ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-04 nr. 887

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Meilė ir kt. (25) • -ab-. Dingę (19) • NIKOLAJ GUMILIOV. Užburtas smuikas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai lietuvių kalboje: mikroteksto lygmuo (17) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • AISTĖ BIMBIRYTĖ. „Atsiunti Tu savo Dvasią...“RASA BARČAITĖ. Kristinos Inčiūraitės „Šokis“: nuo taškelių iki V. Nabokovo (17) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (4) • VALENTINAS SVENTICKAS. Łėk, sakałėleSAULIUS ŠERMUKŠNIS. Didieji lūkesčiai (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kuo lietuviai gyveno sovietmečiu (4) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (11) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLI) (2) • iš pirmų lūpų (353) • 2008 m. balandžio 11 d. Nr. 14 (888) turinys (23) •

Łėk, sakałėle

VALENTINAS SVENTICKAS

[skaityti komentarus]

Plinkantis dziedas papasakos, kap kas yr. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje vasario vidury išleidome dzūko iš Mardasavo (Varėnos r.) Petro Zalansko (1900–1980) tautosakos ir atsiminimų rinktinę „Čiulba ulba sakalas“. Spėjome parodyti ją Vilniaus knygų mugėje, į sutiktuves susirinko artipilnė didžiausia salė. Nors žmones viliojo daugybė kitų masinančių tos pačios valandos mugės renginių. Kovo 5 d. šios knygos pasitikti savąją dzūkišką (ir ne tik) parapiją sušaukė Vilniaus mokytojų namai, visa kuo rūpinosi, žinoma, tų namų darbinykas Juozas Žitkauskas, taip, dzūkelis nuo Kapčiamiesčio. Tik atėjęs į Mokytojų namų svetainę susitikau didį kalbos mokslų vyrą Arnoldą Piročkiną, šiek tiek nustebęs vos neleptelėjau „Jūs čia ko“, bet, dėkui Dievui, greičiau išgirdau, kad jis yra mokytojavęs Puvočiuose, nuo jų iki Mardasavo keli kilometrai, taigi pažinojęs P. Zalanską. Pakraštėly sėdėjo mano buvęs profesorius Donatas Sauka (per seminarus Vilniaus universitete padainuodavo, eilėraščių iš pomiecies paskaitydavo), pasijutau kaip egzaminui nekaip pasirengęs studentas ir pakalbėjau nei šį, nei tą, nes tik atėjęs sužinojau, kad vakaronėje turėsiu kalbėti pirmas. Taip liepė vakaro vedėja Albina Venskevičienė, esu su ja kartu dirbęs „Vyturio“ leidykloje, bet lig tol nebuvau girdėjęs, kad Vilniaus dzūkulių sambūriuose ji nusipelniusi valinskės vaidmens.

Stop, kaip pasakytų tūlas lietuvis tremtinys, praleidom kokius tris dalykus. Salė buvo pilnutėlė. Pamačiau, kad atėjusi dainuojanti Zalanskų giminė. Ir trečia – „Šiaurės Atėnų“ žmogus Juozas Šorys, kaip ir pridera žurnalistui, likus trims minutėms iki vakaro pradžios paliepė apie visa tai ką nors parašyti.

Ar žinote, ką tokiais atvejais nebe pirmą kartą galvoja leidėjas jau eidamas namo?

Išleisk knygą, pats ją pristatyk visuomenei, o paskui apie ją ir tą subuvimą ką nors parašyk, na, pagirk, pasigirk.

Nesutiksi – apšnekės ir tas tinginys, kuris pats galėjo parašyti, ir bendradarbiai: progą paleidai, atseit.

Ką čia padainuotų Petrukas Zalanskas?

Pauliai liūliai, / Kur jūs arkliai? / Anon pusėn Nemuno / Penki vilkai nuvijo. / Vilkas uodegų rietė, / Visų Paulių kvietė.

Postmodernizmas iš knygos 81 puslapio, pirmoji daina. Marija Zalanskaitė, viena iš Zalansko dukrų, dabar Liugienė, ne šiaip sau baigdama vakarėlį linkėjo dainas skaityti. Pasijuokiau, pasišnekėjęs su ja po viskam, – propagavote, Marija, Skaitymo metus. Kokie čia juokai – tikrai smagu dainas skaicycie ir permanycie. Čia gal tik D. Sauka supras, dėl ko savavališkai sudzūkinau Mažvydą, – taip užsiminiau, kad pirmas, tiesa, rankraštinis, lietuviškas tekstas buvo parašytas dzūkų tarme. Mano tarme, kurią, kaip tąvakar pirmąsyk prisipažinau, moku nemoku praradęs tarmei svarbiausius vaikystės metus (Sibiras nuo trejų iki aštuonerių).

Tarmė yra charakteris. Matote, kur nuklydau.

Taip, Čiulba ulba sakalas reikia sakyti apie Petrą Zalanską. O paskui iškart – apie Danutę Krištopaitę. Irgi sakalas. Bijau, kad nepažeisčiau lyčių lygybės įstatymo ar kaip ten. Kalbant apie Jono Basanavičiaus valstybinės premijos laureatę – dar baisiau.

Čia literatūra. Nėra nieko lengviau, kaip kalbėti apie D. Krištopaitę. Pasitikrinau žinynuose – renkančią tautosaką daugiau kaip penkiasdešimt metų. Išpešančią iš tautosakos pateikėjų daugiau nei kiti. Iš P. Zalansko, žinoma, irgi išpešė.

D. Krištopaitė knygą „Čiulba ulba sakalas“ sudarė, parengė ir redagavo. Parašė jos pratarmę (joje žinių daug daugiau, nei čia galiu parašyti), straipsnį apie P. Zalansko dainų savitumą, didįjį žiupsnį paaiškinimų, sudarė dainų žanrinę rodyklę ir žodynėlį. Rūpinosi, kad išeitų šios knygos pirmasis leidimas („Vaga“, 1983) ir dabar antrasis – labai reikšmingai papildytas. Kuo? Nesunku atspėti. Prisidėjo visa, ko negalima buvo paskelbti sovietinės cenzūros sąlygomis, – religinės giesmės, tikėjimą išreiškiantys P. Zalansko autobiografijos epizodai, kai kas iš etnografijos, iš P. Zalansko pasakojimų. Rauda „Kaip aš verkiau savo Onulės“, P. Zalansko atsisveikinimai su šiuo pasauliu (tikras unikumas), dar kai kas. Šių dienų galimybė – į knygą įdėta P. Zalansko dainavimų kompaktinė plokštelė. Antrojo leidimo naujiena – P. Zalansko anūkės Modestos Liugaitės-Černiauskienės straipsnis „Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka“. Minėto dzūkiškų žodžių žodynėlio pirmame leidime irgi nebuvo.

Naujasis knygos leidimas grąžina teisybę – aprėpia bemaž visa, kas iš P. Zalansko dainavimų ir pasakojimų užrašyta, – ir kartu dabar liudija, kad reikšmingi buvo tie, kurių šiandien jau nebėra, – visų pirma patsai dainininkas, pirmojo leidimo vienas iš parengėjų Norbertas Vėlius (D. Krištopaitė jį vadina leidinio sumanytoju), melodijų parengėja Danutė Kuzinienė. (Jų abiejų įvadiniai straipsniai, žinoma, kartojami.) Nebėra ir pirmojo leidimo dailininko Sauliaus Chlebinsko. Bet yra graži šeimyniška tąsa – antrojo leidimo apipavidalinimu rūpinosi Ramunė Vėliuvienė. Melodijas redagavo Laima Burkšaitienė.

Man, kaip leidyklos žmogui, D. Krištopaitė Mokytojų namuose (ir ne tik) prišnekėjo tiek gerų žodžių, kad raudau ir spirgėjau (darėm knygą visi kartu). Priminė, kad prisiliečiau ir prie dabartinio, ir prie pirmojo knygos leidimo (tada dirbau „Vagoje“), kad pasirašiau po jos parengtu trijų knygų ciklu „Aš išdainavau visas daineles“ („Vaga“, 1985 ir 1988; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997). Atvirai kalbant, kas buvo likę atminty, kas ne. (Per ketvirtį amžiaus leidybinio darbo knygų buvo begalė.) Tiesiog atrodė savaime suprantama, kad tai knygos, kurias reikia leisti. Pagaliau įsivaizduokite: ateina su „Sakalu“ tokios didingos ponios kaip D. Krištopaitė, M. Zalanskaitė-Liugienė, R. Vėliuvienė. Sako: reikia leisti. Kur tu žmogus tos didybės akivaizdoje dėsies. Tada dar nebuvo aišku – kaip, už ką. Tolydžio radome talkininkų – Kultūros ir sporto rėmimo fondą, Kultūros ministeriją, Vilniaus etninės kultūros centrą, Varėnos rajono savivaldybę. Kaip sakoma – kur daug stos... Na, čiulbės sakalas.

Mardasavas tikrai gražus kaimas, apglėbtas Merkio ir Ūlos, gražūs ir Zalanskų giminės namai. Kas nematė – gali pamatyti bent nuotraukose, knygoje yra jų pluoštelis. Lankydamasis Mardasave kartais pasikalbu ir su jau nebesančiu P. Zalansku apie... knygų leidybos reikalus. Yra jo padainuota daina „Vai kur aš gėriau, uliavojau“. Dzūkų bernelis prisivilioja, matyt, kito Lietuvos krašto mergužėlę, sakydamas, kad jo gimtinėje kalneliai alaviniai, akmenėliai sidabriniai, teka žalio vyno upelė, jos pakraščiais taisos žali šilkai, o „iš vidures vercias balci perlai“. Bet netrukus paaiškėja, kad tie kalneliai – pieskynėliai, kad akmenėliai – titnagėliai ir t. t. Rimtosios mūsų literatūros – poezijos, novelistikos, palikimo, tautosakos – leidimas nežada biznio perlų. O titnagėlių kiek nori. Štai ir „Sakalas“ mūsų leidyklai nebuvo iš kasdieninių darbų: susidūrėme su natomis, tarmės tekstų diakritiniais ženklais (kaip sakė maketuotoja, reikėjo po raidelę „badyti“), precizikos reikalaujančiais moksliniais aprašais. (Ne tas pats, kas romaną pleškinti.) Redaktorė D. Krištopaitė, savo darbą padariusi kruopščiai, tokio pat kruopštumo, savaime suprantama, reikalavo iš visų.

Bet ką gi – tie mūsų kaimų žmonės, kurie gražiausias dainas padainavo, irgi ne šilkuose vartėsi.

Pasiklausęs, kaip P. Zalansko dainas dabar dainuoja jo anūkas Simonas ir visa giminė, kaip profesorius Juozas Rimas ir Vilniaus dzūkuliai, visi savaip, – negali savy nutildyti tegul lėkštos, bet gyvos minties: yra prasmė. Žiūrėdamas į knygą, ta pačia tonacija ir baigsiu – vienos dainos vardu: Łėk, sakałėle.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:09:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba