ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (15) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (2) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (4) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (13) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (9) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) •

Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“

TADEUSZ DĄBROWSKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstučio Puloko nuotrauka

                  Šiuolaikinis eilėraštis


                  Jis lyg šikšnosparnis
                  gyvena rūsiuose,
                  palėpėse, olose,
                  dieną miega,
                  naktį medžioja,
                  kybo žemyn galva.

                  Reikia puikios vaizduotės,
                  kad prilygintum jį paukščiui.

                  Jis aklas,
                  jis siunčia signalus,
                  priima signalus.
                  Galima sakyti, jis girdi
                  tik pats save.

                  Kadaise buvo manoma, kad jis minta
                  žmogaus krauju, bet jam
                  pakanka ir musės,
                  grambuolio ar naktinio drugelio.

                  Kai buvau mažas,
                  išeidavau temstant
                  „medžioti šikšnosparnių“.

                  Mesdavau į viršų akmenį,
                  o šikšnosparnis nerdavo
                  paskui jį, paskutinę akimirką
                  susivokdavo, kad
                  tai klasta, ir tučtuojau
                  šastelėdavo į šalį.

                  Kartais, jei akmuo
                  pasitaikydavo didesnis, šikšnosparnis trenkdavosi
                  į jį ir nukrisdavo ant žemės. Poezija,

                  jei ji yra, šiandien
                  yra lyg akmuo,
                  o kartais tarsi plyta.




                        C. K. Norwidui ir T. Różewicziui

                  Žolė – galėtų kranksėti, bet šnara – tyli.

                  Kovas – galėtų čirškėti, bet kranksi – tyli.

                  Tramvajus – galėtų važiuoti, bet stovi parke – tyli.

                  O kitas tramvajus – galėtų stovėti parke, bet važiuoja – tyli.

                  Galėtum pažvelgti į mane, bet tik kalbi – tyli.

                  Norėčiau pagaliau nutilti, bet kol kas tik
                  – tyliai tūnau kertėj.





                  Kunigo klebono eilėraščių rinkinio pristatymas jo
                  sode. Saulėta popietė. Vėjas
                  lyg padavėjas mitriai sukiojasi tarp svečių.

                  Žolėje tarsi žaltys išsirangiusi sodo žarna laisto lysves
                  ir jaunas
                  obelaites. Ilga eilė prie maisto ir
                  trumpesnė – prie dedikacijų. Per vyną, sumaišytą su alumi,

                  sustoja laikas. Klebonas pabėga
                  laikyti mišių. Atsisveikina šypsodamasis, šaukia mums, kad
                  galime čia sėdėti nors iki paryčių.





                  Ponui Bronekui aštuoniasdešimt penkeri. Jis sodininkas.
                  Seniai nesikelia iš lovos, jo sodas
                  ir atmintis užžėlė piktžolėmis. Tik
                  sena obelis prisimena kartkartėmis turinti pagimdyti
                  obuolį. Ponas Bronekas nudžiunga, per televizorių
                  išvydęs nuogas moteris, pasišaukia
                  paauglį anūką ir išsišiepęs, rodydamas
                  likusius dantis, sako jam: žiūrėk! Ir priduria:
                  kai eisi pas mergas, nueik prie
                  molo, ten sukiojasi pačios gražiausios, man irgi ką nors
                  atvesk, kai močiutė išeis į sodą. Žiauru –
                  pamaniau stebėdamas poną
                  Broneką – kad kūnas gęsta, o apetitas išlieka. O
                  paskui susimąsčiau apie meilę, kuri,
                  nepaisydama logikos, iki pat galo leidžia rinktis.





                  Skraido čia be atvangos tie Ikarai, jau
                  nebekreipiu dėmesio – sako artojas,
                  neatitraukdamas akių nuo dirvos, rankų nuo plūgo.

                  Nemėgstu čia žvejoti, nes dažnai prilenda į tinklus
                  tų Ikarų, nuolat turiu painioti iš akių
                  rankas ir kojas – sako žvejys. Visi

                  kalba apie skraidančius žmones, todėl dažnai dairausi
                  į dangų, bet dar nesu jų matęs
                  – prisipažįsta piemuo. Rašausi jų kalbas

                  prie metro įėjimo ir matau, kaip už
                  laiptelio užkliuvęs girtas vyras

                  dardėdamas lekia žemyn.



                  Didysis hadronų greitintuvas


                  „Standartinį modelį“ sudaro lygtys, kurios, jei atidžiau įsižiūrėsime,
                  pasirodys besančios visai negrakščios ir ne tokios elegantiškos,
                  kaip tikėtumėmės iš lygčių, kuriomis aprašomi pamatiniai gamtos
                  dėsniai. Fizikai sumanė sukurti didesnės apimties, paprastesnes ir
                  žymiai grakštesnes lygtis [...].
                              Prof. Frankas Wilczekas

                  Jie tik ketina paaiškinti, kas yra tamsioji materija,
                  kas yra juodosios skylės viduje ir kitoje
                  pusėje. Jie sukurs lygtį, gražesnę už poeziją,
                  jai dar nevirtus eilėraščiu, jau žinosiu iš skaičių, kad lapas
                  yra lapas, paukštis – paukštis, mirtis – mirtis, Einsteinas –
                  Newtonas, Różewiczius – Herbertas, o Świetlickis –
                  jis pats. Tikiu mokslininkais, todėl meldžiuosi,
                  kad būtų drąsesni už poetus, kitaip
                  dar neužrašę savo lygties pastebės,
                  kad iš anapus juodosios skylės į juos spokso
                  jų pačių akis. Tada lygtis išsprogs į sakinį

                  ir išdraskys jiems burnas.





                  Dieve, didysis Grevelda, vėl ketinai išsklaidyti
                  kamštį, ir susidūrė keturi vilkikai. Nespėjai

                  čiaudėdamas prisidengti burnos, ir uraganas
                  nusiaubė Floridą. Nesistebėk, kad dalis mūsų

                  kas dieną nešioja šarvus, pro kuriuos
                  nesimato Tavęs. Kartais ir aš imu baimintis,

                  ar savo didžiuliais pirštais perneši mane
                  gyvą į aną pasaulį.





                  Nešildomas naktinio traukinio vagonas; tų,
                  kurie čia liko prieš konduktoriaus valią
                  ir sėdi tamsoje, nuskausminti šalčio,
                  kiekvienas atskiroje kupė, tikriausiai ne visai
                  švari sąžinė. Įsivaizduoju,
                  kaip šis vagonas atkabinamas nuo sąstato,
                  kaip pranyksta iš tvarkaraščių. Kiek tokių vagonų
                  klaidžioja po pasaulį. Kiek tokių vagonų klaidžioja
                  manyje. Kiek nešildomų vagonų
                  niekada su manimi nesusidurs.



                  Pražiopsojau savo akimirką


                  Ir kaip jos nepražiopsosi, skaitydamas internete
                  rytdienos spaudą, girdėdamas dainas baltųjų roko
                  nykštukų, apsimetančių supernovomis, matydamas,

                  kaip kelerių metų senumo cunamis ryja vis tuos pačius
                  kaimus, o Pasaulio prekybos centro bokštai kasnakt
                  paskubomis atstatomi, kad vėl tingiai

                  susmuktų dieną. Na pasakyk, kaip nepražiopsoti savosios
                  akimirkos pasaulyje, kuriame tas pats laikraštis
                  išeina keturiais variantais: konservatyvus,

                  pažangus, nuosaikus ir visai be žodžių. Laikais,
                  kai neišnaudotos minutės pasilieka kitam
                  mėnesiui. Pražiopsojau savo akimirką. Kur, kada?

                  O gal tai ji mane pražiopsojo? Pranyko
                  už horizonto, ištvinko be galo.

                  Ir laukia.

Iš: Tadeusz Dąbrowski. Czarny kwadrat. Kraków: Wydawnictwo a5, 2009
Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186301. ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||2010-03-17 03:47
eina sau. ir kaip tas vertėjas Dekšnys tokių gerų poetų atranda. bene jam pakiša juos kas ar patys pasisiūlo. gal kokį metodą žino. gal po laiminga žvaigžde gimęs, gal seklių mokykloje mokėsi. turbūt ir darbo dirbti netingi. o tokiam ir Dievas padeda. bene kokiems liuteronams aname gyvenime priklausė. o gal tikratikis hokitas mano esąs. ar kokios tarptautinės musonų poetų sąjungos slaptasis tarėjas. bala žino kas, bet pataiko ką versti jau ne pirmą sykį

186304. kvailutė2010-03-17 08:47
ačiū vertėjui. mane kabina šie eilėraščiai.

186320. šalti šaltiniai2010-03-17 11:38
Jis beje atvažiuoja į Poezijos pavasarį

186386. Sara2010-03-17 18:58
Ačiū, Vytai. Myliu lenkų poetus, negaliu:)

186510. - - - :-) 2010-03-18 16:11
Didelio žmogaus didelės mintys, kurias nesunkiai gali suprasti ir priimti ir netokie dideli žmonės... Ačiū Vertėjui ir, kas be ko, Gerb. Redakcijai...

186526. vl2010-03-18 17:43
radau dar vieną rankovę tramdomuosiuose :)

186586. Raudonėlis :-) 2010-03-19 10:28
Labai puikus vertimas ir poezija puiki. Ačiū vertėjui.

186843. wexeris2010-03-20 16:03
Mėgavausi skaitydamas, niuniuodamas ,po kelis syk, eilutes kol jos suspiegdavo, kad ir kaip būtų gaila tai truko neilgai. Nespėjęs pasitenkinti atsitrenkiau į eil.: "Didysis hadronų greitintuvas" po šito birzgalo, net galvą "suėmė"...

186944. Tadas :-) 2010-03-21 20:01
vertimas, keliantis pasitikėjimą.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:10:15 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba