ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-01 nr. 803

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (29) • RENATA ŠERELYTĖ. Švelni moteris (21) • HEINRICH BÖLL. Anekdotas apie darbo moralės skandinimą-gk-. Sekmadienio postilėALFONSAS EIDINTAS. Ieškok Maskvos sfinksoDANTE ALIGHIERI. Iš "Pragaro" (3) • Su RIMANTU SAKALAUSKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Ačiū Dievui už draugystę su pranciškonais (13) • LunyuLieziCASTOR&POLLUX. Verba de verbisUldis Tyruonis kalbasi su profesoriumi VLADIMIRU TOPOROVU. Noras atsiribotiGYVENTOJASRASA BANYTĖ-ROWELL. "Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis"-gb-. Trumpas lietuviškos politikos žodynėlis pradedantiesiems (13) • ALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Kritika ir liaupsėLAIŠKAI (72) •

"Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis"

Aisčių vardo kilmės ir archeologinių duomenų interpretacijos

RASA BANYTĖ-ROWELL

[skaityti komentarus]

iliustracija
III a. skandinaviškas gyvatgalvis žiedas ir dvi šios formos imitacijos Rytų Baltijos regione – finiška (radinys Talino apylinkėse) ir baltiška (Lietuvos pajūrio regionas)

Paskata dar kartą grįžti prie romėno Tacito I a. pabaigoje užrašyto aisčių vardo (aestiorum gentes) reikšmės klausimo buvo sumanymas su lenkų archeologe, baltų proistorės tyrinėtoja A. Bitner-Wróblewska parašyti straipsnį apie Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrinės srities arealo ryšius I–IV a. su akmenų krovinių arba vadinamųjų Tarand tipo kapinynų paplitimo sritimi, kuri apima Šiaurės Latviją, Estiją, Pietų Suomiją. Bendras darbas buvo atliktas rengiant pranešimą "Nuo Aestii iki Esti. Ryšiai tarp Vakarų Lietuvos kultūrinės grupės ir Tarand tipo kapų paplitimo arealo" seminarui "Kultūra ir medžiaginė kultūra". Jis buvo skirtas teoriniams Rytų Baltijos regiono archeologijos klausimams ir Tartu universiteto archeologų surengtas 2003 m. spalį.

Išeities tašku pasirinkome požiūrį, kad dirbdami XXI a. perimame visus ankstesniojo amžiaus archeologijos pasiekimus, tačiau stengiamės išvengti ankstesnių klaidų. Archeologija, kaip ir kiti humanitariniai mokslai, ne vienoje Europos šalyje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo laikoma moksline priemone, kuria galima pagrįsti tam tikroje teritorijoje gyvavusios ar naujaisiais laikais atsiradusios valstybės idėjos "nuo pradžių pradžios" tęstinumą. Remiantis archeologiniais duomenimis ieškota priešistorinių etninių grupių, teritorijos ir vėlesnės valstybės genezės sąsajų. Politinė ekspansija taip pat dažnai rėmėsi archeologijos mokslo išvadomis – taip iki II pasaulinio karo pabaigos buvo piešiamas romantiškas ir "kultūrtrėgeriškas" ankstyvųjų germanų paveikslas, o XX a. antroje pusėje daugeliui Vidurio ir Rytų Europos mokslininkų norom nenorom reikėjo rasti kuo daugiau slaviškų kultūrų apraiškų. Etninio identiteto klausimai tebedomina nemažą dalį archeologų, tačiau išeities tašku dažniausiai pasirenkamas požiūris, kad archeologijos mokslo tyrinėjimų objektas visų pirma turėtų būti krašto ar regiono, o ne etnoso priešistorė. Pasirodo, ne taip lengva nustatyti, kokiu pagrindu antikos ar ankstyvųjų viduramžių rašytojai pateikia tolimesnių genčių ar tautų vardus – ar tai tikrieji etnonimai, kuriais save vadino tie minimi tolimų kraštų gyventojai, ar tai kaimynų jiems duotos pravardės, o gal labai apibendrintas ir miglotas prastai pažįstamų platumų gyventojų, kurie patys save visai kitaip tapatino ir skirstė, įvardijimas.

Vakarų Lietuvos arba pajūrio kapinynai su akmenų vainikais siejami su I–VI a. baltų palikimu, o to laikotarpio akmenų krovinių arba Tarand tipo kapinynų arealas priskiriamas Baltijos regiono ugrofinams. Tyrinėjant viso Rytų Baltijos regiono medžiagą, datuojamą vadinamuoju romėniškųjų įtakų laikotarpiu (I–IV a.), tarp vietinių abiejų sričių dirbinių formų pastebima daug bendrų bruožų. Tiek Lietuvos, tiek Estijos teritorijose, ypač arčiau pajūrio ir kitų komunikacinių vandens linijų, gyvenę žmonės, pirmaisiais amžiais po Kristaus susipažinę su tolimų Romos imperijos provincijų kultūrinės įtakos atšvaitais, taip pat veikiami vakarų baltų ir tolimesnių germaniškųjų kaimynų kultūrinės raidos, pasiekia panašų ekonominės raidos lygį. Palyginti su ankstesniojo ikikristinio geležies amžiaus pasiekimais, kultūros materialinės išraiškos pažanga buvo kontrastingai sparti.

Tiek Vakarų Lietuvos kapinynų, tiek finiškų Tarand tipo kapų planai primena iš akmenų sukrautų narelių / gardelių tinklą. Lietuvos pajūryje akmenų vainikai dažniausiai netaisyklingos apskritos, ovalios ar pusapskritimio, rečiau keturkampio formos. Netaisyklingos tinklinės schemos kapinyno erdvė plėtėsi vėliau įrengiamo kapo akmenų rėmą jungiant prie ankstesniojo kapo akmenų sienelės. Tarand tipo kapai monumentalesni, dažniausiai sukrauti iš Estijoje randamų masyvių granito ir kalkakmenio luitų, akmenų sienų rėminama erdvė susideda iš taisyklingų keturkampių "kamerų", besijungiančių viena eile. Tie planai panašūs į ilgo pastato su atskiromis patalpomis pamatus. Tiek Lietuvos pajūryje, tiek Tarand kapinynuose tarp pagrindinių akmenų sienų, vieno akmenų rėmo ar vainiko viduje randama primesta akmenų, sienelių akmenys ne visada ryškiai išsiskiria iš tankaus, kapo vietą dengiančio akmenų grindinio.

Kita vertus, nepaisant Lietuvos pajūrio ir Tarand tipo kapų erdvės įrangos panašumų, esama laidosenos skirtumų: Vakarų Lietuvoje mirusieji laidoti nedeginti, kiekvieno kapo duobė įrengta atskirame akmenų vainike ar po atskiru akmenų grindiniu. O Tarand kapinynuose laidoti sudeginti mirusiųjų kaulai, akmenų aprėmintos erdvės / kameros buvo kolektyvinės laidojimo vietos – toje pačioje akmenų sienos apsuptoje erdvėje laidoti keli mirusieji, ilgainiui į kapo erdvę įžengiant su kito bendruomenės ar šeimos mirusiojo kaulais ir įkapėmis. Taigi kasinėjant Tarand tipo kapus kartais randama net keliais šimtmečiais besiskiriančių papuošalų, o kokiam mirusiajam kas kada priklausė, beveik nebeįmanoma nustatyti. Apsuptos akmenų kolektyvinių Tarand kapų erdvės dažniausiai yra daug didesnės nei Lietuvos pajūrio akmenų vainikai, skirti individualiems palaidojimams.

Lietuvos pajūrio kapinynų ir Tarand kapinynų įrangos su akmenimis panašumas gali būti vertinamas tiesmukai, kad Lietuvos pajūryje pirmaisiais amžiais po Kristaus gyveno suomių (finų) kilčių žmonės – pasak kalbininko K. Būgos (Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, K., 1924), pirmaisiais amžiais po Kristaus iš baltų kilmės genčių tik Sembos gyventojai gyveno jūros pakrantėje. Kita vertus, archeologinė pirmųjų amžių po Kristaus Vakarų Lietuvos medžiaga liudija ne mažesnę, o dar didesnę materialinės kultūros ir papročių giminystę su vakarų baltų grupe Semboje. Galimas ir atsargesnis vertinimas, kad panašūs laidosenos bruožai skirtinguose Baltijos regionuose vienu metu galėjo rastis kaip "genetiškai užprogramuotos evoliucijos" pasekmė, tų arealų žmonių bendruomenėms panašiai tvarkantis tiek "kasdienybės", tiek "šventumo" sferose.

Skaitydami iki šiol svarbiausią senojo geležies amžiaus (I–IV a.) Lietuvoje studiją, parašytą M. Michelberto (1986), randame gana dažną pastabą, kad vienoks ar kitoks papuošalų tipas ne tik yra būdingas radinys Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir yra žinomas iš finougrų paminklų kasinėjimų Estijoje ar net Suomijoje. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos panašius papuošalus, kurie randami siauresniame Lietuvos pajūrio regione ir Tarand sandaros kapinynuose Estijoje. Tai bus keletas pavyzdžių, kurie nurodo galimas šių regionų gyventojų kultūrinių ryšių potekstes, jų nevienareikšmiškumą.

iliustracija
Finiška ir baltiška apskritinė segė (kairėje – radinys Pietryčių Estijoje, dešinėje – Lietuvos pajūrio regione). Apie III a.

Apskritinės ažūrinės III a. segės, kurios būdingos Lietuvos ir Pietvakarių Latvijos pajūrio bei Nemuno žemupio kapinynų radiniams, stilistiškai labai panašios į ugrofinų akmenų krovinių kapinynuose ir pilkapiuose randamas ažūrines seges. Tiek "lietuviški", tiek "lyviški" ir "estiški" radiniai buvo vietinių juvelyrų dirbiniai, o jų stilistinis panašumas iš dalies galėjo būti inspiruotas retų importinių romėniškų segių. Įdomu tai, kad vakarinių Lietuvos sričių moterų mėgtas apskritinių ažūrinių segių stilius kituose dabartinės Lietuvos regionuose didelio atgarsio neturėjo, jis unikalus ir vakarų baltų kultūriniame areale. Taigi Lietuvos pajūrio juvelyrai panašias estetines idėjas įgyvendino lygia greta su finiškojo Baltijos arealo meistrais. Jei seges manysime esant ne šiaip sau papuošalus, bet ir identiteto ženklus, galime kalbėti apie tam tikrą Lietuvos pajūrio baltų ir Baltijos finų dvasinę giminystę.

Lietuvos ir Pietvakarių Latvijos pajūrio bei Nemuno žemupio gyventojų kultūrinis palikimas pasižymi tuo, kad III a. viduryje–antroje pusėje šiame areale buvo sukurta dar viena vietinė papuošalo forma – rozetiniai smeigtukai ir segės su tutuliu. Jų pavidalas buvo nusižiūrėtas iš romėniškųjų segių su tutuliu, o puošybos manierai ir gamybos technologijai įtaką padarė laisvų nuo romėnų valdžios greičiausiai Paelbio regiono germanų gaminiai. Pavieniai tokie baltiški papuošalai žinomi iš Žiemgalos krašto kapinynų. Galbūt per šį regioną (sprendžiant iš radinio Jäbaros vietovės Tarand tipo kape) rozetinis smeigtukas pasiekė šiaurės rytų Estijos pakrantes. Šie archeologijos duomenys liudija tam tikras kultūrines Lietuvos pajūrio gyventojų toliau į šiaurę skleidžiamas įtakas. Kita vertus, ankstyvesnės postlateniškos formos I–II a. rozetiniai tutulio smeigtukai, būdingi vakarų baltų Sembos pusiasalio kapinynų medžiagai, buvo surasti Estijoje, Triigi kapinyne, bet iki šiol jų neaptikta Lietuvos teritorijoje.

Trečias archeologinis pavyzdys byloja apie tai, kad Rytų Baltijos arealas, kaip kultūrinių sričių visuma, kurioje gerai pastebimi tiek regioniniai, tiek archeologinį baltų ir finų palikimą vienijantys bruožai, buvo dar didesnio pasaulio, kurį jungė Baltijos jūra, dalis. Romėniškuoju laikotarpiu stipriausi ekonominiai centrai, susiję su romėniškųjų prekių srautu į likusią Skandinavijos dalį ir kitus Baltijos regionus, buvo įsikūrę Danijos salose. III a. ten gyvenusių germanų elito sluoksnis socialinį išskirtinumą pabrėždavo ne tik naudojamomis gausiomis romėniškomis prabangos prekėmis, bet ir tam tikrų prestižinių vietinių formų papuošalais. Iš jų išsiskiria vadinamosios gyvatgalvės antkaklės, apyrankės ir žiedai, gaminti iš brangiųjų metalų. Šios formos daugiau ar mažiau išplito visoje Skandinavijoje, kaip manoma, tarp aukštesniųjų genčių ar kitokių sociumų asmenų. Įdomu, kad prestižinės formos žiedų imitacijos, tik dažniausiai žalvarinės, rečiau sidabrinės, netrukus buvo sukurtos ir rytinėje Baltijos pusėje. Schematizuoti gyvatgalvių žiedų variantai rasti tiek Estijos šiaurinių pakrančių kapinynuose, tiek vakarų baltų, taip pat ir Lietuvos pajūrio bei Nemuno žemupio, kapinynuose. Stilizuotos gyvatgalvės formos žiedai byloja apie tarpregioninę tam tikros gyventojų dalies socialinės tapatybės kilmę. Šis identitetas rėmėsi ne regioninio ar etninio savitumo pabrėžimu, bet išskirtinio asmens statuso "savoje" bendruomenėje įtvirtinimu.

Ar senajame geležies amžiuje (kitaip dar vadinamame romėniškų įtakų laikotarpiu) Lietuvos pajūrio gyventojai buvo išskirtinai lyderiaujantys baltų santykiuose su akmenų krovinių Tarand kapinynų srities gyventojais? Atsakymas – ne. Pavyzdžiui, vadinamosioms Almgreno 133 formos segėms, kurių pirminis pavidalas baltų kilties meistrų buvo sukurtas Mozūrijos ežeryne (dab. Lenkija) II a. pirmoje pusėje–viduryje, paplisti Estijoje didesnę reikšmę galėjo turėti baltų ir finų ryšiai, besidriekiantys per Vidurio ir Šiaurės Lietuvos, Latvijos Vidzemes regionus.

Ar vakarų baltai, kurių svarbiausi centrai buvo įsikūrę Mozūrijos regione ir Sembos pusiasalyje, I–II a. darę didesnę ar mažesnę įtaką šiauresnių baltų kultūrinių regionų vystymuisi dab. Lietuvos ir Latvijos teritorijose, vaidino išskirtinį "kultūrtrėgerišką" vaidmenį taip pat ir finiškoje Tarand kapinynų srityje? Tik iš dalies. I a. vadinamųjų pagrindinės serijos akinių segių, kurių gamybos centrai, manoma, buvę Vyslos žemupyje gyvenusių germanų dirbtuvės, Estijoje rasta daug daugiau nei Lietuvoje. Taigi jau I a. Tarand kapinynų paplitimo areale gyvenusius žmones pasiekė Vidurio Europos genčių "perfiltruota" romėniškoji kultūrinė įtaka arba, kitaip tariant, įtaka tų laisvų nuo romėnų Europos genčių, kurios Tacito aprašytos kaip visuma ir vadinamos Germanija. Baltijos regiono finų meistrų saviraišką atspindi vietinės I a. pabaigos–II a. pirmos pusės "lyviškos-estiškos" serijos akinių segių variantai, kurie raiškiai skiriasi nuo vadinamosios prūsų serijos akinių segių.

Grįžkime dar sykį prie klausimo, kuriai Rytų Baltijos regiono daliai galima taikyti aestiorum gentes apibūdinimą, pateiktą romėno Tacito 98 m. parašyto veikalo "Apie germanų kilmę ir išsidėstymą" [kitaip "Germanija"] 45-ame skirsnelyje:

Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai ir apdarai svebiški, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina Dievų Motiną. Kaip tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklai ar apsaugos priemonė sergsti deivės garbintoją nuo visko net tarp priešų. Kalavijus (vertime kartojama ir ankstesniuose vertimuose į lietuvių kalbą pasitaikiusi terminijos klaida – painiojami skirtingų formų ginklų vardai (vartojama "kardas" vietoj "kalavijas"); žr. M. Michelbertas, 1986 – R. B.-R.) vartoja retai, dažniau vėzdus. Duoninius javus ir kitokius pasėlius augina atkakliau negu tingūs germanai. Be to, apnaršo ir jūrą: vieninteliai iš visų seklumose ir pakrantėje renka gintarą, pačių vadinamą glaisu (ar glaisumi). Kaip barbarai nežino ir nesidomi, kokia jo prigimtis, kaip paaiškinti jo atsiradimą. Gintaras ilgai gulėjo tarp jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam garsą. Patys jo visai nevartoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir stebėdamiesi ima užmokestį (D. Dilytės vertimas, 1998).

iliustracija
III–IV a. Lietuvos pajūrio regiono moterų papuošalas – rozetinis smeigtukas su tutuliu

Siauriausia prasme aestiorum gentes dažniausiai tapatinamos su vakarų baltų sritimis, pirmiausia su Sembos pusiasalio gyventojais. Teksto duomenys (pasakojama apie jūros pakrančių gyventojus) į tą erdvę leidžia įtraukti ir Lietuvos bei Pietvakarių Latvijos pajūrio sritis, kurių archeologinė medžiaga pasižymi stipriu "vakarų baltų kultūriniu substratu". Remiantis archeologiniais šaltiniais, išdėstytais vakarų baltų archeologijos tyrinėtojo W. Nowakowskio, aisčių genčių sąvoką pagal kultūrinę giminystę ir raidos lygmenį galima taikyti ir Žemaitijos bei Šiaurės ir Pietų Latvijos pilkapių kultūrinei grupei, kuri šiaurėje siektų Dauguvos žemupį. Taigi pripažįstamos kelios galimos aisčių vardo, Tacito duomenimis, taikymo konkrečioms geografinėms sritims patikimumo pakopos.

Tacitas aisčių gentis priskyrė rytinės Germanijos dalies Svebijos pakraščiui. Svebijos ribos Vidurio Europoje lokalizuojamos nuo Paelbio vakaruose iki vakarų baltų regiono, taip pat apimant Oderio ir Vyslos upių baseinus. Aisčių gentys į Svebijos pasaulį įtraukiamos atsižvelgiant į jų kultūrinį, o ne etninį bendrumą. W. Nowakowskis tuos papročius vadina svebiško atspalvio papročiais, gyvensena. Baltijos jūros pakrantės, kuriose lankėsi romėnų raitininkas, Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) "Gamtos istorijoje", XXXVII knygos 45 skirsnyje, vadinamos "litus id Germania", tačiau tai netrukdo manyti, kad lankytasi būtent aisčių genčių pakrantėse. Mat romėnai visas barbarų gentis tarp Reino ir Dunojaus sienos bei Vyslos vadino germanais. Rytų Baltijos regioną antikiniai autoriai stereotipiškai įsivaizdavo kažkur "Skitijos" arba "Sarmatijos" paribiuose. "Germanijos" autoriui Tacitui "vakariniai" germanai buvo geriau pažįstami nei Svebijos gyventojai, todėl pastarieji nėra taip visapusiškai apibūdinti kaip pirmieji. Stengdamasis pateikti bent kokių žinių apie Svebijos pakraščius, Tacitas išryškino tik tam tikrus jam žinomus genties ar "tautos" gyvensenos, papročių bruožus (plg. J. Kolendo).

Tame pačiame "Germanijos" skyriuje Tacitas užsimena apie sitonų gentis (Sithones), kurios šliejasi prie svijonų (Sviones). Svijonai identifikuojami su vakarinio Baltijos regiono gyventojais Skandinavijoje, dab. Švedijos teritorijoje. Sitonai esą visa kuo panašūs į svijonus, skiriasi tik tuo, kad juos valdo moteris. Toliau Tacitas rašo: Hic Svebiae finis – "Čia Svebijos galas. Nežinau, ar peukinus, venetus bei fenus priskirti prie germanų ar prie sarmatų..." Aisčiai, Tacito žiniomis, įsikūrę romėnams pažįstamo barbarų pasaulio paribyje. Fenai (Fenni) aprašomi kaip visiškai laukiniai žmonės, kurių gyvensenai nebūdingas nė vienas Germanijos arealo bruožas (iš jų Tacitas akcentavo sėslumą, namų statybą ir žemdirbystę): stebėtinai žiaurūs ir baisūs skurdžiai: neturi nei ginklų, nei arklio, nei namų židinio; jų maistas – žolė; drabužis – kailis; guolis – žemė. Visos jų viltys – strėlės, kurias, stokodami geležies, užaštrina kaulu. Ta pati medžioklė maitina tiek vyrus, tiek moteris... Maži vaikai neturi jokios priebėgos nuo žvėrių ir lietaus, išskyrus šiaip taip iš šakų supintas palapines, kur jie ir slepiasi... (J. Mažiulienės vertimas, 1972).

Tacito teksto apie Svebijos pakraštį interpretacija priklauso ir nuo nūdienos teksto komentatorių požiūrio bei Rytų Baltijos regiono pažinimo lygmens. Archeologiniai duomenys liudija panašų raidos lygmenį visame Rytų Baltijos regione, dirbamų laukų sistemas (Tacito pabrėžtasis germaniškas gyvenimo būdas), gyvavusias jau paskutiniais amžiais iki Kristaus. Tuo tarpu ilgą laiką žemėlapiuose "fenų" gentys buvo lokalizuojamos į šiaurę nuo aisčių, Baltijos jūros pakrantėse. Matyt, tai skatino ir panašus vardo sąskambis – fenni, finai. Tarkim, pastaruoju metu išleistame Danijos ir Šiaurės Vokietijos aukojimo vietas, naudotas pirmaisiais amžiais po Kristaus, pristatančiame archeologiniame leidinyje fenni, nors ir su klaustuku, vis dar lokalizuojami šiauriau sithones, kažkur dabartinės Estijos teritorijoje. W. Nowakowskis tokią galimybę argumentuotai atmetė, primindamas estų archeologijos mokslo klasikės M. Schmiedehelm požiūrį, kad Tarand akmenų krovinių kapinynų srityje Estijoje ir Suomijoje galėjo gyventi Tacito minimi sithones, kurių gyvensena buvusi panaši į svijonų, lokalizuojamų kitoje Baltijos pusėje, Skandinavijoje. W. Nowakowskis teisus – neverta fenni ieškoti Baltijos regione. Jo nuomone, tai žemyno gilumoje, Dniepro ar Volgos aukštupiuose, gyvenusios "piliakalnių" kultūrų gentys, menkai pažinusios metalą ir žemdirbystę. Tačiau įsigilinę ir į Dniepro-Okos vadinamųjų rytų baltų ir ugrofinų archeologinį paveldą ten nerasime tokio primityvumo kaip Tacito aprašytasis fenni paveikslas. Atrodo, mums net neverta ieškoti tikslaus atsakymo, kur gyveno fenni – Tacitas fenų įvaizdį galėjo perimti iš ankstesnių autorių kaip romėnams suvokiamos germaniškosios sėslios arba sarmatiškos klajoklinės kultūros visišką užribį – "laukiniškumą".

Peržvelgiant aisčių vardo paminėjimus įvairiuose šaltiniuose nuo Tacito iki XIV a. pastebima, kad Adomo Brėmeniečio "Hamburgo bažnyčios istorijoje" XI a. aisčių ir Aistijos vardo taikymas Baltijos regione atsiskyrė. Mat Adomas Brėmenietis atskirai aprašo Sembos gyventojus prūsus tose srityse į rytus nuo Vyslos, kur IX a. pabaigoje Wulfstanas aprašė "aisčius-estus". Tas Wulfstano žinias Adomas Brėmenietis patvirtina Haisti rytinėse Baltijos jūros pakrantėse minėdamas kaip slavų kaimynus. O Aestland – Aistijos vardo taikymas "pasislinko" šiauriau, spėjamai link dabartinės Estijos krantų, nes esą Aestland yra netoli moters valdomos žemės ir svijonų Birkos (dab. Švedija). Būtų galima manyti, kad žmonės pasitraukė šiaurėn arba ten nukeliavo etnonimas. Nuo tiesmukų ir galutinių atsakymų sulaiko kalbininko S. Karaliūno aisčių vardo lingvistiniai tyrimai, bendras darbas su vokiečių kalbininku A. Bammesbergeriu, skirtas aisčių etninio identiteto klausimui. Ypač svarbios yra S. Karaliūno išvados, kad Aestii / Aisti vardas vartotas germanų, bet ne germaniškos kilmės; kad tai ne autonimas, o heteronimas (t. y. ne savęs įvardijimas, o svetimšalių duotas vardas ar "pravardė"); atrodo, kad tai yra kuopinis pavadinimas, vartotas visoms Rytų Pabaltijyje gyvenusioms gentims nuo Vyslos pietuose iki Narvos šiaurėje vadinti. Skandinavų XII–XIV a. šaltiniuose – sagose spėjamai daugiau ar mažiau pakeistas aisčių ir jų žemių vardas Eistr, Eistir, Eistland, Aistland vartojamas aprašant dabartinės Estijos pakrančių gyventojus. S. Karaliūnas pateikia labai įtikinamą paaiškinimą, kad IX a. pabaigoje anglosaksų jūrininko Wulfstano pasakojime senoji aisčių vardo versija to, mid Źstum, in Źstmere buvo pavartota greta su perdaryta – "germanizuota" forma Eastland, kuri suteikė Aistijos vardui naują "Rytų žemės" reikšmę. Ši versija buvo perimta viduramžių vokiečių ir pritaikyta finiškam Baltijos regionui, o galiausiai romantinio tautiškumo laikais, XIX a., užuot save vadinus sava kalba maarahvas, šis germaniškas pavadinimas savo kraštui ir tautai estų buvo pasirinktas dirbtinai.

iliustracija
Rytų Baltijos regionas I–IV a. (pagal labiausiai paplitusius mokslo požiūrius)

Išaiškinimas, kokia kalba ("panašia į britaniškąją") kalbėjo Tacito aisčiai, negali būti archeologų uždavinys. Ir labai gerai, kad nuo tokių žingsnių mus pristabdo naujausi lingvistų darbai. Archeologiniai duomenys byloja ne tik apie kultūrinius regioninius skirtumus I–IV a. Rytų Baltijos regione, bet ir apie bendrus kultūrinius vardiklius, siejančius vadinamąsias baltiškas ir ugrofiniškas sritis. Tam tikra prasme galime kalbėti apie "Aistiją" plačiąja prasme, ypač turėdami omenyje arčiau Baltijos jūros pakrančių gyvenusių žmonių sociumus. Niekas negali atimti teisės šiuolaikiniuose Estijos priešistorės vadovėliuose ar net interneto reklaminiuose turizmo puslapiuose cituoti Tacito veikalo dalį apie aisčius. Kita vertus, tiesmukas dabartinio Estijos vardo ir regiono (ar net tautos) tapatinimas su Tacito aestiorum gentes gyvenama sritimi ir jo nusakytais bruožais šiuolaikinėse estų informacijos priemonėse atrodo nebrandžiai. Tai yra tautinio identiteto paieškų ligos, būdingos ir mums, dabartiniams lietuviams, bet jau persirgtos suomių. Nėra aišku, ar pats Tacitas turėjo ganėtinai žinių, ties kuriomis geografinėmis platumomis baigiasi sritys, kur žmonės gyveno pagal jo aprašytąjį "aistiškąjį" modelį. Visų Tacito duomenų negalima imti už gryną pinigą: kalbą jis palygino su britaniškąja galbūt dėl to, kad apie britų (keltų) savotiškumą žinojo iš savo uošvio Agrikolos, kuris tarnavo karvedžiu romėnų Britanijoje; Dievų Motinos ir šernų garbinimo reliktų daugiau ar mažiau galima rasti daugelio indoeuropiečių (ir ne tik jų) mitologijose (dėl to jų savo mitologijoje randa ir neindoeuropiečiai estai). Patikimiausios žinios Tacito tekste atrodo esančios apie žemės dirbimą ir gyvenimą jūros pakrantėse, kuriose randama gintaro. Kita vertus, gintaro klodais, kaip parodo naujausi archeologės A. Bliujienės tyrimai, buvo žymios ne tik baltiškų genčių gyvenamos pakrantės.

Rašytinių šaltinių duomenys ne visada gali būti naudojami etnogenezės problemoms spręsti. Viduramžių autoriai nurašinėdavo antikinius šaltinius ir dažnai tas žinias įterpdavo tarp jiems daugiau ar mažiau pažįstamų jų laikotarpiu surinktų duomenų, t. y. iš senų stereotipų galėjo būti kuriami nauji. Tikra informacija susiplakdavo su antikiniuose šaltiniuose išlikusiomis senstelėjusiomis ar net pusiau mitologizuotomis žiniomis. XI a. Adomo Brėmeniečio užuomina apie moters valdomą žemę, netoli kurios yra Aestland (Aistija®Estija), labai panaši į Tacito greta aestiorum gentes aprašytų sitonų apibūdinimą: "juos valdo moteris: štai kuo virto sitonai, jau nekalbant apie laisvės netekimą ir vergijos pančius".

Dabartiniame archeologijos moksle išlikę dvi gana skirtingos pozicijos dėl antikiniuose šaltiniuose aprašytų vadinamųjų barbarų grupių kaip etninių junginių vertinimo. Vieni mokslininkai ir toliau bando ieškoti sąsajų tarp šaltiniuose minimų Europos "barbarų" junginių vardų ir archeologinių kultūrų. Pavyzdžiui, baltų regionui gretimos I–IV a. gyvavusios Vielbarko, Pševorsko ir Černiachovo kultūros siejamos su germaniškomis ankstyvųjų gotų (gutonų), lugijų-vandalų ir vėlyvųjų gotų, nukeliavusių link Juodosios jūros, gentiniais junginiais. Kiti mokslininkai atkreipia dėmesį, kad antikiniuose šaltiniuose minimi "etnonimai" galėjo būti skirti ne tiek migruojančioms naujų žemių ieškančioms gentims įvardyti, kiek įvairiais tikslais susibūrusioms, dažnai labai mišrioms barbarų kariaunoms apibūdinti. Taip pat jie pateikia įvairiapusius argumentus, paneigiančius galimybę archeologines kultūras tapatinti su etniniais junginiais. Vienas jų – išskirtiniai tam tikrame archeologiniame areale aptinkami artefaktai nebūtinai turėjo etninio identiteto reikšmę; žmogui būdingos kelios svarbios jo identiteto plotmės, o moksliškai išskirtą archeologinę kultūrą vienijantis bruožas nebūtinai reiškė tą kultūrą palikusių žmonių etninį vientisumą (žr. amerikiečio M. Kulikowskio, vokiečio S. Bratherio ir kt. darbus rinkinyje On Barbarian Identity, 2002).

Galbūt Tacitas, sėdėdamas kur nors dausose, seniai stebisi, kodėl nedidelio jo teksto gabalėlio nepasidalija šiandieniniai "New Age prūsai" (kitokių nebėra), lietuviai, latviai ir estai. Ar ne per daug atsakomybės vargšui romėnui, kai net praėjus 2000 metų, skraidančių mašinų ir nematomų ženklų perdavimo sistemų laikais, vis dar kartais sunkoka įrodyti, kad Ryga – ne Lietuvos sostinė?

Straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2006.II.2 surengtame vakare, skirtame Marijos Gimbutienės 85-osioms gimimo metinėms

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 34 iš 34 
14:10:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba