ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (15) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (2) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (4) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (13) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (9) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) •

Asmenybės politinė krizė

JONAS KIRILIAUSKAS

[skaityti komentarus]

Sėdėjau vieną sekmadienio popietę ant sofos savo salone.

Už lango buvo pats viduržiemis. Šalta. Visur nuostabiai apšerkšniję medžiai ir tvoros, ir tyla... Atrodė, kad atėjo akimirka, kai sustojo Žemė.

Kažkur toli iš namų kaminų tarsi kokios kopėčios iš pasakos apie pupą statmenai į dangų kilo dūmai ir nyko man nematomame aukštyje.

Dievui turėtų graužti akis, pamaniau, grožėdamasis tuo šaltu, kaip pasakytų kokių kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjas su bitute panosėje, nordišku grožiu. Tiesa, saulės veikiamas šerkšnas byrėjo nuo medžių šakų ir tvorų, ir tai matėsi iš mano penkto aukšto lango.

Bet vis tiek buvo nepaprastai gražu, nors ir labai laikina, ir, stebint visa tai, man kilo nihilistiška mintis. Ir visai ne dėl to, kad pamačiau padėtą Antono Čechovo apsakymų rinkinį, ne dėl to, kad vakar žiūrėjau „Palatos Nr. 6“ ekranizaciją. Dar ir Rolando Kazlo spektaklį norėčiau pamatyti, daug ko norėčiau, net sapnavau aną naktį minėtą aktorių, kažkur ėjom su juo, supaisysi čia per sapnus. Bet pabudęs pasipiktinau savimi sapne, sakau: o ko tu, ežero baubly, jo nepaklausei, kada spektaklį atveš mums parodyti, tą, kurį pastatė pagal Vlado Šimkaus eiles, juk taip būtų gera šaltą žiemos vakarą pasiklausyti gerų eilėraščių iš gero aktoriaus lūpų.

Mintis apie Čechovą išsirutuliojo todėl, kad staiga pajutau: man nenuobodu. Tikrai, štai sekmadienio popietė, aš pavalgęs pietus, išgėręs kavos, sėdžiu ant sofos, žiūriu į saulės apšviestą pasaulio lopinėlį – ir man nenuobodu. Aš nederėčiau tarp Čechovo personažų, kuriuos žudo tas nežinia iš kur einantis nuobodulys. Man nenuobodu, nors tu ką.

Jeigu tik galėčiau dabar kaip jo aprašyti personažai pasėdėti namuose kokią savaitę, taigi, kaip aš atsigaučiau, kokį pamatyčiau pasaulį... Bet štai viename solidžiame kultūros, sakyčiau, kultūringos minties žurnale perskaičiau porą trumpų sakinių. Pacituosiu, nes išmokau atmintinai: „Nereikia padėti žmogui. Reikia jam sunkinti gyvenimą.“

Ne tik kultūros ministras pritaria mano iniciatyvai neštis iš rūsio ir skaityti senas knygas. Gal dar reikia paskelbti akciją ir skaityti senus laikraščius. Kažkur turiu ir „Šiaurės Atėnų“ pirmuosius numerius – paskaitysiu dvidešimt metų senesnėm akim, jeigu jau taip.

Bet jau kita mintis grąžino mane į realybę. Taigi, ar pasaulis yra čia, tame tavo salone, ar pasaulis yra daugiau nei knyga, laikraštis ir brendis? Pasaulis dar nematė didesnio bailio, bijančio eiti jei ne užkariauti to pasaulio, tai bent pabandyti jį pažinti!

Pagalvojau, kad nuo tokių minčių ir prasideda didieji konfliktai su savimi. Kada žmogus užsimoji kontempliuoti už penkto aukšto lango esantį pasaulį.

O ką ten pažinti, gal kokią Viktorijos ežero ekologinę katastrofą, kai į jį buvo prileista ar tik ne Nilo ešerių ir šie greitai suardė viso regiono ekosistemą? Gal kokias ozono skyles, atšilimą, globalizaciją? Ne kaip bailys, o kaip tikras žaliasis puoliau savyje tūnantį marksistą – prisiskaito, matai, komunizmo manifestų ir puola keisti pasaulio. Bet marksisto manyje jau seniai nebebuvo, taip visada būna, kai atklydusi netikėlė mintis sugadina akimirką žavingą, ką ten akimirką – visą popietę.

– O iš kur randasi opozicija pozityviam, taikiam nusiteikimui, kodėl pats sau turi prieštarauti ir dėl to pykti?

Po tokio didžiai egzistencinio klausimo neskubėdamas apžvelgiu kambarį. Niekas nei viduje, nei išorėje nė necypteli.

Va taip. Tvarka namuose turi būti, net tarakonai su blokinių namų skruzdėlėmis turi žinoti, kada savo manevrus daryti, kada atakuoti atliekas ar kokį vargšą prakąstą batoną užsipulti. Apie vidinį savo rūmą tai nėra ko nė kalbėti.

Demokratija turi būti valdoma, be to, ji visada ir buvo valdoma, kaip daugumos diktatas mažumai. Turėjom mažumos vyriausybę – taigi iš karto atėjo kita, daugumos, ir pareiškė, kad mažumos vyriausybė sukėlė neregėto masto krizę šalyje, o gal ir pasaulyje (jeigu giliau pasiknistume po ta daugumos retorika).

Taigi kaimynas iš trečio aukšto, tas šiandieninės daugumos ruporas, taip ir sako: jeigu nėra valdžioje daugumos, tai mažuma nujoja viską šuniui ant uodegos.

Demokratijos sąlygomis mažuma yra pavojinga. Aišku, aš nesuprantu tos ekvilibristikos, bet kada reikalas ketina peraugti į asmeninį lygį – tada aš nesusilaikau. Vis iškyla viena problema, ir, sakyčiau, visai ne egzistencinė, o politinė: aš pats sau esu dauguma ar mažuma? Jeigu vidinės opozicijos balsą girdžiu ir jis man nuolat prieštarauja, o tas, kuris koridoriuje žiūri į mane iš veidrodžio, dažnai man pasirodo toks svetimas, toks ne mano akimis žiūrintis, tai kaip tada išeina?

Atsakymą bijau pasakyti, nes manyje tūnanti opozicija gali pajusti, kad nebeturiu kvorumo, ir kas tada? Ar tik neprarandu daugumos savyje?

O jeigu man paskelbs interpeliaciją ir atstatydins iš asmenybės pirmininko ar premjero pareigų? Ar iš visų pareigų iškart? Ką tada savyje ir ne tik savyje veiksiu, nustumtas į opoziciją? Gal man kokiu Gregoru Zamza tapti reikės? Ar aš turėsiu taikytis prie savo naujų minčių ir poreikių?

Juk pirmas žingsnis, kurį žengtų manyje tūnanti opozicija – tai priverstų parsivesti kaimynę iš ketvirto aukšto, ir aš su ja turėčiau barškintis visą naktį, neduodamas miegoti kaimynams, nes ji mylėdamasi garsiai rėkia, ir tai žino visas namas.

Opozicija dabar žiūrėtų televizorių, visus realybės ir kitokius š., nebeklausytų radijo, gertų daug pigaus alaus arba mažai stipraus, valgytų šaltai rūkytą skumbrę, pasidėjusi ant seno laikraščio. Spjaudytų laiptinėje...

Ne, ne, ne... Aš ramus, aš tvirtai laikau vadžias savo stipriose rankose ir apskritai aš einu į parduotuvę – mano brendžio atsargos išseko, be to, politinę pergalę savyje reikia aplaistyti, kad būtų tvirtesnė, ilgalaikė.

Iš manęs niekas nepavogs mano daugumos, tegu sau G. K. Chestertonas aiškina kiek tik nori, kad vagystė irgi yra ryšys su visuomene, ne, man geriau vienam daugumoje.

Nereikia padėti žmogui, reikia jam sunkinti gyvenimą, ar ne, ministre, tūnantis manyje ir priklausantis mano vienatvės daugumai?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186346. katė2010-03-17 15:00
Būtų nieko, bet perdaug politikos.

186378. to katė2010-03-17 17:46
kad čia iš viso nėra politikos, bet tik pasišaipymas iš jos...

186410. katė2010-03-18 08:05
Pats sau prieštarauji: nėra politikos, bet šaipomasi iš jos.

186426. to kate2010-03-18 09:55
kas belieka...

186879. selė 2010-03-20 21:10
Šiaip sau... per daug privelta... nors pradžia patiko, bet vėliau niekaip nepajėgiau suprasti, kodėl parsivesti kaimynę, ar gerti daug pigaus alaus tai jau suveikia opozicija. Manau, kad viskas yra priešingai: kai pradedi žmogus pats sau oponuoti, tai ir kaimyno žmonos vilioti ir laiptinėje spjaudytis praeina noras... O Marksas, kiek prisimenu, tai tik ekonomiką, bet ne ekologiją norėjo sugriauti... Už pradžią- ketvertas su pliusu, o už politikavimą- trys su minusu...

186882. s.2010-03-20 21:15
Užmiršau pasakyti, kad vertinau pagal penkiabalę sistemą...

Rodoma versija 25 iš 26 
14:10:09 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba