ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-23 nr. 758

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (34) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Teksto trauka (4) • RASA RAMONAITĖ. Alyvų kalnas (121) • SVATAVA ANTOŠOVÁ. EilėsVYTAUTĄ ŠILĄ kalbina Astrida Petraitytė. 750 metų Kaliningradui?SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiA.A.MILNE. Kai mes buvome mažiSKIRMANTAS VALIULIS. Nedezertyruok!MARYTĖ GUSTAINIENĖ. Vienatvės kampeliuose (1) • INGA URBONAVIČIŪTĖ. Nusigyvenusio arkangelo balsasVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Paslaptingoji Neris (19) • ETHAN GILSDORF. Pabėgimo vasara-gk-. Saldainių popierėliai (301) • LAIŠKAI (74) •

Teksto trauka

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paul Delvaux. Vakaro malda. 1971

Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius savo kriterijus. Pirmas. Pasakojimas po perskaitymo nevalingai turi vėl brautis į atmintį – nebūtinai siužetu ar charakteriais. Galbūt tik detalėmis, palyginimu, metafora, kokiu nors netikėtumu: Jų sodybon per karą pataikė bomba ir visi namiškiai sudegė, tada močiutei pasimaišė protas. Bet vienas gydytojas pamokė ją vaikščioti prieš vėją, prieš vėsų atgaivingą vėją, ir jai tai padėjo (E. Tode). Antras. Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties. Ima atrodyti, kad ir aš tai patyriau, ten buvau, alų midų gėriau, tuos pačius žodžius burnoj turėjau: Kartą, menu, tu manęs paklausei: ar tu žinai, kas yra ten, kur baigiasi Polocko gatvė? Aš susigūžiau, netgi truputėlį pašiurpau, bet tu prisispyrusi žvelgei į akis: sakyk, kas? O, atsakiau, na žinoma, miškas, miškas, kas daugiau. Dar... Ne, smarkiai papurtei galvą – tokio galvos krestelėjimo aš bene labiausiai ir pasigendu šiandien – ten tik rūkas ir dangus, supranti? (J. Kunčinas). Trečias. Skaitydama tekstą, turiu pamiršti viską aplink – kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau: Iš kažkur atskridus mažutė plaštakė ėmė pleventi virš mūsų energingai ir padrikai – popieriaus skiautelė lengvame vėjyje. Pasisukiojusi nutūpė ant jos krūtinės, kiek pailsėjo, tada pakilo ir dingo iš akių. Plaštakė nuskrido – ir man pasirodė, kad draugė truputį, vos vos paseno (H. Murakami). Ketvirtas. Pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus privalo atskleisti naujai: Tąsyk man pirmąkart krito į akį, kad apie moterį nieko negalima pasakyti; pastebėjau, kaip, pasakodami apie ją, jie vis ją apeina, kaip vardina ir vaizduoja kitus dalykus, aplinkybes, vietoves, daiktus, kol prisiartina prie tam tikros vietos, kur visa tai pasibaigia, švelniai ir tarytum atsargiai pasibaigia lengvu, niekados nenubrėžiamu kontūru, kuris ją ir nužymi (R. M. Rilke). Penktas... Kai tik ką nors noriu suformuluoti iki galo, suima panika. Visi pasakyti teiginiai tampa ginčytini ir efemeriški. Galutinė tiesa tampa paslaptimi, kurios negaliu atskleisti viešai neabejodama. Neseniai mačiau filmą. Jame iš pradžių pasakojama, o vėliau – ir rodoma, kaip senovėje Rytų šalyse, kai žmogų slėgdavo koks žinojimas, jis nueidavo į mišką, rasdavo medžio drevę, prieidavo prie jos arti – lūpomis prie žievės – ir, papasakojęs tamsiai ertmei savo paslaptį, užkimšdavo ją su čia pat išsikastomis žemėmis, sudžiūvusia žole ar kemsais. Moteris, su kuria susijusią istoriją pasakojo filme vyras, – per daug ją mylėjęs, kad su ja mylėtųsi, – siluetu atrodė panaši į rožės pumpurą. Ji buvo apsaugota nuo išsiskleidimo aistros šilko suknelės užtrauktuku, įsiūtu nuo kryžkaulio iki paskutinio kaklo slankstelio.

Apie tekstus galvojau ne šiaip sau. Nieko nedarau be reikalo. Buvau atvažiavusi į mažą Lietuvos miestelį dalyvauti šiuolaikinės literatūros forume. Mane įspėjo, kad prieš vakaro rašytojų skaitymus reikės ką nors pasakyti žurnalistams, atvažiuosiantiems iš televizijos. O forumas taip ir vadinosi "Šiaurės vasara. Teksto trauka". Jame, be lietuvių, dalyvavo rašytojai iš kaimyninių Baltijos valstybių ir Skandinavijos. Pernai per skaitymus čia, sename dvare, kilo baisus skersvėjis. Nuo sienų krito įrėmintos fotografijos, smėliu užsikišo vieno muzikanto saksofonas. Stiprus vėjo gūsis išplėšė islandų rašytojui iš rankų lapus ir bloškė juos tiesiai į židinį. Rašytojas nepasipiktino, nes toje šalyje į ugnį žiūrima kaip į stebuklą. Jis pats pasakojo, kad Islandijoje taip šalta, jog iš visų vabzdžių išgyventi gali tik phthirius pubis (liet. gaktinė utėlė). Bet iki skaitymų dar buvo likusios dvi valandos. Nutariau ta pačia proga miestelyje susirasti tolimus savo gimines. Žinojau tik adresą, kai kurias mus siejančias detales ir genetinę priklausomybę: miestelyje tebegyveno mano senelio brolio anūkė. Mergaitės buvo dvi, bet viena numirė paauglystėje. Šermukšnių gatvė turėjo būti netoli, už seno, truputį apleisto dvaro parko.

Broliai iki pat mirties pykosi. Po karo senelis buvo nuteistas penkerius metus kalėti. Jis dirbo malūne ir neva (ar tikrai) nusvėrinėdavo miltus. Jis vogė miltus po kelis šimtus gramų nuo maišo savo šeimai. Iš tos šeimos dar po keliasdešimt metų gimiau aš. Skonis – iš krienų. Kandis – iš vilnos. Žmogus – iš miltų. Kai mane atnešė ligoninėje pirmą kartą žindyti, motina sakė, veido raukšlelėse miltų dar buvo likę. Senelis dievažydavosi, kad atsėdėjo nekaltai. Bet brolis pasigėręs sakydavo, kad jis nuo mažens buvo vadas, sukčius ir avantiūristas. Prisimindavo laikus, kai jie mušdavosi. Penkeriais metais vyresnis senelis parmesdavo brolį ant aslos, prispausdavo rankomis prie žemės riešus kaip Nukryžiuotojo, pasilenkdavo prie jo veido, prisimerkdavo ir gąsdindavo, kad tuoj lėtai apspjaus. Jis kinkydavo rupūžes į vežėčias, padarytas iš siūlų špūlelių, jis įbesdavo brolio veidą į tešlą bliūde ir nuimdavo "pomirtinę kaukę". Jis subėrė po karo du pakelius sacharino į kaimo šulinį. Jis užšokdavo ant stalo viena koja, kai būdavo padengta šventinė staltiesė. Senelis visą gyvenimą dėl visa ko laikė šautuvą – tarpais legaliai, tarpais ne. "Tu nusvėrinėdavai miltus Elenai ir vaikams, kad geriau gyventumėt", – įsidrąsinęs pasakydavo brolis ir tuoj pat, norėdamas "praskiesti" savo nuosprendį, o gal paprasčiausiai bijodamas gauti į snukį, uždainuodavo "Stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio..." Senelį išvežė kalėti už Maskvos, prie Zagorsko. Dar važiuojant, viename persėdime, kitas kalinys, prisiglaudęs traukinyje iš už nugaros, pasiūlė seneliui pasimylėti, "tebe budet chorošo i mne budet chorošo". Nežinau, ką senelis jam atsakė, bet niekas jam to daryti nesiūlė vėliau net lageryje per trejus kalėjimo metus. Penkerių jis neišbuvo dėl amnestijos. Jis sėdėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie jau per pusryčius atsisegdavo po stalu klynus ir rodydavo naujokams savo organus. Iki šiol nesuprantu, kaip ten, Rusijos miškuose, jį sugebėjo aplankyti močiutė. Ji pasakojo daug kartų, kaip pasimetė šaltą žiemą marmuriniame Maskvos metro su kartoniniu lagaminu, kuriame buvo lašiniai. Tada močiutei pasimaišė protas... bet ji ėmė vaikščioti prieš vėją, prieš vėsų atgaivingą vėją, ir tai jai padėjo. Neįsivaizduoju jos rusiškoje pūgoje, lygiai taip, kaip neįsivaizduoju savęs, pavyzdžiui, Frankfurto knygų mugėje. Mano motina siųsdavo seneliui į lagerį savo fotografijas, kol gavo iš ten pirmąjį laišką, irgi su nuotrauka. Bet ji buvo ne iš senelio, o iš nusikaltėlio, kuriam tas fotografijas senelis buvo rodęs. Ūsuotas vyras rašė: "Chot’ i daleko, no dušoj ja vsegda s Vami". Grįžęs senelis pasakojo, kad jam ten sėdint reikėjo sugyventi ne tik su tuo žmogumi, bet ir su dviem jo padarytom žmogžudystėm. Senelis dar mėgdavo pasakoti patį grįžimo epizodą. Kai jis, neperspėjęs, įėjo į trobą, močiutė išmetė iš rankų keptuvę su ką tik palietais jon bulviniais blynais. Senelio brolis į lagerį nenusiuntė nė vieno siuntinio. Bet prieš mirtį jie susitaikė.

Senelis taikytis pats atvažiavo į šį miestelį, kuriame dabar vyko šiuolaikinės literatūros forumas su rašytojais iš Baltijos šalių ir Skandinavijos. Bet prieš lemiamą brolių susitikimą įvyko ir svarbesnių įvykių. Mirė viena senelio brolio anūkė, o vėliau, taigi Dievo buvimą paneigiančia tvarka, duktė. Mirusios anūkės fotografiją aš dar atsimenu. Karste, matyt, savo kambary, guli paauglė. Rankose turi knygą. Kaip maldaknygę, per didelę. Šalia karsto stovi tada vaiko mirtį turėję išgyventi motina ir fikusas. Buvau lygiai tokio paties amžiaus kaip mirusioji. Galbūt tik tai mane ir sukrėtė. Prisimindavau tą mergaitę karste, šalia gulinčias mirusias (medines) jos kasas visą laiką – kai valydavausi dantis, kai spaudydavau spuogus ant kaktos prieš veidrodį, kai imdavau papuošalus iš obuolio formos dėžutės, kai skaitydavau knygas ir verkdavau dėl taip tiksliai jose aprašytos meilės. Per senelio penkiasdešimtmetį iš to miestelio kažkas perdavė suvyniotą į laikraštį kumpį. Kumpį, marmurinį kaip Maskvos metro stotis, aš atsimenu. Bet ne gimines.

Turėjau lygiai dvi valandas. Parko takai už dvaro nebuvo pabarstyti. Nei žvyru, nei akmenukais. Po pažastim nešiausi tik triufelių dėžę Emilijai. Gal reikės ją vadinti Emiliute, kaip sakydavo senelis, kai atplėšdavo paskutinius brolio diktuotus, o jos rašytus laiškus. Saulė jau leidosi, įstrižuose šviesos pluoštuose suspindėdavo, bet spindulio užribyje vėl tuoj prapuldavo skraidantys vabaliukai. Žydėjo tik geltonos gėlės. Jų viduriukuose susikaupęs tvyrojo trumpas, taisyklingai apvalus žiedadulkių rūkas. Bijojau, kad staiga nekiltų šiems kraštams, matyt, būdinga smėlio audra. Viena moteris, kuri Vilniuje plauku siuva bliuzeles iš džiovintų jazminų žiedlapių, neseniai manęs klausė, ar mėgstu būti gamtoje. Viena tai ne. Viena tai tikrai ne. Atsakiau jai, kad iš toli atsklindantis šuns lojimas man tada atrodo mistinis, kiekviena žolė ima gyventi savarankišką gyvenimą, o dangus užsivožia virš manęs kaip violetinis lagaminas dvigubu dugnu, kuriame slypi apokaliptiškai pavojingi daiktai. Vienas vabaliukas įskrido į akį ir dabar graužė. Kairėje stovėjo kapinių tvora ir keista buvo žinoti, kad tikslioje jų vietoje baltame karste guli mergaitė su didele maldaknyge, lašelis mano kraujo.

Dešinėje raudonavo Krašto muziejus. Kai ėjau prie tarpduryje rūkančios moters, ji man atrodė pilka pelytė, kasryt kailiuku nušluostanti atsibodusius eksponatus savo spąstuose, tačiau nebeužkliudanti jų žvilgsniu. Bet kai prisiartinau, pirmąsyk krito į akį, kad apie moterį nieko negalima pasakyti. Nagai – lakuoti sodria vyšnine spalva, ant čiurnos – sidabrinė grandinėlė. Sušveplavo, kai tarė "Šermukšnių". Ir atmintyje pažadino vokišką žodį verführen, vilioti. Jau seniau buvau pastebėjusi, kad šveplumas, ir net žvairumas, kartais keistai kelia erotinį efektą.

– Kairėje saugokitės tvenkinio, – pasakė ji, mostelėjusi Šermukšnių gatvės link. – Mes jį vadiname Karalienės akimi. Trys metrai gylio, o iš tolo atrodo kaip pieva, visai užžėlęs.

Nueidama pamaniau, kad muziejuje moteris galėjo tverti tik vasarą (jos akys buvo – irgi trys metrai gylio).

Emilija pasitiko mane sode, apsirengusi senu, bet vis dar baltu seselės chalatu. Veide neatpažinau jokio senelio bruožo. Bet pasijutau kaip namie, kai ji liepė nenusiauti ir išvirė arbatos. Vienaaukščio namo taip ir neapėjom, tik mačiau, kad ant senoviškos krosnies tupėjo dvi katės. O "slyvom užspringusiame sode" cementą maišė iki pusės nuogas vyras. Ji ėmė pasakoti apie save taip, tarsi būčiau jos senokai nemačiusi. Iš tikrųjų jos juk buvau nemačiusi niekada. Net giminės nuotraukose. Emilija dirbo miestelio ligoninėj. Hemodializės skyriuje. Valyti kraujo su nebeveikiančiais inkstais ligonius atveždavo artimieji. Vyrai žmonas palydėdavo daugiausia du tris kartus, paprastai labai mandagūs ir išsigandę. Vėliau jiems žmonos tapdavo panašios į įskilusias ir bjauriai pageltusias kriaušes. Niekas nekaltas, sakė Emilija, taip veikia gamta, seniai supratau, kad vyras moterį myli tol, kol geidžia. O moterys vyrus myli kartais net ir po jų mirties. Žmonos vyrus ir lydėdavo į procedūras, kartais trunkančias po keturias valandas, iki pat jų mirties, jei neatsirasdavo inkstų donorų, o padėtis būdavo beviltiška. Žmonės – ir vyrai, ir moterys vienodai – verkdavo, kad riešai ir kojos nuo venų ir arterijų šuntų būdavo taip subadyti, jog nerasdavai, kur įdurti adatą. Bet Emilija buvo patyrusi, anksčiau ar vėliau tą vietą įžiūrėdavo. Ji skeptiškai vertino peritoninę dializę dėl dažnų infekcijų. Nors aišku, kai gali tą procedūrą pasidaryti namie... Prieš pusmetį ji dar dirbo Kauno klinikose. Tada Ričardas, ji mostelėjo pro langą į vyrą, kuris maišė cementą, kalė pinigus Airijoj žuvų fabrike.

– Rudenį išteku. Atsibodo iš Kauno savaitgaliais važinėti. Tas ant to išeidavo. Turėjau romaną su gydytoju iš kito skyriaus. Aš gulėjau su juo, o jis – ir su kitomis seselėmis. Iki pat istorijos pabaigos kažkodėl neprisiverčiau sakyti jam "tu", kreipdavausi "jūs". "Jūs" jam sakydavo ir jo vaikai. Vienąkart mylėjomės jo sename merse. Žiemą. Atsimerkiau, šalia kvėpuoja žmogus, smirda skudurėlis langams valyti. Prie miško keliuko stovi apsnigta lenta "Katalikiškoji vaikų vasaros stovykla". Turėjau jausti, kad esu jauna, su abiem veikiančiais inkstais, turėjau jausti, kad gyvenu. Už vaikų stovyklos lentos apsnigtas eglių miškas, zuikių ir šunų pėdos, sniegas, aplaistytas kava iš mūsų termoso, toliau priemiestis, Kaunas, žmonės, garsai, bet man pasirodė, kad už tos lentos – nieko nėra... Kad ten tik rūkas ir dangus, supranti? Staiga pasidarė aišku, kad nebegaliu sakyti tam gydytojui "jūs". Bet ir nebereikės, nes nebemyliu. Kai grįžo Ričardas ir aš jau dirbau čia, jis skambino dar vieną kartą, naktį, iš Kauno kazino. Girtas, bet nelabai. Sako, Emilija, visada žinojai, ko nori, nors aš tavęs iki galo nesupratau, greitai sakyk, ant kokios spalvos statyti – raudonos ar juodos, sakyk bet kokį, bet laimingą skaičių. Šalia guli Ričardas. Aš sušnabždu: spalva – raudona, numeris – septintas. Ir paskambinkite, daktare, būtinai kitoms seselėms Kaune, turint tik vieną nuomonę, neverta rizikuoti... O mano Ričardas per miegus sako, koks atsakingas tavo darbas, Emiliuk, naktį laboratorijoj tarp buteliukų jie visi be tavęs pasiklysta.

– Emilija, – sakau, – meilė trunka trejus metus. Kaip ir kalėjimas. Paskui grįžti namo.

– Iš kur žinai? – klausia ji.

– Iš prancūzų rašytojų, – sakau.

– Tu tik nesupyk, literatūra, žinok, visai nesidomiu. Man geriau sekėsi chemija. Skaičiau, kad čia dvare vyksta tas forumas, bet neisiu. Gal tik vakare, muzikos paklausyti. Ligoninėj taip nusivarau, kad laikraštį ne visada perskaitau. Be to, slyvas vakare vekuosim. Ir medų sutvarkyti reikia. Medus rudenį mums net truputį išgyventi padeda. Bet mano sesuo, ko gero, būtų net stojusi literatūros studijuoti. Nors negali spėti, mirė dvylikos metų. Kai ji jau labai sirgo, motina visą miestelio biblioteką tašėmis namo atnešė ir vėliau sunešiojo atgal. Ją rytą tėvai ir rado mirusią su knyga. Su ta knyga ir palaidojom – 1972 metai, "Badas. Panas. Viktorija". Kaimynai, durniai, sakė, Dievo visai nebijot, įspraust mergaitei į rankas romaną vietoj maldaknygės, bet motinai buvo nusispjaut. Moterys, kurios užkasa savo vaikus, kartu palaidoja ir Dievą. Be to, jai gal buvo ramiau įsivaizduoti, kad sesuo tą knygą baigs skaityti rojuje. Mane sesers mirtis paveikė taip, kad gyvenu šia diena. Nors gal ir ne mirtis, per maža buvau suprasti, gal ligoniai. Ričardas mąsto visai kitaip. Jam praeitis neegzistuoja, tik tai, kas bus. Atsivežė iš Airijos pinigų, stato dabar priestatą, sako, bus kitas įėjimas vaikui. Jis nežino, kad kai buvo Airijoj, man darė operaciją ir vaikų turbūt neturėsiu.

Nė vienoje nuotraukoje, kurias man parodė Emilija, senelio nebuvo kartu su broliu. Tarsi sugyventi konkuruodami jie tegalėjo atsiminimuose. Bet albume buvo ta pati fotografija, kurią aš paauglystėje iš baimės suplėšiau – baltame karste guli paauglė mergaitė su medinėmis kasomis ir Hamsuno knyga rankose, o šalia jos mirtį turėję išgyventi motina ir fikusas.

Vėliau išėjom į sodą, nes Emilija užsinorėjo man priskinti slyvų ir įdėti litrinį stiklainį medaus. Taip ir nesupažindinusi manęs su Ričardu, ji palypėjo kopėčiom, uždėjo emaliuotą bliūdą man ant galvos, jį prilaikiau viena ranka, kita įsisprendžiau į šoną ir atrodžiau sau kaip moterys sovietinių moldaviško vyno butelių etiketėse. Į blauzdą galva trynėsi įkaitusi katė. Slyvos bumbsėjo tiesiai į viršugalvį. Iš kažkur atskridusi mažutė plaštakė ėmė pleventi virš mūsų energingai ir padrikai – popieriaus skiautelė lengvame vėjyje. Pasisukiojusi nutūpė ant jos krūtinės, kiek pailsėjo, tada pakilo ir dingo iš akių. Plaštakė nuskrido ir man pasirodė, kad galiu nuspėti būsimą Emilijos gyvenimą. Ričardas pastatys namo priestatą, bet negaus darbo šiame miestelyje. Vėl išvažiuos į Airiją, kadangi visi darbo ryšiai ten bus išlikę. Prie konvejerio fasuos šaldytas žuvis ir po pusmečio ims jausti, kad šąla širdis. Vieną vakarą, išėjęs iš alubario ir užsinorėjęs valgyti, kitoje kavinėje jis susipažins su moterimi, kuri iš Lietuvos atvažiavo metams dirbti viešbutyje tam, kad pastatytų gražų paminklą avarijoje žuvusiam sūnui. Jis palydės ją namo, pasakodamas apie priestatą, sušiktą pragyvenimo lygį Lietuvoj ir net apie Emiliją. Kitą arba dar kitą dieną jis gaus įsidrąsinusios per atstumą Emilijos laišką, kuriame ji prisipažins, kad negalės turėti vaikų ir jaučiasi kalta to jam nepasakiusi. Jis prisimins miestelio erdvę, t. y. tai, kas jo laukė ir tarsi buvo jo namai – sodas, "užspringęs slyvomis", medus – rudenį, Emilija, senus baltus chalatus namie tiesianti ant grindų vietoj mazgočių ir...

– Nu gal užteks? – paklausė Emilija tarp šakų. Chalatą ji buvo nusirengusi ir užsivyniojusi ant galvos nuo bičių. Pasilenkė žiūrėdama į mane šonu. Nusiėmiau bliūdą, pažvelgiau aukštyn ir supratau, kad ji man kažką primena: pusiau atsuktas baltas neįdegęs veidas, putlios drėgnos lūpos, praeities jokios – vienas laukimas (nors ji gal ir manė atvirkščiai), vietoj plaukų – baltų draperijų sūkuriai... Iš medžio, pro šakas, didelėmis akimis į mane žiūrėjo Vermeero mergina su perlu ausyje. Tik vietoj auskaro prie pat ausies šiek tiek virpėdama kabojo sunki, opaliniu rūku aptraukta slyva.

Paskui mes dar ėjom į kapines. Laikiau po pažastim slyvų maišelį, litrinį medaus ir stengiausi įsidėmėti Emilijos sesers kapą, nors tokiose vietose man visada atrodo, kad antrąkart čia nebebūsiu. Giminė žemėje buvo sulaidota keliais sluoksniais, bet aš pamečiau jos ryšį iš karto po senelio brolio. Prie kapo augo liepa. Paminklas buvo patamsėjęs nuo liepžiedžių syvų, keista, nes buvo jau rugpjūčio galas. Matyt, vidurvasario sirupas į akmenį gėrėsi metų metus. Atsisveikindamos pasibučiavom. Ir man vėl pasivaideno, kad lūpomis glustelėjau prie ką tik aliejumi nutapyto, šilto paveikslo.

Atgal parėjau greičiau nei pirmyn ir ne tuo pačiu keliu. Parke, matyt, per tą laiką nulijo, nes takų pakraščiuose geltonavo į juostas suplakti numušti žiedlapiai. Teoriškai atrodė, kad ir senelis su broliu galėjo čia būti ėję. Bet kažin. Kaimo žmonės neturėdavo laiko įgyti pasivaikščiojimo įpročio kaip malonumo.

Kai tik pro medžius pamačiau dvaro sieną, pasukau į tą pusę taku, bet beveik per brūzgynus. Labai seniai tai buvo buvusi, ko gero, alėja. Gale tako aplūžęs ir išblukęs stovėjo jokios funkcijos neatliekantis šlagbaumas. Perlindau per apačią, nes aplink, kaip pilys iškarpytais stogais, styrojo dilgėlynai. Margai nudažyti šlagbaumai man visada primena punktyrinę liniją – kirpkite čia – ant atsiunčiamų paštu sąskaitų. Viršuje tokių dokumentų tekstuose būna bendra informacija, o po kirpimo linija – data, telekomo sąskaitos, išskaičiuoti stulbinamos trukmės vietiniai ir tarpmiestiniai pokalbiai. Žodžiu, po punktyru mažai jaudinantys abstraktūs dalykai virsta erzinančiu esamuoju laiku.

.............................................X.................................................

Jau iš tolo eidama per pievą pamačiau du žurnalistus su kamera, pastatyta tiesiog ant žolės. "Ačiū, kad nevėluoji", – ironiškai padėkojo mano draugė, kuri atvažiavo čia iš Anykščių. Iš karto ėmė graužti sąžinė. Žinojau, kad ji pati – niekur nevėluodavo, nors namie buvo palikusi kelių mėnesių mergaitę, kuriai sušaldė kubeliais šaldytuve savo pieną. Dviem dienoms, kad galėtų ramiai čia dalyvauti. Jos vyras atšildydavo pieną dalimis ir sugirdydavo jį vaikui. Draugė buvo įsitikinusi, kad vaikus savo pienu reikia maitinti mažiausiai pusmetį, tada jie iki trejų metų niekuo neserga. Pažįstamas poetas iš plastmasinio puodelio gėrė kavą, iš jo švarko kišenės kyšojo išlindusi vyriška kojinė. Buvau skolinga jam penkis litus ir vieną citatą. Bet net nežvilgterėjau. Poetų nemėgstu dėl to, kad jie yra nepatikimi ir paprastai būna kilę iš daugiavaikių šeimų: su keliomis eilėraščius mėgstančiomis moterimis sugyvena kelis vaikus keliuose miestuose.

Iš baimės, nežinodama, kaip tiksliau suformuluoti penktąjį paveikaus teksto kriterijų, su žurnalistais užmiršau pasisveikinti. Žengiau pieva kažkodėl iš anksto įjungtos kameros link, tarsi ten manęs lauktų apdovanojimas. (Kumpis, suvyniotas į laikraštį.) Sustojau tik tada, kai nebebuvo kur eiti, nes lūpomis pajutau objektyvo stiklą. Prisispaudžiau prie jo taip, kaip sraigės prisispaudžia prie žievės, ir be jokios tokia proga privalomos įžangos ėmiau šnabždėti paskutinį savo teksto kriterijų:

– Penktas. Geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti. Taip pasivaikščioti traukia seni parkai. Juose visada gali pasiklysti. Bet, nepaisydama susipinančių takų, iš toli ataidinčio mistinio šuns lojimo, nuo gėlių kylančio rūko, užžėlusių tvenkinių, virš galvos užsidarančio violetinio lagamino su pavojingais daiktais ir dilginančių pilių, trauki pirmyn, jauste jausdama, kad tikslioje vietoje laukia kai kas toks pat svarbus kaip atomazga. Kaip tavo kraujo giminė, kurios iki tol visai arba beveik visai nepažinojai...

Vyras už kameros po šitų žodžių liko ten, kur ir buvo. Ne tokių nesąmonių dabar žmonės papaisto per televiziją, kad juos geriau įsimintų. Vienas dainininkas, pati mačiau, net pasakojo, kad su drauge jam labiausiai patinka mylėtis – brėkštant, sėdomis, skambant dainai "...nors esam pasauly tik trys milijonai". Paskui žurnalistų ir mylimosios akivaizdoje jis nusimovė dizainerės austas apatines. Bet dėl manęs šalia stovėjusi žurnalistė vis dėlto kiek sumišo. Matė, kad esu nebejauna, nefotogeniška, sulysusi (nuo lindimo per šlagbaumo apačią) ir šiaip... nervinga. Ji motiniškai paėmė mane už alkūnės, patraukė kelis žingsnius tolyn nuo objektyvo arčiau savęs ir paprašė: "Gal grįžkime nuo teorinių, teksto, dalykų prie šio forumo. Turbūt turite kokių visai asmeninių, nuoširdžių įspūdžių apie šią šventę. Iš pernai ar net dar iš anksčiau?" Iš karto tapo lengviau, kalba ėmė lietis sklandžiai, be baimės:

– Pastarosiomis dienomis aš vis mąsčiau ir mąsčiau apie nesibaigiančią šiaurės vasaros dieną... Prisimenu, prieš dvejus metus laikas bėgo labai greitai, nepalyginti greičiau negu dabar, nespėjau nė apsidairyti ir vasara pralėkė. Tai buvo prieš dvejus metus, 1855 metais, o dabar noriu parašyti savo malonumui apie visa tai, kas man tada atsitiko, o gal tik prisisapnavo.

...Jau sakydama metus suvokiau, kad kalbu ne savo žodžiais. Tai buvo leitenanto Tomo Glano užrašai. Pirmasis "Pano" puslapis. Knyga, su kuria rankose čia palaidojo Emilijos seserį. Staiga mirtinai užsinorėjau apie tą mergaitę papasakoti žurnalistei. Tai ir būtų buvęs tikrai asmeninis, nuoširdus įspūdis apie šią šventę... Iš anksčiau... Pažvelgiau į žurnalistę, bet ji žiūrėjo į operatorių. Nebesišypsodama. Nejausdama tokioje situacijoje gyvybiškai būtino palaikymo, visiškai sutrikau. Norėdama išvengti kameros akies, kuri iš toliau atrodė stebėtinai panaši į medžio drevę, pasilenkiau. Žolė buvo smaragdinė, paliečiau – standi. Mačiau keturias dviejų žmonių kojas, kurios atrodė kaip vienos būtybės. Aplink nebuvo nei šieno gniūžtės, nei kemsų, nei šiaip sudžiūvusio kuokšto. Tada paskubomis, neatsitiesdama, atlupau slystantį iš nagų plastmasinį litrinio stiklainio dangtelį, įkišau keturis pirštus į Emilijos dovanotą medų, kuris rudenį padėdavo jai išgyventi, pakabinau gerą saują ir užtepiau juo kameros objektyvą. (Padariau lygiai taip, kaip senovėje darydavo Rytų šalyse žmonės, kai pasakydavo medžiui paslaptį, norėdami uždusinti ją tamsoje.)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


71359. palikuonis2006-12-24 09:35
nesuprantu, kaip sis tekstas sugebejo taip gerai sleptis, kad buvo nepastebetas anksciau, bet strykcioju is dziugesio ji radus

177362. archyvaras2009-12-22 12:34
Ar toks jis ir įdėtas į USA išleistą almanachą " Geriausia Europos proza 2010", ar pakeistas, perkeistas, sutrumpintas? Įdomu, įdomu.

177519. carpe diem :-) 2009-12-23 17:51
Perskaičiau tekstą, bet jaučiuosi lyg peržiūrėjusi Tarkovskio filmą. Labai įtraukiantis kūrinėlis.

179395. viktorija :-) 2010-01-11 20:49
Aciu uz grazia nuoroda. labai patiko, kur galeciau nusipirkti knyga?

Rodoma versija 28 iš 29 
14:09:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba