ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-23 nr. 758

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (34) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Teksto trauka (4) • RASA RAMONAITĖ. Alyvų kalnas (121) • SVATAVA ANTOŠOVÁ. EilėsVYTAUTĄ ŠILĄ kalbina Astrida Petraitytė. 750 metų Kaliningradui?SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiA.A.MILNE. Kai mes buvome mažiSKIRMANTAS VALIULIS. Nedezertyruok!MARYTĖ GUSTAINIENĖ. Vienatvės kampeliuose (1) • INGA URBONAVIČIŪTĖ. Nusigyvenusio arkangelo balsasVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Paslaptingoji Neris (19) • ETHAN GILSDORF. Pabėgimo vasara-gk-. Saldainių popierėliai (301) • LAIŠKAI (74) •

Paslaptingoji Neris

VYKINTAS VAITKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
1 pav. Neris ir jos kairysis intakas Velja. Braižė V. Vaitkevičius. 2005 m.

Neseniai "Šiaurės Atėnuose" Neries adresu buvo išsakyta daug įdomaus: sugrįžta prie upės vardo kilmės paieškų, nagrinėtas jos vaidmuo baltų pasaulėžiūroje, apžvelgta nemažai kultūros vertybių upės pakrantėse ("Neris bebras, vėlių upė. Neries regioninio parko kultūrologę Idą Stankevičiūtę kalbina Juozas Šorys", Šiaurės Atėnai, Nr. 750, 751). Tačiau svarbiausia tai, kad Neris ir Vilniaus apylinkės po ilgos pertraukos vėl buvo pristatytos kaip nepaprastai įdomios ir mažai pažintos vietovės. Dėl įvairių priežasčių jos iki šiol stokoja visuomenės ir tyrėjų dėmesio. Valstybės branduolio – Vilniaus apylinkių – pažinimo stadija tebėra pradinė, nors Nepriklausomybės metais jau tūkstančiai puslapių skirta kitų vietovių ir regionų istorijai. Turėdami Trakus ir Kernavę, esame pamiršę Maišiagalą, Nemenčinę, Medininkus ir daugelį kitų vietų su brangintinais praeities ženklais. Tačiau kam kalbėti apie Vilniaus apylinkes, jeigu pačiame Žvėryne, panerio krūmuose, tebeguli visų pamirštas akmuo su XV a. ant jo iškaltais Gediminaičių stulpais – nuostabus didžiojo kunigaikščio valdų riboženklis.

Minėtame interviu buvo paliesta tiek daug temų, susijusių su Nerimi, kad joms išnagrinėti prireiktų keleto didelių straipsnių. Tad šį kartą sugrįšime tik prie kelių klausimų.

Upės vardas. Istoriografijoje Neries ir Veljos (Vilijos) problema jau ne kartą nagrinėta. XX a. šioje srityje dominavo kalbininkai. Visų tyrimų atskaitos taškas aiškus: upė jau seniai turi du vardus. Kaip tai paaiškinti? Tyrėjų nuomonės tuo klausimu daugiau ar mažiau skiriasi.

Ida Stankevičiūtė reiškia nuomonę, kad tautų kraustymosi epochoje (apie V a.) prie Veljos (Vilijos) apsigyvenusi gentis ją ir pavadino Nerimi. (Netiesa, kad "aukščiau Vilniaus Neries vardas dingsta", žr. 1 pav.) Tuo sunku patikėti net ir žinant skirtingas profesorių K. Būgos, V. Toporovo, A. Vanago bei kitų nuomones.

Neries pavadinimas yra paliudytas nuo upės žiočių iki Naručio upės ir ežero imtinai. (Laikyta, kad anksčiausiai Neries vardas paliudytas 1340 m. šaltinyje (Nerge) (A. Vanagas, "Upių vardai Neris ir Vilija", Lietuvių kalbotyros klausimai, V., 1993), tačiau Neries žemės pavadinime ji minima jau 1260 m.: Parbusse de Nere ("Parbus iš Neries", E. Gudavičius, Mindaugas, V., 1998, p. 165, 1307 išn.).) Nei geografinis ryšys tarp Naručio ežero ir Neries upės, nei šių vandenvardžių kalbinė giminystė abejonių nekelia. Akivaizdžios ir analogijos: Strėvaitis ir Strėva, Dysnykštis ir Dysna, Virinta ir Virintas bei kitos. Reikia priminti dar 1940 m. prof. S. Kolupailos pateiktą prielaidą, kad Naručio upelis (67 km ilgio), ištekantis iš Naručio ežero, ir bus buvęs Neries upės aukštupys (S. Kolupaila, "Narutis ir Neris", Kosmos, 1940, Nr. 1/3, p. 52). Velja (Vilija) tam tikru metu bus buvęs kairysis Neries, ištekančios iš Naručio, intakas (1 pav.).

Tolesnę sudėtingą upės pavadinimo raidą bus lėmę skirtingų etninių ir (arba) kalbinių grupių atstovai, gyvenę tiek prie Neries ir Veljos santakos, tiek ir į rytus bei į vakarus nuo jos. Nors didelėse teritorijose būta kalbiniu požiūriu mišrių rajonų, nuo I tūkstantmečio vidurio Naručio ežero ir upelio ašimi ėjo bent kiek ryškesnė lietuvių (rytų aukštaičių) genties rytinė siena (plg. J. Ochmański, Litewska granica etniczna na wschodzie od epoki plemiennej do XVI wieku, Poznań, 1981, s. 34). Vėliau ji ne kartą iškilo kaip administracinė riba (bene paskutinį kartą – 1920 m., Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties pasirašymo metu).

Matyt, nesutapo dviejų skirtingų etninių ir kalbinių regionų gyventojų "nuomonės", kuriuo vardu reikia vadinti upę žemiau Neries ir Veljos santakos. Vieni (vakaruose) ją vadino Nerimi, kiti (rytuose) – Velja. Ekspansyvus Veljos (Viljos, Vilijos) pavadinimo skverbimasis į vakarus, į Lietuvos gilumą (jau XVI a. žemiau Vilniaus žinomas Велекумпье, dabar Elniakampis, skaitytinas kaip *Veljos kampas), galimas dalykas, buvo sinchroniškas reiškinys didėjančiam senosios slavų kalbos vaidmeniui ir įtakai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bent jau iki XVI a. imtinai.

iliustracija
2 pav. Vaizdas į Nerį ties II–IV a. Karmazinų gyvenviete (pakrantė kairėje) ir V–VI a. Padūkštų pilkapynu (pakrantės miškas dešinėje). 2005 m. V. Vaitkevičiaus nuotrauka

Neries bei Veljos (Vilijos) kilmė ir etimologija kalbininkų darbuose ne kartą nagrinėta. Neris, priklausanti nerti ("staigiai lįsti, leistis; daryti nėrinį"), įnerti, nunerti, panerti, pernerti, sunerti, užnerti ir daugelio kitų žodžių šeimai, kelia palyginti mažai rūpesčių. (Viena naujausių etimologijų skelbia, kad Neris – *"sraunios, sūkuriuojančios tėkmės upė" < *"vandens srautų sunėrimas « išnėrimas ir pan."; V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, L–P, V., 1996, t. 3, p. 178–179.) Kas kita, kalbant apie Velją ir Viliją. Bene paskutiniame dideliame darbe, skirtame Neriai, buvo dar kartą parodyta, kad Velia arba Velja yra kilusi iš bendro senovės slavų, rusų ir baltarusių žodžio велий "didelis", велья "didelė" (A. Vanagas, min. str.).

Vilijos sąsajas su vieloti "vynioti", kaip rašė prof. K. Būga, savotišku būdu primena dabar prie Veljos ištakų gyvenatys žmonės, kurie Veljos (Vilijos) pavadinimą kildina iš žodžio звилистая "susivijusi, vingiuota". (Kompleksinius tyrimus Vilijos aukštupyje 2005 m. remia Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.)

Upės sakralumas. Minėtame interviu Neries upės šventumą bandoma atskleisti pasitelkus bebro (vadinamo taip pat ir neriu) figūrą. Iš tiesų bebras – ypatinga baltų mitologijos figūra, susijusi su dievo Perkūno sakralumo sfera. Tačiau ar ne akivaizdžiau Neries upės sakralumą liudija pats jos pavadinimas, kilęs iš indoeuropiečių *ner-? Palyginimui: lietuvių nėrovė, narė "undinė", nerutis "nardantis pranašautojas". Šie vardai giminingi ilyrų vandens deivei Noreia, sabinų – Neria ar Neriena, etruskų – Nortia, germanų – Nerthus ir kai kuriems kitiems (V. Toporov, "Vilnius, Wilno, Вильна", Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, rinktinė, sud. N. Mikhailov, V., 2000, p. 87–88; pirmą kartą rusų kalba skelbta 1980 m.). Yra rimto pagrindo manyti, kad Neris – tai pačios šio vandens telkinio dievybės vardas.

Turint mažai faktų apie senąją ritualinę praktiką prie Neries (jai visų pirma atstovauja XIX a. sielininkų paprotys aukoti upei duoną ir druską), I. Stankevičiūtės keliama mintis, kad su senaisiais aukojimais gali būti susiję upės vagoje esantys akmenys, vadinami karvės, jaučio, gaidžio, avino, paršiuko ir panašiais vardais, nėra neįmanoma. Apskritai ypatingus vardus turintys upės akmenys (pavyzdžiui, Kunigas, Devyniaviršis, Velniamindis ir kt.) yra pirmieji kandidatai ieškant atsakymo, kur buvo aukojama upės dievybei ar dievybėms. Tačiau akmenys-gyvūnai galbūt pirmiausia atstovauja mitiniam vandenų pasauliui ir jo valdovams? Lietuvių pasakų tyrinėjimai atskleidė, kad vandenyse dievybės paprastai reiškiasi zoomorfiškai (labai dažnai – kaip karvės, buliai, kumelės, eržilai), o atsidūrusios žemėje įgyja antropomorfinį pavidalą (plg. A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones, Vilnius–Chicago, 1990, p. 137–138, 165). Vandenų pasaulio gaidys taip pat gali būti ypatingas, plg.: "Jūroje yra milžiniška sala, kurioj gyvena gaidys, karalius visų gaidžių. Jis žino laiką. Kai jis sugieda, visi žemės gaidžiai jam pritaria. Gaidžių giedojimas pažadina angelus, ir jie vėl ima ritenti saulę" (LTR 2632/23, pagal: D. Vaitkevičienė, "Saulės kryptys", Lituanistica, 1998, Nr. 3, p. 80). Tad aukojimų pobūdį (jeigu jie prie Neries akmenų apskritai vyko) visų pirma galėjo lemti tai, kaip buvo traktuojama vandenų dievybė – ritualo adresatas.

iliustracija
3 pav. Vieno iš paskutinių šventųjų Kernavės ąžuolų kelmas. 2005 m. V. Vaitkevičiaus nuotrauka

"Neris – vėlių upė", – skelbė interviu pavadinimas. V. Toporovo hipotezė apie Velją (taigi ir Nerį), susijusią su žodžiu vėlė, laikytina iš esmės platesnio tyrimų lauko uždaviniu. (Kaip ir ryšio tarp žodžių Velykos ir vėlė nustatymas, jei jis egzistuoja.) Tiesa, egzistuoja dar viena plačiau nenagrinėta galimybė: Lietuvos gilumoje prigijusį vardą Velja (Велья) žmonės galbūt dar XV a. antrojoje pusėje galėjo imti sieti su lietuvių kalbos žodžiais vėlė "mirusiojo siela" ar Vėlinės "mirusiųjų pagerbimo šventė" (!) (A. Vanagas, min. str.).

Gausūs Neries pakrantėse išlikę I tūkstantmečio vidurio – II tūkstantmečio pradžios pilkapynai savo ruožtu liudija, kad menamas Neries ir vėlių ryšys gali būti ne iš piršto laužtas. Spėlionės, kad maždaug II–IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai nesudegintų mirusiųjų kūnus galėjo laidoti leisdami į upę (luotuose?), yra faktiškai neverifikuojamos. Tegalima paminėti, kad toliau nuo Neries esančiose vietovėse yra negausių to laikotarpio pilkapių ir pavienių nesudegintų mirusiųjų palaidojimų ne pilkapiuose.

Vėlesnis laikotarpis, maždaug nuo V a. antrosios pusės iki VI–VII a., yra ta epocha, kurios pilkapių virtinės paupiuose (2 pav.) ryškiausiai liudija menamas mirusiųjų sąsajas su Neries upe. Šiuose pilkapiuose randami sudegintų mirusiųjų palaikai su kai kuriomis įkapėmis: ginklais, darbo įrankiais, keraminiais indais ir pavieniais papuošalais. Paradoksalu, bet šiuo istoriniu etapu, fiksuodami gausius laidojimo paminklus, beveik nieko nežinome apie gyvenvietes.

Upė ir žmonės. Iš interviu matyti, kad tam, ką mūsų dienomis apie upę pasakoja arčiau ar toliau nuo Neries gyvenantys žmonės, I. Stankevičiūtė teikia didelę reikšmę. Dažnam gali atrodyti, kad net per daug. Tačiau Neries regioniniame parke 2003–2004 m. atlikto ir dabar dar tęsiamo darbo reikšmę sunku perdėti.

Tautosaka leidžia užpildyti bent dalelę spragų, susijusių su menku šio regiono istorijos ir kultūros pažinimu. Pasakojamoji tradicija, originalo kalba užrašyta iš lenkais save laikančių Vilniaus apylinkių pateikėjų (kurie sudaro ir absoliučią vietinių gyventojų daugumą), studijų metu tampa visaverčiu moksliniu šaltiniu Vilniaus apylinkes tiriant kalbos, folkloro, etnologijos ir istorijos požiūriu. Naujos archeologinės ir mitologinės vertybės (Paalkių piliakalnis, Padūkštų pilkapiai, Grabijolų ir Valų akmenys, Koplyčninkų ir Rokiškių šaltiniai bei kt.), surastos per pastarųjų metų ekspedicijas, tą puikiai patvirtina.

Jeigu platesnei visuomenei mažai ką sako Grabijolų, Koplyčninkų, Saidžių, Šilėnų, Valų ir kitų įdomių panerių vietovių vardai, tai I. Stankevičiūtės pastangomis atskleisti iki šiol iš esmės nežinomi Kernavės istorijos puslapiai turėtų sudominti daugelį. Paaiškėjo, kad senieji Kernavės apylinkių gyventojai iki šiol mena jokiuose leidiniuose neaprašytus padavimus, kur buvęs šventasis senosios Kernavės miškas ir kur augo paskutiniai šventieji ąžuolai; kur esąs "tikrasis" Pajautos (galimas dalykas, turėtume sakyti Pajotės) slėnis; kaip buvo krikštijami kernaviškiai ir kita (3 pav.).

Žinoma, turime reikalą su perduodamais iš kartos į kartą pasakojimais ir šią "alternatyviąją istoriją" privalome vertinti su derama kritika. Tačiau pirmiausia dar privalome suskubti ją užfiksuoti, žemėlapyje lokalizuoti paveldo vertybes, surinkti smulkiuosius (kalnų, pievų, upelių) vardus, istorinės geografijos duomenis.

Baigiant norisi tikėti, kad susidomėjimas Nerimi ir jos pakrantėmis artimiausioje ateityje peržengs Neries (taip pat ir Pavilnių bei Verkių) regioninio parko ribas. Esu tikras, kad "atradę" Nerį kartu perskaitysime daugelį iki šiol neatskleistų Lietuvos kultūros ir istorijos puslapių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


38206. Faifoklis2005-07-25 10:40
Dėkoju straipsnio autoriui. Ir linkiu sėkmės jo darbuose. Visada laukiu naujų jo publikacijų "ŠIaurės Atėnuose".

38231. pirštas2005-07-25 22:23
Vaitkevičiaus straipsniai man patinka, tačiau šis - deja, paviršutiniškas ir neišsamus, kai kurie argumentai atrodo išlaužti iš piršto...

38245. IVS2005-07-26 07:00
Nesu kompetentinga įvertinti, bet visada skaitau su įdomumu.

38404. miestiete2005-07-28 22:06
dar labai norisi tiketi kad viena diena nebeplauks nerimi sudai ir bus galima maudytis. Bet kazkodel nesitiki.

38429. Moteris ir 4 jos vyrai2005-07-29 13:28
Vykintas Vaitkevičius - vienas iš perspektyviausių ir daugiausiai nuveikusių savo srities specialistų. Norėtųsi, kad jis rastų laiko ir paslaptingosios Neries tyrinėjimams. Juk iš straipsnio akivaizdu, kad darbo su Neries tema yra daug, kad jam tai įdomu. Galbūt laiko stoka trukdo labiau gilintis į šią temą, o gal V.Vaitkevičius straipsnyje nenori atidengti visų "kortų" ir sumanymų. Gal greit sulauksime kokios išsamesnės studijos apie Nerį? Būtų smagu!

38477. Saulius M. :-) 2005-07-30 16:29
Turėjau svečią iš JAV - indą (Kalkutoje gimusį, užaugusį ir mokslus baigusį); tai jis kiekvieną kartą kai važiuodavome mašina tiltu per Nerį - sudėdavo rankas ir ją pasveikindavo: "Džiai sai ram, džiai sai ram".
Gražu; ir mes galėtume pasimokinti tokio pagarbumo.

38478. pasi :)))2005-07-30 17:04
kai dar gyvenau Lietuvoje, pries kelis desimtmecius, syki turejau svecia is Pietu Afrikos - zulusa (Joburge gimusį, užaugusį ir mokslus baigusį); tai jis kiekvieną kartą, kai važiuodavome važeliu tiltu per Nemuna - nusisukdavo vidun, susidėdavo basas kojas ant peciu, ir svilpdamas vaikydavo piktas nesvariojo vandens dvasias: "Tiu-riu-fiu, fiu-riu-tutiu".

Kad ir negrazu, prietaringa, bet ir mes galėtume pasimokinti tokio nesvaros baimingumo.

38482. Bjauri boba IVS2005-07-30 20:19
Aš tai negaliu pro šiukšles praeiti. Mano-nemano pakeliu ir nešu iki šiukšliadėžės. Kartais net namo parsinešu. Dar Kaune (kur gimiau ir užaugau, bei dalį moklsų baigiau) būdavo, nešuosi suglamžytą troliko talonėlį saujoje iki pat namų.
Ir negražu ir kvaila, nesimokykit iš manęs.

38488. p > beurei bobai2005-07-30 23:46
nu tai petu afrikej galetum givent, ten siukslu yr apscei [kaip ir kovensku], nespetum nesiot :Ø

38497. miestiete2005-07-31 18:11
as Vilniuje (kur gimiau uzaugau ir viska ten) irgi ta pati.

38670. varna (susižavėjusi naujausiais lietuvių tautos išradimais, prilygstančiais atomonės, vandenilinės ir neutroninės bombų išradimams kartų paėmus)2005-08-04 02:24
"kilęs iš indoeuropiečių *ner-? Palyginimui: lietuvių nėrovė, narė "undinė", nerutis "nardantis pranašautojas". Šie vardai giminingi ilyrų vandens deivei Noreia, sabinų – Neria ar Neriena, etruskų – Nortia" Džiugu bent jau tai, kad Vaitkevičius galų gale iššifravo etruskų kalbą, o tiek kvailių krušosi prie tokios paprastos ( kaip dabar paaiškėjo) užduoties. Ir, negana to, daugelis, jei ne visi, manė, jog etruskų kalba nepriklauso indoeuropiečių kalboms. Bet šaunusai ir gudrusai Vaitkevičius tik pist ir apėjo visus tuos avinus. Tai šaunuolis. Nobelio premiją jam. Ne. Dvi Nobelio premijas. Ne. Nobelio pensiją iki gyvos galvos. Ne. Tris Nobelio premijas ir dvi pensijas iki gyvos galvos. Kad tik tylėtų ir savo spausdinto kvailo žodžio nedemonstruotų. Nerk, broli, nerk....

38693. paprastas zmogus2005-08-04 13:59
Nei nupestos varnos neverta ta "Nobelio premija", ypac "taikos". Buvo laikas, kai ta "premija" galejo save kazkiek reabilituoti, bet ta laika mes visi iskilmingai palaidojome... Taigi, padorioje kompanijoje siulyciau nekarkseti apie "nobelio premijas".

38695. Paneriai2005-08-04 15:01
"Neries vagoje - riogso dideli ir maži akmenys - didžiausias sieliams ir laivams pavojus. Vietomis labai daug akmenų, pro kuriuos putodamas veržiasi vanduo; tai - slenksčiai, vad. "ropos" arba rėvos. Didesnių slenksčių - keliolika. Kiekvienas turi savo vardą iš seniausių laikų; vardai daugiausia gudiški, sielininkų duoti. Sunkiausios sieliams rėvos, vadinamos "sėbrų" rėvos, praeity buvo labai garsios; jos maitino tam tikrus "specialistus" sielių per slenkstį pravesti arba nelaimei ištikus rąstus gaudyti - Neries "sėbrus". Štai garsiausių rėvų vardai: Purvai, Salnikas, Zubas, Lankysta, Krivičiai, Eržilas, Kumelė, Salupė, Druskelė, Raudonė, Rykštinė. Individualius vardus turi taip pat didesni akmenys, pav. Gaidys, Gaidelis, Geraliukų akmuo, Trys broliai. Reikia pastebėti, kad tie akmenys daugiausia guli prie krantų ir sieliams nepavojingi. Jie sudaro savotišką Neries vagos papuošimą, turi savo historiją. Teko matyti, kad dabar tie akmenys negailestingai sprogdinami ir išvežami plentams ir Kauno gatvėms grįsti. Apsaugoti jų negalima. Ledynų laikais atkeliavę iš Švedijos ar Suomijos tie dideli ledo nupoliruoti granitai išgulėjo daug amžių, tarnavo kaip gairės ar švyturiai "mūsų upių močiutei". Pagaliau tie nebyliai - mūsų praeities liudininkai - naikinami Nepriklausomos Lietuvos sūnų... Aukščiau Karmėlavos, Druskelės rėvoje, guli pats didžiausias ir gražiausias akmuo - Gaidelis, apie 5 m. aukščio: gatavas paminklui pastamentas... Mūsų kelionės pradžia - 26 km. - ėjo pačia administracine linija. Plaukdami, nematėm jokio esminio skirtumo. "Lenkų" pusėje visos trobos - mat, visam Vilniaus krašte, buvo įsakyta įgauti lenkišką išvaizdą - kalkėmis nudažytos, tiek gyvenamos trobos, tiek maži "namukai" be langų, kuriuos irgi buvo įsakyta pasistatyti (dažyti gal ir nebuvo įsakyta); girdėjom, kad ūkininkai, per amžius neįpratę prie tokių "patogumų", naudoja tuos namukus sūriui bei dešroms laikyti..." (Prof. S. Kolupaila, 1929 m.) http://vladas.sistemos.lt/vladas02

38704. Skaitytojai2005-08-04 19:16
Vėl kosmopolitiškoji varna, kad ją perkūnėlis, atsitrenkė. Bjauru ir skaityti jos sapaliojimus. Kodėl jai sunku pripažinti, jog nieko nenuraukia etnokultūroje? Jei pripažintų, mažiau kompleksuotų ir tais kompleksais mažiau kitiems įkyrėtų. Štiš, pabaisa.

38726. toto2005-08-05 01:13
Ei, "skaitytojai", atsibuskit, kur čia ta etnokultūra? Šis straipsnis su etnokultūra neturi nieko bendro; neturi jis nieko bentro nei su etnos, nei su kultūra. (Rekomenduoju išsiaiškinti žodžių prasmes).
Lingvistinių etimologinių prielaidų gvildenimas socialiniu aspektu (antropologija) toli gražu jau nėra žmonių gyvenimo būdo studija; tėra objektui neadekvačių dimensijų argumentais grindžiamų teiginių pagalba produkuojamas pseudomokslas, paprasčiau - sapaliojimai, arba mūsų atveju, mokslinės fantastikos literatūrinis žanras.

38739. +2005-08-05 09:56
Ei, "toto", pasiskaityk ne tik šį straipsnį ir ne tik šiuos komentarus, gal tuomet suprasi apie ką kalba...

38881. varna (kosmopolitė sušikta)2005-08-07 11:10
Galėčiau žiauriai atsikirsti skaitytojams, taip, kad visą likusį gyvenimą orgazmo nebepatirtų, bet tingiu. Tai mano didžiausia dorybė, skaitytojai, kad tingiu Blogį daryti. Beje, dėl kosmopolitizmo. O kakia dar gali būti varna? Skaitytojai, žinote nacionalistiškai, šovinistiškai ar klaustrofobiškai nusiteikusias varnas? Ot apie tokius skaitytojus aš tikrai žinau. Bet nevadinčiau jų skaitytojais - jiems labiau tiktų "čiulpikų" vardas. Tad ant kelių. Fui, ką aš čia dabar. Juk pažadėjau nežeisti bukagalvių etnochaltūros gerbėjų jausmelių. O "paprastiems žmonėms" atsakysiu: ar aš siūliau Vaitkevičiui skirti taikos premiją? Na, nebent "Taikos su kvailumu ir analfabetizmu" premiją. Tada gal dar, dar... O dabar rimtai. Ar jums neatrodo, kad vaitkevičių tipo žmogeliukai ( mažybinis "kvailiuko" atitikmuo" ) šūdą mala? Juk visas jų psudomoksliukas remiasi Hario Poterio nuotykių interpretavimu lietuviškoje dirvoje. Kuo remiantis jis teigia, kad tai " Vieno iš paskutinių šventųjų Kernavės ąžuolų kelmas"? Savo nuojauta? O gal jis naudoja Šerloko Holmso metodus savo "atradimams"? Jis ir jį panašūs glušiai kuo nors paremia savo "tyrinėjimus"? Visas jų "mokslinis metodas" susiveda į tai, kad "man taip atrodo". Mėšlo krūvelė, tokie stripsniapalaikiai. Bet svariausia, jog pažadėjau sulaikyti savo kosmopolitinę pagiežą.

39207. +2005-08-10 14:04
Vienas dalykas aksiomiškai aiškus - varna yra debilavota isterikė, egocentriškai besisukanti apie savo impotentišką pimpį (tikriausiai dar ir apipjaustytą). Ji nieko neraukia, todėl ant visų ir niršta.

45135. Regina :-) 2005-10-20 13:37
Malonu rasti ką nors apie mano mylimą Nerį.Dar daug ką galima sužinoti apie ją iš ponios Renės Pugainių kaime.MAn tai sužinoti ir užrašyti trugdo kalbos barjeras-nemoku vetinių lenkų kalbos.Gal žinote kodėl dalis Pugainių kaimo vadinosi ir tebesivadina vietinių gyventojų "Šlėktos vienkiemis".Koks šlėkta ten gyveno? Kur sužinoti? Težinau tiek kad jam priklausė žemės iki pat Rykantų Su pagarba. Regina

Rodoma versija 28 iš 29 
14:09:25 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba