ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Supratimai: kasdienės mintys (18)

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

2003.VII.2 Ką turėtume padaryti visų pirma – tai nustoti niekinti pagonybę. Pagoniškoji pasaulėjauta ir pasaulėžiūra buvo pilnatvės pasaulį garantuojanti dvasia. Taip, tame pasaulyje būta ir baimių, ir siaubų, ir bejėgiškumo, bet būta ir to, kas leido labai veiksmingai viską įveikti – būta bendrumo su būtimi jausmo, kuris sociume davė stiprų iš kito ateinantį palaikymą tada, kai būdavo bloga. Bloga savijauta buvo paties žmogaus problema, o dabar tai yra būties (t. y. visų ir kiekvieno) problema.

Taip pasidarė tada, kai tremtinių tauta, pradėjusi ieškoti Pažadėtosios žemės, sudvejino pasaulį į pasaulį čia ir ne čia, regimąjį ir neregimąjį, medžiaginį ir dvasinį, materialų ir idealų. Ir užraugė vadinamąją Vakarų civilizaciją, šiandien kamuojamą susvetimėjimo, kuris yra išvirtęs nevilties klyksmu dvasioje ir pasaulio užkariavimu jo daiktiškume. Nors tuo pat metu kinai tebegyvena savo Palaimintojoje, japonai – Tekančios Saulės šalyje, arabai – Pranašo pasaulyje. Gyvena didesnėje ar mažesnėje taikoje su savo siela, bent jau ieško taikos. Mes gi tebenorim įveikti, tik jau nežinia ką – sielą ar kūną, materialumą ar idealumą.

Ir tai ne juokai. Tai jau viso pasaulio problema. Nes ta vienos iš pusių įveikos metodologija sukūrė galias, kurios ne tik leidžia, bet ir reikalauja apsispręsti: imasi Vakarų žmogus Dievo teisių ar ne.

Tai nėra šventvagystė. Vakarų protas Dievą kaip racionalumą seniai sunaikino. Dabar Dievas bandomas suvokti kaip iracionalumas. Tačiau toks jis vargu bau įmanomas iš principo: ar gali būti Absoliutu nestabilios psichikos ir nekontroliuojamos valios esatis?

Gal ir gali, bet – tik sektų pavidalais.

O Vakarų žmogus seniai pasisavino Dievo kuriamąsias galias: perdirbti ne tik gyvasties prigimtį, bet ir žmogaus struktūrą, prigimtį, pobūdį, tikslą. Viską.

Vakarų civilizacijos žmogus seniai apvogė Dievą, pasisavindamas pasaulio kūrimo teisę savo supratimu ir nuožiūra, ir tiktai dangstosi krikščioniškuoju tikėjimu ir Bažnyčia kaip antklode nuo kosminės atsakomybės šalčio. Nebesušildys ji, ir vakarietis arba atvirai pasakys, kad jis perima Dievo pareigas Žemėje, arba bus nubaustas savo paties kūrinių.

Tarp Bausmės pilnatvės ir Atsakomybės vienatvės yra Gyvasties tiesa, kurią taip gražiai buvo pradėjusios kontempliuoti senosios tautos, palikdamos mums nemirtingų buvimo pasaulyje įžvalgų, kaip derinti kūną ir sielą, tamsą ir šviesą, mirtį ir gyvenimą.

2003.VII.5 Mindaugo karūnavimo 750 metų sukakties proga Nacionaliniame muziejuje atidaroma paroda "Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Rusija XIV–XVIII amžiuje. Lituanistika Rusijos saugyklose".

Rimta paroda. Gera paroda. Žmonių – antplūdis. Kurgi ne! – eksponuojama Lietuvos metrika, Lietuvos statutas, mūsų valdovų sutartys su rusų valdovais, įvairūs dovanojimo raštai. Laiškai. Tokie lobiai pirmąkart po jų iškeliavimo iš Lietuvos sugrįžta į savo žemę. Nors trumpam. Iki spalio vidurio.

Kaip ir dera, tokia paroda atidaroma su derama pompa. Kalba rusų muziejininkų atsakingieji, kalba mūsų premjeras ir ministrė, muziejaus vadovė. Klausosi bene visa Rusijos ambasada su pasiuntiniu priešaky.

Rusai kalba rusiškai. Be vertimo. Lietuviai kalba lietuviškai. Irgi neverčiama. Na, diplomatinis korektiškumas reikalautų, kad būtų verčiama iš abiejų kalbų. Bet politinė potekstė dabar neabejotina: jūs mus suprantat, o mums jus – nebūtinai. Ir visi labai smagūs.

Tačiau kai pamatai ant sienų iškabintus pergamentus ir brangius popierius, kur su didžiu stropumu surašyti mūsų tekstai yra tik slaviški, lietuviškų nėra, gali suprast, kur slypi mūsų abejingumo savo kalbai šaknys. Kaip danguje, taip ir žemėje. Kaip tada, taip ir dabar. Nieko nepasimokėm ir nieko neišmokom.

Tai kaip ir iš kur gali kilti politinė valia paklausti, kada gi metrika, statutai – mūsų istorijos kūriniai ir liudininkai – pagaliau parvažiuos į Lietuvą ne į svečius, o namo?

2003.VII.6 Kai sakoma, kad pasaulis yra žmogaus pasaulis, sakoma gryna tiesa, nes visa, kas vyksta, taigi ir su žmogumi, yra iškėlimas to, kas duoda vardus Keliančiajam – kuria tikrovę, kurios iki pavadinimais besiskleidžiančio pasaulio nebuvo. Taigi dualizmas yra neišvengiama gyvasties plėtotės pasekmė, tik ne visos kultūros jį pasiekia, o dar mažiau – jį įveikia, t. y. randa būdų vėl atgauti tapatumą, įveikti susvetimėjimą.

Yra du labai įdomūs šio didžio proceso aspektai. Pirmas: kaip dvasiškumas egzistuoja iki medžiagiškumo. Antras: kaip dvasiškumas egzistuoja po medžiagiškumo. Paprasčiau: kaip dvasiškumas yra iki žmogaus ir po žmogaus.

Jeigu pirmu klausimu beveik visuotinai klausinėti apie pradžios būvį atsisakoma, tai antruoju lygiai taip pat išmintingai patylima. Nors būtent atsakinėjimas į klausimą apie gyvenimą po buvimo pasaulyje galėtų paspartinti atsakymo į pirmąjį klausimą galimybes.

Įprastos mums laiko ir erdvės sampratos ir sąvokos yra pagoniškojo pasaulio reliktai: jos numato aiškias būties ribas, tokias ribas, kurias kaip tikrovę matė empirinis protas, kuriam erdvė buvo dangaus ir žemės sankirta prie horizonto, o laikas – diena nuo ryto iki vakaro. Nors ir labai abstrahuoti, laikas ir erdvė tebuvo žmogiškai suinteresuoti trukmės ir vietos išplėtojimai į amžinybę, jai užmetant pagoniškąjį suvokimo empiriškumą.

Genomo konstrukcijos atskleidimas padėjo suvokti bendrąją gyvasties plėtojimosi tendenciją kaip veržimąsi refleksijos link per visas gyvasties formas, ir tai tik dar kartą patvirtino nuojautą, jog maži tiksleliai yra naikinami didžiųjų tikslų taip pat negailestingai, kaip vėjas sklaido dulkes ar kosmosas ryja meteorus. Ką ten meteorai – galaktikos susitraukia taip pat negailestingai, kaip ir išsiskleidžia.

Kur mūsų racionalusis pagoniškai daiktiškas šio universumo Dievas? Koks jo tikrasis pavidalas ir kaip jis įsikūnija mūsų gyvenimais kiekvieną mūsų trukmės akimirką?

Sakoma: pagonybė yra stipriai paveikusi krikščionybę.

Sakau: pagonybė laiko krikščionybę tikruose savo mąstymo gniaužtuose. Pagonis Platonas bandė išeiti už tų ribų, bet kitas pagonis Aristotelis Platono pasaulį nedelsdamas suvarė atgal į šiltas pagoniškas pievas ir mes jose iki šiolei ganomės, prižiūrimi Dangiškojo Piemens.

2003.VII.7 Niekas neneigė, kad pėsčiųjų tiltas per Nerį prie Nacionalinio muziejaus gali būti pastatytas.

Būtų buvę galima sutikti, kad nepakenks, jeigu tik bus suderintas su aplinka ir autotransportui skirtas tiltas.

Kas suplanavo ir kodėl šį geležinkelio tiltą su arkom pastatė vidury miesto, pačiame Šventaragio slėny, buvusios Vilnelės atšakos žiotyse?

Architektūriniu požiūriu tiltas yra grubus ir įžeidžiantis netgi menkai į estetiką linkusį žmogų: jis užstoja Neries upės vagą žiūrint į vakarus, jis uždengia senuosius Žemutinės pilies rūmus žiūrint į rytus, jis sunaikina Gedimino pilies trapų dominavimą Vilniaus širdy žiūrint iš bet kurios pusės.

Urbanistiniu požiūriu tai yra reto įžūlumo teršalas pačiame miesto veido gražume.

Šiuolaikinių komunikacijų požiūriu jis yra absoliučiai niekinis. Šiek tiek gal ir nukreipia transportą nuo Žaliojo tilto, bet sangrūdas perkelia tik porą trejetą kvartalų toliau.

Kas visa tai sugalvojo? Kodėl? Tramvajui? Ar buvo tai svarstyta su miesto bendruomene, tartasi?

O apmokėta tai juk mokesčių mokėtojų pinigais!

Tiesa, prisidengta, kaip ir įprasta Lietuvoje, kilniu tikslu – Karaliaus Mindaugo vardu.

Nežinau, ar galima buvo labiau Karalių paniekinti.

2003.VII.9 Mintis apie tai, jog dvasia (arba idealumas) iki žmogaus ir po jo yra netapatūs dalykai, gana aiškiai nujaučiama ir nuojautos lygiu išreikšta krikščionybės Dievo pavidalu.

Dievas Tėvas yra pats neaiškiausias iš visos Trejybės. Tai tarsi ir turėtų būti tas Absoliutas, iš kurio viskas prasideda ir kuris pats yra Viskas. Tačiau Dievas Sūnus turi savo laisvą valią, protą. Jis dažnai tik nuvokia Tėvo ketinimus ar jo valią, bet visada yra priverstas elgtis pagal savąjį Tėvo galimų norų ir liepimų įsivaizdavimą. Dievas Šventoji Dvasia apskritai labai jau neryškus veikiantysis subjektas, kaip ir Žmonijos Dvasia apskritai.

Kristus, Dievo Sūnus, itin sukomplikuoja visą krikščionybės situaciją, o ypač – filosofiją. Pranašas Mahometas Dievą reprezentuoja tik dvasiškai, be to, nominaliai, o Kristus reprezentuoja ir kūniškai, t. y. realiai. Krikščionybės filosofija dėl to tampa iš esmės žmogaus filosofija, žinojimo filosofija, kai islamo filosofija lieka Dievo filosofija, tikėjimo filosofija, tikėjimo besąlygiškumo pagrindimu.

Taigi, ar Kristumi save įrodinėjąs Dievas neparodo, kad dvasios pavidalai ir iš principo, ir konkrečiai yra įvairūs, netapatūs vienas kitam ir tik savo galutinumu idealūs?

Jeigu šiandieninis mokslas sako, kad Niekas yra Viskas, nes Viskas galų gale tampa Niekuo, tai ar mūsų protas ir vaizduotė tokie silpni, kad nepajėgtume įsivaizduoti, jod Kosmosas su savo įvairove yra galų gale Visko kaip Vienio buvimas? Ar dulkės kambary neleidžia mums galvot apie jį kaip apie tuščią? Tai kodėl šitai trukdo mums suvokti koks nors Mėnulis, Žemė, Saulė, koks nors Paukščių Takas? Kodėl tąsyk nemąstyti, kad Viskas yra tai, kas šitai suvokia?

2003.VII.10 Kai jaunoji karta pradeda diskutuot apie Rūpintojėlį, galima stebėtis, galima piktintis, bet galima ir apgailestauti, kad tik tiek į jos sąmonę įdėti tesugeba mokykla, žiniasklaida, viešasis kultūros gyvenimas.

Niekas neturi tokio reiškinio kaip lietuvių liaudies medinė skulptūra, kurios koncentratas ir simbolis yra Rūpintojėlis. Lietuvių kryždirbystės istorijoje Kristus iš kenčiančiojo už pasaulio nuodėmes tapo tiek susirūpinusiu mąstytoju, kad kančios išraiška liko tik bažnyčių nukryžiuotuosiuose, o laukų ir pakelių Kristūs net atsisėdo susimąstydami. Būtų labai įdomi studija, kaip religinis simbolis tapo nacionaliniu simboliu. Deja, reikės laukti, kol už mus ją (jas) parašys kiti, nes lietuviai šiandien dar turi kitų problemų, kur kas svarbesnių – kaip ką dar užsilikusį parduoti ir ką nusipirkti. Pasaulis jau apčiuopė lietuvių kryždirbystės ypatingumą ir reiškinio paveldą priskiria pasaulio paveldo vertybėms. Tai juk ne už tai, kad daug kryžių pristatyta Lietuvoje, o kokių kryžių ir kaip pristatyta! Kas paaiškins lietuvių jaunimui, ką supranta pasaulis ir ko savo jaunųjų kartų sąmonėje nebeapčiuopiame mes? O kaip Rūpintojėlio unikalumas ateis iki "Klausimėlio" herojų širdžių?

Kodėl graikai iš daugelio savo epinių poemų išsaugojo tik dvi – "Iliadą" ir "Odisėją"? Todėl, kad jos tapo jų dviejų galių – narsos ir proto – simboliais. Jose graikai pagaliau atrado, ką buvo įžvelgę poetai, ir, pasiremdami tų galių literatūrizuota estetika, kūrė savo galingąją graikų civilizaciją.

Mūsų simboliai – Vytis ir Rūpintojėlis – taip pat surasti. Dabar jie turi padėt išskleist lietuvių civilizaciją.

2003.VII.18 Teritorija, išsiplėtojimas laike (istorija) ir išsiplėtojimo būdas (kultūra) yra trys nekintamieji parametrai (kiek jie gali būti nekintantys gyvam organizmui), kurie nusako ir matuoja tautos buvimą ir gyvenimą.

Teritorija yra, deja, pirminis matmuo: tik būdamas tam tikroje vietoje, kurią gali traktuoti kaip pragyvenimo aplinką ir namus, gali mąstyti apie būtį (= amžinybę) ir kurti istoriją ir kultūrą (kultūrą istorijoje, kultūrą savo laike). Sukilimas prieš tautų užimamas teritorijas, kurį su įmonės prioritetu prieš teritorinę bendruomenę pradėjo vadinamieji laisvosios rinkos ideologai (tikros laisvos rinkos nėra niekur pasauly, kaip nebuvo ir komunizmo, bet, kaip ir komunizmo ideologija, laisvosios rinkos ideologija kai kam yra labai patraukli, paranki ir naudinga, ypač – multimilijardinius kapitalus valdantiems asmenims), nubraukia visus klasikinius europinės civilizacijos parametrus (Europos istorija yra teritorijas turinčių ir jas kaip savo būties vietas mąstančių etnosų ir tautų istorija) ir išveda į naują didįjį tautų kraustymosi metą. Kai kas (vokiečiai, anglai, prancūzai) tikisi pasinaudoti tuo ir absorbuoti etnosus, kurių negalėjo įveikti militariškai. Bet ir jie rizikuoja itin skaudžiai, nes ir vadinamos didžiosios Europos tautos yra senstančios ir merdėjančios tautos, jau dabar kupinos imigrantinių implantų, naujojoje erdvėje imančių dominuoti kol kas savo mentalumo tvarumu, o gangreit, ko gero, pajėgsiančių dominuoti ir kiekybiškai. Ar nesupranta to vokiečiai, prancūzai, anglai? Ar nejaučia jie, kad tai ne vienam dešimtmečiui ir net amžiui apskaičiuotas kerštas? Kas sukūrė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pagal kurią tik ateinantysis yra laisvas, o sutinkantysis privalo su juo elgtis kaip su laisvu, pats tos laisvės negaudamas? Kodėl nežinom deklaracijos autorių, žmogaus teises pavertusių migrantų teisėmis? Tos teisės panaikina teritorijos parametrą iš visos žmogiškosios kultūros tapsmo ir suprojektuoja žmogaus be žemės kultūros ir civilizacijos eros pradžią. Ar tai tikrai Žemės naujosios civilizacijos – jos kosminės eros projektas? Atrodo, jog viskas yra kur kas paprasčiau: blaškykitės, žmoneliai, po pasaulį, gaudydami pelno laisvės miražus, o mes jumis toliau dar sėkmingiau manipuliuosim.

2003.VII.19 Žinot ką, bičiuliai tautiečiai, šįkart aš kalbėsiu jums aiškiai: po vakarykščio "Baro" LNK "realybės šou" su dviem poniutėm, seksšokiais, dainuškom ir oria publika prie stalelių apie Lietuvą negaliu galvoti niekaip kitaip, kaip apie Pompėją prieš Vezuvijaus išsiveržimą. Dar nelabai aišku? Pasakysiu dar aiškiau: šūdas. Įklampojom į šūdą taip stipriai, kad jeigu išlipsim, plautis teks tikrai ilgai.

2003.VII.26 "Šiaurės Atėnuose" paskelbtas Sigito Parulskio "Dvasingumas" yra kartos manifestas. (Š.A. 661. El. red.)

Sarkazmas, marazmas ir orgazmas yra trys išsilaisvinusiųjų kartos didžiausios realybės, kaip Valdovų rūmai egzilio kartai ar Nepriklausoma valstybė tremtiniams ar buvusiems okupuotiesiems.

Talentingai parašyta esė: kelionės forma, memuarų stilius ir ciniškas mąstymas – tikras naujojo didžiojo tautų kraustymosi sūnaus (=migranto) dvasios kristalas (būdamas beviltiškai pasenęs, negaliu rasti tikslesnio apibūdinimo, nors pats S. P. savo rašinį iliustruoja vėmalo fotografija). Nieko tobulesnio iš netikinčiųjų kartos mąstymų nesu skaitęs.

– Ir vis dėlto nenorėčiau rašyti taip kaip tu, Parulski!

– O tu manai, aš norėčiau rašyti kaip tu, Ozolai?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5743. Mykolas OK :-) 2003-08-17 01:46
Panašu, kad mūsų pagonybė buvo artima budizmui. "Bloga savijauta buvo paties žmogaus problema." Rūpintojėlis. Anksčiau net nepagalvojau, kad jis vaizduoja Kristų. (Tiesiog nesusimąsčiau apie tai.) Autoritetas - ne kankinys, bet mąstytojas. (Dabar sakytume: "jis medituoja".) Ne veltui mokslininkai teigia, kad senovės lietuvių pagonybė yra ne stabmeldiškos prigimties. Mūsų protėviai garbino gamtos jėgas. Ar iš tos sistemos išliko kas nors, ką dar galėtume išsaugoti ir panaudoti? Lietuviškas atspalvis krikščioniškose tradicijose - ar jis yra vertybė?

5765. Nagine2003-08-17 09:43
Taip, senovės lietuvių tikėjimą mieliau vadinčiau panteistiniu, nei pagonišku. Jo atspalvių krikščioniškose tradicijose nelabai ir aptiksi, ten greičiau "supagoninti" ir įdiegti atskiri jo fragmentai. Dabar, ko gero, sąmoningai ar ne, vyrauja žmogaus - gamtos valdovo nuostatos. Senasis santykis išlieka tik atskirų žmonių gyvenimo būde ir pažiūrose, o rudimentine forma būdingas daugumai jų gyvenimo kritiniu momentu. Pvz., grėsmingos ligos atveju (gyvenimo baigtinumo realumas) ieškoma "stebuklingų žolelių", "gydančių šaltinių", gamtos jėgas "gebančių valdyti orakulų" pagalbos ir kt.

5770. Katastrofizmas2003-08-17 14:04
Keista, kad R. Ozola taip paveike S Parulskio ese "Dvasingumas", tai yra Romualdas buvo jai paveikus, ese turejo "galia" jo atzvilgiu (Ozolas padare, be abejo, idomu apibendrinima). Gal ta ese- tai "kauksmas ant tilto", perfrazuojant Munka. Paruskiui nera gera, jis nera "issilaisvines", jam "plysta galva". Nereikia mums pasiduoti reliatyvizmui. Ne pirma karta istorijoje panasus kosmarai vyksta. Jeigu sirenu viliones ar "raganeliu sokiai" mus veikia, galima uzsikimsti ausis, ir plaukti toliau. Negalime gyventi nuolatineje katastrofos busenoje, neverta tapti katastrofistais, nes katastrofos buna staigios ir trumpos, jos ateina ir praeina, jos nekontroliuojamos. Tarp ju buna pauzes, o ju metu galime daug nuveikti, ten -gyvenimas.

5773. R. Ozolas persistenge2003-08-17 15:36
Rupintojelis yra per Rasas nuo alaus nuvarges tautietis, meginantis sneketi i mobiliaka. :) Medine religine skulptura nera jokia naujiena uz Lietuvos, net ir neprofesionalios, arba liaudies, medines skulpturos isskyrimas i atskira grupe yra zinomas kituose krastuose. "Rupintojeliskas" Kristus yra unversalus krikscioniskoje ikonografijoje. Vokietijoje ji vadina der Schmerzensmann, Prancuzijoje le Penseur, Lenkijoje abu terminai vartojami; Rusijoje (siaurineje) ir Baltarusijoje taip pat Rupintojeliu yra ar bent yra buve. Ikonologiskai jis labiau susietas su liaudies interpretacijomis ("ejo, pailso, prisedo", "atejo, pamate, nuliudo" ir pan.) nei su Evangelija. Nacionaliniu simboliu Rupintojelis buvo padarytas tarpukariu, institucionalizavimo proceso didysis finalas buvo 1937 Paryzius Expo (ta pati, kur TSRS ikoniniu simboliu tapo V. Muchinos "Darbininkas ir valstiete").

5780. zqna2003-08-17 17:55
is tiesu kiek galima projektuoti savo nihilizma i skaitytoju samone. Ta zadama apokalipse vargu ar ateis, o galbut jau atejo, zvelgiant is 19a. poziciju, bet kuriuo atveju gyvenimas tesiasi, ir nera ko dramatizuot kazkoki lietuviskumo isnykima, ir jei jau isnyx, vadinas taip ir lemta buvo, pries evoliucija nepasokinesi. Is tiesu butu idomiau suzinoti kas butu apokalipses atveju, ar ir toliau R.Ozolas pranasautu kita apokalipse, o gal pritaptu ir gintu naujas apokaliptines vertybes?..

5803. Gaila2003-08-18 15:36
Visada maniau ir dabar manau, kad Lietuvai yra būtinas tam tikras INTELEKTUALIOJO-KULTŪRINIO, viešajame diskurse už savo vietą PRODUKTYVIAI KOVOJANČIO "TAUTINIO" NACIONALIZMO elementas, jo viešas reprezentavimas. Tačiau labai LIŪDNA, kad šios intelektualinės (ir politinės) srovės reprezentanto vaidmenį užgrobė toks beviltiškas SIAURAKAKTIS PLEPYS kaip gerb. p. Ozolas. Tikrai gaila...

5804. ?2003-08-18 16:01
Manau, kad ant suolo vietos yra. Jis pasislinktu, gal kaip tik prasidetu rimtesnis pokalbis.

5811. -->7) ?2003-08-18 16:36
Paziurek LRT archyve esanti liepos pradzios "Spaudos kluba" (po kurio, manau, atsirado butent toks dienorascio 07.10 irasas) - neatrodo, kad jis kur nors slinktis ruosiasi.

5818. Reinas2003-08-18 19:32
Idomu paskaityti... Man tik uzkliuva kai sako "pasaulis vertina" ta ir ta is musu, o mes i tai esa nekreipiam demesio. Visu pirma kas tas pasaulis? (Gribojedoviskas "A sudji kto?") Jei jis ir kazkiek pazenges i prieki palyginti su mumis (na TARKIM, nors as tuo netikiu), visvien jis tolimas nuo tobulybes. Nors siaip as nepuolu Ozuolo, nes jis teisus,bet siaip... tokia pastabele...

5819. ?2003-08-18 19:37
Kiti zmones turi tik tiek galios, kiek mes patys jiems suteikiame. Aisku, su kai kuriais dirbti sudetinga, beveik neimanoma, taciau jie sudaro tik nedidele dalis. Kiti - jokie "baubai", nebent mes juos tokiais isvaizduojame, vengdami susidurimo streso. Dabar aplinkoje truksta ryskiu gyvu ideju, figuru, asmenybiu, todel dekinga situacija dirbti ir dziaugtis greitais rezultatais tiek jaunimui tiek visiems kitiems, nes esantis "intelektualizmas" dar kuri laika nesgasdins uzpildytom nisom. Netrukus "intelektualiu", t.y. neprimityviai, nestandartiskai, kurybiskai mastanciu zmoniu reikes vis daugiau, prades vertinti. Dabar palankus metas mokytis ir startuoti. Galiausiai, sunkumai ir kliutis sustiprina, jei zvelgsime i juos is pozityvesnes puses. Kitaip zvelgti i juos neapsimoka.

5823. --->?2003-08-18 21:41
O kai tai bendra turi su konkrecia situacija Lietuvoje siuo metu?

5825. ?2003-08-18 22:38
Bendro bent tai, kad mes visi apie ja kalbame. Tai jau nemazai. (Bet man asmeniskai, idomesne jusu nuomone, jei klausiate.) Toliau, priklauso, ka mes norime/galime su ta situacija daryti. Su bendra - gal ne tiek daug, bet su sava konkrecia - gana daug. "Susiorientavus", vienam, ar grupei zmoniu, situacija pradeda realizuotis, kurtis nauja "konkreti situacija", augti kaip javas is grudo. Tokiu bendru keliu ateina beveik viskas, kas nauja. Be abejo, tai, kas sakau, abstraktu, bet tai vienas is zingsniu, siekiant naujo konkretumo, kurio neturime. Ozolas akcentuoja, tai ka turime, ir labai stipriai, bet sekancio zingsnio nuo to, kas "yra", nezengia, taip sukurdamas didinga bejegystes jausmu persunkta Pompejos panorama, kuri ji pati prislegia. Jo situacija tarytum "be iseities". Taip iforminta, ji tokia ir liks. Bet jei konkreti situacija mums nepatinka, tai nebutina joje lindeti. Galime ja atmesti ir ieskoti iseities, kuri atsiranda, kai tik leidziame jai teoriskai egzistuoti.

5838. --->?2003-08-19 12:59
Tokios snekos yra Sajudzio inercija, o Lietuvoje tuo tarpu jau prasidejus pati tikriausia stagnacija, taip kad konkretumas yra. Prasides snekejimas apie tai, matyt, po keliu metu, kada nurims ES stojimai ir pinigai.

5845. ?2003-08-19 13:53
Idomiai pastebejote: Ozolo atveju reikia neuzmirsti ir Sajudzio: vilciu (ne vieno jo) ir ju realizacijos. Be abejo, konkretuma_, t.y. tu vilciu "realizacija" turime, bet klausimas ar ji reflektuojame, matome ne fragmentiskai, ne stagnatiskai, ar ta konkretybe musu neuzgozia? Manau, jei butu stipresne, platesne dabartines situacijos refleksija, ji neisvengiamai paveiktu musu "konkretu gyvenima" i gera puse. Paaisketu taip pat R.Ozolo dramatiskumo, sakyciau, net tragizmo priezastys..

5862. Reinas --->?2003-08-19 18:16
Parasykite savo analize, but tikrai labai idomu.

5876. d2003-08-20 10:58
Ozolo "dievas" - bevardis intelektas... Ka jis darys tokioje antiintelektualineje visuomeneje savo logosa apglebes... Moralizavimas siandien visada sulaukia priesingo efekto. Verkslenimas nieko neduoda - daug kalbeti ir mastyti as galiu, bet kai gyventi pradedi, kad mastytum, tai jau tikrai bevardzio intelekto vergas esi...

5908. etna2003-08-21 16:36
Nemanau, kad Dievas yra tiek neaiškus tiems, kas trokšta jį pažinti. Tik čia vėl padalinimas bus: galima jį pažinti protu ir širdimi. Skirtumas tarp to butų panašus štai į ką: Tarkim vyras apie žmona žino teoriškai: moteris juodais plaukais, tam tikru dydžių, dirbanti tam tikrą darbą, turinti tam tikrus tėvus, tam tikrus pomėgiu, net gyvenimo detales galima būtų žinoti... Tačiau jis niekada nepažintų jos vidaus, gelmės: minčių, išgyvenimų, jausmų... nežinotų kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip. Jam nei motais būtų tai, ką ji galvoja ir pan. Galima daug skaityti apie Dievą, daug apie jį žinoti, bet tai nėra tas pats kaip pažinti jį širdimi vis labiau, gyvenant gyvenima su Juo... To palinkėčiau autoriui: pažinti Dievą širdimi.

5922. Idomu2003-08-22 13:58
Gerbiamas Ozolas raso apie tuos dalykus ir reiskinius kurie jau seniai vyksta Europoje ir apie kuriuos isdrysta kalbeti(deja kol kas)tik nedidele grupe zmoniu, nujauciantys i kuria puse pucia europines(ir ne tik!)politikos vejai ir kas musu gali laukti ateity jei neatsikvosesime nuo savimylos ir skystablauzdzio liberalizmo.Kaip tai liecia Lietuva?!Pagyvensim- pamatysim.Ko gero visa tai jau ne uzkalnu.

5946. musulmonas :-) 2003-08-23 15:52
Romuko vargavimai. Beprasmiškas bandymas paglostyti ugnį. Tai kas vyksta dabar ir yra politeizmo fiasko, nesvabu kokio pagoniško ar krikščioniško. Krikščionių nevykęs dievo sutręjinimas, dvigubi pranešimai, kaip ir asmenybės susidvejinimai, priveda prie katastrofos skiriant kas yra material ir spiritual. Kitaip tariant - šizofrenija. Kaip pavyzdys - Kardinolo nota apie Lenos ir velnio santykius. Labai paprasta, užtenka tik žodžio. Tegyvuoja Tiesa! Jau nekalbant apie dieviškąją isteriją ES referendumo metu.

Nebūtų naivuoliai paskelbę Jėzaus Kristaus sužmogėjusiu dievu - nebūtų dabar problemų, nes dabar jau neįmana bus apsiginti nuo jo fanatiškų gerbėjų, kandidatuojančių pratęsti, cha, "misiją". Tada vargiai pavyktų pripiršti "vakarietizaciją", "globalizaciją" ar kitą -turbaciją kaip vienintelę kelią krikščioniškam išsigelbėjimui. Supi..ta bažnyčia. Dėjuojame, vai postmodernizmas, vai individualizmas, bet niekas negali priimti, kad visai tai ir yra krikščionybės pasekmės.

Romukui nepatiko naujas tiltas, esą pilis sunkiau matoma, bet jis kažkodėl nekalba apie greta gulinčių lietuvių šaunios krikščioniškos praeities "kultūros" atributų kilmę, kurių vertė kažkiek didesnė nei dabarties krikščionybės "kankinio" - Mikutavičiaus - aistrų, taip pat kultūrinių, vertės. Viskas normal.

Mahometas niekada Allacho nereprezentavo nei dvasiškai nei kūniškai, Romukas netiesą sako. Gal ir buvo bandymai pasekti a la Jesus Christ popsucha, tačiau nebuvo remiami. Kodėl? Nes visiems buvo aišku, kad tai konkurencija ir individualizmas. O tai iš esmės prieštarauja Pranašo mokymui. Tiesa, kiek panašus nuomonių skilimas visgi įvyko ir turime šiitus, tačiau ortodoksalūs sunitai visada buvo ir yra prieš ribos tarp material ir spiritual diktatą.

Dabartinių postmodernistinių laikų dievų, pardon, dievo atstovų, na arba, susidievinusių išminčių (ko gero teisingiausias pavadinimas) paskutinis topas, kuris pateikiamas kaip panacėja ar progreso neišvengiamumas, yra globalizacija. Labai patogu. Postmodernizmo bruožas - frazė "aš nežinau", kuri yra natūrali tariamos "laisvės", kitaip tariant, apkiautimo nuo sekso, reklamos ir kito vartojimo, pasekmė. Žmonės vaikšo susikibę už rankučių, nes jau vaikai. Jie jau nieko nebesuvokia, svarbiausia , kad būtų gerai (subjektyvi būsena, artima post- ar priešorgazminei būklei).

Labai patogi situacija nusimesti paskutinius atsakomybės pančius, ši kartą jau nacionaliniu lygmeniu. O tada paskutinės mano kapeikos sėkmingai įsilies pasaulinę globalią dievų ekonomiką.

Tai yra globalizacija. Bet su manimi šis fintas neišeis...

Allah akbar!


Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba