ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-04 nr. 887

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Meilė ir kt. (25) • -ab-. Dingę (19) • NIKOLAJ GUMILIOV. Užburtas smuikas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai lietuvių kalboje: mikroteksto lygmuo (17) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. „Atsiunti Tu savo Dvasią...“RASA BARČAITĖ. Kristinos Inčiūraitės „Šokis“: nuo taškelių iki V. Nabokovo (17) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • VALENTINAS SVENTICKAS. Łėk, sakałėleSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Didieji lūkesčiai (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu (4) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (11) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLI) (2) • iš pirmų lūpų (353) • 2008 m. balandžio 11 d. Nr. 14 (888) turinys (23) •

Eilės

STASYS STACEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydo Pakalkos piešinys



        Tikėjais iš vaiskrūmių daug neskaudaus,
        bet genėtojo veidas – tai jo gyva kaukė.
        Kai praktiškai skauda, teoriškai tau
        vietoj buvusio sodo ugnelės atauga.

        Prisidegiau tik cigaretę, tačiau
        jau užsidegė trumpos žinutės ir blaškos
        ilgoji žinia, smilkdama vis arčiau
        kilmės medžio, jo malkų ir šaldyto vaško.

        Dygių smilkalų – kaip krūmokšnių nakty.
        Lyg žiema smilkalas – šaltas, didelis, pilkas –
        pakvimpa krankliais. Mama, tebesmilksti,
        idant aš ne kaip vynuogienojai susmilkčiau.

        Taip smilksta nenorintis dūmų. Kiti
        savo smilkalus tebenešioja po oda,
        kad smilktų tikėjimas, jog ateity
        smilks jų metlaikiai vidur fantastinio sodo.

        Ir smilkalui yrant mažėja skaudaus
        jo trumpumo, ilgumo, blogumo, gerumo.
        Kai praktiškai skauda, teoriškai tau
        viduje auga vynuogių krūmas.



        Beribiai
        magnetiniai tavo laukai,
        mano meile,
        bet vien pakraščiai,
        paribėliai,
        kur nepažiūrėčiau
        ar neatsigulčiau.

        Net ir mėlyniausiojo
        speigo naktim,
        net ir tom valandom,
        kai visi priešai miega.

        Magnetiniuose
        smegenų laukuose
        pūgos pritaria tau,
        nesvarbu, ką tu teigtum,
        ir pritaria man,
        nesvarbu, ką aš neigčiau.

        Magnetiniai
        gal dar nesotūs vilkai
        vėl šalia geležinių vilkų
        šmirinėja,
        nelyg šilumos bangos
        dingsta draugai
        ir kaip mano tylos bangos
        neatsiranda.

        Kraštovaizdžiai
        tom valandom
        gražiai šiaušias,
        naminė gėlė
        elgiasi kaip laukinė,
        mes tampame
        šilto ir šalto bangom,
        o vilkai ir ėriukai
        bangom tampa sotūs.

        Nerandam
        magnetiniuose laukuose
        kapinių,
        kurioms viskas
        puikiausiai pavyko
        nuo jūros lig jūros
        ar nuo nežinios
        iki pat nežinios
        ir iki išdavystės.

        Vėliau,
        sako kalbantieji su savim,
        bus atstatomi
        nebūtinai šilti rūmai.

        Balkonas į pietus,
        balkonas į šiaurę.

        Net ir išeiginėm
        dienom bei naktim,
        netgi ir susitaikymo
        ar speigo naktį
        magnetiniuose
        smegenų laukuose
        nepažįstami
        marmurą kasa.



        Kas yra, mama, marmuras? Klausiau vaikystėje
        ar daug anksčiau. Tai balta žemuma,
        išplėšta iš savęs ir aukščiau pastatyta?
        Pasitikinti savimi ir manim gal žiema?

        Nežinau, ar pasitiki marmuru meistras, vertėjo
        ar jau nevertėjo akis kalt ilgiau. Vakarai
        ir nuščiuvus gamta panašėja į keistą vertėją,
        kai būsena „tau negerai“ verčiama į „gerai“.

        Ne kasdien bepasitikiu tuo vertimu. Bet po vieną
        išbandom jį, mama. Nebūna laimingai svaigu,
        kai atrodo nesąmonė viešpaties motinos pienas,
        pavirtęs uoliena, kai ji neturėjo vaikų.

        Ir nebuvo skubių žinių... Mama, gandai susibėga,
        ir būsena „niekur jau“ išverčiama į „tenai“,
        kur į marmurą verčiasi oras, iš marmuro – sniegas.
        Ir vėl neprivalo judėt skubūs pasiuntiniai.

        Neprivalo skubėt marmuriniai šalti angeliukai,
        kukli aukštumėlė, kuriai būtina žemuma
        kaip kontekstas. Pati save verčia iš rudenio ūko
        pasitikinti savimi ir manim gal žiema.



        Esu
        veidrodiniam muziejuj
        padaugintas
        tūkstančius kartų
        su vis tais pačiais
        nutylėjimais, požiūriais,
        trūkumais, pertekliais.

        Laiko nugludintame
        akmeniniam,
        labai sename
        blausiame bronzos veidrody.

        Apvaliuose,
        stačiakampiuos,
        aiškėja,
        jog vienas veidrodyje –
        ne karys,
        nors dabar atspindėtas
        daug tūkstančių kartų.

        Apsčiai bendraveidžių
        ir gal bendrasielių
        atšildyt
        Venecijos ar tavo stiklui
        paliečiamuos rankom
        ar sąlygų rėmuos.

        Tačiau
        vienas veidrodžiuose ne karys –
        ypač prieš veidrodinę,
        ne arktinę žiemą.


        Nepamenu,
        kas man pasakė: bijokis
        žmonių,
        kurių akys lyg veidrodis
        blizga.

        Raudonmedžio
        ar nebrangaus medžio rėmuos.

        Sveikuos ir įskilusiuose,
        kreivuose,
        pakabintuos aukštai
        ar beveik prie grindų.

        Net sekmadienį
        niekad neatsispindėsiu
        kaip vyras,
        kuriam
        ne juodų metų gaila.

        Kaip tas,
        kurio niekad nematėt
        supykusio.

        Ovaliuose,
        ir kvadratiniuos
        net
        per gimtadienius,
        net mažame
        asmeniniame
        ir, pažiūrėk,
        prabangiuos krištoliniuos.

        Įrėmintuose sidabru
        ar be rėmų.

        Speigai
        veidrodėja ir spengia.



        Žvejys vėlei guodžias: amželį baigiu,
        tačiau plaukti Dievopi – beviltiškai jaunas.
        Taip tūkstančiuos džiūstančio tinklo akių
        ūkanotas kraštovaizdis vertę atgauna.

        Sielažuvę tramdo gal ir netyra
        jo jauniausioji, vakar išėjus iš veido.
        Ugniažuvę atgena šalta žara,
        tačiau ūkas ar triukšmas ją vėlei atbaido.

        Prieš naktį pažvelgus, nelieka kaltos
        ar kaltų akyse seno tinklo ir daugės.
        O žiūrint aštriuoju kampu iš kitos
        pusės – rimsta miestelis, iš niekur ištrauktas.

        Ugniažuvę bando gesint netyra,
        bet saviausioji, perėjus į kitą veidą.
        Sielažuvę atgena ryto žara,
        tačiau žmonės žuvingąją žarą nubaido.

        Iš niūkanų labai lėtai kildama,
        prisipildo troba sūkuriuojančio laiko.
        Ir gal ne visai mirus žvejo mama
        į akis žiūri tinklui, kol pasaka baigias.



        Nedaug laiko vaistinėje. Ir nėra
        jo kelionmaišyje. Pagalvoji lyg pernai:
        jei laiko turėtumei kaip Marija,
        gal norėtumei būt laikina balta varna.

        Dėl amžių tyli. Dėl minutės bari.
        Ir suklumpa vidinis ūmus patarėjas.
        Juk laiko turėjau kaip Egziuperi,
        kaip Kolumbas. Kaip Li Bo – turėjau, turėjau.

        Vėliau, sakau, bus... Gal nereikia drebėt
        dėl vėlumo, neaiškaus lyg metų šešėliai.
        Ir net nežinau, ar norėčiau turėt
        laiko, kaip tebeturi gal visi šventieji.

        Nedaug laiko varpinėje. Ir nėra
        jo kelionmaišyje. Vėl galvoji lyg pernai:
        jei laiko turėtumei kaip Marija,
        nuoširdžiai pavydėtum ne jo baltai varnai.

        Atlaikom tik savo. Atleisk ir ištark
        banaliai: gal vėliau... Abejoju be pykčio:
        jei laiko turėtumei kaip Žana d’Ark,
        ar aš to laužo lygy išlikčiau, išlikčiau?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:09:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba