ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-04 nr. 887

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Meilė ir kt. (25) • -ab-. Dingę (19) • NIKOLAJ GUMILIOV. Užburtas smuikas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai lietuvių kalboje: mikroteksto lygmuo (17) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. „Atsiunti Tu savo Dvasią...“RASA BARČAITĖ. Kristinos Inčiūraitės „Šokis“: nuo taškelių iki V. Nabokovo (17) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • VALENTINAS SVENTICKAS. Łėk, sakałėleSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Didieji lūkesčiai (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu (4) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (11) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLI) (2) • iš pirmų lūpų (353) • 2008 m. balandžio 11 d. Nr. 14 (888) turinys (23) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

III Velykų sekmadienis (Lk 24, 13–35)

    Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

    Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“

    Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

    Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

    Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.


Tikėjimas, kuris pasiveja

Po Jėzaus mirties iš Jeruzalės turėjo bėgti ne tik Kleopas ir jo draugas. Įsivaizduoju, kad traukėsi ir kiti mokiniai. Išgąsdinti, palūžę, netekę vilties. Tolyn nuo mokytojo kapo ir nuo ten palaidotų savo lūkesčių. Bažnyčia ir vėliau dar ne sykį bėgs, išsigandusi pralieto kraujo. Bet vieni bėga ir pabėga kažin kur, o kiti sustabdomi kelyje. Vieni bėgdami kalbasi, ginčijasi ir nieko nesutinka, o kitiems pasirodo Viešpats. Čia panašu į paties Jėzaus pastabą, kad buvo daug raupsuotųjų pranašo Eliziejaus laikais, tačiau tik vienas jų buvęs išgydytas.

Jeigu švenčiant Velykas ateina klausimas, kokios rūšies tikėjimo reikalauja ši didžioji krikščionių tiesa, akys pradeda lakstyti nuo vieno evangelinio epizodo prie kito ir nesuranda tvirto atsakymo. Tu renkiesi Velykų tikėjimą ar jis tave pasirenka? Dauguma tų, kuriems pasirodė prisikėlęs Jėzus, buvo tarsi priversti tikėti. Net apaštalas Tomas, užsispyrusiai kratęsis minties, kad mokytojas gyvas. Tačiau nuo pat pirmųjų Velykų šalia bus ir toks tikėjimas, kuris kyla iš įtikinėjimo. Gražiau pasakius, iš liudijimo ar skelbimo. Apaštalų darbų knygoje Petras savo pamokslais tūkstančius įtikins priimti Kristų. Nei ten visada buvo demonstruojami stebuklai, nei siūloma kokių svarių įrodymų. Dažniausiai tik nuoga informacija apie Prisikėlimo faktą, ir viskas. Vadinasi, palaiminti, kurie tiki nematę? Kurie patys drąsiai renkasi tikėjimą ir sutinka už jį mokėti bet kokią kainą.

Pasidaroma liudininkų, šauklių, kurie vėliau plačiai ištrimituotų savo nuostabias patirtis ir užkrėstų kitus. Prisikėlimo žinia ir jos gyvybė perduodama į žmonių rankas. Šiandien tiek turime Velykų tiesos, kiek įspūdingos būna šventinės pamaldos ir įtikinamas (dar sako – dvasingas) kunigų kalbėjimas. Nuogos informacijos jau negana, pasitelkiami pavyzdžiai, interpretacijos, liejasi poezijos posmai. Paskui esą tam tikras gyvenimo būdas, moralinės nuostatos, religiniai įpročiai leidžia vadintis Prisikėlimo žmonėmis.

Nors tokiu būdu atsiradęs ir palaikomas Velykų tikėjimas yra daugelio mūsų nuosavybė, nors jis sklandus ir suprantamas, vis dėlto sunku atsisakyti anų Evangelijos pasakojimų įkvėpto pajautimo, kad prisikėlusio Jėzaus tikrumas ir toliau bus dangaus dovana, kuri nepriklausys nuo mūsų norų ir pretenzijų. Kada tuodu mokiniai, Kleopas ir jo draugas, bėgo iš Jeruzalės, ten jau buvo prasidėjusios kalbos apie tuščią kapą, angelus ir apie tai, kad Jėzus galįs būti gyvas. Užuot mėginus tuos gandus patikrinti ar jais guostis, jie paliekami tarsi neišgirsti. Bėgama nuo jų tolyn kaip ir nuo prisiminimų apie mokytojo mirtį. Rodos, tyčia sukuriama tokia būsena, kad neliktų nė mažiausios vilties. Viskas baigta.

Labai panašiai klostosi ir kiti evangelistų aprašyti prisikėlusio Jėzaus susitikimai su savo mokiniais. Išgąsčio apimtos moterys. Verkianti Marija Magdalietė. Aukštutiniame kambaryje pasislėpę apaštalai. Tas pats Tomas, atsisakantis tikėti, kol pats nepamatys ir nepalies. Nesėkmingos naktinės žvejybos dalyviai. Visus juos Velykų tikėjimas pasieks įvarytus ar įsivariusius į giliausias sielos tamsybes.

Gal čia ir nesama pranašystės, kad Bažnyčiai lemta vis atkristi į nevilties ir nusiminimo būseną, tačiau apie patį Velykų tikėjimą pasakoma svarbių dalykų. Jis duodamas kaip atsakymas į užgriuvusią tamsą ir tuštumą. Jis renkasi tas vietas, kur liovėsi galioję optimizmą žadinantys Dievo atvaizdėliai. Patarimų, kaip išsikviesti prisikėlusį Jėzų, nėra, bet šią didžiąją dovaną evangelijose laimi tie, kurie nepuolė pagal komandą šaukti aleliuja ir nepabūgo likti vienų vieni su baisia žinia apie Gelbėtojo mirtį. Patys to nenutuokdami, jie atliks veiksmus, iš kurių užaugs Prisikėlimo tiesa.

Nežinau, ar daug kas šiandien Jėzaus pasirenkamas tokiam susitikimui. Oscaras Wilde’as kalėjime skelbė, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime eina su Kristumi į Emausą. Kalėjimas, žinoma, iš tų vietų, kurias išskiria velykinis Jėzaus žvilgsnis. Nors šiaip jau sudarinėdami pretendentų sąrašus lengvai apsiriktume. Juk renkasi jis. Pagal savo skonį. Ši aplinkybė kartu su brangiaisiais evangelijų pasakojimais kasmet suteikia Velykoms įžūlios šventės bruožų. Įkvėptais pamokslais ir liturgijos grožybėmis kunigai ir toliau skatins pamilti Prisikėlimą. O kur nors kelyje iš Vilniaus į Nemenčinę, žiūrėk, ims ir prisistatys tas, kuris stveria mus be jokių įtikinėjimų. Taip ir laikosi Velykos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


114142. virusas2008-04-10 21:36
kai taikliai ir išmanančiai parašyta, tai niekas ir nekomentuoja;)

114215. r2008-04-12 10:02
kaip ir nera is ko vaipytis nebent noe griebtu is salies

114303. taigi,2008-04-13 17:43
belieka patylėti.

114452. Noė:))2008-04-14 21:16
Kurgi ne, „taikliai ir išmanančiai viskas parašyta“, užtai jums, neišmanėliams, belieka patylėti. Vis dėlto žvilgtelkite į paskutiniuosius sakinius, kuriuos dėl patogumo nukelsiu čia: „Įkvėptais pamokslais ir liturgijos grožybėmis kunigai ir toliau skatins pamilti Prisikėlimą. O kur nors kelyje iš Vilniaus į Nemenčinę, žiūrėk, ims ir prisistatys tas, kuris stveria mus be jokių įtikinėjimų. Taip ir laikosi Velykos. Kaip gražu. Štai kaip puikiai galima įkomponuoti į evangeliją II Vatikano mokymą - sušvelnindama pasakysiu, kad tai galėtų būti užuomina į tvirtinimą, jog išganymo esama ir už Bažnyčios ribų. Žvelkite, mano brangiosios ir nekaltos sielos, kurias gali įtikinti kas tik kaip panorėjęs! Žvelkite, kokia nykuma atsiduoda -js- nupieštas „įkvėptų pamokslų“ ir „liturgijos grožybių“ vaizdas - perskaitęs jį nieko kito nepagalvosi kaip tik tai, kad Bažnyčios liturgija tuščiavidurė ir nereikalinga (ir kaip ji laikėsi du tūkstančius metų?? Ir ką darė Kristus per Paskutinę Vakarienę??), o tikrasis susitikimas su Kristumi paprastai vyksta už Bažnyčios ribų, kažkur kelyje iš Jeruzalės į Emausą! Kaipgi čia nepagalvosi, kad kur yra Kristus, ten nėra Bažnyčios ir atvirkščiai - kur Bažnyčia, ten nėra Kristaus! Sudaryta sakytum optinė iliuzija, dirbtinis prieštaravimas, tarytum koks abortas padarytas evangelijai. Tarsi susitikimui su Kristumi nebegaliotų jokia liturgija, o visi pamokslai kalbėtų visiškai apie ką kita, ir tarsi Bažnyčios liturgija negalėtų sukurti dvasinio sielos pagavimo „pakeliui į Emausą“; kitaip sakant, tarsi į liturgiją niekaip nebeįtilptų kelionė iš Jeruzalės į Emausą!. Nors susitikimas su Kristumi įvyktų pačiame pragaro prieangyje, jis vis vien talpintų savyje visąEvangelijos pilnatvę, nes kur yra Kristus, ten visada yra ir visa Bažnyčia. Galbūt kartais laikinai nematoma ir neapčiuopiama.

114453. Ūūū 2 Noė2008-04-14 21:24
o kas yra pasakyta apie tuos, kurie nuo savęs mėgsta pridėti? Pvz., cituodami?;) Pirmame komentare parašyta "taikliai ir išmanančiai parašyta", o jūs jį "cituodama" nuo savęs ten įterpiate žodį "viskas", kad turėtumėt progą rūsčiau pagriaudėti, Antrą Vatikaną vanodama, tarsi tas Antras Vatikanas nebūtų nuosekli bažnyčios mokymo tąsa, o kažkoks posūkis į erezijas;))

114455. Noė ūūū2008-04-14 21:30
Atleisk, netyčia įsibrovė. Bet ar išbraukus tą žodelį kas nors pasikeistų?:)) O ko tu taip gini II VS? Jis TIKRAI nėra nuosekli Bažnyčios mokymo tąsa. Galvą guldau.

114461. uuu2008-04-14 21:49
ūūū tai ne uuu, nors koks skirtumas, `viskas` ten tikrai nėra

114462. uuu2008-04-14 21:52
dar tada parašysiu, Noe, tau turbūt patinka lefe(b?)vristai?

114476. Noė2008-04-14 23:02
Man patinka ne lefebristai, o tai, ko moko Bažnyčia. O lefebristai skelbia turbūt visiškai nepakeistą Bažnyčios mokymą,- tokį, koks jis buvo. Bet dabar Bažnyčioje viskas yra šiek tiek komplikuočiau, o to mes su tavim šiandien jau neišspręsime.
Man nepatinka tavo tonas. Bet tiek to.
O kas tau patinka?

114482. uuu2008-04-14 23:23
man čia parašyti kartais patinka, labanakt

114493. noė2008-04-15 06:32
Labas rytas. Džiaugiuosi, kad tau patinka:)). Man irgi.

114501. 2 noė2008-04-15 08:18
O kuo nepatinka lefebristai (išskyrus tai, kad Bažnyčios mokymąsi savinasi savo sektai)?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:09:56 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba