ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Korektūros klaida

LIŪNĖ JANUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 23 (657)

Jei aš neišvažiuosiu su juo į Antilų salas, tai kas vasarą, būdama Palangoj, būtinai žliumbsiu, nes ji primins man jo tėviškę.

Meilė dabar pačioje viršūnėje ir todėl mane ima baimė, nes paprastai iš viršūnių pradedama leistis į apačią.

Dabar mudu jau beveik galime susikalbėti lietuviškai: jis moka pasakyti "cigaretė", "beaucoup cigaretės" ir "degtukai". Kadangi prancūziškai degtukai – "allumettes", tai jis vis norėjo išsiderėti, kad lietuviškai degtukas būtų "aliumetas". Bet aš nenusileidau ir pasakiau, kad tol su juo nesišnekėsiu, kol jis taip darkys mūsų gražiąją kalbą. Taigi degtukas dabar ir tebėra degtukas.

Prieš porą dienų parodžiau Morisą vienam mūsų rašytojui, atvažiavusiam Paryžiun kuriam laikui. Tuo pademonstravimu likau visai patenkinta, nes tas rašytojas, jį pamatęs, įpuolė į entuziazmą ir sako, kad aš būtinai turiu atvežti jį į Lietuvą.

Boboms, girdi, reikės liežuvius lopyti!

– Jeigu, – sako jis, – tose Antilų salose visi žmonės tokie gražūs ir dar ta jų gamta, tai ten ne gyvenimas, bet rojus!

Važiuosiu į tą juodų angelų rojų! Tiek to, važiuosiu. Kitaip nieko nebus... Jį palikti vis tiek negaliu, Lietuvon vežtis taip pat ne, nes tas bobų liežuvių lopymas mane ne per daug tevilioja (niekad nemėgau lopymų ir adymų!) – ir ką gi jis ten veiktų? Lieka viena išeitis – gyventi su juo salose.

Jis jau išmokė mane šokti tų jų šokių, šventų ir drauge seksualių, su visokiais būgneliais ir tamtamais, su gėlėm plaukuose ir ant kaklo. Bananus valgyt aš visad mėgdavau, o dėl voliojimosi pajūry karštame smėly – taip pat neprieštarauju. Taigi esu jau paruošta gyvenimui salose.

Truputį bus blogiau dėl gyvačių, nes su jom aš turbūt niekuomet nesusidraugausiu. Taip pat nedidelę simpatiją jaučiu ir kumščio dydžio vorams, ypač kad nuo jų įgėlimo reikia tučtuojau mirti.

Betgi pas mus juk taip pat yra varlių ir blakių, kurios kaip vienos, taip ir kitos niekad neįstengė įsigyti mano meilės, nors gyventi su jomis tenka kartais visai glaudžiam kontakte.

"Ne gyvenimas ten, bet rojus..."

Jeigu jie visi ten toki kaip Morisas, tai aš jausiuosi lyg atėjusi iš skaistyklos...

Žiūriu į jį ir liūdna darosi: didelis, didelis vaikas. Visas jo prancūziškumas tik paviršutiniškas, o siela vis dar tokia pat primityvi, egzotiška, vaikiška... Kitąsyk žiūrėdavau egzotiškų filmų ir netikėdavau, kad gali būti pasauly tokių žmonių, o dabar žinau, kad yra.

Gamtos vaikas, išplėštas iš bananų ir atgabentas Paryžiun. Psichologija baisiai dar bananiška ir nieko ta paviršutinė civilizacija nepakeitė.

Kartais darosi graudu ir apima švelnus, lyg motiniškas, jausmas.

– Vargšai jūs, salų vaikai, jėga grūdami civilizacijon. Sunaikins ji vis tiek kada nors tą jūsų gražiąją sielą!

O kartais pasidaro nuobodu, neįdomu, nes viskas lyg ant stalo išdėstyta, nieko nėra paslėpto, intriguojančio.

"Meluoti, žinoma, negalima. Taip pat, aišku, ir kiti žmonės tiktai tiesą sako ir apskritai niekad niekas jokių suktybių nedaro. Visi žmonės geri, visais reikia pasitikėti, nes jeigu ir atsitinka pasauly kokia blogybė, tai ne iš kieno nors piktos valios, bet – "šiaip kaip nors išėjo".

Turi būti su visais geras ir daryti tiktai gera, net ir priešams (nors teoriškai tokių nėra), nes ir tau visi tik gero nori. Už blogus gi darbus Dievas tučtuojau baudžia (pavyzdys: Liūnė vieną vakarą gėrė vyną, o po dviejų dienų nukrito nuo laiptų ir prasimušė ranką).

Jeigu žmonės myli vienas kitą, tai turi būti visą gyvenimą drauge, bet ne galvoti apie persiskyrimą (vėl pavyzdys: vakar Liūnė prasitarė, kad kitą žiemą bus Kaune, tai ką aš turėjau tada pagalvoti?!).

Gyvenimas yra geras ir gražus, bet dar gražesnis jis yra gimtose salose, apie kurias pagalvojus širdis plyšinėja..."

Graudu ir liūdna.

Tikrai, tame žemiškame rojuje aš būsiu lyg atėjusi iš skaistyklos...

Grįžusi iš kavinės namo, radau laišką iš Kauno, to savo mylimojo būtajame laike. Iki šiol jam ir vėl nieko neparašiau.

Aišku, kaip ir reikėjo manyti, žudymosi terminas vėl atidėtas dviem savaitėm.

Dieve mano, kaip banalu!

11

Viskas pavasarį žaliuoja, o Viktoras pradėjo geltonuoti.

Iš pradžių jis po truputį vyto, gelto, džiūvo, o dabar visai panašus į klevo lapą rudenį, ir daktaras paguldė jį lovon.

– Geltligė ir anemija drauge.

– Ir nuo ko gi tai?

Pervargimas, girdi. Neprivalgymas... Organizmas visai nusilpęs...

Guli vargšas Viktoras jau dvi savaiti lovoje, žiūri pageltusiom akim į pasaulį ir nežino, kada galės atsikelti.

Bandžiau jį paguosti tuo, kad mūsų mylimas Gary Kuperis prieš kelerius metus taip pat sirgo geltlige ir net du mėnesiu gulėjo ligoninėje, bet tai, atrodo, Viktorą mažai nuramino.

Paulius, grįžęs iš akademijos, sėdi prie vienos Viktoro kojos, aš – prie kitos. Juozas stovi į spintą atsirėmęs ir kas minutę rizikuoja gyvybe, nes spinta visom savo trim kojom protestuoja prieš jo svorį ir svyruoja į visas puses.

– Velniai, kaip jums gera, – dejuoja Viktoras, – galit sau vaikščiot, kur norit, galit valgyt, ką norit... Tik aš vienas toks nelaimingas!

Skaitome jam garsu ką tik gautą iš Lietuvos žurnalo numerį, kur yra aprašytos mūsų meno parodos Rygoj ir Taline ir įdėtos anų kraštų recenzijos. Viktoro darbai pavadinti "tikrais grafikos šedevrais", o jis, tų šedevrų autorius, dabar pageltęs lyg lapas ir nesupranta, iš ko reikės nusipirkti būtiniausių vaistų.

– Tavo darbus, Viktoriuk, Rygoj ir Taline nupirko, – gausi pinigų.

– Kol aš juos gausiu, bus kaip tik pats laikas pirkti už juos man grabą.

Dveji metai baisaus gyvenimo Paryžiaus pastogėje, amžinas neprivalgymas ir amžina mintis:

– O kas bus ryt?

Ir visą laiką didelis, įtemptas darbas...

O prieš tai – kelerių metų tarnyba Kaune, nelaimingam pašte, nelaimingos markutės... Ir drauge studijos meno mokykloje.

Paulius turtingesnis! Gauna stipendiją. Ir nors pats iš tos stipendijos vos galus su galais suduria, bet paskutiniais frankais dalinasi su Viktoru.

– Bloga būti be pinigų, bet dar blogiau be draugų, – sako Viktoras, žiūrėdamas į lubas.

Dabar jis nuvyto, pagelto ir jam būtinai, būtinai reikia bent mėnesio kito ramių atostogų, bent vieno kito šimto litų!

Kiekvienas menkiausias valdininkėlis, kasdien kelias valandas automatiškai rašąs niekam nereikalingus "lydimuosius" ir "pridedamuosius" raštus, kas vasarą turi teisę visą mėnesį gauti algą, ilsėtis nežinia nuo ko ir semtis jėgų vėl būsimam, nereikalingam darbui.

O tų "tikrų šedevrų" kūrėjas, metų metais dirbęs ir vargęs, verčiąs savo darbais gėrėtis užsienį ("oho, koks puikus Lietuvos menas!"), neturi teisės pailsėti ir ramiai pagyventi bent savaitę. Nėra iš ko ir nebus iš ko.

Laisvės ir nepriklausomybės paminklai – labai gražus dalykas ir labai kelia kaip mūsų laikinosios sostinės, taip ir provincijos vaizdus.

Prie akmenų krūvos, kaštavusios kelis ar keliolika tūkstančių, kiekvieną 16 vasario ar 8 rugsėjo apskrities viršininkas kartoja vis tą pačią kalbą, kuri visada prasideda: "Gerbiamieji, ir ko mes čia dabar susirinkom?", o baigiasi "griausmingu valio!"

Prie tų akmenų šiltais, romantiškais vasaros vakarais miestelio jaunuomenė skiria pasimatymus, o turgaus dienomis, kol ūkininkai dėl sviesto kilogramo pešasi su žydais, arkliai išvargusiais, melancholiškais žvilgsniais įsižiūri į tuos paminklus ir kažką galvoja.

Galbūt jie prisimena mūsų istoriją (kažkodėl man atrodo, kad visi arkliai mėgsta knistis istorijoj), galbūt jie galvoja apie tuos laikus, kada didžiavomės ne akmenų krūvom ir paminklais, bet darbais ("bei žygiais", – pridėtų apskrities viršininkas), kada dar sąvoka "laisvė" neprivalėjo būti susijusi su sąvoka "paminklas".

O gal jie nieko negalvoja, o tik grožisi vaizdu, kaip už paminklo leidžiasi raudona saulė, o šalia jo skečia šakas baltaliemeniai beržai. Jeigu net savivaldybės buhalteris turi savo valgomajame ant sienos pasikabinęs skaisčiaspalvę oleografiją: balta gulbė mėlynam ežere, o ant nulinkusios nendrės supasi undinė pusmečiui sugarbiniuotais plaukais, tai nieko nuostabaus, jei provincijos arklys susižavės laisvės paminklu besileidžiančios saulės fone.

Tautos švenčių proga prie tų paminklų pasiklausyti apskrities viršininko kalbos atvedamos eilės pradžios mokyklos mažyčių mokinių išbalusiais veidais ir raudonom akutėm.

Mažiukai įtempę dėmesį stengiasi klausytis ekvilibristiškos viršininko kalbos ir, kai jis baigia "griausmingu valio", jie raudonom akutėm džiaugsmingai žvalgosi aplinkui: kaip įdomu! Dideli čia rėkia ir spiegia visai taip pat kaip jie, vaikai, pertraukos metu!

– Kodėl jie visi tokiom akim, lyg triušiukai? – paklausiau kartą vieną mokytoją.

– Klausykit, kaipgi gali būti kitaip? – nustebo jis dėl mano nesusivokimo. – Bet juk kokiomis sąlygomis jie mokosi? Jūs matėt mūsų mokyklą? Paprasčiausia sena ūkininko trioba mažyčiais langais, pro kuriuos beveik visai neįeina šviesos, lubos remiasi į galvas, o sienos šlapios nuo pelėsių.

– Bet tada jie, – mostelėjau į mažiukus, – visai apaks ir pažaliuos kaip tas, va, beržas prie paminklo, kol baigs mokyklą?

– Viskas gali būti, viskas gali būti, – optimistiškai patikrino jis man.

– Ir visur taip?

– O, ką jūs! Mes gi einame pirmyn, visur pažanga ir gerovė, – štai viršininkas savo kalboj taip pat ką tik taip pasakė! Neseniai vieno ministerio tėviškėj pastatyta puiki mokykla: trijų aukštų modernūs rūmai su visais patogumais, centraliniais šildymais, parketais ir t. t., ir t. t.

– Tai puiku! – nudžiugau aš. – Tenai tai bent akikės jiems neraudonuos!

Bet mokytojas staiga kažko lyg nuliūdo ir, paėmęs mane už palto atlapos, niūriai pastebėjo:

– Puiku... Be abejo, puiku. Tik kad iš tokių vienų rūmų galima buvo pastatyti bent trys visai padorios mokyklos... Taigi... Bet, deja, ne kiekvienas valsčius gali pasigirti kilusiais iš jo ministeriais ir direktoriais...

– Arba vėl, – tęsė jis, žiūrėdamas į skeryčiojantį rankom viršininką, kuris kaip tik tuo momentu blaškėsi Vytauto laikuose ir nežinia kodėl kelis sykius jį pavadino: "tautos vadas Vytautas Didysis", – ar jūs žinot, kad vietoj šito, va, paminklo mes galėjome pastatyti neblogą mokyklą?

– Tai kodėl nestatėt?

– Kad gi jūs kalbat kaip mažas vaikas! – pasipiktino mokytojas. – Sutiks, manot, viršininkas prakalbas sakyti mokykloje? Niekur jis taip efektingai neatrodys kaip šito paminklo fone, kada viršum jo galvos Vytauto biustas, o iš dešinės – trispalvė vėliava? O abu išsyk – ir mokyklą, ir paminklą – statyt nebuvo lėšų. Taigi pasirinkta paminklas.

Mažiukai raudonom akytėm sėdi sulinkę dabar prie knygų ir stengiasi pustamsy įžiūrėti raides, o geltonas Viktoras blaškosi lovoje ir prašo daktarą gydyti taip, kad kaip nors be vaistų, kad kaip nors nereikėtų jų pirkti.

Jei iš laisvės paminklo išrautum porą akmenų, tai galima būtų Viktorui nupirkti vaistų, išgydyti jį ir dar duoti trejetą mėnesių poilsio.

Bet kada pas mus atvažiuos kitatautis, negi vesim mes jį palėpėn pas Viktorą parodyti: "Štai mūsų menininkai, kurių darbais jūs džiaugėtės meno parodoje!" – mes jį nuvesime prie paminklų, mes jį nuvesime prie Pažangos rūmų ("Čia pat galima ir krupniko išgerti"), prie Žemės banko ("Tai, galima pasakyti, mūsų ūkininkų angelas sargas"), prie nuosavų šešių aukštų mūrų ("Na, ką jūs dabar pasakysit?").

Ir, grįžęs savo kraštan, tas kitatautis parašys kuriame savo laikrašty straipsnį, pavadintą "Palaimintas kraštas", kuriame nustebs, kad Lietuvoje per dvidešimt metų spėta jau tiek padaryti, kiek kitur tik galbūt per tūkstantį ("paminklai, rūmai, asfaltas!"). Jis konstatuos, kad mes žengiame milžiniškais žingsniais pirmyn, ir – jeigu taip yra mieste, tai ką čia bešnekėt apie gėrybėse skęstantį kaimą, kurio, deja, jis neturėjęs progos pažinti.

"Dabar nenuostabu, – pridės jis, – kodėl mes taip gėrėjomės jų meno kūriniais. Meno vertybės gimsta ir turi gimti tokiame visais atžvilgiais aukštai iškilusiame krašte".

O mes išsiversim tą straipsnį, įdėsim antrame laikraščio puslapy, didžiulėm juodom raidėm užrašysim: "Objektyvi svetimšalio nuomonė", ir tą patį vakarą iš džiaugsmo nusigersim krupniku Pažangos rūmuose.

– Ko tu, Viktorai, taip dejuoji?

– Po velnių... Daktaras vis dėlto išrašė vaistų... Tai kaip čia bus?..

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5742. politinformatorius m-30 :-( 2003-08-17 01:06
"Laisvė" neprivalėjo būti susijusi su sąvoka "paminklas". Gražiai pasakyta. Tačiau ar tai reikštų, kad: visi paminklai pastatyti vietoj mokyklų, nebūtų paminklų - būtų ir mokyklos, ir atostogos menininkams? Teksto pradžia - sausas neįdomus dienoraštis pilnas nieko nesakančių vardų; pabaiga - eilinės dėjonės maisto prekių parduotuvėje tarp mėsos ir pieno skyrių.

5774. Rugstus zmogus2003-08-17 15:57
Autoriai daznai perdaro tai ka mato. Kai "perdarymo" daugiau nei matymo, rezultatas buna arba savitas meno kurinys, arba - nesekme, savotiska kiek liguista busena. Pacituosiu pora sakiniu: "...prie tų paminklų... atvedamos eilės pradžios mokyklos mažyčių mokinių išbalusiais veidais ir raudonom akutėm. "... "– Kodėl jie visi tokiom akim, lyg triušiukai? – paklausiau kartą vieną mokytoją."

5861. L to politinformatorius :-) 2003-08-19 17:32
Ar dabar tokia mada skaitant tęsinius aikčiot: nieko nesuprantu, nieko nesakantys vardai? Jau nekalbu apie kontekstą. Gal jūs ir knygas nuo vidurio skaitot ir po to zirziat, kad nieko nesuprantat? Nors, tiesa, meksikietiškus serialus galima žiūrėti nuo vidurio, nuo pabaigos, kas 150 seriją ir vis tiek viskas labai aišku.

5878. ne, čia ne Geda2003-08-20 13:37
vienas senas, gyvenimo mėtytas ir pusę pasaulio apkeliavęs žmogus kita proga (kalbėdamas apie Amerikos visuomenės rasines metamorfozes)prasitarė: "kai jos (baltosios moterys) paragauja juodo, balto joms daugiau nebereikia..." O Antilai -tik tarp kitko

5879. Pupkis2003-08-20 13:43
"gyventi su jomis tenka kartais visai glaudžiam kontakte" - čia jau tikra klasė, tikras dvasingųjų menininkių- kuriomsnebaisus a.a. Pupkis - stilius

5880. siaipsas2003-08-20 13:43
tiesa sakant, jau nusisbosti pradeda, dvyliktas puslapis galetu ivairesnis buti, kokiu sizigiju ar dar ko reiketu.

5929. Nagi ne - Pupkiui2003-08-22 18:36
Na negalėjo autorei būti baisus A.Pupkis, bo kai ji kelionių įspūdžius rašė ano dar šiam sviete nebuvo.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba