ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-04 nr. 887

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Meilė ir kt. (25) • -ab-. Dingę (19) • NIKOLAJ GUMILIOV. Užburtas smuikas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai lietuvių kalboje: mikroteksto lygmuo (17) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. „Atsiunti Tu savo Dvasią...“RASA BARČAITĖ. Kristinos Inčiūraitės „Šokis“: nuo taškelių iki V. Nabokovo (17) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • VALENTINAS SVENTICKAS. Łėk, sakałėleSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Didieji lūkesčiai (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu (4) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (11) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLI) (2) • iš pirmų lūpų (353) • 2008 m. balandžio 11 d. Nr. 14 (888) turinys (23) •

Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Nerija Putinaitė. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. V.: Aidai, 2007. 306 p.

Nerijos Putinaitės knyga neabejotinai reikšminga – tai yra tema, kuri, kad ir kaip keista, dar labai mažai nagrinėta: kokiomis nuostatomis vadovaudamiesi lietuviai gyveno sovietmečiu. Ir nors šioje vertingoje knygoje gal ne viskas vienodai pavykę, puiku bent tai, kad ji skatina diskutuoti, ginčytis, toliau gvildenti tą laikotarpį. Vienas geriausių knygos skyrių yra apie tai, kaip sovietmečio paveiktas mentalitetas iškreiptai atsispindi šiomis dienomis (apie tai rašiau tinklalapyje „Balsas.lt“).

Įdomu, kad ne pirmajame, o antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje pasirodė keletas buvusių sovietinės valdžios šulų ir jų gerbėjų knygų, aiškinančių, kaip kolaborantai aukojosi Lietuvai. Knygos autorė argumentuotai nuvainikuoja tas pretenzijas. Iš tiesų tai galima padaryti dar net paprasčiau – juk kiekviena diktatūra siekė, kad jos valdoma ekonomika būtų kuo stipresnė, tad sovietinei valdžiai irgi rūpėjo, kad visas jos teritorijos ūkis plėtotųsi, juolab ten, kur darbo našumas didesnis (Pabaltijo šalyse). Lietuvos sovietinių vadų gyrimasis, kad nutiesti geri keliai, apskritai yra komiškas – kai tokie dalykai atskiriami nuo režimo prigimties ir nuo moralės, tai galima prisiminti, kad ir vokiečių naciai gyrėsi, jog valdant Hitleriui nutiesti puikūs autobanai.

Kiek sudėtingiau vertinti tikrus ir tariamus kultūros laimėjimus, bet apie tai vėliau. N. Putinaitės knygą kritikuoju geranoriškai, įvertindamas iki šiol dar beveik neartos velėnos sunkį.

Taigi, kaip ir kuo gyveno lietuviai? Bet ar galima taip paprastai apibendrinti? Dabar aiškiai matome, kad visuomenė smarkiai kultūriškai diferencijuota. Matome todėl, kad yra žodžio laisvė, – tiesa, ne visi sluoksniai ja vienodai naudojasi, kai kurios nuostatos truputį prislėptos, bet jos išryškėja per rinkimus, šiek tiek per apklausas ir kai kuriais kitais atvejais. Sovietmečiu iš esmės viešai galėjo būti reiškiama tik viena nuomonė, todėl itin sunku gauti realų vaizdą, ką žmonės galvojo.

Iš knygos paantraštės būtų galima spręsti, kad čia kalbama apie prisitaikymą prie sistemos, t. y. sovietinės komunistinės diktatūros, ir apie pasipriešinimą tai sistemai. Tačiau labai daug vietos užima pačios sistemos analizė, būtent – jos propagandinio mechanizmo: kokiais būdais režimas siekė save įteisinti ir patraukti visuomenę. Toks dėmesys iš dalies suprantamas, nes reikia konkrečiau parodyti, prie ko gi būtent buvo prisitaikoma ir kam buvo priešinamasi. Tačiau bent trečdalį knygos režimo propagandos analizė taip dominuoja, kad kartais tampa nebeaišku, koks apskritai yra nagrinėjimo tikslas.

Knygoje nemažai vidinių prieštaravimų, kai vėlesni teiginiai tarsi neigia ankstesnius, bet paskui vėl tvirtinami ankstesnieji. Iš dalies taip yra dėl to, kad dažnai kalbama apie „sovietinį žmogų“ kaip nediferencijuotą abstrakciją, o juk pagal sovietizmo poveikį sąmonei susidarė labai nevienodi tų sovietinių žmonių sluoksniai. Klasifikuoti visuomenės nebandoma (išskyrus pagal prisitaikymą ir t. t., bet tai daugiau laikysenų klasifikavimas, irgi gana problemiškas) – tai gal ir nebūtina daryti būtent šioje knygoje, bet tada reikėtų vengti visuminių apibendrinimų.

Kaip veikė režimo propaganda

Knygos pradžioje aiškinama, kaip vyko prisitaikymas („ne įtikinant tvarkos gėriu, o tarytum apžavint, įtraukiant į bendrą dirbtinio džiugesio šurmulį“, p. 22). Iš tikrųjų čia veikiau kalbama ne tiek apie patį prisitaikymą, kiek apie propagandines poveikio priemones. Kaip ir štai čia: „Virtinė karo ir darbo žygdarbių, masės apdovanotųjų didvyrių, partijos nuolatinis rūpestis, kad būtų neatsiliekama nuo laimę didinančio progreso – visa tai žmogui turėjo sukelti džiaugsmo ir laimės pojūtį“ (p. 149).

Turėjo sukelti, bet ar sukėlė? Kam sukėlė ir kiek sukėlė? Atrodo, kad šiais atvejais (o jų nemažai) N. Putinaitė užmiršta labai svarbią savo pačios išvadą, pateiktą pradinėje knygos stadijoje:

Individo egzistencijos esmė buvo ne angažuotis laimės idealams jais besąlygiškai tikint, o vengti grėsmės. Šia prasme prisitaikyti prie sovietinės tikrovės labiau reiškė norą gyventi ramiai, o ne laimingai. Jį grindė ne tikėjimas „šviesia ateitim“, o manymas, kad laikantis nustatytų taisyklių gali pavykti išvengti grėsmės ir teroro (p. 26–27).

Juk aišku, kad dažnai išoriškai kone vienodomis formomis prisitaikydavo ir tas, kuris neturėjo jokių principų, ir tas, kuris principingai neapkentė sovietinės sistemos. Autorė tai lyg ir pripažįsta: „Dalykai, kuriuos jis [sovietinis žmogus] asmeniškai laikė teisingais, jo elgesiui ir mąstymui galėjo neturėti jokios įtakos“ (p. 162). Bet čia keistai suplakami du dalykai: elgesys ir mąstymas. Kaip gali žmogaus mąstymui neturėti įtakos dalykai, kuriuos jis laiko teisingais? Kad elgesiui gali neturėti įtakos, tai labai paprasta: vieną galvoju, kitką darau, kitaip sakant, veidmainiauju, nes jeigu darysiu (viešai sakysiu) tai, ką galvoju, būsiu nubaustas. Tiesa, retesniais atvejais nuolatinė veidmainystė gali iškreipti ir mąstymą, bet čia tokia galimybė nepaaiškinta.

Štai dar: „Ryškus estetinis jausminis fonas, kuriame skleidėsi sovietinis gyvenimas, žmonėms padėjo susitaikyti su tikrovės realybe ir būti aktyviai ar pasyviai lojaliems jos vertybėms“ (p. 21–22).

Apie „estetinio fono“ idėjos absurdiškumą kalbėsime vėliau, bet frazė „aktyviai ar pasyviai lojaliems“ tiesia tiltą per sunkiai įveikiamą prarają. Aktyviai lojalus yra, tarkim, kolaborantas, bet pasyviai lojalus dažniausiai būdavo tas, kuris su realybe susitaikė ne todėl, kad ji buvusi kokia nors estetiškai ar kitaip patraukli, o tiesiog todėl, kad ji bent jau buvo akivaizdžiai patrauklesnė už kalėjimo ir lagerio realybę („išvengti grėsmės ir teroro“). Tai, regis, suvokia ir pati autorė, nes jau už trijų puslapių praktiškai paneigia savo teiginius, laikinai išspjaudama įsikąstą „estetikos“ terminą ir prabildama apie ideologiją, kuri „pateikė simuliakrinį tikrovės vaizdą“: „Sovietinis žmogus atsidūrė įtampoje tarp oficialaus džiaugsmingumo, sėkmės deklaracijų ir savo autentiškų nepritekliaus ar net kančios išgyvenimų“ (p. 25). Vadinasi, oficialus „estetinis fonas“ ne padėjo susitaikyti, o priešingai – kėlė sąmonėje vidinį konfliktą. Be abejo, tai pasakytina labiau apie tuos (Lietuvoje – daugumą), kurie netikėjo ta oficialiąja ideologija, nes „sovietinė tikrovė nebuvo suvokiama kaip „gėris“ (p. 194).

Kai nebekabinamas „estetizmas“, ir toliau pateikiama taiklių apibendrinimų: „Ideologija, kultūra ir valstybės keliami tikslai pirmiausia buvo skirti masės visuomenei, o ne individams, skatinant jų laisvo solidarumo jausmą“ (p. 33).

Autorė rašo, kad „liaudies dainos ir kultūra buvo pasitelkiami kaip sovietinės socializacijos instrumentai, padedantys žmones atitraukti nuo galimų režimui priešiškų veiklų“ (p. 183). Iš dalies taip, bet čia reikėtų atskirti valdžios intenciją nuo realaus rezultato. Toji „sovietinė socializacija“ būtų pavykusi, jeigu žmogus su lygiai tokiu pat entuziazmu būtų ėjęs ir į Dainų šventę, ir į Spalio revoliucijos paradą. Tačiau, pasak pačios N. Putinaitės, „sovietinė tikrovė privačiose erdvėse buvo pašiepiama ir niekinama“ (p. 171). O juk dainų šventėse taip pat nuskambėdavo Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“ – neoficialus Lietuvos himnas.

Kas tas maištas

Pavyzdžiui, kalbant apie maištą prie maištininkų priskiriami ir Nikita Chruščiovas, ir Michailas Gorbačiovas. Vadinasi, čia maišto sąvoka taip išplėsta, kad visai nebereiškia pasipriešinimo sistemai, nes iš tikrųjų pastarųjų dviejų režimo vadovų veiksmai reiškė ne tiek maištą, kiek režimo politikos korekciją siekiant padaryti sistemą veiksmingesnę.

Ir iš tiesų – maišto sąvoka išplečiama ir kitomis kryptimis: III skyrius taip ir nusakomas – „Prisitaikymas per maištą“. Čia kalbama, pvz., apie tokius pokario Lietuvos atvejus (paimtus iš grožinės literatūros), kai maištaujama prieš tą šeimos dalį, kuri nepatenkinta sovietiniu režimu, t. y. maištaujama prieš maištautojus ir šitaip prisitaikoma prie sistemos. Cituojami socialistinio realizmo romanai, kurių schemos interpretuojamos savaip, nes tuose romanuose iš tikrųjų buvo aiškinama, kad maištas prieš reakcingas pažiūras visų pirma teikia ne asmeninę prisitaikymo naudą, o naudą visuomenei.

Maištu tai galima vadinti tik kaip „pažangios“ revoliucijos prieš „atgyvenusį“ kapitalizmą formą. Juk visa sovietinė imperija atsirado iš maišto – iš vadinamosios socialistinės revoliucijos. Įvedus komunistinę diktatūrą, šis „maištas“ kurį laiką dar tęsėsi – prieš „atgyvenusio kapitalizmo liekanas“. Bet tai įgijo pavidalą valdančiojo režimo represijų, kuriomis iš tiesų būtent buvo slopinamas maištavimas prieš naująją sistemą – gniaužiamas pasipriešinimas jai.

Šitaip keistai orientuojantis į maištą, išėjo taip, kad knygos pirmoje pusėje labai daug kalbama ne apie realų pasipriešinimą ir prisitaikymą, o apie oficialiosios ideologijos mitologemas, atsispindėjusias dalyje grožinės literatūros. Tai ypač pasakytina apie dar vieną čia ryškinamą maištavimo formą – „herojinius partijos maištininkus“, kurie aptariami pagal Vytauto Petkevičiaus romaną „Apie meilę, duoną ir šautuvą“ (p. 88–92). Nuoširdaus idealistinio komunisto pasipriešinimas sustabarėjusiam arba sumaterialėjusiam viršininkui buvo komunistinės propagandos mitologema, ne vieną dešimtmetį reikšta sovietiniuose romanuose, filmuose, bet t. p. spaudos straipsniuose ir pan. N. Putinaitė šį reiškinį apibūdina taikliai („mandatą tokiai kritikai jie gauna vien dėl ypatingos ištikimybės ir pasišventimo partijai bei tarybų valdžiai“, p. 90), bet pati tema, regis, nuveda į šalį nuo tikrųjų pasipriešinimo ir prisitaikymo realijų.

Tokie romanai kaip „Apie meilę, duoną ir šautuvą“ arba Alfonso Bieliausko „Rožės žydi raudonai“ laikytini jų autorių sąmoningu kolaboravimu propagandos srityje, o ne kokiais nors epochos liudijimais. Tokius „maištininkus“ autorė pagrįstai nuvainikuoja vėlesniame poskyryje rašydama apie buvusių sovietinės Lietuvos vadovų pareiškimus, neva tada jie Lietuvos labui maištavę prieš Maskvą (p. 251–255).

Ką sau manė žmonės

Visų pirma kyla klausimas, kokia dalis visuomenės apskritai buvo daugmaž patenkinta esama padėtimi. Net ir toks klausimas pernelyg nekonkretus. Tokių, kurie tikėjo visa oficialia propaganda ir šviesios komunistinės ateities rytojumi, ko gero, buvo visai mažai – šiek tiek daugiau buvo tokių, kurie manė, kad, nors ir ne viskas gerai, esamomis aplinkybėmis tai geriausias iš galimų pasaulių ir verta jį palaikyti. Spėčiau, kad tokių buvo nuo 10 iki 20 procentų, nors tiksliau dabar niekas nebenustatys. Bet esama tam tikrų indikatorių.

Autorė pateikia gerą apibendrinimą: „Kas Sovietų Sąjungos didžiojoje dalyje reiškė konkrečius dalykus ir žmones konsolidavo, Lietuvoje tebuvo priimama kaip formalūs štampai ir abstrakcijos, kurių prasmes reikia išmokti“ (p. 70). Įžvalgiai autorė perteikia ir sovietinės propagandos pobūdį, kurį galima pavadinti orvelišku: „vietiniai [t. y. Lietuvos] pasiaukojantys herojai skyrėsi nuo sovietinių karo herojų ne asmeninėmis savybėmis, bet jų atotrūkiu nuo gyvos atminties“ (p. 63). „Brandžiuoju sovietmečiu Lietuvoje turbūt buvo mažai žmonių, kurie jais [sovietiniais mitais] tikėtų kaip „tiesa“ apie tikrovę“ (p. 131).

Prisitaikant radosi esminis asmens dvilypumas:

Sovietinis žmogus turėjo nuolat suvokti savo veiksmų, minčių ir žodžių atitikimą sovietinei tvarkai nepriklausomai nuo to, ar jis šią tvarką būtų norėjęs apeiti ar likti jai ištikimas. Šia prasme jis buvo pats sau cenzorius. Jis turėjo gebėti išaiškinti savo veiksmus ir mintis pagal oficialiąją „liniją“. Žinoma, savo veiksmų ir minčių vertės suvokimas turėtų būti ar yra kiekvieno protu besiremiančio žmogaus būtinas bruožas, kad ir kurioje visuomenėje jis gyventų. Kiekvienas žmogus tam tikra prasme cenzūruoja savo ketinimus. Vis dėlto totalitarinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus refleksija iš esmės skiriasi nuo laisvo žmogaus. Pastarasis, net jei taikosi prie visuomenės, kurios tvarkai negali visiškai pritarti, savo nepritarimą gali vienaip ar kitaip viešai išreikšti (p. 162).

Čia esmingai nusakytas prisitaikymo mechanizmas ir skirtumas nuo laisvos visuomenės aplinkybių. Tai padaryta glaustai, kondensuotai, o vėliau autorė išskleidžia šią esmę konkrečiais pavyzdžiais, komentarais, apibendrinimais.

„Absoliuti dauguma aiškiai suvokė, „kaip“ reikia gyventi ir kalbėti. Sovietinės tikrovės neišvengiamumas suformavo specifinę visuomenės ir žmogaus būklę“ (p. 169). Kasdienybėje tai reiškėsi buitiniu ir viešuoju veidmainiavimu kaip norma. „Sovietinė tikrovė privačiose erdvėse buvo pašiepiama ir niekinama, kita vertus, socialiniame gyvenime prie jos kruopščiai taikytasi“ (p. 171).

Na, kai kas taikėsi kruopščiai, o kai kas paviršutiniškai. Bet svarbu, kad čia, kitaip negu knygos pradžioje, autorė teigia, jog dauguma žmonių nebuvo apžavėti propagandinio džiugesio.

Bet abejotina štai kas: „Iš pažiūros dauguma lietuvių sovietmečiu daug labiau nemėgo „rusų“ nei sovietų valdžios“ (p. 232). Šis teiginys pagrįstas tik „iš pažiūros“. Algirdo Brazausko populiarumo fenomenas ir sovietmečio ilgesys vargu ar sietini vien su besąlygišku tautiškumo iškėlimu ir požiūriu, kad lietuviai kolaborantai taip pat buvę aukos, o kalti tik okupantai (p. 233). Tokių pateisinimų pastaraisiais metais buvo reiškiama, bet viskas daug sudėtingiau, nes tautinės (nacionalistinės) pakraipos sluoksniai pastaruosius du dešimtmečius kaip tik ir buvo labai antikomunistiškai nusiteikę – ne tik prieš okupantus, bet ir prieš Lietuvos komunistus.

Stalinizmas ir po jo

Čia pateiksiu vieną hipotezę apie sovietinės sistemos raidos ypatybes, ir tai galbūt gali paaiškinti svarbias gyvenimo sovietmečiu aplinkybes. Jeigu pripažinsime, kad tokia sistema iš dalies funkcionuoja autonomiškai, pagal savo vidinius dėsnius, pajungdama savo mechanizmui netgi ją reguliuojančius „inžinierius“ (žinoma, tų pačių inžinierių labui), tai galėsime tarti, kad sistema buvo nepaprastai sėkminga. Tai brežneviniu laikotarpiu akcentavo Aleksandras Zinovjevas, išaiškindamas, kad ši sistema tvirtai laikosi esant minimaliam kiekiui teigiamų rodiklių ir dideliam kiekiui neigiamų. T. y. kokia nors Vakarų valstybė su tokia beviltiškai tvarkoma ekonomika, su tokiu siaubingu neūkiškumu tiesiog būtų bankrutavusi ir nusmukusi iki chaotiškos nevaldomos sistemos lygio. O Sovietų Sąjunga stagnacijos laikotarpiu buvo tokia tvirta, kad jai realiai negrėsė jokie vidaus nei išorės priešai. Todėl, kaip pabrėžė A. Zinovjevas, visai neteisūs buvo tie, kurie sovietinio režimo perspektyvas vertino ne pagal jo vidinius gyvavimo principus, o pagal laisvojo pasaulio valstybių egzistavimo taisykles.

Čia pridursiu, kad šiuo požiūriu stalinistinis laikotarpis su visu savo arbitraliniu teroru sistemai išgyventi buvo labai reikalingas, lygiai kaip reikalingas buvo ir režimo gniaužtų atpalaidavimas postalininiu laikotarpiu. Metaforiškai galima sakyti, kad stalinizmas buvo tarsi statybiniai pastoliai, nuo kurių buvo realiai (o ne utopiškai) statomas šis unikalus režimo statinys, ir jį pastačius pastolių nebereikėjo, todėl jie buvo išardyti, buvo palikta tik ginkluota (įvairiomis prasmėmis) pastato apsauga, ir tas pastatas dar keletą dešimtmečių buvo tiesiog idealiai saugus.

Ką gi valdomam žmogui įrodė stalinizmo laikotarpis? Labai aiškų dalyką: valdžia su tavimi gali daryti ką nori, netgi nepriklausomai nuo tavo kaltės valdžios atžvilgiu. Gali tave sutrypti arba iškelti kaip tik nori. Ką įrodė chruščiovinis laikotarpis (ir vėlesni)? Valdžia, nors ir gali su tavimi daryti ką nori, dabar tavęs netraiškys, jeigu tu valdžiai nė kiek nesipriešinsi. Valdžios pranešimas žmogui buvo toks: džiaukis, kad dabar gali ramiai gyventi mūsų tau paruoštame garde, tad prisitaikyk ir nesipriešink (o dar geriau – aktyviai mums tarnauk, bet tai jau nebūtina, atsiras ir be tavęs), nes jeigu tik cyptelėsi, mes tave labai lengvai sutrinsime į miltus.

Ir didžioji dauguma žmonių tą darė – prisitaikė, nesipriešino, nors tai visai nereiškė, kad buvo tuo patenkinti, tiesiog suvokė: jeigu tik cyptelėsiu, mane labai lengvai sutrins į miltus. Ir valgė konservuotus žuvies kukuliai pomidorų padaže, o kai davė šprotų, pirmenybę, aišku, teikė jiems. Bet tai nereiškia, kad nesuvokė, jog šviežia lašiša (laisvė ir nepriklausomybė) yra geriau.

Kas tas estetizmas

Mano nuomone, šis „estetizmo“ įtraukimas yra apskritai silpniausias knygos aspektas – ir knygą gelbsti tik tai, kad jis čia nėra svarbiausias. Jau pradžioje autorė daro itin keistą išvadą, liudijančią jos įdomią ir neigiamą fiksaciją į savitai suvoktą „estetizmą“: „Tokią egzistenciją taip pat galima pavadinti „estetine“, nes ji nesirėmė etiniais tiesos principais, o taikėsi prie kintančių leistinumo ribų“ (p. 27). Čia, regis, peršama išvada, kad viskas, kas stokoja etinio matmens, yra „estetiška“. Labai savotiškas logikos šuolis. Ar viskas, kas amoralu, yra savaime orientuota į grožį? Jeigu čia kaip nors vadovaujamasi specifine Søreno Kierkegaard’o estetikos ir etikos priešprieša, tai reikėtų prisiminti, kad šis filosofas estetika iš esmės vadino asmenišką malonumų vaikymąsi, kurį sunku būtų susieti su kolektyvistinės demagogijos mechanizmu (kuriame, beje, didelę dalį užėmė ilgos ir nuobodžios, vargu ar estetiškos vadų kalbos).

Autorė čia lyg ir išduoda savo keistas preferencijas arba skonį, savo nepakantumą „estetizmui“ apskritai. Nors ji bando pavaizduoti priešingai, iš tikrųjų nepakantumas estetizmui – paradoksalu – yra bruožas, vienijantis ją su sovietine ideologija.

Paėmę bet kokį sovietinį (ypač Stalino laikų) literatūros ar meno vadovėlį, pamatysime, kad estetizmas kategoriškai smerkiamas kaip buržuazinė dekadentinė atgyvena, nukreipianti dėmesį nuo tikrųjų visuomenės, darbo liaudies interesų ir pan. Iš kai kurių vietų galima spėti, kad panašiai mano ir N. Putinaitė, t. y. smerkia sovietmečiu pasitaikiusį meno kūrinių „estetizmą“, nes jis nevedė į kovą prieš režimą. Smerkia menininkus, kurie „neprisiima atsakomybės už savo veiklos ar kūrinio visuomeninį ar valstybinį turinį. [...] Jei žmogus yra kūrėjas, tai jis tesirūpins menine kūrinio puse, ja išreikšdamas tai, kas yra užsakoma arba „reikalinga“ (p. 242). Tačiau tikras kūrinio meniškumas apskritai neįmanomas vykdant propagandinį užsakymą. Čia visai paliekama nuošaly galimybė, kad kūrinys gali neturėti jokio „visuomeninio ar valstybinio turinio“. Autorė tarsi užmiršta savo pačios cituojamą SSKP CK nutarime pareikštą estetizmo ir nesocialumo kritiką: „Nutolimas nuo svarbiausių ir aktualiausių socialinio gyvenimo klausimų – vienas didžiausių meninės kūrybos ir kritikos trūkumų“ (p. 246).

Kitur pati autorė pripažįsta, kad režimui estetizmas buvo nepriimtinas (ir tai dar vienas iš jos teksto vidinių prieštaravimų):

Vėlyvuoju sovietmečiu buvo nuolat kovojama su autorių polinkiu nukrypti į „siauras individualizmo estetines koncepcijas“, su kūryba, atitraukta nuo socializmo statybos problemų ir idėjinio apsisprendimo klausimų (p. 155).

Iš tiesų tai ne tik „vėlyvuoju sovietmečiu“, o dar labiau stalinistiniu laikotarpiu, kai estetinės pakraipos literatūra apskritai buvo netoleruojama. Bet svarbiausia, kad, paskelbusi tokį teisingą teiginį, autorė jį čia pat užmiršta ir jo nepaiso.

Tai apie estetizmą meno srityje. Kasdieninio gyvenimo estetiką visų pirma apskritai reikėtų aiškiai atriboti nuo meno, nes tai skirtingos prigimties dalykai – pirmoji remiasi visuotinai priimtinomis normomis, o meninė (nuo modernizmo laikotarpio) – originaliais kūrybingos asmenybės atradimais. Kalbėdama apie dainų šventes ir pompastiškus paradus bei pan., N. Putinaitė turi galvoje kasdieninio gyvenimo estetiką, ir daugiausia jos kičines apraiškas. Būtent šios estetikos sovietmečiu labai trūko, jos buvo labai mažai. Gyvenant Vilniuje nesunku būtų dar kartą apvažiuoti milžiniškus sovietmečiu sukurtus daugiabučių gyvenamuosius rajonus ir „pasigrožėti“ ta unifikuota pilka arba purvinai balta spalva. Eilinis sovietinis žmogus (manau, netgi Rusijoje) tą estetikos stoką suvokė. Šventiniam paradui (autorės pateikiamam kaip estetizmo viešpatavimo pavyzdys) pasibaigus, žmogus daugeliui savaičių ir mėnesių grįždavo į kasdienybės pilkumą. O štai kapitalistinis Vakarų pasaulis būtent būdavo suvokiamas kaip gražus. Galbūt ne visada teisingas, galbūt „pūvantis“, bet gražus, estetiškas. Tam nereikėjo išvykti į Vakarus – visos iš ten atvežamos prekės būdavo ne tik techniškai tobulesnės už sovietines, bet ir gražesnės. Be to, žmonės žinojo, kad Sovietų Sąjungoje šventės grožybės (kad ir kokios menkos jos būtų) trunka tik vieną dieną, o štai, pavyzdžiui, „Times“ skveras Niujorke mirguliuoja žėrinčiomis, besimainančiomis spalvomis kiekvieną vakarą ir kiekvieną naktį. Dar vienu prieštaravimu neigdama šią savo poziciją vėliau autorė byloja apie sovietiniam žmogui būdingą „vakarietiško vartotojiško gyvenimo ilgesį“ (p. 175).

Todėl nesuvokiamai skamba aiškinimas, kad sovietiniai žmonės „buvo skatinami gyventi tegul ir nepatogų, bet užtat gražų gyvenimą. Vieninteliai čia galioję pasirinkimai buvo estetiniai, skonio sprendimai apie sovietinės egzistencijos grožį ir patrauklumą“ (p. 23).

Sovietinis ir apskritai komunistinio totalitarizmo pasaulis išskirtinai pasižymėjo kasdieninės estetikos stygiumi – įsidėmėtina, kad tai įžvalgiai suvokė George’as Orwellas, jam netgi nereikėjo apsilankyti šiame pasaulyje. „1984-ųjų“ visa aplinka pasižymi ypatingu nykumu, ir tai yra vienas iš taiklių komunistinį totalitarizmą apibūdinančių pastebėjimų. Tas pats labai įtaigiai atskleista ir Sauliaus Spurgos romane „Pasaulio vidurys“ (2000). Teiginys, kad išstūmus etiką jos vietą užėmė kokia nors estetika, neaišku kuo paremtas.

Dėl etikos vėl reikia kritikuoti atsargiai ir diferencijuotai. Autorė teisingai akcentuoja, kad buvo propaguojama kolektyvistinė etika, dirbtinė „moralė“. Iš Stalino (o gal Lenino) laikų atėjęs posakis, kad moralu yra tai, kas padeda kurti pažangią visuomenę, sovietinės ideologijos niekada nebuvo paneigtas. Antra vertus, tai veikiau buvo teorinė dogma, ir ypač vėlyvajame sovietmetyje ėmė realiai veikti įvairūs smulkesni etiniai principai. Būtina pabrėžti, kad kasdieninio gyvenimo atžvilgiu buvo diegiama gana konservatyvi etika – įdomu, kad tai būdinga visoms diktatūroms, dešiniosioms ir kairiosioms. Priežastis čia aiški – valdžia nori kuo daugiau kontroliuoti visuomenės gyvenimą ar bent jau sulaukti iš apačių kuo mažiau visokių staigmenų, tad geriau, kad ta visuomenė elgtųsi pagal tradicinį, nusistovėjusį modelį. Pvz., sovietmečiu aukštoji mokykla galėdavo išmesti studentą, atsisakantį tuoktis su savo drauge, kuri nuo jo laukiasi vaiko. Tą pripažįsta ir knygos autorė, pvz., kalbėdama apie viešus pasiaiškinimus dėl netinkamo elgesio: „Tokias [viešas] išpažintis atlikdavo moraliniai prasikaltėliai, antai alkoholikai, šeimyninę ištikimybę sulaužę piliečiai [...]“ (p. 163). Bet kažkodėl taip pat sako:

Sovietinė visuomenė skleidėsi ne atsakomybės, o grynosios kūrybos sferoje, kur svarbiausia buvo kuriančiojo sumanymas, o perkuriamos „materijos“ pasipriešinimas privalėjo būti įveiktas. Visa pasaulėžiūra ir kasdienybė buvo persmelkta šio estetinio „etoso“ (p. 19).

Taip, tam tikra labai siaura prasme totalitaristinę demagogiją galima vadinti „grynąja kūryba“. Bet tada bet kokį politinį blefą ir smegenų plovimo mechanizmą reikėtų vadinti „estetika“, nors kokių nors esminių grožio („estetikos“) apraiškų čia sunku būtų rasti. Žinoma, tarkim, Leni Rieffenstahl nacistinės Vokietijos demagogiją bandė įprasminti estetiškai, bet vargu ar hitlerizmą su visa jo propaganda galima apibūdinti kaip visų pirma estetinį reiškinį. Labai ribotai, instrumentiškai ir iškreiptai pritaikyta estetika čia turėjo šalutinį vaidmenį, ir, beje, nacistinėje Vokietijoje jos buvo daugiau negu Sovietų Sąjungoje. Visiškai kurioziškai skamba teiginys, kad sovietinė visuomenė apskritai buvo persmelkta kokio nors „estetinio etoso“.

Iš to toliau plaukia tokie štai absurdiški teiginiai: „Prisitaikymas sovietmečiu pirmiausia vyko estetinėje plotmėje, priimant [...] nereflektuotą „estetinį“ gyvenimo būdą“ (p. 34). Gerai dar, kad antrasis „estetinis“ pačios autorės parašytas su kabutėmis – galbūt suvokiant šio teiginio nepagrįstumą? Čia pamanytum, kad eilinis homo sovieticus, džiaugdamasis gavęs prastą butą nykiai pilkame blokiniame name, buvo sui generis dendis estetas (Oscaras Wilde’as karste apsiverstų).

Šitas estetinio matmens tempimas į argumentaciją lemia ir terminų pasirinkimą. Pvz., vienas skyrius pavadintas „Išmonė kaip sovietinės kasdienybės strategija“. Čia kalbama apie kai kurias prisitaikymo formas ir yra pateiktų įtaigių pavyzdžių bei apibendrinimų, bet žodis „išmonė“ vėl nukreipia į mintį, kad tai buvusi kažkokia estetinė kūryba, – taip neatrodytų vietoj „išmonės“ pavartojus tinkamesnį žodį „gudravimas“ (jis, beje, kai kur ir pasitelktas).

Ir šiaip jau skaitant apie sovietinio žmogaus „grynąją kūrybą“ ir pan. galima pamanyti, kad liaudies mases sudarė kažkokia ypatinga kūrybine fantazija pasižymintys individai.

Kas tas pasipriešinimas

N. Putinaitė taikliai akcentuoja patį menininko, visų pirma rašytojo, vaidmenį sovietinėje kultūroje ir apskritai sistemoje. „Kaip visuomenės dvasiniai ir moraliniai lyderiai jie rodė asmeninį susitaikymo su sovietine „neišvengiamybe“ pavyzdį“ (p. 159). Sunku ginčytis: jeigu tokie dvasiniai ir moraliniai lyderiai pataikauja režimui, kuris jų nepultų tuoj pat represuoti vien dėl iškilaus jų statuso, tai ką jau paprastam žmogeliui. Beje, jeigu dabar kurio nors tų buvusių lyderių paklausime, kodėl sovietmečiu Lietuvoje tarp kūrybinės inteligentijos buvo taip mažai disidentų, tai mūsų klausimo jis nepriims. Jis sakys, kad disidentų buvo, tik jų veikla reiškėsi „kitaip“.

Bet cituotame pavyzdyje žodis „neišvengiamybė“ yra kabutėse. Visoje knygoje kritiškai vertinamas anuometinis požiūris į sovietinę sistemą kaip neišvengiamą, kaip likimą, kurio neįmanoma įveikti. N. Putinaitė niekur neparodo, kuo toks vertinimas objektyviai buvo klaidingas. Per ištisus sovietmečio dešimtmečius kokias realias išsivadavimo galimybes buvo galima įžiūrėti įsivaizduojamoje ateityje?

Gal verčiau reikėtų pripažinti, kad kokios nors pasipriešinimo ar bent alternatyvios moralinės laikysenos formos kaip tik tuo ir buvo vertingos, kad buvo puoselėjamos nematant aiškios laimėjimo perspektyvos, o tiesiog norint išlaikyti žmoniškumą, moralę, viltį nepalankiausiomis sąlygomis. Nes priešintis tada, kai sistemos „neišvengiamybė“ aiškiai pakirsta ir kai netolimoje ateityje galima įžvelgti gerą atpildą už priešinimąsi, labai nesunku – tą parodė Atgimimo laikotarpis.

Bet ar galima nuvertinti visą legalią kultūrą vien dėl to, kad ji nebuvo pasipriešinimo reiškinys? Jeigu viešojoje erdvėje, valdžios įteisintose kultūros apraiškose nebūtų buvę jokių ženklų, kad ši sistema kai kuo iš esmės netinkama, žmonėms psichologiškai būtų buvę sunkiau. Tad galbūt morališkai išgyventi (ir išlaikyti viltį bei vertybinę orientaciją) labiau padėjo ne režimo masinė (kartais pagražinta) propaganda (kurią autorė vadina „estetika“), o kultūros reiškiniai, kurie buvo bent jau „šalia to, ką būtų galima pavadinti sovietinio melo srautu“ (p. 268 – čia autorė cituoja Nerijų Šepetį).

Nes „jei manytume, kad besipriešinusių tebuvo vienetai, tai negalėtume paaiškinti, kaip Lietuvoje galėjo vykti Atgimimas“ (p. 269). Ir dar vienas taiklus teiginys: „Jei visi buvo prisitaikę, tai ir visi vienodai kalti bei atsakingi arba vienodai nekalti“ (p. 271). Visą knygą aiškinus apie masinį prisitaikymą, pabaigoje prabylama apie pasipriešinimą, bet jis pripažįstamas labai šykščiai, labai atsargiai, viena ranka duodant, kita atimant. Apskritai paskutinis skyrius atrodo kaip kazuistinė pastanga kaip nors išpešti pavyzdėlių pasipriešinimo, kurio, autorės liudijimu, lyg ir beveik nebuvo.

Štai knygoje teigiama: „Kitaip nei menamu [t. y. netikru – L. J.] priešinimusi uždarose erdvėse nepaaiškinsim kultūros reiškinio, kai gausiai lankomų teatrų salėse išgyvenamas solidarumas netapdavo postūmiu fiziniam masiniam priešinimuisi“ (p. 264). Na, nelaikykim šių išgyvenimų „pasipriešinimu“, bet keista, kad autorė stebisi, jog žmonės po spektaklio nesurengdavo masinio antisovietinio mitingo.

O jau toliau teigiamai vertinama pasyvi „pasipriešinimo nuostata“: „Ši nuostata skatintų ne tiek imtis veiksmų, kurie reikštų tiesioginę priešpriešą režimo nustatytoms taisyklėms, kiek siekti gyventi vertybiškai ir žmogiškai kuo „normalesnį“ gyvenimą“ (p. 272). Betgi tokį gyvenimą galima gyventi gana izoliuotai, o „teatrų salėse išgyvenamas solidarumas“ galbūt buvo pastanga „išeiti iš individualaus uždarumo“ – tokį siekį N. Putinaitė iškelia kaip teigiamybę kalbėdama apie „kitokio“ visuomeniškumo steigimą ir palaikymą“ kaip „vieną iš pasipriešinimo struktūros dalių“ (p. 278).

Bandant nubrėžti siaurą ribą tarp subtilesnių prisitaikymo formų (arba „buvimo šalia“) ir pasipriešinimo, neišvengiamai klimpstama į prieštaravimus. „Pavyzdžiui, šeimos vertybių išsaugojimą, siekį šioje siauroje erdvėje ginti žmogaus orumą ir laisvę jau galima traktuoti kaip svarbią pasipriešinimo atmainą“ (p. 272). Bet kadangi autorė vienareikšmiškai neigiamai vertina buitinį konformizmą ir bent menkiausią siekį nepritekliaus sąlygomis išpešti sau kokią nors papildomą materialinę gėrybę, tai būtent tokį žmogaus orumą šeimos sąlygomis ir sunkiausia buvo išsaugoti. Juk bent kiek normalesnio būsto ir geresnio valgio šaukšto dažniausiai buvo siekiama „dėl šeimos, dėl vaikų“, ne tiek dėl savęs. Puristinį idealą lengviau išlaikyti nesusisaisčius šeimos saitais.

Kodėl taip kategoriškai

Galbūt autorė nenori pripažinti kai kurių reiškinių (netiesioginės) vertės pasipriešinimui, nes tai pakirstų jos argumentavimo sistemą ir būtent visą knygą perskrodžiantį aiškinimą, kad jokių oficialiai leistų kultūros apraiškų nė už ką negalima vadinti pasipriešinimu. Jeigu pripažinsime, kad visoks lietuvybės puoselėjimas – nuo folkloro iki Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ – galėjo padėti iškelti tautos idėją virš proletarinio internacionalizmo, o kartu su tautos idėja – ir mintį, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė yra geriau negu Sovietų Sąjungos dalis, – tai tada atidarysime tokią Pandoros skrynią, iš kurios veršis visas legionas prisitaikėlių, šaukiančių, kaip jie gelbėjo Lietuvos kultūrą.

Iš tiesų šitaip mąstydama autorė įvarė save į kampą, bet numanomas jos nuogąstavimas, manau, nepagrįstas. Nereikėtų bijoti pripažinti, kad tam tikros sovietmečio Lietuvos kultūros apraiškos objektyviai padėjo atsispirti tam nykiam ir pilkam (anaiptol ne „estetiniam“) sovietinės „neišvengiamybės“ totalumui. Bet čia argumentuoti derėtų nuo priešingos pusės, t. y. nuo Maskvos. Maskva postalininiu laikotarpiu skatino tam tikrą, be abejo, kontroliuojamą, tautiškumo raišką „respublikose“. Šiek tiek atleido daugelį varžtų – leido daugiau kritikos, daugiau vakarietiškos kultūrinės įtakos, apskritai šiek tiek daugiau kūrybos laisvės. Kodėl tą darė, klausimas atskiras ir čia neplėtotinas – užtektų paminėti tokį svarbų faktą, kad sovietinio modelio fasadinė pusė, rodoma pasauliui, neabejotinai buvo patrauklesnė negu vokiškojo nacizmo ir iš dalies todėl šis modelis su savo imperija išsilaikė kur kas ilgiau.

Todėl tam tikroms teigiamoms lietuviškoms šiek tiek laisvesnės kultūros apraiškoms kelią pravalė ne lietuviškas šepetys, o maskvietiška šluota. Ir būtent dėl šio fakto galima pasakyti, kad iš esmės visai ne dėl vietinių kolaborantų nuopelnų lietuvių kultūra pasivystė ir teigiamais aspektais, kuriuos vertiname iki šiol. Visa tai buvo kontroliuojama ir nekėlė grėsmės režimui, kol režimas sėkmingai kontroliavo viską. Bet kai režimas dėl tam tikrų aplinkybių buvo nenumatytai priverstas vadžias atpalaiduoti, o vėliau ir visai paleisti, dalis kultūrinės patirties atsigręžė kita, mums naudinga puse.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


114010. krankt2008-04-09 06:00
na ir kam cia pasakojamos tos pasakaites? anukams? anukai ziuri mtv ir youtube.

114056. tomas2008-04-09 14:11
Kritiška ir geranoriška recenzija, tik nesutikčiau su autoriaus teigimu, kad estetizmas buvo svetimas Sovietinei sistemai. Šitas estetizmo aspekto iškėlimas yra vienas iš įdomiausių Putinaitės knygos nuopelnų. Prisiminkime karinius paradus, pompastiškas dainų šventes, minėjimus, eitynes, talkas ir kaip įspūdingai visa tai buvo valdžios pateikiama. Ar čia ne estetizmo formos? Sovietinis žmogus galėjo nusivilti tuo, kad jo materialinis gyvenimas nėra pakankamai aprūpintas, bet valstybe jam neleido nusivilti nuolat demonstruojamas jos galingas `viešasis fasadas`. Aišku, čia daugiau valžios siūlyta mitologema, o ne konstantavimas, kad žmonės būtent taip ir jautėsi. Bet teigti, kad Sovietinei sistemai buvo svetimas estetizmas yra trumparegiška. Puiki knyga. Istorikams nušluostė nosį filosofė...

114218. jodas2008-04-12 11:40
bet būtent oficialiais fasadiniais renginiais visas estetizmas ir baigdavosi, o kasdienybėje laukdavo prišnerkšta ir dvokianti aplinka...

114251. s2008-04-12 21:41
sushau...toliau nerasysiu

Rodoma versija 25 iš 26 
14:09:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba