ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-04 nr. 887

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Meilė ir kt. (25) • -ab-. Dingę (19) • NIKOLAJ GUMILIOV. Užburtas smuikas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai lietuvių kalboje: mikroteksto lygmuo (17) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. „Atsiunti Tu savo Dvasią...“RASA BARČAITĖ. Kristinos Inčiūraitės „Šokis“: nuo taškelių iki V. Nabokovo (17) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • VALENTINAS SVENTICKAS. Łėk, sakałėleSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Didieji lūkesčiai (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu (4) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (11) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLI) (2) • iš pirmų lūpų (353) • 2008 m. balandžio 11 d. Nr. 14 (888) turinys (23) •

Meilė ir kt.

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Amžinai. 1989
Octavio Ocampo

Gal kad mėgstu mažus kompaktiškus daiktus, vis noriu parašyti novelę, kurioje likimą, žmogaus ar ir kokio daikto, pavyzdžiui, siuvamosios mašinos „Singer“, patirtom išdavystėm ir atsisveikinimais nenusileidžiantį žmogaus likimui, būtų galima suspausti į vieną puslapį, pastraipą ar išvis – detalę. Bet suspausti taip, kaip Dievas iš savo buvimo visur – danguje ir žemėje, žmonėse ir batuose po lova – kartais susispaudžia į cukraus kubelį diabetiko kišenėje. Širdininko šansas – į nitroglicerino tabletę.

Manau, taip mano pusseserės Lionės vyras visas savo negandas mokėjo suspausti į trumpinį kt. Vakar, tvarkydama rašomojo stalo stalčius, netikėtai radau laišką, kuriame jis iš ligoninės kadaise man rašė: „Pas mus su Lione viskas laikosi tik ant meilės. Ji didelė, sunki ir spindulinga. Visa kt. – niekai...“ Vis galvojau, kas įėjo į tą jo kt. Į kt. žmonės paprastai sutalpina tai, kas atlieka nuo pagrindinių dalykų, visokias smulkmenas – pavienes ištrūkusias sagas, batų raištelius, sąvaržėles, ne per daug svarbius reikalus, neįpareigojančius santykius. Vidmantas ten laikė – savo klinikinę mirtį, tris operacijas, kantrybę gyventi graffiti aprašinėto bendrabučio viename kambaryje, kuriame vietos keturiems asmenims užteko tiek, kiek jos užtektų įsikūrus ant adatos smaigalio.

„Tave ir vėl užneša rašyti apie visokius ligonius ir vargetas, gyvenančius varnėno inkile? – sako mano bičiulis literatūros kritikas, kolegų vadinamas Prieš Bangas. – Kad išspaustum tradicinio skaitytojo emociją, o gal net, kas yra dar blogiau, – ašarą? Žinai, kaip vadinamas šis negražus dalykas, kurį ir L. von Trieras naudoja savo filmuose kankindamas vargšes moteris ir virkdydamas žiūrovus vyrus? Emociniu šantažu. Be to, venk empirikos, į kurią tu taip linkusi, klampumo, ir jau tikrai gelbėk pavadinimą – pirmojo sando semantika nuengta taip, kad ir į ironiją įsikibusi neišplauksi...“ Sandas gelbėtinas, nesiginu, klampumas – sausintinas pjuvenomis ir žvyru, o štai emocinis šantažas niekada nepatiko ir man, nors kartais, prisipažinsiu, ant jo ir pasimaunu – pravirkstu šantažuojama... Tačiau apie Vidmantą, Lionės vyrą, nė už ką neturėjau teisės galvoti nei kaip apie vargetą, nei kaip apie ligonį: net po klinikinės mirties, per kurią jis prasilenkė su juoduoju tuneliu ir šviesa jo gale, su šviečiančiom stovylom, sakančiom: „Jis – vienas iš mūsų, veskimės jį drauge“, nes judėjo – „paraleliai“, atsigavęs tyliai pajuokavo: „Dar turėsit luktelt, kol paprašysiu ne nuodėmių išrišimo, o šnapso...“ Kaip apie vargetą negalėčiau galvoti ir apie Olią, mūsų turgelyje pardavinėjančią ant trilitrinių stiklainių pamautus vilnonius skalpus: nuolat pamuštu paakiu, įsispyrusi į plastiko šlepetes, kurių raudonas užrašas ją identifikuoja tiksliai į dešimtuką – QUEEN, – su visais gero teatro elementais ji demonstruoja, kaip į tų kepurių dugną dedamas antras, vatinis – „formos palaikymui“, o kai už kampo tavęs kas nors jau lauks užsimojęs plaktuku – 96 proc., kad su „dvigubu galvos dugnu“ išgyvensi; mirsi – ką gi, tada galėsi kepurę priduoti atgal, svarbu turėti čekiuką... O štai Prieš Bangas esu mačiusi labai susirūpinusį – matuojantį savo vietos dydį neseniai išleistoje „Lietuvių literatūros istorijoje“. Nusivylęs kasėsi liniuote pakaušį: „Įsivaizduok, ari, bėgi galopu už du, perskaitai krūvas lietuviško šlamšto, įveiki jūras nuobodybės, ir ką turi – 0,5 kv. cm.“ Tikrai, jūra nuobodybės ir tik 0,5 kv. cm sausumos istorijoje, – koks mažažemis, pagalvojau su nuoširdžiausia užuojauta. Koks vargeta...

Bet čia ne apie vargetas, čia apie meilę... Gal ironijos, t. y. atsiribojimo, dėlei reiktų rašyti – love story, žinau, kad kai kuriais atvejais tai gelbsti, bet kai pagalvoji, kad abu šiuos sandus dieną naktį stekena milijonų milijonai visame pasaulyje...

Tėvai nuo vedybų Lionę bandė atkalbėti: nežinia dėl kokių priežasčių Vidmantas jiems buvo žmogus, atėjęs iš rūko. Bet Lionė kietai – ne ir ne. Atsimenu jų vestuves kaip retro vaizdą sovietmečio laikų nuotraukoje. Mažas miestelis, iš kurio dar niekas nebuvo išvažiavęs nei į Airijos konservų fabrikus, nei į Ispanijos apelsinmedžių plantacijas, anksti pavasarį, kai ką tik išsprogusi lapija būna šviesiai žalios putos, suplaktos ant šakų. Dėdės kieme iš egzotiško medelio pumpuro, pamauto ant plonos kamieno rykštės, pūkuoto, pašiurpusio, turėjo ištrykšti ne lapų vainikas, o tarytum iš lizdo išskristi geltonai mėlynas kolibris, tūtelės formos liežuvėliu jau pasirengęs siurbti nektarą iš aplinkos, – visi pašaliai saldžiai kvepėjo gleivėmis, – manau, toks ir yra pirminis meilės kvapas. Bet naktį prieš vestuvių ceremoniją staiga pašalo ir takai vėl sausai kosėdavo, lyg vaikščiotum per ligonio krūtinę... Nežinau kodėl, vestuvės su šimtu žmonių Lietuvos provincijos miestelyje man visada atrodydavo šiek tiek makabriškos, panašios į viduramžišką persirengėlių karnavalą, kuriame aprengtos vaškinės figūros – svočios, braškančios koncertmeisterių sukniose, piršliai raudonais kapiliarų siūleliais išrašytomis nosimis, pamergės su garbanomis, pro kurias, išpurkštas laku, gali prakišti pirštą, ir t. t. – patekėjus saulei, ima tirpti... Dėdė, tekindamas vienintelę dukterį, suprantama, negalėjo prieš žmones „apsijuokti“, tad paskerdė veršį, pripjovė kalakutų ir vištų (vienos gūžyje tarp žvyro šeimininkės aptiko auksinio auskaro kojelę ir nutarė, kad tai – geras ženklas), teta stalus nuklojo tų laikų konditerijos „ežiais“, „kelmais“ ir „skruzdėlynais“. Lionė vilkėjo suknelę su volanais, o Vidmantas – baltą kostiumą su prisegamu mezginių žabo. Tada, dar visai jo nepažinodama, pamaniau, kad tokius baltus prabangius kostiumus paprastai vilki avantiūristai, kurių kišenėse ir širdyse švilpauja vėjai, jie atplaukia ūkiančiais garlaiviais iš Čechovo ir Ostrovskio ekranizacijų, ir vienas iš jų būtinai būna baltas Nikita Michalkovas... Iš tiesų, vestuvėse niekas nedalyvavo iš Vidmanto giminės, net tėvai, – ir tas žmogus tikrai buvo iš rūko. Ar iš to garlaivio.

Tuojau po bažnyčios, sėdant prie stalų – nutik taip – jaunikis staiga išbalo ir nualpo, ir jei ne Lionė, spėjusi jį sugriebti į tvirtą vyrišką glėbį... Kilo baisus sąmyšis. Prisimenu jį paguldytą ant šono jaunųjų lovoj: glaudžiu žiedu aplinkui žiopliai, visi be išimties „gydytojai“, siūlantys viena už kitą tikslesnes diagnozes, baltas kostiumas, kojos, sulenktos per kelius, – tokia poza, nusigręžę į sieną, sako, guli žydai laukdami mirties, – ir nėrinių žabo, nuo krūtinės išdavikiškai persisukęs ant sprando. Vienišiausias pasaulyje vyras laimingiausią savo gyvenimo dieną.

Bet paskui vestuvės šiaip taip vis dėlto įsisiūbavo: polkos su ragučiais, alkoholis (ir kraujas, kas be ko) liejosi laisvai, tortų peiliai susmigo į „kelmus“ ir „ežius“. Apie vidurnaktį kieman į dulkių debesį šokti keisto kalniečių šokio, simbolizuojančio velniažin ką, gal kokį kraujo kerštą, išėjo vieni vyrai, – gilūs įtūpstai ir rankų mostų „rėžtukai“, ant numanomų peilių geležčių varpoma ir per rankoves varvanti mėnulio šviesa, taip pat šviesa, kurią dėdė buvo suorganizavęs ant kraigo šokių aikštelei apšviesti. Beprotnamis, kad tik laikykis, – džiūgavo jau įkaušęs dėdė.

Povestuvinėn kelionėn jaunieji išvažiavo traukiniu, kaip ir daugelis tais laikais, į Jaltą ir Gurzufą. Kai vėliau juos aplankydavau bendrabučio kambarėlyje, kurį Vidmantui skyrė statybos trestas ir kuriame jie išgyveno 15 metų, vis rasdavau susiglaudusius ant ką tik nusipirktos „Jotulės“. Ir tai buvo kita retro nuotrauka iš to sovietinio laiko – visi tokių turime. Kokius metus, neišeidami net valgyti ir gerti – gyvi vienas kitu – jie vis važiavo tuo traukiniu. Važiavo gal šimtus ir tūkstančius kilometrų...

Tačiau kartą vėlyvą vakarą pasigirdo beldimas. Net nesudvejoję jie, nelaimei, atšovė duris. Ir lyg tetos iš kaimo su geležimi kaustytais lagaminais, languotais skepetų ryšuliais ir neginčijamomis teisėmis į savo vietas vidun suėjo – iš motinos paveldėta Vidmanto hipertonija, iš tėvo – širdies angina ir be ceremonijų išprašė juos iš kupė, o jiems tepaliko plackartą. Ta angina, širdies raumens, vėliau inksto nepakankamumas – Vidmantas ėmė vis alpti ir jį vis išgabendavo greitoji. Taip prasidėjo „mirčiai kasdien žiūrėjimas į dantis“...

Po pirmosios operacijos, prisimenu, reanimacijoje jis išgulėjo 10 parų prijungtas prie aparatų. Tuo metu Europos spauda plačiai rašė apie įvykius Lenkijoje, Lodzėje, kaip greitosios pagalbos ir ligoninių medikai už tam tikrą mokestį parūpina „klientų“, vadinamųjų „kailių“, tarp savęs konkuruojančioms laidojimo įstaigoms. Tiems, kurie neapsisprendžia, mirti ar dar gyventi, – Hipokratui prisiekusieji „padėdavo“ apsispręsti čia pat, reanimobilyje, paskui tereikėdavo pranešti telefonu: „Kailis paruoštas, dar šiltas, lengvai lankstomas, galite pasiimti.“ Atgavęs sąmonę Vidmantas, – vėliau sakė, – staiga išvydo save „kailio“ kailyje ir, nusiplėšęs žarneles ir vamzdelius, pirmas įsikibo į „skydliaukę“ chirurgui. Po to įvykio jau niekur nebeįsidarbino, gaudavo tik invalidumą...

...Kai žiūrėdavai į tą žmogų, atrodydavo, kad laikinumas diena dienon lipa jam ant kulnų. Lipa mums visiems. Bet iš jo – slapčiomis reikalauja kyšių. Kasdien įrodinėk Pinčukui smaila barzdele, gudriomis akutėmis ir dryžuotu kostiumu, kad esi vertas dar penkerių, ketverių, dvejų metų. O juk tokie žmonės, kol jauni, ne paslaptis, svajoja tik apie devyniasdešimt. Dėl mažiau jie nė nenori derėtis. Jei Vidmantas būtų skaitęs Márquezo „Prisiminimus apie liūdnąsias mano kekšes“, jo herojus, be abejonės, būtų buvęs korespondentas – „meilės maestro“, savo 90-ojo gimtadienio rytą nutaręs pasidovanoti nekaltą paauglę, o apie mirtį – šmaikštavęs: mirus žmogui, utėlės, didžiausiai giminių gėdai, besiveisiančios jo plaukuose, apimtos siaubo išsilaksto pagalvėmis, tad ir šiandien kelias likusias savo sruogas išsiplaunu muilu nuo šuninių blusų, – nes mano socialinio drovumo jausmas išugdytas geriau už mirties jausmą... O gal to mirties jausmo, – skaitant „Kekšes“, ima atrodyti, – ir išvis nėra, jei senukui kolumbiečiui, kuriam „vis dar užsidega užpakalis“, gyvenimas – toli gražu ne pasiruošimas mirti (kaip jau greičiausiai būtų senukui lietuviui), o „vienintelė proga“ apsiversti ant kepimo grotelių ir kepti ant šono dar devyniasdešimt metų? Tačiau ką daryti ne senukui, o jaunam vyrui, kupinam jėgų, bet jau nutremtam užribin?

Aišku, ką – nuojauta, kad būsimo laiko, ko gero, bus vis dėlto ne per daugiausia, esamą išmoko sunaudoti visą. Iki graužtuko ir luobelių. Ir bet kokią situaciją, net pačią kebliausią, – pasmerkia išeičiai. Nebeturi teisės dirbti – ką gi, tada įsidarbini savo paties namuose Šiva: viena ranka minko tešlą, kita įsukinėja lemputę, trečia apsipirkinėja parduotuvėje, ketvirta žiūri pro langą, penkta šluosto vaikui užpakalį, šešta...

Vos pastebėjęs, kad abu jų vaikai itin muzikalūs, girdintys ketvirtį tono, Vidmantas, vaikystėje labai norėjęs lankyti muzikos mokyklą, bet nelankęs, ėmė tempti į namus ką įstengia: elektrinius vargonėlius, dūdą, klasikinę gitarą, violončelę. Visko, aišku, per daug. Vien violončelei, tai figūringai moteriai, vietos prireikė kaip 5-ajam šeimos nariui. Kai pavakariais statybininkų bendrabučio keturioliktame aukšte pasigirsdavo jos balsas – tamsus, krūtininis, gundantis, – būdavo aišku, kad ta moteris stoja į tarpą tarp jo ir Lionės, tik, kad ir kaip būtų gaila, – juokaudavo Vidmantas, – jis jau pasirinkęs...

Vis dėlto Prieš Bangas buvo teisus: mano herojai gyveno varnėno inkile. Bet ir vėl. Kam, jei ne žmonėms iš inkilų, tenka rečiausia iš rečiausių progų, be pagrindinės profesijos, įsigyti ir kitą, nereikalaujančią jokių specialių investicijų, – ir kaskart, nuėjus pas Lionę ir Vidmantą į svečius, mane tai paguldydavo ant menčių, – vietą kėdei ar lėkštei jie, profesionalūs iliuzionistai, materializuodavo ore, tiesiog prieš pat tavo nosį, o paskui jau nebereikalingą tą daiktą, kėdę ar lėkštę, ir vėl ore – ištirpindavo. Ir tai prilygdavo geriausiems Copperfieldo triukams garsiausiose pasaulio salėse, už kuriuos mokami beprotiški pinigai. O čia stebuklai – nuosavoje virtuvėje. Kai tik užeina noras pasikelti ūpą. Ir, svarbiausia, – visai veltui. Pagaliau ką žinai, galbūt ateityje iš to teks valgyti duoną... Tik vietos, aišku, reikėdavo ne vien lėkštei ar violončelei, bet ir – tylai, liūdesiui, galiausiai pykčiams, kai kiekvienas, trenkęs durimis, turi teisę užsidaryti savo kampe – durų trankymui ten mirtinai stigo, o neužimti kampai, ką ir kalbėti, – tie buvo dar didesnė prabanga... Iš tų tad laikų ir liko Vidmanto laiškas man apie jųdviejų su Lione meilę – „didelę, sunkią ir spindulingą“. O tokius niekus kaip savo anginą, tegu ir širdies, ar užimtus kampus jis tiesiog įgrūdo į kt. Ir dar užkalė dviem sukryžiuotais skersiniais.

Laikui bėgant, visokios okupacijos, tarp jų ir aplinkybių, baigiasi. Kaip ir visi normalūs žmonės, jie apsigyveno erdviame 4 kambarių bute. Išskleidė daiktus, pasidalijo kambarius. Kurį laiką nieko nerasdavo. Klajodavo po tuos per didelius namus, nerasdami net vienas kito. Bet, keista, – nuo pat pirmų dienų, kai jau galėjo atsikvėpti ir bent jau tuo – pasidžiaugti, – ėmė pyktis. Tik vaikai naujajame bute kokią savaitę, daužydamiesi kaktomis sienų ir vienas kito, važinėjosi riedučiais...

...Kartą, šiltą rugsėjo popietę, savo namuose netikėtai išvydau Lionę su dviem „Pucelos“ buteliais „Maximos“ maiše. Nuėjom kaip visada į mano sodą po abrikosu. Neatsistebėjau – pusseserę, visuomet dalykišką, racionalią, puikios reakcijos, kaip ir dera teismo antstolei, kuria dirbo ne vieni metai, tarsi kas buvo pamainęs. Padūmavęs žvilgsnis, nekoordinuota. Tylėdama ilgokai rūkė. Kai prašneko, iškart krito į akis – ir jos išpučiamas dūmas į dangų kyla ne kaip dūmas, o kaip gazinis baldakimas. Ne virš altoriaus, žinoma, – virš lovos. Ir balsas... Taip, ir balsas buvo ne Lionės. Violončelės. Ar aš jaučianti saulėtą rugsėjo orą... Ir kad jis kaip aksominė oda... O tada jau dalykiškai, kaip per ilgus tarnybos metus buvo įpratusi: vos jie išsikėlė iš ano buto bendrabutyje, kur gyveno susispaudę, bet kur jiems nieko nestigo ir kur, regis, netgi mylėjo vienas kitą, – jausmas kitam vyrui iššovė kaip kamštis iš butelio. Iššovė staiga. Ir nusinešė jos galvą... Ji ėmė pasakoti ir dusti iš jaudulio, – lyg iš seno skolininko, ilgai, pernelyg ilgai vilkinusio jos skolą, kurią ji jau buvo nurašiusi į nuostolius, staiga būtų atgavusi ne tik skolą, bet ir užaugusius procentus, su kuriais net nežinia ką daryti: tarytum elektra ją krečia vyriškosios giminės įvardžių, dalyvių ir pusdalyvių galūnių priebalsis s elektroniniuose laiškuose; jaudina, gali sakyti, net iki nepadorumo – vyrų balso tembras gatvėje, per televizorių ir telefono ragelyje; užėjus į avalynės parduotuvę, vyriški batai, ypač 45–47 numerio, – tuoj prisipildo erotinės energijos; išnokę vaisiai turguje, vos paliesti žvilgsniu, išsiverčia minkštimu ir sėklomis į viršų; moliūgai dar labiau suapvalėja, o visi aštrūs kampai, bet koks dantytumas, užsiglaisto – pasaulis virto limfa, o gal, velniai žino, plazma, – ar tai, mano manymu, – MEILĖ?

Tą akimirką, prisipažinsiu, ir aš pajutau atšokant ir nukrentant nuo savęs krokodilo odą – kaip ilgai ji buvo prikepusi... O tada – ir vėjelį, pamuštą aksomu. Ir – dūminį rugsėjo orą, sklidiną bronzinių dulkelių. Išvydau amžinai jauną dangų pro sakuotas slyvų šakas. Klevo parasparnius. Ir raudonąsias aguonas, mano darže jau baigiančias nubarstyti žiedlapius... Kadaise, prieš daugybę metų, miltais nusipudravusios veidus ir prisiklijavusios „lūpas“ iš aguonų žiedlapių, mes, mažos geišos medvilninėm pėdkelnėm nukarusiais klynais, nes laikra tuometinėje tekstilėje prilygo stebuklui, bėgiodavome po panašų į šį sodą. Dabar tų „lūpų“ priplėšyta pilna lysvė. Tik mano „geišai“ po abrikosu – jau 45. „Prigimtinės“ lūpos padažytos kaip visada šonan, lako trupinėliai ant nagų, o į burgundiškąjį plaukų raudonį kas mėnesį it genys stuksena žilė. Užtat balsas... Balsas – tamsus, krūtininis, ką čia ir kalbėti – Amadeus Cello. Tik akyse, regis, – baimė. Negi manęs niekada nėra pastvėręs ir įsukęs uraganas? Apsukom ne pagal metus.

Aišku, yra, atsakiau. Ir pastvėrė, ir įsuko. Mudvi juk to paties molio. Visko buvo... Pamenu – norvegas Ulafsonas, naftininkas kvietiniais ūsais, mažakalbis, kaip ir visi norvegai, „daiktas savyje“, su kuriuo ridinėtasi nuo Kernavės piliakalnių... Chirurgas, kuris per pirmąjį (ir paskutinį) mūsų intymą aistringai sukuždėjo anaiptol ne tai, ko laukė mano ausys, o ką jam, matyt, diktavo, ir diktavo – įsakmiai, nepaisydamas galimo nuomonių skirtumo, chirurgo pašaukimas, net ir užsimiršimo minutę iš rankos už nugaros nepaleisdamas lanceto: „Tokius papus kaip štai tavo, mieloji, aš pjaustau kaip greipfrutus, būčiau laimingas...“ Rašytojas novelistas, kuris, nusilpus kūrybinėms galioms, – veikiausiai bandydamas susigrąžinti įkvėpimą, be kurio egzistencija, skundėsi, visiškai nebetekusi prasmės, o kojų nagai net ėmę mėlynuoti lyg prieš paskutiniąją, – cigaretę „spontaniškai“ užgesino ne į burokėlių mišrainę, kaip paprastai, o į mane. Visko buvo... Tačiau dabar, Lione, kai visos anos meilės nutolo, priartėjo ta vienintelė... Kas ji? O, kalbėti apie ją nėra paprasta, nes banalybė tik ir siekia tavo skydliaukės. Bet pradėčiau nuo vaikystės. Taip, ji ateina, kai vaikystės potyriai – spalvos, garsai ir kvapai, ypač kvapai, nepaisydami nei vietos, nei laiko, vis dažniau nevalingai „iššoka“ atmintyje, smūgiuodami pirminio įspūdžio tikrumu, – kartais baisu, kad grindų rudųjų dažų, įkaitusių palėpės dulkių ar žibalo nuo utėlių (išsirikiavusių darniom gretom su fašistų uniformomis ir šalmais, tik ir laukiančių per ruporą įsakymo iš aukščiau) kvapas neužkluptų tavęs užsimerkusios, nes atsimerksi – penkerių metų, sėdinti motinai ant kelių, važiuojanti ten, kur nuvažiuoti jau neįmanoma, o ir tokio sukirpimo ir pasiuvimo autobusų, LAZ-ų pūstais užpakaliais, kadai nebėra... Ir mes visi žinome, ką šie pirminiai įspūdžiai iš tada reiškia: senstame. „Dzenstame“, – pasakytų eseistas iš pašaukimo. O kai dzensti, Lione, pati žinai – ateitis, supratusi, kad užsigriebė per toli ir per plačiai, lauk išmeta visa, kuo jau gali nespėti pasinaudoti, ir kaip stovi įsikuria ant adatos smaigalio. Akimirkoj. Paprasti dalykai ima atrodyti nebepaprasti – vynas, vėjas, žiedlapiai... Tai ir būtų – meilė. Na, jei bijai nustekento sando – neabejingumas. Neabejingumas tam, kas tau visiškai abejingas, o bėgant metams, deja, bus tik dar abejingesnis... Meilė, pridūriau jau kiek kauštelėjusi, paklūsta tvermės dėsniui ir neišnyksta niekur, keičia tik būvius ir pavidalus: kai jūsų rasotieji kuokeliai ir žiedadulkėtosios piestelės įdiržta iki plėškių ir pavalkų, svarbu kantriai išlaukti, ir jei jums abiem drauge pavyktų persikelti į kitą krantą, prasidėjus vilnonių kojinių ir šlepečių su kailiuku etapui, kai įprastas kelias namo jau ima nerti ant kojų kilpas ir susimokę slaptuosius protokolus pasirašo – raktas, šaukštas ir muilas muilinėje, – ką jau kalbėti apie tokias stichijas kaip vanduo iš čiaupo ar viryklės ugnis, kurios taip pat vieną dieną neišvengiamai sukyla, – jūs ir vėl laimingi, galėdami apkabinti kitas kitą kaulėtom rankom. Ir jau nesvarbu, kad prieš tai veržlėmis prisiveržiate prisukamus klubus. O kasdieninius kelio meniskus pasikeičiate į šventadieninius, idant artumo akimirką negirgždėtumėt...

Lionė sėdėjo prasižiojusi. Nejuokinga, pasakė. Ir pasakė labai kietai, kaip teismo antstolė... Vakar ant vaikų rašomojo stalo ji radusi iš interneto atsiųsdintas „afigenas mintis apie meilę“. Maži 4–8 metų vaikai į banaliausią pasaulyje klausimą atsakinėjo: „Meilė yra tada, kai mama atiduoda tėčiui geriausią vištos gabaliuką“; „Kai, išvirusi jam kavos, pirmąjį gurkšnelį paragauja pati“; „Kai mato jį tualete ir negalvoja, kad tai bjauru“, o vienos meilės apibrėžimas buvo toks: „Mano močiutė susirgo artritu ir daugiau nebegalėjo pasilenkti ir nusilakuoti sau kojų nagų. Todėl mano senelis visą laiką tai daro už ją, nors jam ir skauda rankas. Tai – meilė.“ Nė vienoje tų meilės apibrėžčių, nė viename gurkšnelyje kavos ir nė viename vištos gabaliuke jie su Vidmantu jau neranda vienas kito. Jei meilė, pasak manęs, keičia būvius ir pavidalus, tai jie seniausiai vienas kitam – nutrūkę elektros lempučių volframai. Kojinių ir piniginės skylės... Ar aš bent nutuokianti, kaip iki gyvo kaulo, iki ląstelių branduolių gali įsiėsti šalimais esančiojo buvimas. Vienas tik fizinis buvimas. Kaip įgristi gali jo vis dar nesudedančios ginklų pastangos – ir tai visų pikčiausia – užbėgti tau už akių, kad atspėtų tavuosius norus?.. Tas kitas žmogus, beje, ne lietuvių tautybės, musulmonas, – nepaiso jokių jos norų. Jau prieškambaryje ją ima aižyti kaip riešutą ir „dienos švieson“ iškrapšto per 15 minučių. Elgiasi su ja brutaliai ir net žiauriai. Meilės metu niekada nebūna visai nuogas, kaskart lieka prisidengęs tuo pačiu, beje, tautiniu drabužiu – kinžalu dantyse, ir jai tai – LABAI PATINKA... O Vidmantas... Ji pašė rūgštynes. Sutrynė tarp pirštų grumstą. Nervingai smiliumi ant krieno lapo nukrėtė cigaretę, ir abi spėjom pamatyti, kaip amaro vabaliukas, per šimtąją sekundės dalį išgirdęs griūvant dangų ir suskatęs nešti savo mikroskopinį kudašių, – išnyko peleno krematoriume... Su Vidmantu seniai viskas baigta. Sudėvėta iki paskutinio siūlelio... Tik vienas dalykas... Ji šešis kartus žiūrėjusi „Valandas“. Ta moteris, skaitanti „Ponią Delovėj“, ji paliko savo vaikams pusryčiams vien pieno, sėdo į autobusą ir pasirodė jau po daugelio metų nebejauno savo sūnaus laidotuvėse. Žiūrint tą filmą kaskart apstulbina ant Julianne Moore veido užtempta – guminė senatvė. Kokybiškai padarytos raukšlės, jos – toli „prašokusios“ jos metus ir patirtis, o atrodo, lyg būtų tikros. Bet kai pagalvoji, jei ta kaukė nebenusiimtų ir „atbuline eiga“ tektų patirti viską, kas joje „užrašyta“ – kaip turėtų peršėti į neužgyventą dabartį priverstas skubėti ir kūnu virsti laikas...

...Vėliau sužinojau – po dviejų savaičių jiems sėdint naujojoje virtuvėje ir geriant arbatą Lionė jau žiojosi pasakyti, kam taip kaupėsi, ką privalėjo pasakyti, bet vis nesiryžo. Buvę labai tylu... Daug kartų po to galvojau, ką tokiomis akimirkomis daro žmogus, kurio mirties jausmas išugdytas geriau už socialinio drovumo ar bet kurį kitą. Apdovanotas reta – šuns uosle užuosti pabaigai, kai jau žino, kad užbėgti jai už akių neįmanoma – nebėra nei iš ko, nei dėl ko. Pasirodo, jis tiesiog suima delnais galvą ir suspaudžia taip, kad subraškėtų kaukolės kaulai ir ten, viduje, užlūžtų kraujagyslių medžio šakos. Išlūžtų visas miškas. Vengdama prie jo prisiliesti, Lionė, laimei, taip ir neprasitarusi apie skyrybas, iš tolo ramindama pasakė: „Na, nepūliuok taip, nepūliuok. Viskas anksčiau ar vėliau susitvarko savaime...“

Susitvarkė kitą dieną. Daug kartų Vidmantą išveždavo greitoji, bet tąkart, nešamas per kiemą į automobilį, jis kažkodėl nusisegė laikrodį „Komandirskije“ ir įdavė sūnui: „Su šituo galėsi ir nardyti...“

Tiek.

Kai būnu pilna puikybės, rodos, kaip L. von Triero Selma, šokusi tamsoje, išmesčiau nuo tilto akinius: kam jie, jei jau viskas matyta ir daugiau dėl nieko nebenustebsi. Bet paslaptis... Paslapties, kuri paneigia galimybę – žinoti iš anksto, panaikina nori nenori patirties primetamą galią jau užuomazgoj būtinai įžvelgti ir atomazgą, – tikimybė juk išlieka visada...

...Važiavau į Vidmanto tėvų namus, kur dabar gyveno jo sesuo ir kur jis buvo pašarvotas – čia pat, kapinėse, šalia tėvų, bus ir palaidotas.

Neatsistebėjau tų vietų grožiu – tapybiškos, su debesų pogromais virš kalvų ir miškų. Nuo kalno galėjai matyti, kaip upė užmeta ant kaklo kilpą pušynui, o ties Vidmanto tėvų kaimu, beveik ties pat jo namais, – ir užveržia. Rugsėjo pievose, jau atitrūkusios nuo stiebų, žolėje dar plaukiojo didžiųjų ramunių lėkštelės, darželiuose – spalvotos gėlių plokštumėlės ir pakelėse pieniškai baltam ore delsė užgesti bitkrėslių ir kraujažolių sietynai – prieš pat tikrąjį rudenį trumpam ištinka tokia nesvarumo būklė.

Pro atkeltus vartus atėjau prie namo. Keista – šermenys, o kieme nesimatė nė vieno žmogaus. Tik po suolu atpažinau senus molinus Vidmanto batus. Ėmė daužytis širdis, nors ir žinojau, kad tie batai čia – emocinis šantažas.

Truputį padelsiau, kol pasiryžau, atidariau duris ir įėjau vidun. Iš tikrųjų – praskleidžiau flanelines priebučio tamsos klostes ir įžengiau į seno paveikslo vidų. O gal tai buvo vidus – paslapties?.. Pačiame paveikslo centre, vidury kambario, abipus karsto, sėdėjo berniukas ir Lionė. Ir vis – turbūt kas pusė minutės – vaikė nuo mirusiojo veido muses. Lionės akys buvo užputusios nuo verkimo. Patikimiausiai, pagalvojau be jokios ironijos ir priekaišto, nes kaltų čia nebuvo, kaukes uždeda vis dėlto sielvartas... Bet žiūrint nuo durų hipnotizavo kitkas – abiejų plaštakos atrodė fosforinės: sumosuoja didesnioji iš kairės, tada ateina eilė mažajai iš dešinės, ir prieblandoje visą laiką kabo baltas šviesos debesėlis. Prieblanda, ruda kaip duona, veidų ikonos pasieniais, kubiluose du fikusai žvilgančiais aliejuotais lapais, bibliniai, atsiradę čia greičiausiai, kai dar nebuvo šių namų, o ir visas pasaulis tik buvo kuriamas, ir tas debesėlis – taip šviesos stebuklą iš kasdienybės tamsos ištraukdavo nebent tik Rembrandtas, kas jau kas, bet jis mokėjo susitvarkyti su laikinumu. Taip, su laikinumu čia buvo baigta kartą ir visiems laikams. Dar užvakar prakaituotas, miltuotas, įdarbinęs visas šešias rankas, su prijuoste, – Vidmantas gulėjo špagatu parištomis kojomis, o per didelis švarkas šonuose buvo paspaustas taip, kad neatsiknotų krūtinė, jei subliūškę plaučiai staiga imtų ir sumanytų vėl tapti skliautais, kaip jau buvo padarę. Bet net ne tai... Jo iššūkis, akibrokštas... Rūpinausi jumis, mielieji, viriau, šiūravau, mazgojau jums užpakalius, keičiau vystyklus ir stygas, bet dabar jau, regis, ir pats turiu šiokį tokį rūpestį, – kaip manot, ar nebus tai amžinybė?.. O jūsų rūpesčiai ir bėdos, ašaros ir meilė, taip, kad ir kaip būtų keista, brangieji, – ir jūsų MEILĖ man tėra – KT... Aš ir pats gerokai nustebęs: kaip tatai nutiko? Kaip tatai išvis nutinka?.. Jums leidus, jau turiu grįžti į ten, iš kur atėjau, – į rūką, kol pamažu, niekieno negenamas, koja už kojos – atomas po atomo pareisiu dulkėn. Namo.

Kai kažkas pasiūlė „velionį“ uždengti nuo musių užuolaida, išėjau laukan. Nieko negalėjau, tik surasti Vidmanto mergaitę. Žinojau, kad ji slapstosi. Vaikščiojau po tamsėjantį sodą, daržą, avietyną, garšvų, ūgio sulig žmogumi, mišką, – visur, kur galima patikimai slėptis nuo mirties, kol kaimynų berniukas parodė, kur ji... Kluone atpažinau Vidmanto motociklą, jis buvo beveik išardytas, be ratų. Visa paišina už jo tupėjo mergaitė, suspaudusi tepaluotą skudurą. Kai paėmiau ją už rankos, pamaniau, kad lauk išsivedu oro gūsį.

Mes tylėdamos tolom nuo tų namų... Jei tyla retais, turbūt itin retais atvejais, tik aplinkybių spiriama, pavirsta kuo nors materialiu – tai ji buvo mergaitės ausis. Ir aš atsargiai, bet vis tiek prakeikdama save už žodžius, kurie, kad ir patys jautriausi, supratingiausi, tebus – nuotoliniai, pasakiau, kad kai iš tavo gyvenimo dingsta artimas žmogus, daug ko, net viso pasaulio, tenka mokytis iš naujo: vėjo, lietaus, sniego, šalčio iltinių dantų, tamsos, tos – ypač, pusryčių ir vakarienių, telefonų ir durų skambučių, pilvo skausmo, net nuospaudų batuose – visko, iš pradžių būna nekas, bet ilgainiui... Ir man pasirodė, – o gal aš tik norėjau, kad taip būtų, – jog mes abi esame kitoje ausyje. Ausyje su milžiniška klausomąja anga, ir jos būgnelio ertme neišmatuojamais pusratiniais kanalais ir sraigiškomis įvijomis krentam tarp Didžiojo kūjo ir priekalo, kur, tikėtina, paprastai ir esi išgirstamas, jei apskritai esi, nors iš tikrųjų juk tik ėjom ir ėjom, kol sutemo ir išnyko viskas: kelias, namai, dangus. Mes pačios. Jei būtume nusigavusios skardžiu iki upės, galbūt būtume priėjusios rūką ir palietusios jį ranka... Bet, sutemus be mėnulio ir žvaigždžių, nežinai kelio ir tiesiog keliauji per tamsos tūrį be pradžios ir be pabaigos, o tavyje sulig kiekvienu žingsniu kelias bilsnoja pats. Kai taip sutemsta, imi net nesiorientuoti, kur baigiasi žemė ir kur prasideda dangus, – karvės, kibirai ir šuliniai, katės ir šunys būna susikraustę į dangų, danguje kabo ir šviečiantys nesančių namų langeliai, o prasivėrus durims, kurių nėra, – nušvinta, lyg visas vidus nuo grindų iki pat lubų ten būtų vienas žioruojantis lobis.

Bliat’, aš tau kaip vošiu į snukį, tai tu man sutrupėsi, – danguje kažkas susimušė. Jis vožė jai, ji – pylė į snukį jam.

Jptvmt’, nesimosuok čia, debile. Pasilaikyk tuos savo navarotus Adolinai.

Po antro „jptvmt’“, o po trečio kažko labai trankaus, spėju, kad tai galėjo būti „navarotas“, prasivėrė durys, ir moteris, tikrai ne Adolina, išbėgusi ant laiptelių, išpylė pamazgas, aišku, nežinodama, kad lauk pila – gryną išlydytą sidabrą.

„Tave ir vėl užneša į magiškąjį realizmą? Ir dar tokį kičinį? Sumovei pavadinimą, „amžinąją“ temą, neišrutuliojai intrigos, visus uždusinai empirika ir jau seniai marini nuoboduliu, bandyk gelbėt nors pabaigą. Ką tu ten, po velnių, vis dėlto matai?“ – jau girdžiu savo Prieš Bangas, nekantrų, neatleidžiantį tolydaus, glotniu kailiu pasakojimo ir apskritai sakinio, stovinčio ant kojų, o ne „ant ausų“.

Matau, sakau, meilę. Ji šiuo metu kaip tik keičia būvius ir pavidalus... O kičas... Kičo autorystės prisiimti negaliu – ji visa priklauso rugsėjo nakties optikai. Rugsėjo tamsa kaip jokia kita tuo nusikalsta, – lyg veidrodis, padengtas amalgama, – vaizdą priimdama įprastą, įsiėdusį, o sugrąžindama pasikeitusį, mįslingą. Gali sugrąžinti ir ne visą ar net neatpažįstamą. Lyg po daugelio metų. Ir tai turbūt tas pat, kas įžengti pro paradines daiktų, reiškinių, pavyzdžiui, MEILĖS, duris, o paskui visą laiką vaikščioti pro šonines – KT. Likti ir užtrukti, kiek prireiks, kasdienybės amalgamoj... Gaila, bet tos šoninės, tos KT., deja – dažniausiai ir esti pagrindinės...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


114046. Rox :-) 2008-04-09 13:19
Puiku, Danutė kaip visuomet nuostabi, fantastiski, kaip pasakytu Kernagis ivaizdžiai, kaip antai - "lyg tetos iš kaimo su geležimi kaustytais lagaminais, languotais skepetų ryšuliais ir neginčijamomis teisėmis į savo vietas". Skaičiau gal ketverta kartų, stebedamasis, kad vis randu naują brangakmenio briauną.

114050. Saulius M.2008-04-09 13:43
Esu sužavėtas iliustracija: ir anksčiau ją buvau matęs, bet kažkaip neatkreipiau dėmesio; na o dabar - `surezonavo`; ir vaizdas, ir mintis nuostabūs: jaunystės veidai, prisiminimai galiausiai lieka akyse

114052. mie2008-04-09 13:57
as irgi i ja kaip tik spoksojau. grazi ir graudi.

114072. kafka (maza kava)2008-04-09 18:19
Lietuviu prozininke numero uno.

114085. cc2008-04-09 23:03
Patiko.

114105. ob2008-04-10 10:43
tekstas ir nuotrauka - vienas prie vieno

114121. snobvju2008-04-10 14:57
apie singer esu rašęs ;}}

114125. iš mažo miestelio Kauno :-) 2008-04-10 17:51
Skaityti vieną kartą neužtenka.

114128. krankt2008-04-10 19:00
ir man patiko.

114149. vilte2008-04-10 23:28
Labai...

114167. vienisas idiotas2008-04-11 12:23
noriu pamilt, bet negaliu, nieko man neiseina

114210. ivs2008-04-12 05:10
o labai susirupines mazazemis Prieš Bangas - tai c&p? gerai cia apie ji.

114212. ivs2008-04-12 05:54
geras ir viska ten. net peizazai.

114241. laumė2008-04-12 20:32
labai ne visada man DK nuostabi... bet šitas - stiprus.

114257. moteriskoji Antano Ramono atmaina2008-04-12 22:41
manau - komplimentas;

114284. l.d.p.2008-04-13 14:00
Buti lyginamai su Ramonu, gal ir komplimentas, bet DK man maziausiai panasi i Ramona...

114288. Guliveris2008-04-13 15:07
Visiskai nepanasi metaforika anei sintakse, gal tik socialiniais tipazais.

114294. rašytojas novelistas2008-04-13 15:51
Rašytojas,jei jis tikras,turi būti panšus tik į save.Jokių atmainų.

114318. Merko-rasytojui novelistui2008-04-13 18:30
Mes seniai devime persiutus vienas kito drabuzius. Kitaip postmodernizme net neisetu. Man D.K. stilistika panasi i B.Schulza.

114337. amigo2008-04-13 19:46
skalsu kalbos. per skalsu.

114420. adomas2008-04-14 14:38
KLASISKAS

114429. Katė2008-04-14 16:19
Gražu, bet perkrauta.

114492. toto2008-04-15 05:47
Jau tiek kvietkelių širdžiai brangiausių prikvėpinta, pabarstyta, tiek atminties šventos aukso gyslom priraityta, tiek nėrinių ryškiausių primuilinta, pribalinta, prikrakmolinta, tiek perkamiausių prisiūdinta, tiek pridaigstyta, jau tiek pasistengta įtikti, pritapti, sutapt - iki kaulų. Net labiausiai nenorėdamas, neperskatęs nusidėsi.

114608. nomadas :-) 2008-04-15 21:26
Danute, jusu opusai keistai saviti,kur taikot.Skaitau ir stebiuosi,kada sulauksime jusu knygos.

158848. virtinukai :-) 2009-05-01 14:33
Kiek per daug... per daug tiršta visokių peleno krematoriumų ir pamazgų sidabro... duokite atsikvėpti! Kelias eilutes ką nors paprasto...

Rodoma versija 25 iš 26 
14:09:50 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba