ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (15) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (2) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (4) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (13) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (9) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) •

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007 metai


Tas pats Paladas!


Iš sengraikių. Šįsyk vieną jo epigramų radau knygoje apie Bizantijos literatūrą.
Apytikriai:

        Dzeusas ugnim atsilygino mums už ugnį,
        į palydą moteris davęs.
        Geriau jau nebūtų iš viso
        nei moterų, nei ugnies!
        Liepsna bent jau greit užgęsta,
        o moterų ugnys
        Svilina, regis, kad blėsta, žiūrėk,
        įsiplieskia ir vėl!

Rugpjūčio 15, trečiadienis


Žodžių meistrai


Žmogus, kuris pacitavo man sakinį:
– Čia bręstama brendant per birų smėlį...
Kaip gražu! O negaliu atsikratyti minties, kad sužaista garsynu. Daugiau nieko. To žaidimo pradžia – skaičiuotės.
Vis vien gražu. Ir – pretenzija į išmintį, tam tikras manierizmas.
O gražu. Išties.
Ir jokios patirties, jokios teisybės? Br, br, br... Kodėl ne girgžt, girgžt, girgžt? Beviltiška ginčytis su tuo, kam gražu. Ir su manim.
Geriausia – tylėti.


Galų gale –


ir lietuvių istorikai prabilo, kad sovietmečiu garsiai kalbėti apie tai, kas dedasi aplinkui, reikėjo tokių savybių kaip bravūriškumas ir avantiūriškumas... Kas drįs rizikuoti, kas atsisakys akademinės, kūrybinės ar valdiškos karjeros?
Beje, dabar pirmųjų savybių dar labiau stinga.
Skaičių kalba kalbant: 1956-ųjų revoliucija... Žuvo apie 2000 vengrų, pabėgusių – apie 200 000!
Sužeistų apie 12 000.
Vis vien bailių žmonių labai nedaug būna.


Imre Nagy


1956 m. Vengrijos didvyris. Ketvirtajame dešimtmety Maskvoje buvo „eilinis agentėlis“ (K. Girnius), karo metais dirbo NKVD organuose, šeštajame dešimtmety – Vengrijos Liaudies Respublikos premjeras. Taigi represinės valdžios vadovas...
H. N. yra skyręs jam eilėraštį kaip revoliucijos didvyriui. Tiesą sakant, be jo tų įvykių būtų nebuvę.
Iki 1988-ųjų SSRS valdžia leisdavo „laisvę“ iki viešų mitingų ir organizacijų, daugiau – ne.
Paskui griebdavosi represijų. 1958 m. KGB išaiškino 80 „antivalstybinių“ organizacijų. Skirtumas su ankstesniais laikais – į Sibirą jau nevežė.


Juozas T.


Po atmintinų Vėlinių Vilniaus Rasose vienas geras jo pažįstamas (su ašarom akyse):
– Būk geras, nieko prieš valdžią nešnekėk, nes man įsakyta tave sekti. Ir aš sutikau... Kompanijoj, kur būsim sykiu, patylėk, nes tokių kaip aš – ne vienas. Jie praneš, o aš liksiu kaltas...
Tiesą sakant, tose Vėlinėse universiteto studentai sugiedojo (tik!) Lietuvos himną. To užteko, kad visą gyvenimą būtų sekami.


Rugpjūčio 16, ketvirtadienis


Gabrielis García Márquezas


„Apie meilę ir kitus demonus“ yra prasitaręs (personažo lūpomis), kad jis tiki, jog moterys yra apdovanotos nenumanomu protu, padedančiu joms labai gražiai apeiti visus tikrovės kliuvinius...
Taip, lyg jie neegzistuotų!


Rugpjūčio 17, penktadienis


Radijo ir televizijos žurnalistai


Minint Molotovo–Ribbentropo pakto pasmerkimą 1987-aisiais. Dabar jau beveik 20 metų, tačiau ten buvę žmonės (apie 200) gerai atsimena. R. G.:
– Nespėjome susiburti, kai iš visų pusių mus apsupo stambūs, raumeningi vyrukai. Aišku, kurioj įstaigoj jie dirbo... Po jų pasipylė radijo ir televizijos žurnalistai: „Ko jūs čia susirinkote? Ką minėsite?“
Tą pačią dieną, o ir kitą – jau visur mirgėjo „nacionalistai“, „liaudies priešai“ ir t. t.
Didžiuma tų žurnalistų sėkmingai prisitaikė, o didžiuma laisvės kovotojų – po žeme, paniekinti ir – geriausiu atveju – pamiršti.
Antai A. Petrusevičius, pirmasis Kaune Rotušės bokšte iškėlęs Trispalvę, dabar – kalėjime. Neva prekiavęs ginklais... Nėr nė vienos Tėvynės organizacijos, kuri būtų užtarusi tą žmogų.
Nijolė Sadūnaitė:
– Septyniolika ar aštuoniolika metų valdžia liko komunistų ir kagėbistų rankose. Baimė dar didesnė. Materializmas, malonumai ir pinigai užgožė idealus.
(Ji dar skeptiškiau vertina tikrovę nei 1987-aisiais.)
Mūsų broliai kagėbistai labai gerai vykdo politiką „skaldyk ir valdyk!“
Ši moteris patvirtino ir tą faktą, kad KGB rezervistai buvo suformuoti Baltijos kelio metu (1989).
– Tai siaubas! – sako. – Buvęs Lietuvos saugumo vadas per radiją dar neseniai gyrėsi, kad „dvejus metus siunčiau provokatorius pas Petrusevičių...“
Tai siaubas! – dar kartą šaukia ji. – O kartu 30-metis lietuvis aiškina, kad jis nori susikurti sau „normalią gerovę, rūpintis savo šeima“.
Visi daiktai „savo vietose“.
Kada tų žmonių kalbos įtaiga išblėsta, karčiai pagalvoji:
– Džiaukitės, kad esate sveiki ir gyvi!
Idealistai baigia savo gyvenimą kalėjimuose, ne sava mirtimi, apšmeižti ir paniekinti. Jums dar „pasisekė“... O ir man – dar koks mėnuo.


Gaspara Stampa (1523–1554)


Renesanso poetė. Šiandien vartinėdamas I. Bachmann romano „Malina“ komentarus pamaniau, kad lietuviškuos K. Jurgelionio eilių komentaruos įsivėlusi klaida – jos mirtis paankstinta visu dešimtmečiu!
Taigi:

        In fuoco l’amor mi mise,
        in fuoco d’amor mi mise.

        Į ugnį meilė mane įmetė,
        į meilės ugnį mane įmetė.

K. Jurgelionis bene pirmasis iš mūsiškių paskyrė jai savo eilėraštį:

        Tebūnie su tavimi mano atodūsiai,
        telydi tave kaip geriausi draugai...

(Žinau, kad netiksliai cituoju!)


Visai nesu originalus!


Esu rašęs, kad nėra tiesos, kuri atsilaikytų prieš gyvenimo visumą. Arba – realybė neapibrėžiama, ji netelpa į jokias formules. Albertas Schweitzeris, teologas, filosofas ir vargonininkas, seniai pasakęs, kad „gyvenimo garbinimas“ turi tapti visos filosofijos principu. Tai būtų savotiškas filtras nuo civilizacijos išsigimimo.
Net į tamsą nutremptas dar turėčiau gyvenimą! Bent jau lašą gyvenimo. Kaži kokios „vos užuodžiamos“ patirties!


Fundamentai


Mano buvimo pagrinduos glūdi mano širdies skausmas.


Kvaila tiesa


Su komunistiniu „tikrumu“ andai išsprūdusi žmogui poezijos eilutė: „Gimiau pačiu laiku...“ – paplito ir yra plėšiama „iš širdies“.
Prancūzai turi daug geresnį posakį (prieštarą, žaismę):

        Je suis tombée mal,
        je suis tombée bien.

        Aš atėjau ne laiku,
        aš atėjau laiku.


Būna ir prošvaisčių


Žmogus turi išlaukti. Tada jau nukrenta ir „dangaus“ trupinių. Šiandien sužinojau, kad spalio 6-ąją „Siemens“ arenoje bus atnaujintas „Meilės ir mirties Veronoje“ spektaklis. Kokia proga? Kodėl ne per Šv. Valentiną?
Ogi todėl, kad sukanka 25 metai nuo premjeros. Ketvirtis amžiaus. Kada tai buvo?
Išties 1982-aisiais. Rudenį. Prisiminiau, kad Mardasave pirkau ruginės baliui po premjeros. Degtinės buvo daug ir – geros. Net ir „pirmų lašų“ – rugių spirito. Pardavė išvargusio veido žmogus. Prie Merkio. Ėjau ieškot su dukra ant rankų. Kam? Ogi tam, kad žmonės nepamanytų, jog esu koks „skundikas“. Moterys kasė bulves. Kai pasakiau, kad pirksiu „visą varymą“ iš karto, viena moterytė ėmė ir patikėjo, parodė kur... Kam pardavinėt po buteliuką, jeigu žmogus ima „raptum“...
Kelinta bus Džuljeta, Romeo, Merkucijus ir t. t. Gali drąsiai dainuoti jau ir jų vaikai. Pavyzdžiui, mano krikštasūnis Kostas... Bet jis dainuoja Londone.
Romeo vaidmenį atliks Mantas, Džuljeta bus Inga J., kunigaikštis Eskalas – Kongas... „Valdžia – tai kekšė!“ – tegu dainuoja, jeigu taip pats kalba.


Dar ne metas –


statyti sparnus į kampą, o albatrose!
Dievo karalystė yra mažesnė ir už garstyčios grūdelį, bet jeigu jis krenta į gerai įdirbtą dirvą, tai tikrai iš jo išaugs karalystės rūmai... Du grybu vis dėlto per daug į vienus barščius, užtat, kaip sako žemaičiai (?), dvi bobi vienas dantys!


Scenelė iš senovės Egipto


Kleopatra:
– Aš šlapia esu tarsi spalio mėnuo. Įsiskverbk į mane, aš kaip upė tarp dviejų potvynių... Ir jei tu įsiskverbsi, tai vaikas ateis kaip tikras pavasaris... Įsiskverbk neburnojęs prieš svetimus dievus jų pačių šalyje.
Visa tai užrašys papirusų ir bičių sūnus Ptolemajas.


Pasakos nuotrupa


Gyveno karalius, turėjo labai gerą sūnų ir labai išmoningą meistrą. Sūnus sugalvojo, kad meistras privalo padaryti jam labai gerą skrynią auksui laikyti. Tarė – padarė, tik sūnus už darbą nenori atsilyginti. Pasiskundė karaliui. Po kiek laiko ateina karaliaus laiškas: „Atnešk man patiestą ir suriestą.“
Sūnus pamanė, kad tėvas nori pažiūrėti, kokia skrynia išėjo. Siekė jos ir... įkrito į skrynią. Tada meistras, pamatęs, kaip sūnus guli skrynioje, suprato karaliaus užuominą ir – išaiškino tėvo laišką.
Kaip nesumokės!


Iš rožių pasaulio


Labiausiai augintos Romos imperijos laikais. Sunykus Romai, jų buvo galima rasti vienuolynuose. Augintos parfumeriniais sumetimais ir kaip vaistas nuo galvos skausmo. Atsigavo rožynai tik XVIII a. – raudoni, balti, geltoni krūmai... XIX a. viduryje paplinta rožės, atvežtos iš Kinijos – kinrožės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186361. Gyvenimas ir gyvybė.2010-03-17 16:14
Albertas Schweitzeris, teologas, filosofas ir vargonininkas, seniai pasakęs, kad „gyvenimo garbinimas“ turi tapti visos filosofijos principu. Teisus, jeigu suprato, kad tik amžinas gyvenimas vertas gvenimo vardo. Čia mes turime tik gyvybę.

186571. nojus2010-03-19 00:01
tik gyvybė - tai mažai ar daug? kad mirtum, turi būti gimęs. akimirka yra amžinybės dalis. kuo skiriasi amžinas gyvenimas nuo neamžino? gyvenimas iš akimirkų, mažai kuo susijusių , netvarkingų susideda.

186646. GP2010-03-19 13:49
Amžinybę lengviausia įsivaizduoti kaip nesibaigiančią „dabar“ taškų seką. Kuomet nėra baigtinio laiko. Praeinantis laikas tik parodo šio Pasaulio nepastovumą. Natūralu, kad amžinybei bus reikalingas ir nematerialus kūnas, nes materija (nežiūrint kai kurių filosofų tvirtinimo apie jos amžinybę keičiant formą) negali būti amžina. Tai sunku įsivaizduoti žinant, jog ji egzistuoja apie 14 milijardų metų. Tačiau amžinybė tęsiasi neįsivaizduojamus milijardų milijardus metų. Laiko sąvokos nebuvimą galima pademonstruoti miegu. Atsibudę ir neturėdami laikrodžio (bei saulės ar mėnulio už lango), sunkiai galime pasakyti kiek laiko miegojome. Nors tuo metu galėjome kažką sapnuoti, t.y. savotiškai „gyventi ir veikti“, nenaudodami materialaus kūno.

186691. aha,2010-03-19 19:06
siūlote visą amžinybę kažką sapnuoti?

186845. GP2010-03-20 16:23
O ar kartais sapnai nebūna gražesni už realybę? Pasakoti apie amžinybę realiai juk neįmanoma. Galima tik tikėti, jog tai bus geriau negu Žemėje. Skirtumą galima įsivaizduoti kaip kūdikio buvimą iščiose ir žmogaus po gimimo.

186923. įsčios, mieloji, 2010-03-21 15:41
ne iščios (ir sugebėk tu man tokiam trumpam žody dvi klaidas padaryti). Dar jei "diedas" rašytų...

186962. j2010-03-22 05:09
nesupratau pasakos nuotrupos. kaip meistras laiska isaiskino?

186963. toto > j2010-03-22 05:39
Poetą lengviausia suprasti persijungus į jo intelekto lygį.

187098. j > toto2010-03-23 01:33
nuosirdziai stengiausi, bet kazko nepagaunu

187099. toto2010-03-23 02:10
:) Man taipogi transplantacija nepavyko. Ne pirmas kartas. Tikiuosi, ne paskutinis, todėl nenusimenu.

187100. j2010-03-23 02:57
gal cia visgi ir yra taip, kad meistras isvydes supranta, kad sunus, gulintis skrynioj ir turi buti tai, ka patiesta ir suriesta reiskia

187101. toto2010-03-23 03:58
Bet tada dar labiau nelogiška tampa frazė „Kaip nesumokės!

Maniškė prielaida, kurios nesiryžau pagarsinti, buvo: žodį išaiškino frazėje išaiškino tėvo laišką reikėtų (per)skaityti kaip biblijoje, ne kaip LKŽ, t.y. suprasti kaip tėvo siųsto pamokslo „iššifravimą“ - meistras atskaitė sūnui tėvo siųstą pamokslą.

Pratęsiant 187099, tai SG proza labai retai kada išsitenka rišlaus protavimo ribose. Tokios jau kilmės produktas. Prisilietus, pasak tautosakos, galimos dvi reakcijos: nesuprast arba patylėt. Neprisiliesti, vengti kontakto, apeit iš tolo - būtų išmintingiausia, jei ne motyvacija... nepasotinamoji, ji nepaliaudama reikalauja argumentų atnaujinimo.


187162. To Toto2010-03-23 13:02
Jūsų "rišlaus protavimo" ribotumas, kokį čia demonstruojate, panašus į kakotojo gardelį mažame tvartuke: mėšlo daug, šiaudų maža, o šieno apskritai neaptinkama.

187168. toto > šiaudai, šienas2010-03-23 13:22
Nusiraminkite.

187299. j > toto2010-03-23 23:05
man Geda labai risliai protaujantis atrodo, tik jo sasajos ne is kasdieniu ivaizdziu pavirsiu, bet suprast imanoma, imanoma! man rodos, mes ir cia turbut dar neissiaiskinom, cia gali buti kas nors daugiau. sunus, skaitydamas laiska, turbut nezino, kad meistras pasiskunde - iskart nusprendzia, kad cia skrynia pamatyti nori. tai gal karalius irgi, neisduodamas meistro kazka byloja.. labai gera sunu, labai gera skrynia.. siaudai siene, o gal tu gali padet? ar tik nusikeikti ant ko nors reikejo?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:10:16 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba