ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-23 nr. 758

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (34) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Teksto trauka (4) • RASA RAMONAITĖ. Alyvų kalnas (121) • SVATAVA ANTOŠOVÁ. EilėsVYTAUTĄ ŠILĄ kalbina Astrida Petraitytė. 750 metų Kaliningradui?SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiA.A.MILNE. Kai mes buvome mažiSKIRMANTAS VALIULIS. Nedezertyruok!MARYTĖ GUSTAINIENĖ. Vienatvės kampeliuose (1) • INGA URBONAVIČIŪTĖ. Nusigyvenusio arkangelo balsasVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Paslaptingoji Neris (19) • ETHAN GILSDORF. Pabėgimo vasara-gk-. Saldainių popierėliai (301) • LAIŠKAI (74) •

Vienatvės kampeliuose

MARYTĖ GUSTAINIENĖ

[skaityti komentarus]

Šiandienos pasaulyje daug nuobodulio, jaunimas dažnai skundžiasi, kad neturi ką veikti, kad viskas nusibodo. Nyki, bedvasė aplinka stingdo gėrio ir grožio mintį, neleidžia visapusiškai atsiskleisti asmenybei. Žmogus tokioje aplinkoje praranda natūralų ryšį su dvasinių orientyrų ištakomis. Šiuolaikinio žmogaus pasaulyje daug nežinios, sumaišties. Taip atsitiko dėl to, kad pakito žmogaus požiūris į dvasios vertybes, į save ir kitus, aplinką, daiktus. Žmogus tapo kitoks.

Šiuolaikinių rašytojų knygų puslapiuose labai daug vietos skiriama jauno žmogaus moralei analizuoti, jo problemoms atskleisti. Zitos Čepaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Jolitos Skablauskaitės veikėjai dažnai blaškosi tarp instinktų ir aukštesnės būties siekimo, įvairiose situacijose šiek tiek atveria savo vidinio pasaulio dvilypumą. Z. Čepaitės apysakoje "Sekmą skausmą" gilinamasi į mergaitės, moters likimą šiuolaikiniame pasaulyje, pagrįstame kova už būvį, jėgos, prievartos principais. J. Ivanauskaitės apsakymų rinktinėje "Kaip užsiauginti baimę" sprendžiami jauno žmogaus moralinės degradacijos klausimai. Knygoje atskleidžiama jauno žmogaus vidinė tuštuma, nežinomybė dėl ateities. J. Skablauskaitės romane "Žolių kartumas" analizuojami personažų klaidžiojimai, noras išbristi iš tuštumos į šviesą.

J. Skablauskaitė mėgsta daugiaprasmius vardus (Abdonas, Liucijus, Gervazas, Cecilija). Rašytoja nori sukurti universalų makropasaulį, kuris tik remiasi realiu gyvenimu. Šalia tokių veikėjų, pavadintų keistais vardais, sukiojasi ir žemiškieji personažai: Marta, Aldona, Edvinas, Mirta, Vincė. Tai naujos kartos žmonės. Jie gyvena bendruomenėje, kur įsiviešpatavusi tamsa ir netvarka. Z. Čepaitės veikėjų vardai kartais bandomi pritaikyti prie šiuolaikinių jaunų žmonių kalbos, jie trumpinami: Elė, Virgis, Raima. J. Ivanauskaitė mėgsta ypatingus vardus: Ismenė, Saulė, Jozefas. Kartais veikėjai bando "persivadinti" keistais slapyvardžiais ar pravardėmis: Žiurkelė, Tigriukas, A. Z. ir kt. Veikėjų kalboje dažni žargonizmai: egzai, Raima, narkašintis, okei, čiuožk, glušė, štuka ir kt.

Vaizduojamas pasaulis atsiveria negatyviąja puse. Jį gaubia šaltis, beprasmybė, baimė. Rašytojos vis labiau jaučia savo herojams gresiantį pavojų, piktųjų jėgų galią. Nuo šlykštumo, beprasmybės, banalybių personažai slepiasi savo viduje, tyroje gamtoje, svajonėse, o kartais mėgina grumtis už vietą nesvetingame pasaulyje. Jie dažnai mąsto apie savižudybę. Pavyzdžiui, Ismenė iš J. Ivanauskaitės apsakymo "Teatras" pati leidžiasi narkotikus, baisisi, jog visiems aplinkiniams nė motais, kad ji pamažu marina savo kūną. Jos apkvaitimo scenos nieko nebestebina. Žudytis Ismenė bijo, nors apie mirtį mąsto, nes jaučiasi ne tik vieniša, bet ir atstumta, nemylima ir niekam nereikalinga. Graudžiai nuskamba jos žodžiai: "Mano patėvis ramių ramiausiai žiūri, kaip aš virinuosi švirkštus. Jis susikūrė teoriją, kad kam lemta būti žmogžudžiu, privalo juo būti. Kad nusideda tas, kas priešinasi savo lemčiai... Visi nusiplauna rankas. Ir aš lieku visiškai viena. Kartais man gėda eiti per miestą, nes atrodo, kad visi mato, kokia aš nelaiminga, kokia aš vieniša, kaip man negera..."

Kad veikėjai gyvena moraliai pašlijusioje aplinkoje, puikiai charakterizuoja jų pačių kalba, bendravimas, namų aplinka, laisvalaikio pomėgiai. Dažnai juos supa muzika, šokiai, arbatos gėrimas. Aplinka nyki, nes smilksta cigarečių dūmai, o jie sėdi prie alaus ar degtinės butelio, pykstasi, įžeidinėja vienas kitą. Vidiniais monologais personažai kalba apie savo dvasios skaudulius, apie troškimus ir svajones, abejones, neapykantą. Reikia daug ašarų ir kančios, kad prašviesėtų siela. Veikėjai, gyvenantys amoralų gyvenimą, jaučia didelę dvasinę tuštumą.

J. Skablauskaitės, J. Ivanauskaitės, Z. Čepaitės kūryboje plėtojama namų tema. Kartu atskleidžiama nauja šių laikų problema – vaikai veržiasi gyventi atskirai nuo tėvų. Dažnai jie būna išlepę, nežinia ko nori iš gyvenimo, tėvai jų nesupranta arba neranda su jais bendros kalbos. Vaikai išeina iš namų ir tada, kai juose šalta ir nyku, kai nėra dvasinės harmonijos. Namų problema savotiškai suprantama. Pavyzdžiui, Gervazas (J. Skablauskaitės romane "Žolių kartumas") ieško kambario išsinuomoti. Kai randa, jam nepatinka buto nuomotoja Vincė, jis bodisi išvydęs netvarką, bet apsistoja tuose namuose ir sumoka net pusės metų mokestį. Jis nesijaučia laimingas, suradęs tokią išeitį, jis tik prisitaiko prie niekingos, tuščios žmonių visuomenės. Štai Edvinas gyvena ilgoj ilgoj būdoj, taip galima pavadinti vienaaukštį miesto pakraštyje. Liucijus niekad nerakina durų (kartą kambaryje randa priklydusį šunį, kitąkart – keletą mėlynanosių).

J. Ivanauskaitės apsakymų rinkinio "Kaip užsiauginti baimę" veikėjai net namie nesijaučia saugūs. Aštuonerių metų mergytė Kamilė, likusi viena, naktį sapnuoja baisų košmarą – savo mirtį. Martynas bastosi tuščiomis gatvėmis ir, apimtas graudulio, žiūri į užuolaidas, išmargintas žirneliais, gėlytėmis, kvadratėliais, juostelėmis. Jam vis rodosi, kad "stovi vietoje, o namai plaukia pro šalį kaip milžiniški laivai, didingai nepastebintys ant vargano plausto besiblaškančio vienišiaus".

Z. Čepaitės apysakos "Sekmą skausmą" veikėja Elė "mėgo seną, apleistą, užmirštą miesto pakraštį, kur niekas neplanavo naujų statybų, netiesė kelių, nerausė kanalų ir vandentiekių. Žmonių gyvenimas čia buvo nusistovėjęs..."

Namų erdvei reikšminga šeima. Jeigu jos nėra, personažai beviltiškai bando susikurti panašią erdvę. Deja, jų namuose stokojama šilumos, jaukumo. Čia visu šaltumu atsiveria kita erdvė – šaltas, bejausmis, abejingas pasaulis. J. Skablauskaitės romano veikėjas Ignacijus nori turėti savo namus. Iš senųjų jis bėga, nes tai dviaukštė būstinė, esanti toli už miesto, vieniša, prisiglaudusi pakelėje, prie pat miško. Jo laukia ilgėliausias varvekliais aplipęs namas, kuriame jis – šeimininkas (svajoja išblizginti vidų, apkuopti ten tvyrančią netvarką).

Ignacijus svajoja apie šviesius namus (tai aliuzija į šviesią ateitį), nes gimė ir augo tamsioj troboj. Jo prisiminimuose krosnis išliko labai mielu daiktu. Ignacijus nori, kad namie būtų šilta ir jauku. Jis supranta, kad tą jaukumą kuria žmonių tarpusavio santykiai. Beje, vaikystės troba tamsi, nes motina, tėvas, broliai mirę. Šaltos namų sienos liko bedvasės – Ignacijus su Konstancija augo vaikų namuose. Jie buvo priversti palikti namus ir ieškoti prieglaudos šaltame ir atšiauriame pasaulyje. Be namų, be užuovėjos – negerai. Dėl mažo ūgio iš Ignacijaus vaikai tyčiodavosi, jį mušdavo.

Psichologai teigia, kad žmonių elgesį galima suprasti tik atsižvelgiant į aplinką, kurioje jie formuojasi. J. Skablauskaitės romano "Žolių kartumas" veikėjo Edvino namų aplinka iš tiesų skurdi, nėra jokių patogumų, tik telefonas (ryšys su pasauliu). Pats Edvinas prievarta palieka namus. Jis kuria juose netvarką. Kaimynai piktinasi, todėl išlepintam vienturčiui tėvai miesto pakraštyje nuperka vienaaukštį namą, vadinamą "būda". Čia jis gyvena atsiskyręs nuo pasaulio, daug repetuoja: šoka, dainuoja, jo niekas nemato, negirdi. Jo vienatvė dar gilėja, kol tampa nepakeliama našta. Jaukių namų neturintis žmogus praranda dalį savęs.

Skaudžiai namų ilgesį išgyvena J. Ivanauskaitės apsakymo "Paskutinis traukinys" veikėjas Martynas. Jis – narkomanas, gatvėmis besišlaistantis jaunas žmogus. Martynas jaučiasi niekam nereikalingas, nemylimas, apskritai svetimas šaltame pasaulyje, kur kiekvienas galvoja tik apie save, kovoja tik už savo gerovę. "Kuo įdėmiau Martynas stebeilijosi į įtartina palaima spinduliuojančius langus, tuo labiau jie darėsi grasinamai svetimi. Staiga jis pasijuto it plaukas, kartu su gardžiu kąsniu pakliuvęs kam į burną..."

Nuolat besikeičiančiame pasaulyje formuojasi kitokios vertybės. Gyvenimiškose situacijose kitaip suvokiamas žmonių bendravimas. Dažnai tarp tėvų ir vaikų vyksta konfliktai. Pamatas, ant kurio formuojamos vertybės, yra šeima. Šiuolaikinės rašytojos J. Skablauskaitė, Z. Čepaitė, J. Ivanauskaitė analizuoja pairusius šeimos santykius arba bando ieškoti priežasčių, kodėl jaunas žmogus yra nelaimingas ir neranda savo vietos gyvenime.

J. Skablauskaitės romano veikėjai Gervazas ir jo sesuo Augusta – tarsi svetimi. Vaikystėje jie buvo skirtingai auginami: jei ką padarydavo Gervazas, teta nebardavo, o Augustai buvo lipdomas netikėlės vardas. Taip jie ir augo: vienas apipiltas malonėmis, kitas – atstumtas. Kartu augo ir nemeilė vieno kitam. Suaugus lieka šalti santykiai, jie jaučiasi lyg nebereikalingi vienas kitam, bet kraujo ryšys primena, kad juodu yra brolis ir sesuo. Šių dienų broliai ir seserys taip pat dažnai yra susvetimėję, nors auga vienoje šeimoje. Matydami nesantarvę, jausdami meilę arba nemeilę, jie formuoja savo ateities vaizdinį. Šeimoje susiformavę šalti brolių ir seserų santykiai dažniausiai tokie pat lieka ir išėjus į gyvenimą.

Anksčiau vyresnis žmogus tradiciškai buvo gerbiamas, o šių laikų jaunuolis jau svarsto, už ką reikia gerbti vyresnį ar net seną žmogų. Ne visi jie dorai nugyveno gyvenimą, pagaliau net ir patys netinkamą pavyzdį rodė jaunimui. J. Skablauskaitės romano seniui Krescencijui Cecilija išdrožia: "Labai norėčiau seną žmogų gerbti, deja, nematau už ką. Jūs esat valkata".

J. Ivanauskaitės apsakymo "Kas atsitiko Monikai" pasakotojo lūpomis išsakomi nuogąstavimai dėl jaunų žmonių aistros roko muzikai, šėlsmui: "Jauni žmonės, kuriems vienatvė ir susvetimėjimas buvo jų kasdiena, jauni žmonės, nebepažįstantys motinų, tėvų, mylimųjų ir patys nei jiems, nei sau nepažinūs, jauni žmonės, kurių negailestingos pramogos virto lėtine savižudybe, jauni žmonės, kurių neviltis ir abejingumas tapo chroniški, jauni žmonės, apmeluoti, apgauti, nepatiklūs, baugštūs, kupini užslėpto įniršio, lyg žiauriai muštruoti žvėriūkščiai staiga pakluso ir atsidavė tau, nes, pakerėti neaprašomos kaip ir visos kitos roko magijos, jie įžvelgė tavyje Mokytoją, Pranašą, Dievą".

Šiuolaikiniame pasaulyje ne tik pakito požiūris į žmogų, bet ir vertybės suvokiamos kitaip. Jaunas žmogus dažnai blaškosi tarp gėrio ir blogio, skausmingai išgyvena vienatvę ir nemeilę. Šiandien mums visiems trūksta paprastumo ir nuoširdaus bendravimo. Savuose namuose kartais bijome šypsotis ir būti atviri. Gūžiamės į savo pačių susikurtus vienatvės kampelius ir tyliai raudame. Gal nemokame mylėti, gal ir mylimi nenorime būti?..

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 28 iš 29 
14:09:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba