūras Milošas ir buvo apdovanotas auksiniu kryžiumi „Virtuti Militari“. XIX amžiaus pradžioje Mogiliavo Juzefas Milošas jau žinomas Kauno paviete, nuo 1833 metų – Vilniaus paviete. Milošų giminė, kaip ir dauguma lenkų ir lietuvių bajorų giminių, dalyvavusių 1831 ir 1863 metų sukilimuose, turėjo daug vargo, įrodinėdama savo bajorišką kilmę.

Dobužinskių giminė yra žinoma iš XVI amžiaus pradžios ir pirmą kartą paminėta 1532 metais. XVIII amžiuje ji išsiskaidė į kelias atšakas. Juozas Dabužis (Dabužinskis, Dobužinskis) – kunigas, rašytojas, redaktorius, lietuvybės skleidėjas – gimė 1878 metų kovo 10 dieną Panevėžio apskrityje, Šeduvos valsčiuje. 1902 metais baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Vikaravo Dotnuvoje, Kaltinėnuose, Josvainiuose. Nuo 1911 metų Kauno kalėjimo kapelionas ir Šv. Kazimiero draugijos sekretorius. Dar amžiaus pradžioje J. Dobužinskis pradėjo bendradarbiauti „Lietuvos ūkininke“, „Nedėldienio skaitymuose“, „Vienybėje“, „Viltyje“. Dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiais: J. Ačas, Makliorius, J. Žvygas, D. Žvygas. Išleido keletą religinių knygelių: „Darbininkų tėvas“ (vysk. Kettelerio biografija, 1906), „Kooperacijos žiedai“ (1910), „Pasnikas“ (1911), „Visų tautų tikėjimas ir Dievas“ (1911), „Kokią įtekmę daro alkoholis į augalus ir gyvulius“ (1913).

Nuo 1913 metų pradžios buvo paskirtas vikaru į Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, prie kurios tuo metu ypač aktyviai veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Tačiau vos už kelių mėnesių buvo perkeltas į Vilnių dirbti gana pasaulietinio darbo „Vilties“ redakcijoje, kurioje jau darbavosi kunigas Feliksas Kemėšis. „Viltyje“ neužsibuvo. Savotiškos kūrybinės ir finansinės redakcijos problemos ir, svarbiausia, I pasaulinis karas privertė talentingą kunigą emigruoti į JAV. Čia jis klebonavo Niuarke, Niujorke; aktyviai bendradarbiavo Bostono lietuvių laikraštyje „Darbininkas“. Jau 1918 metais buvo išrinktas į JAV lietuvių tautos tarybą Lietuvos Nepriklausomybei remti. 1919 metų gegužės mėnesį paskirtas Lietuvos valstybinės delegacijos Lietuvos Nepriklausomybei remti nariu Paryžiaus taikos konferencijoje, vėliau Genujos konferencijoje (ten ir susipažino su O. Milašiumi). Į Lietuvą J. Dobužinskis grįžo 1923 metais; klebonavo Mažeikiuose, Telšiuose, nuo 1927-ųjų – Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kapitulos kanauninkas. Gana keista, bet nėra jokių žinių, kad kunigas J. Dobužinskis būtų bendravęs su garsiu savo bendrapavardžiu, o gal ir giminaičiu dailininku Mstislavu Dobužinskiu, kuris 1932 ir 1933 metais, komandiruotas vyriausybės, keliavo po Žemaitiją ir savo piešiniuose užfiksavo daugybę to regiono bažnyčių, altorių, kryžių, koplytstulpių ir pan., lankėsi savo protėvių dvarvietėje Dabužių kaime. Milžiniškame dailininko archyve taip pat nėra jokių duomenų ar bent užuominų apie kunigą.

Deja, J. Dobužinskis labai trumpai klebonavo Telšiuose. Netrukus susirgo džiova, persikėlė gyventi į Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios altariją, ten ir mirė 1934 metų birželio 22 dieną.

Tačiau grįžkime į mūsų istorijos pradžią – į lemtinguosius 1919-uosius, kai sunkiais pokario metais iš pagrindų keitėsi Europos politinis žemėlapis, ekonominė padėtis ir t. t. Minėtoji Paryžiaus taikos konferencija su pertraukomis vyko 1919 metų sausio 18–1920 metų sausio 21 dienomis. Jos tikslas buvo parengti ir pasirašyti taikos sutartis tarp I pasauliniame kare kariavusių valstybių. Įdomu tai, kad tuometinė bolševikinė Rusija į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos delegacija buvo sudaryta iš dviejų grupių – etnografinės Lietuvos ir JAV lietuvių. Pirmojoje buvo M. Yčas, T. Narutavičius, P. Klimas ir kt.; Amerikos lietuviams atstovavo J. Žilius, B. K. Balutis ir J. Dobužinskis. Visai delegacijai vadovavo A. Voldemaras, o jos sekretorius buvo O. Milašius.

Tikėtina, kad būtent konferencijos metu J. Dobužinskį su O. Milašiumi supažindino kunigas Vilimavičius, kuris dar 1918 metais atvyko iš Amerikos į Paryžių. Pastarojo dėka O. Milašiui buvo pasiūlyta dirbti Lietuvos delegacijoje. Po daugelio metų (apie 1934-uosius) prisiminęs tas dienas P. Klimas rašė: “Lietuvos delegacijai, maža teturėjusiai ryšių Paryžiuje, Milašius buvo lyg iš dangaus nukritęs lobis [...], darbavosi nuo ryto ligi vakaro. Būdamas puikus stilistas, greitos orientacijos ir aštraus proto, Milašius kartu turėjo retą sugebėjimą labai tiksliai ir sklandžiai formuluoti savo mintis visais klausimais. [...] Milašius laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, italų, ispanų kalba. Atstovybėje Milašius buvo visų didžiai gerbiamas kaip neeilinis žmogus. Tačiau kartu visi laikėsi nuo jo lyg per tam tikrą atstumą, lyg bijojo - nei atspėsi pasakyti, kas jam patiktų, nei žinosi ką paklausti... O patsai Milašius mėgdavo kartais pasišnekėti su diktografais, sargais ir apskritai buvo demokratiškas, nors save laikė kunigaikščių kilmės.” 1920-1925 metais jis buvo pirmasis Lietuvos Respublikos atstovas (chargé d’affaires) prie Prancūzijos vyriausybės. Galbūt dėl to jis ir pasirašinėdavo - Oskar Vladislav de Lubicz-Milosz.

Kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų laiškuose, kunigas J. Dobužinskis gana greitai surado bendrą kalbą su poetu O. Milašiumi. Įdomu tai, kad juos siejo ne tik diplomatiniai reikalai ar poetinės vingrybės, bet ir tai, kad jų giminių herbai buvo vienodi - Herb Lubicz!

Savo laiške iš Genujos (1922 metų kovo 24 dieną) prelatui A. Dambrauskui kunigas J. Dobužinskis rašo (čia ir toliau kalba netaisyta - D. S.):

Didžiai Gerbiamas ir Brangus Prelate!

Vokiečių mokslinčius Einštein savo naujomis teorijomis visatos mekanikoj sukėlė ant kojų visus Vakarų Europos mokslinįkus - metafizikus ir matematikus.

Šiomis dienomis jis konfermoja su visa eile mokslinčių francūzų.

Einšteino garbe nor pasidalinti mūsų Atstovas Paryžiuje p. Miloš-Milašius. Einšteinas esą vien sunaudojęs p. Milošo mintis, kurias jis dėstė dar 1916 m. gruodžio sąsiuvinyj “La Revue de Hollande”. Į tai atkreipėme visų čia žymesnių mokslinčių domę. Jei tikrai pasirodys, kad Einšteino formulos savo pirmapradžią yra gavusios iš p. Milošo minčių, tai tikrai trumpu laiku turėsime savo Koperniką XX am. - ir tą sunaudosime lietuvių ir Lietuvos garbei. Reikia tikėtis, kad žydai ne norės mažinti savo vientaučio Einšteino garbės, tad rupinsis prirodinėti Einšteino savystovumą.

P. Milošas siunčia Gerbiamam Prelatui savo veikalą “La Confession de Lemuel”, kur padėta ir minėtą straipsnį iš “Le Revue de Hollande: ”Epitre a Storge" - sykiu su tuo įdedu “Information” iš 3. III “Copernic el Enstein” - Visa francūzų spauda Einšteiną kelia į padanges, vadindama jį Newton XX amžiaus! - Čia pat “Figaro”: La Vielitteraine apie p. Milošo poeziją.

Brangindamas Gerbiamojo Prelato žodį drįstu prašyti, kad spaudoje tartumėt savo žodį apie p. Milašiaus poeziją aplamai ir apie ryšį tarp jo filozofijos ir Einšteino geometrijos -

Lietuvos politinė padėtis - labai dargama. Manau, kad Kaune tas jaučiama aštriau, kad dalykai sukasi kokiame tai užburtame rate. Iš Genuos Lietuvai teks maža gero, jei abelnai kas teks. Tik naujos Europoje [konstitucijos? - sunkiai įskaitoma - D. S.] tegalės duoti lietuviams duoti [pasikartoja - D. S.] tą, ką norime. Ir ištversime iki tam nenustatytam laikui - Dievas geras težino. Man asmeniškai atrodo, kad Lietuvą laukia toks galas: žydai įsigyvens visoj Pabaltijoje savo autonomijos teisėmis, sudarydami Valstybėse savas valstybes. Komercijos ir lobio tikslams jie, patys karštesni Rusijos patriotai ne patys rusai, padėl Pabaltiją federuoti su plačia Rusija. Tam laimins francūzai (alijantai), kad atgauti sukištus Rusijon savo miliardus! Vilniaus klausimas pasiliks pas francūzus (alijantus) rezerve deryboms lenkų su nauja Rusija.

Priimkite pareiškime širdingas pagarbus - tarnas kun. J. Dob.

Kasgi tas “Épitre à Storge”, mūsuose daugiau žinomas kaip “Laiškas Storgei”? Tai kūrinys, kurio literatūrinį žanrą apibūdinti neįmanoma; čia susipina poezija ir ganėtinai sunkiai suvokiama einšteiniška erdvės ir laiko reliatyvumo koncepcija. Lyg skaitytume metafizinį mokslinį traktatą, nors tai... poezijos kūrinys!

Maždaug tuo laikotarpiu formavosi ir A. Einsteino teorija!

“Laiškas Storgei” parašytas 1916 metais ir 1917ųjų sausį išspausdintas “La Revue de Hollande”, 1922-aisiais - poezijos rinkinyje “La Confession de Lemuel”. 1924 metais O. Milašius “Laišką” panaudojo savo kūrinyje “Ars Magna” kaip pirmąją šios metafizinės poemos dalį. “Ars Magna” pratarmėje O. Milašius pažymi, kad rašydamas “Laišką Storgei” jis “dar nežinojo nei p. Einšteino teorijos, nei paties didžiojo matematiko vardo”.

Nors J. Dobužinskis gana pesimistiškai nušvietė Genujos konferencijos darbą ir kartu Lietuvos padėtį joje, minėtoji konferencija buvo pirmoji didžiųjų pasaulio valstybių sueiga, kurioje Lietuva oficialiai dalyvavo kaip visateisė narė.

Genujos konferencija vyko 1922 metų balandžio 10-gęgužės 19 dienomis. Ji buvo sušaukta Anglijos ministro pirmininko iniciatyva Europos ūkinio atkūrimo reikalams svarstyti. Konferęncijoje Lietuva siekė, kad ją kaip nepriklausomą respubliką juridiškai pripažintų kuo daugiau valstybių. Ir Lietuvos delegacija tai pasiekė!

1922 metų gruodžio 17-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija gavo savo chargé d’affaires O. Milašiaus šifruotą telegramą, kurioje buvo pranešta, kad gruodžio 16 diną Ambasadorių konferencija, posėdžiavusi Paryžiuje, oficialiai pripažino Lietuvą de jure ir nuo šiol ji gali “lygiomis teisėmis su kitomis pasaulio valstybėmis kovoti už savo nacionalinius interesus ir siekius”.

Tačiau grįžkime prie kunigo J. Dobužinskio laiško prelatui A. Dambrauskui. Jau kovo 30 dieną iš Genujos kunigas džiaugsmingai praneša, kad “[...] šiandien matematikas Poinleve (tai pats Parlamente Užsienio B-lų (bylų - D. S.) komisijos pirmininkas) sutaikino p. Milošų sug Einšteinn, pareikšdamas, kad jųjų temijų pasirodymas - tai tik susidurimas (coincidence) filozofo su matematiku; tuo vienas ir kitas visai pasitenkino, pasilikdami prie suum cuique.”

Netrukus J. Dobužinskis išvyko į Paryžių. Paskutiniame (išlikusiame) laiške A. Dambrauskui jis rašo: “ Pasirūpinsiu surinkti ir Tamstai prisiųsti ješkomos medegos delei Einšteino teorijos.

Kiek tenka girdėti Einšteinas čia įgija vis daugiau šalininkų. Vieni siaurapročiai nacionalistai buvo bebandę padaryti Einšteinui nesmagumų vien dėlei jo vokiškos kilmės. Kol kas siunčiu čia pat iškarpą iš “Le Rappel” - 8.IV.1922 - “Einštein a Paris” [...]."

J. Dobužinskio laiškai neliko be dėmesio. Po kelerių metų pasirodė prelato straipsniai apie O. Milašiaus kūrybą: “Židinyje” (1928, N 4) ir “Vaire” (1931, N 5).

Taip baigėsi ši vos ne detektyvinė istorija, kurioje savo nedidelį pėdsaką paliko ir kuklus lietuvių kunigas J. Dobužinskis, likimo valia atsidūręs dviejų didžiųjų XX amžiaus genijų draugėje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


181933. ačiū,2010-02-03 17:48
ypač smagu, kad kalba netaisyta.

182012. daug2010-02-04 08:16
surinkta vertingos medžiagos. Gražiai parašei. Buvo malonu skaityti. Sėkmės, Donald. g

Rodoma versija 27 iš 28 
14:11:09 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba