ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (15) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (2) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (4) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (13) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (9) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) •

Aristokrato žingsniu

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurgis Tornau. 1982

Taip jau susiklostė, kad su Jurgiu Tornau mums teko gyventi viename name. Mano tėvai gerai pažinojo Tornau šeimą – po karo lietuvių inteligentų Vilniuje nebuvo taip jau daug, kad ryškus žmogus būtų nepastebėtas, liktų už pažinčių rato. O aš, dar lankydama pradžios mokyklą, paskui ir gimnaziją, Tornau gyvenimo epizodėlius turėjau progos matyti iš šalies, tikriau sakant, iš kiemo, kuriame su draugais žaisdavom įvairiausius žaidimus, o žiemą čiuožinėdavom ant sargų rūpestingai užpilto ledo. Čiuožykla ir žaidimų aikštelė buvo kaip tik tame kiemo gale, kur namas stačiu kampu buvo pasisukęs į vakarus, o ten pirmame aukšte ir gyveno Tornau, beje, tiesiai priešais Juozo Banaičio butą. Vėliau ten atsikraustė Kazimiera Kymantaitė su Aušrele ir lankydavosi pirmoji jos duktė – Agnė Gregorauskaitė, mano klasės ir gyvenimo draugė. Kartais susitikdavom pažaisti tame bute. Tebeturiu visokių kiemo vaikų fotografijų – jose Aušra, Tornau dukrelė, mano brolis Vytas ir aš. Atsimenu, kad kartais vienas iš Tornau – Jurgis ar Rūta (taip vadinta Birutė) – išvesdavo į kiemą mažą, tamsiaplaukę mergytę, panašią į lėlę, apvilktą baltais triušio kailinukais, pasodindavo ją ant rogučių, pavežiodavo, o paskui paleisdavo vieną nuo nedidelio kalniuko. Kartą buvau paprašyta ją pasaugoti keletą minučių. Draugauti ji man buvo per maža, bet aš žinojau, kad jos vardas toks pat kaip ir mano, anuomet retas, – namiškiai mudvi vadino Audrėm, ir tai mus siejo.

Namą, kuriame tuo metu gyvenome (tada Liudo Giros g. 42), žino kiekvienas vilnietis: tai tas lenkų statybos elegantiškas penkiaaukštis, anuomet rusvo mūro, palei Vinco Kudirkos aikštę Vilniaus gatvėje, su balkonais ir atiko bareljefu, kuriame, jei neklystu, vaizduojamas šv. Jurgis, saulės spindulių fone kovojantis su drakonu; tai namas, šalia kurio pokaryje buvo samdomų vežikų stovėjimo vieta su visais jai deramais padariniais. Vėliau čia ilgus metus veikė „Ledainė“, kurios šachmatines grindis eilėraštyje yra įamžinusi Judita Vaičiūnaitė. Kavinukėj visuomet galėjai gauti ledų, kavos, kekso ir karšto vyno, kurį ant cukrum aplipusio, virpančio plastmasinio padėklo atnešdavo gerokai neblaivi ir nebejauna padavėja kalta veido išraiška... Tame name ilgą laiką gyvavo visokios radijo aparatūros ir pirmųjų televizorių karalystė latvišku pavadinimu „Rigonda“. Na, o dabar ten netrūksta visokių elegantiškų parduotuvių. Beje, iš to namo balkono stebėjau paminklo rusų karo vadui Černiachovskiui atidengimo ceremoniją. Iš to paties balkono kažkas kitas galėjo matyti ir paminklo Vincui Kudirkai atidengimo iškilmes.

Prisimenu, rytą, kai saulė įkypais spinduliais pasiekdavo tą sieną, už kurios buvo Tornau butas, išeidavau į kiemą su kamuoliu ir mėtydavau jį į sieną, kol sužaisdavau visus dvylika skirtingų figūrų pratimų. O paskui – vėl iš pradžių su visokiais pasišokinėjimais, kol laikydavo išaugtiniai sandalai. Tik dabar pagalvoju: ką girdėdavo ir ką sau manė žmonės, gyvenę už tos sienos? Bet nė karto niekas nesubarė, nepavarė šalin.

Prieš akis iškyla vaizdas, kaip stotingi, dailaus sudėjimo, tamsiaplaukiai ir įdegę, sportiškai apsirengę, baltomis „basketėmis“ apsiavę Jurgis ir Rūta Tornau, nešini teniso raketėmis, žvaliai žingsniuodavo kiemo šaligatviu „bromos“ link, paskui į Gedimino (tada Stalino) prospektą ir toliau – į teniso kortus Jaunimo sode (dabartiniame Sereikiškių parke), prie Vilnelės. (Beje, greta Tornau, toje pačioje laiptinėje, gyveno ir žymus tenisininkas, treneris pulkininkas leitenantas Juozas Purelis, prieš karą buvęs Lietuvos karo atašė Latvijoje.) Griežtos, unifikuotos Stalino laikų mados ir skurdo laikais Jurgis nevengdavo baltų šortų, neatsiliko nuo jo ir Rūta. Jie abu buvo atletiški ir gražūs, lyg nužengę iš kokio art deco stiliaus atviruko. Iš to, kaip arti vienas kito, vienu ritmu ir žvaliai žingsniuodavo, nežiūrėdami vienas į kitą, bet atvirais veidais, jautei, kad juos sieja tikras bendrumas, artimumas, meilė. Ši pora savaime krito į akis, skyrėsi minioje, o ypač iš daugelio mūsų namo gyventojų. Namas, suprantama, priklausė „aukštesniajam ešelonui“, regis, Ministrų tarybai. Gyveno jame įvairaus plauko ir rango piliečių šeimos: greta lietuvių inteligentų – Vilniaus universiteto darbuotojų, profesūros, ministrų, akademikų, bibliotekininkų, – buvusių revoliucionierių, karo didvyrių bei atvirų ir slaptų saugumo darbuotojų buvo ir daug iš Rusijos į Lietuvą eiti ministrų pavaduotojų ir stebėtojų pareigas atsiųstų pareigūnų. Kai kurie iš jų ilgą laiką nesivaržė vaikščioti su karinėm uniformom. Taigi Tornau šeima buvo visai kitokia. Labiausiai, man regis, skyrėsi savo atviru žvilgsniu, laisvu žingsniu ir veido išraiška – oria, nepriklausoma. Iš tolo pamatęs Jurgį Tornau, man tėvas tarsi juokais sakydavo: „Žiūrėk, Audrute, fon Tornau eina“, tarsi norėdamas ta dalelyte fon atkreipti mano dėmesį į Jurgio Tornau aristokratiškumą, į jo kitokumą. Nors pats Tornau, kaip teko girdėti, to fon, primenančio kilimą iš senos vokiečių riterių giminės, visiškai nepaisė, jo kilmingumo negalėjai nepastebėti.

Tada negalėjau nė sapne susapnuoti, kad po kokio ketvirčio amžiaus užsimegs netikėtas mano ryšys su Jurgiu Tornau, ėjusiu Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas. O buvo taip: kažką pasitikdama oro uoste, pamačiau Audrę Tornau, išsiruošusią į tolimą žygį, su kuprine ant pečių ir gertuve prie šono. Skrydžiai atidėti, laiko į valias, ir mudvi įsišnekėjom apie jos kelionę, apie nelinksmą mano padėtį. Rudenį sulaukiau netikėto (šiaip jau nebendravom) Audrės skambučio. Ji pasakė, kad nenustebčiau, bet tėvas, sužinojęs, jog esu patekusi valdžios nemalonėn ir jau kelinti metai negaunu jokio darbo, jos paprašęs perduoti man tokius žodžius: „Kai jau visai bus „zuby na polku“ (kai dantis, kaip nebereikalingą daiktą, gali padėti ant lentynos) situacija, tegu ateina į biblioteką – aš ją priimsiu.“ Iš tikrųjų labai nustebau, susijaudinau ir apsidžiaugiau! Žinojau, kad universiteto biblioteka Jurgio Tornau valia tapo prieglobsčiu visokiems „nusidėjėliams“ ir nelojaliems asmenims. Tuo jis tęsė garbingą šios bibliotekos tradiciją – auklėti, burti šviesuolius ir priešintis tamsai.

iliustracija
Jurgis Tornau su žmona Rūta. 1998

Po poros mėnesių, žiemą, paskambinau Jurgiui Tornau ir pasiprašiau audiencijos. Priėmė gražiame bibliotekos kabinete, prie marmurinės lempos su žaliu stikliniu gaubtu apšviesto stalo. Pradžioj uždavė keletą klausimų apie mano buvusį darbą, paskui paklausė, kokiame skyriuje norėčiau dirbti. Nedvejodama pasakiau – Rankraščių. Jis nustebo, bandė įkalbėti rinktis gyvesnį darbą, pavyzdžiui, su skaitytojais, bet aš nenorėjau matyti jokių žmonių, nenorėjau jokių priverstinių ryšių, pažinčių. Tik ramiai sau dirbti ir gauti atlyginimą, kad ir patį menkiausią. Be to, iš savo draugės bibliotekininkės Liudos Pagirienės buvau girdėjusi, kad Rankraščių skyriui vadovauja nuostabus žmogus Vytautas Bogušis, tikras savo darbo mylėtojas ir, anot jos, „mūsų laikų Lelevelis“.

Sausio pradžioje jau dirbau. Gavau tvarkyti Aukštaitijos dvarininkų Karpių archyvą – nuo pat pirmųjų aplankų, kurių dokumentai buvo surašyti keistu lotynų ir lenkų kalbų mišiniu. Lotynų kalbos nemokėjau (Stalino laikų gimnazijoje, apie 1950 metus, tą kalbą dėstyti uždraudė), kaskart varčiau žodyną, bet tolydžio daugėjo lenkų kalbos, ilgainiui perpratau ir įmantrius raštininkų „dailyraščius“. Bogušio paprašyta, ypatingą dėmesį kreipiau į antspaudus. Man pačiai didžiausią įspūdį paliko teismų bylos dėl kokių nors balų ar perkeltų stulpų (visai kaip Čechovo komedijose aprašytų dvarininkėlių), savita, sakyčiau, barokinė šeimyninių testamentų kalba ir už jų slypinti santykių tradicija.

Nors skyriaus langas buvo į šiaurę ir nuo pat ryto žiemą vasarą žibindavau ant stalo lempą, o nuo monotoniškų raštų ėmė miegas ir nuo knygų dulkių kamavo alergija, buvau dėkinga Jurgiui Tornau kiekvieną mielą dieną. Su skyriaus vedėju ir bendradarbėm puikiai sutarėm – rytą apie 11 val. eidavom į bufetą gerti kavos ir ten klausydavomės spalvingų, kupinų pasididžiavimo Bogušio pasakojimų apie senąjį universitetą, o po pietų, 16.30 val., buvau sumaniusi arbatos gėrimo valandėlę čia pat kamputyje, už lentynų, su pokalbiais apie teatrą...

Bet tuo Jurgio Tornau geroji misija nesibaigė. Bufete mane pastebėjo Lietuvių literatūros katedros žmonės. Kartą priėjo katedros vedėjas Vytautas Areška ir jam būdinga stačiokiška intonacija paklausė: „Tai ką čia beveikianti?“ Atsakiau: „Dirbu bibliotekoje, Rankraščių skyriuje.“ – „Dirbi bibliotekoje? O pas mus dėstyti ar nenorėtum?“ Sakau: „Labai norėčiau, tik kažin ar Jums leis priimti.“ – „Man leis.“ Taip pradėjau dėstyti teatro istoriją ir vesti teatro seminarą lituanistams; dirbau valandininke kelerius metus, buvau gerokai apkrauta darbais. Už grašius. Bet džiugino tai, kad tarp studentų atsirado tikrų teatro gerbėjų (Vaidotas Daunys, dabar jau pagarsėjusi leidėja Lolita Tirvaitė ir kiti), daugelis puolė darbų apie teatrą ir dramaturgiją rašyti. Santykiai su studentais buvo artimi, dažnas ateidavo į namus pasiskolinti knygų, aptarti problemų... Rūpinausi, kad juos įleistų į teatrą veltui. Kartu žiūrėdavom ir aptarinėdavom spektaklius, dažniausiai universiteto „Žaltvykslėj“ prie kavos puodelio.

Pradėjau kviestis į namus muzikantus ir aktorius, o studentai – jų su mano draugais mūsų dideliame bute Mokslininkų namuose tilpdavo apie trisdešimt – traukdavo burtus, kas eis. Yra griežęs Vilniaus kvartetas su entuziastinguoju Donatu Katkumi, Povilas Stravinskas su žmona Eleonora skambino fortepijoninį duetą, savo išverstą čigonų poeziją deklamavo Monika Mironaitė, o kitą kartą Vladimiras Jefremovas ir kiti Rusų dramos teatro aktoriai skaitė Levo Tolstojaus laiškus (mat vėlesniais metais dėsčiau teatro istoriją ir slavistams). Mūsų vaišės būdavo raudonasis vynas ir žolelėm įtrinti kepti baltieji lietuviški sūriai. Dirbdama universitete pradėjau rengti knygą apie Kazimierą Kymantaitę, išsamiau domėtis ir rašyti apie scenografiją, nebepajėgiau visko aprėpti, bibliotekoje ėmiau dirbti puse etato. Bet nebesijaučiau tokia vieniša, buvau tarp žmonių ir galbūt jiems reikalinga.

Paskutiniais Jurgio Tornau metais gyvenau gretimoj Antano Vienuolio gatvėj, dažnai praeidavau pro jų langus iš Operos teatro pusės. Visuomet norėjau užeiti ir padėkoti, bet varžiausi. Ir šiandien negaliu sau atleisti, kad dosniam, atjaučiančiam žmogui nepasakiau, kiek gero jis man padarė ir kaip labai esu jam dėkinga. Pro atitrauktą jų lango užuolaidą kartais matydavau knygas ant stalo ir vazą su pablukusiomis verbomis plačios palangės kampe. O ant šaligatvio po langu – paukščiukams gausiai paberta lesalo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186382. mmk2010-03-17 18:24
Tornau ne tik žaidė tenisą, bet vasaromis dviračiu keliaudavo per Žemaitiją.Daug gerų darbų yra padaręs, būdanas leidyklos vyr.redaktoriumi J.Tornau,arba romanistas A.Telšys, sovietmečiu turėjo imunitetą, nes per karą buvo 16-oje divizijoje. Bet retas su imunitetu tada turėdavo ir padorumo. Kas galėtų pateikti apie jį platesnių prisiminimų - pats laikas.

186464. K.2010-03-18 12:45
Imuniteta 16-je divizijoje Jurgis Tornau sunkiai įgyjo. Jis buvo įtartas esas vokieciu snipas, ir per plauka isvenge mirties bausmes. Maniau, kad straipsnyje J.Tornau asmenybe bvus placiau atskleista

186518. Negali2010-03-18 16:24
Negali būti plačiau atskleista asmenybė, jei rašantysis pasakoja iš esmės apie save.

186666. Birute2010-03-19 15:50
Raudonuju tevu raudonieji vaikai kuriem nieko niekada netruko, dabar piesia save kaip ano meto kankinius.

186870. Kovas2010-03-20 20:15
Pirmiausia - tai ne straipsnis, o prisiminimai. Apie divizijas tegu pasakoja tie, kas jose buvo, kas prisimena. Man gaila kankinės Birutės.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:10:12 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba