ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Siena

AUDRA BARANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Hugo Schmölz. Turėklas. 1932

Tai ne "Pink Floyd" kūrinys. Kalbu apie savo kambario sieną, kuri jau dešimt metų gailiai dūsauja naktimis. Iš pradžių maniau, kad bute apsigyveno bildukas: kiek apkiautęs, nelabai išradingas, žodžiu, tikras tinginio paltis. Bet vėliau, nuplėšus tapetus ir pasidžiaugus laikina griuvėsių estetika, paaiškėjo: pačiame sienos viduryje žioji meniškai įtaigus, tačiau grėsmingas plyšys...

Berlyno sienos griuvimas – jau tolima praeitis, o tris tūkstančius kilometrų besidriekiančią kinų sieną turistai po truputį ištąsys gabalais... Tai kodėl negalėtų imti ir subyrėti blokinė 2,5 metro aukščio ir 5 metrų ilgio siena viename miegamųjų Vilniaus rajonų...

Kartą į mūsų namus užėjo mamos kaimynas elektrikas ir šiaip visų galų meistras. Vaikystėje per jį persirito kamuolinis žaibas, todėl jis nepaprastai užsidegęs keičia ne tik rozetes, bet ir stato žaibolaidžius. Tas elektrikas ir pasiūlė ant plyšio užklijuoti balto popieriaus skiautę, o paskui kasdien stebėti, ar ji neplyšta.

Kai norime ką nors padaryti, mums atrodo, kad tuoj padarysime, nes tai taip nesunku, tačiau nežinia kodėl paprastą veiksmą atidėliojame iki begalybės. Trumpiau tariant, plyšys taip ir liko neužklijuotas, o siena, pajutusi nesveiką susidomėjimą, kuriam laikui pritilo... Bet dabar vėl aimanuoja, ir tie jos atsidūsėjimai primena desperatiškas pastangas: tarsi prieš trisdešimt metų kreivai pastatyta bandytų pati išsitiesinti.

Sienos krenta... Nepamenu, kada pirmą kartą per MCM išvydau Bertrand’o Cantat muzikinį vaizdo klipą "Le Vent Nous Portera". Paplūdimyje vykstantis veiksmas persmelktas vos ne apokaliptinės nuojautos. Jauna moteris, skaitydama knygą, užsnūsta, o jos mažametis sūnus smėlyje prie pat vandens kasa giliausią duobę. Užslenka tamsūs debesys, kyla audra, ir pabudusi motina vėjuotu paplūdimiu bėga prie vaiko. Suradusi atsiklaupia, ištiesia ranką, ištraukia jį iš duobės, tačiau klipo pabaigoje, audrai nurimus, berniukas vienas žiūri į jūrą.

Mano vyresnysis sūnus nuolat internete per "BearShare" "pumpuoja" savo mėgstamus muzikinius "gabalus". Tarp jų ir "Noir Desir". Žinodamas, kas man patinka, per mano gimtadienį pačiame liepos viduryje padovanojo šios prancūzų roko grupės kasetę. Beje, vasara taip pat dovana, ir net nežinai, kam dėkoti, jei per didžiausią kaitrą mirksti ežere, o pro atvirą sodybos langą plūsta... tuo metu tave labiausiai jaudinanti muzika.

Po kelių dienų tas pats dvidešimt penkerių metų vaikas man sako: "Žinai, ką matė mano draugelis? Vilniuje, filmavimo aikštelėje, sėdi "Noir Desir" vokalistas, siurbčioja degtinę ir brązgina gitara..." Na, ir visa kita istorija apie prancūzų sukamą serialą...

Solidus amžius nebeleidžia vaikytis savo stabų. Be to, gyvenime nesu prašiusi autografo, kažkaip man jų niekada nereikėjo. Tačiau buvo smagu ir gera žinoti, kad Bertrand’as Cantat yra mano gimtajame mieste, vilki šviesiai melsvu ar pilkšvu džinsiniu švarkeliu, ir tai žinant toliau sau plaukioti ežere ir klausytis jo muzikos.

O paskui atsitiko tai, ką žino visi. Pagaliau ne tik "Le Vent Nous Portera", bet ir kiti "Noir Desir" kūriniai buvo persmelkti tragiškos nuojautos. Gaila, nesuprantu žodžių... Tiesa, dabar girdžiu juos kitaip, nes išties sunku patikėti, kad šis žmogus Vilniuje galėjo nužudyti kitą žmogų ir visam laikui pakeisti savo paties likimą.

Taigi sienos griūva ir pasaulis vis labiau priartėja. Pačiais netikėčiausiais pavidalais... Ar nugrius mano siena? Gal tikrai užklijuoti baltą popieriaus lapą? Gal jis driks pamažu, ir aš spėsiu pasiruošti sienos kritimui...

Jau dabar mintimis po truputį pratinuosi prie peizažo anapus jos.

Jis nekoks, bet baigiu priprasti...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5902. Kertukas :-) 2003-08-21 09:56
Geras tekstas

31656. Daina2005-03-21 20:25
mmm..neblogai.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba