ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Vestuvėse

JONAS REITELAITIS

[skaityti komentarus]

1917 metais teko būti Krikštonyse ir Ročkiuose vestuvėse. Vienur – jaunąją išleidžiant, kitur – jaunąją priimant.

Atvykęs jau radau jaunąjį su pulku į jaunosios tėvų namus atvažiavusį, pavalgiusį ir abiejų pulkų pajaunius ir pamerges pilnai prisišokusius.

Jaunoji buvo paruošiama išvežimui pas vyrą.

Jaunasis su savo pulku susėdo aplink stalą. Šalia jaunojo atsisėdo piršlys ir svočia. Toliau jo pulkas vis poromis. Muzikantai grojo maršą. Pamergės dainavo dainas apie turtingą Dainavos šalį:
Mūsų kaimas labai apipraunas:
tarp vandenų stovi,
lygiai kaip ir Kaunas.
Pas mus kviečiai auga
vis auksinėm varpom.
O šėmi jauteliai
pilką žemę varto.
Džiūgausi, martele,
pas mus atatėjus... ir t. t.

Viliojo visokiomis gėrybėmis ir grožybėmis marčią.

O gretimame kambaryje vyko kitos apeigos. Kaimo dėdienės, pasisodinusios ant kėdės jaunąją, nuimdinėjo nuo jos pečių šydą ir nuo galvos vainiką. Muzikantai grojo liūdną maršą, o jaunosios pamergės, apstojusios pulku, dainavo:
Nuims vainikėlį,
uždės nuometėlį,
tai bus pirmas žingsnis
į vargų vargelį.

Baugino jaunąją "anyta mandra, pričinias randa" ir "šešuru rūstum", dieverėliais, mošelėmis ir bernelio sunkiais vargeliais. Jaunoji pasikūkčiodama verkė. Ašarojo jos tėvas ir motina. Nurėdytojos nuėmė vainiką nuo jaunosios galvos ir uždėjo ant galvos vyriausiajai jos pamergei, nuėmė nuo kasų visą ryšulį įvairiaspalvių kasninkų (stangų) ir prisegė prie kasų vyriausiajai pamergei. Buvusias palaidas kasas suvyniojo ant galvos. Svočia užklėstė jaunosios galvą šilkine skepetaite. Jaunoji, vis verkdama, atsistojo, priėjo prie sėdinčių tėvų, atsiklaupė prie jų kojų, pabučiavo abiem tėvam abi rankas ir abi kojas. Ji kalbėti nieko nekalbėjo. Už ją dainos žodžiais viską pasakė jos pamergės:
– Sudie, tėveli, sudie, motinėle.
Ačiū, kad mane užauginot,
gražiai išmokinot ir
gražiai išrengiat
į svečių šalelę...

Tokiais ir tolygiais žodžiais dainavo pamergės.

Svočia ir tėvas paėmė jaunąją už pažastų. Motina padavė tėvui dailią lėkštę ir pilną stiklinę, vis skambančios dainos žodžiais tariant, "skaidraus midučio". Daina viską vis aiškino, bet kadangi 1917 metai buvo karo metai, nei midučio, nei alučio niekas neturėjo, tai jį puikiausiai pavadavo "šaltas vandenėlis".

Tėvas, nešinas lėkšte ir midaus stikline ir vedinas dukteria, atėjo pas žentą, sėdintį gale stalo. Visi sustojo. Visos dainos ir muzika iš karto nutilo. Tėvas, stovėdamas šalia jo, stovint motinai ir svočiai, prabilo į jaunąjį:

– Ženteli, mylimas sūneli, štai pavedu tau savo dukrelę, Marytę. Pavedu tau skaisčią ir švarią, kaip šitą krištolo lėkštę, ir malonią, kaip šitas saldus midutis. Imk sau ją ir šituos jos skaistybės ženklus ir gyvenkite meilėje. O tu, dukrele, ten rasi senus tėvelius, būk jiems klusni ir nuolanki, kaip čia mūs klausei. Mylėk savo vyrą, kaip čia mus mylėjai. Dievas tegu judu laimina ir prosenių nepamirškite.

Jaunasis paėmė jaunąją už parankės. Jaunoji atsistojo šalia jaunojo. Abu nusilenkė tėvui ir pasakė: "Ačiū!" Abu jaunosios tėvai nusilenkė ir pasakė:

– Laimingon kelionėn! Neužmirškite prisiminę mus atlankyti.

Muzikantai užgrojo maršą; būgnas trenkė perkūnu. Visi sukilo. Mergos ir moterys dainavo keliomis kuopomis. Vienos graudino, kitos džiugino, trečios šiepė jaunojo šalį. Jaunasis, paėmęs po ranka jaunąją ir nešinas lėkšte bei "midaus stikline", žengė pro duris ant kiemo.

Tuom tarpu ant kiemo vyriausias pabrolis viesulu užlėkė ties durimis. Jo brička buvo apkaišyta žalumynais, gėlėmis; arkliai apsagstyti kokardomis ir skambalėliais. Ant arklių kaklų kabojo uždėti platūs ir ilgi rankšluosčiai. Jie po arklių kaklais buvo sumegzti stipriais mazgais, kad neatsimegztų. Jų galai buvo padailinti plačiais mezginiais. Žirgai, girdėdami triukšmą, nenustovi, trypia kojom, galvomis mosikuoja, baidosi. Būgnas maršui rėžia taktą. Moterys, susimetusios į būrį, bričkos užpakalyje gieda. Jaunieji sėda į bričką. Jaunąją sodina viduryje. Jos dešinėje sėda jaunojo svočia. Šalia pabrolio sėda piršlys. Viskas vyko didžioje skuboje. Pabrolis atleido įtemptas vadeles ir žirgai, pajutę laisvę, viesulu išrūko iš kiemo.

Ir, tik krustelėjus bričkai važiuoti, jaunasis visą "midų" per petį neatsigręždamas išliejo ant užpakalyje bričkos dainavusių moterų.

Tos visos suspigo, ėmė kikenti, girtis, kurią apliejo, kurią – ne. Daina nutilo, virto klegesiu ir visos besigirdamos, kad nė nematė, kur nuvežė, susimetė triobon "likučių sudoroti".

Kiti jaunojo šalies vežimai laiku buvo parengti, ir tik jaunojo bričkai sprunkant pro vartus visas jaunojo pulkas spėjo susėsti ir išlėkė dainuodami paskui.

Čia kai kurios apeigos buvo man nematytos ir mane sudomino jų reikšmė. Tačiau net ir senyvos moterys nemokėjo paaiškinti, "dėl ko taip daroma":

– Pas mus čia taip iš senovės darė ir mes taip darome.

Negreit pasisekė man surast senukę, kuri žinojo, "dėl ko taip daro", ir ji man išaiškino taip, kaip ji buvo girdėjusi iš savo senių.

Jaunąjį į bažnyčią tuoktis veža vyriausias pabrolis. Tokiu pabroliu esti prašomas rimčiausias ir gudriausias nevedęs vyras, kuris turi gerus arklius ir dailią bričką ar vežimą. Senovėje tokiam pabroliui reikėdavę daug kalbų kalbėti, daug kliūčių nugalėti. Jisai turi sugebėti sklandžiai ir greitai važiuoti – ir štai dėl ko. Į vestuves, šermenis ir krikštynas, šalia svečių gyvųjų, susirenka ir mirusiųjų prosenių vėlės. Joms nereikia nieko gailėtis. Reikia jas pavaišinti. Jos neima nuo stalo nieko. Jos vaišinasi trupiniais ir lašais, nukritusiais ant žemės. Dėl to valgant reikia mesti po stalu ne tiktai kaulus, bet ir gero valgio numesti. Reikia nulieti po stalu ne tiktai stiklelyje ar stiklinėje likusius nedagertus lašus, bet reikia ir geriausio gėralo nulieti. Dabar išsigalvojo žmonės "poniškai valgyti", kad nieko po stalu nenubyrėtų. Senovėje taip nebūdavo. Po stalais vėlės pakankamai rasdavo pasivaišinimui nuobirų. Vėlės laimindavo ir dėl to viskas ūkyje ir šeimoje sekdavosi. Po palaidojimo mirusiojo vėlė pareina į savo namus ir parsiveda visų prosenių vėles. Po palaidojimo esti daromas "pagrabas" (pakasynos). Susirenka žmonės ražančių ir giesmių pagiedoti. Per tokį pagrabą turi būti visko apsčiai ant stalo padėta. Kad visi susirinkusieji galėtų sočiai pavalgyti ir atsigerti ir kad vėlės nuobirų pakankamai rastų. Jei į savo pagrabą prosenius parsivedusioji vėlė randa ant stalų visko šykščiai, mažai, tai ji labai nuliūsta, jai pasidaro sarmata prieš prosenius. Ji grįžta į Dievo jai paskirtą vietą ir labai didelį graudumą kenčia. Kad palengvintų tokios vėlės padėtį, kaimynai į neturtingesnio kaimyno pagrabą eidami nešdavosi ir nešasi savo maisto ir gėralo.

Vestuvėse – itin daug susirenka protėvių vėlių. Jos kartu su gyvaisiais džiaugiasi nauja besikuriančia šeima. Jos domisi naujuoju šeimos nariu: žentu, marčia. Tėvas, įteikdamas žentui dukterį, duoda dovanų svarią krištolinę lėkštę ir stiklinę geriausio midaus, kad žentas pasivaišintų ir toks malonus būtų, kaip tas midus. Jei žentas būtų savimeilis ir, tėvo raginamas, midų tuoj išgertų, didelę klaidą padarytų. Jisai turi būti blaivus ir esamą padėtį suvokti. Jisai tą midų pasilieka vėlėms pavaišinti. Kai susirinkusieji jaunąją išleidžia į jos vyro namus, tai bedžiūgaujančių gyvųjų tarpe esti daugelis ir protėvių vėlių. Kai sėda į vežimą ir sujuda važiuoti, jaunasis neišgertą, pataupytą midų turi mikliai lieti per petį į užpakalį, o vežėjas taip smarkiai išvažiuoti, kad tik sumirgėtų. Išlietą midų vėlės metasi laižyti, vaišintis. Paky kyla triukšmas. Gali kuriai netekti. Kiekviena skubinasi savo lašą rasti. Dėl to jaunasis turi taip lieti, kad ant visų užpakalyje stovinčių po lašą patektų. Jei nors vieno neaplies, atseit vienai vėlei neišteko vaišių ir ji gali vytis jaunųjų vežimą, kad ten būtų pavaišinta. Bet jei vežimas su jaunaisiais spės pranykti už vartų pirmiau, negu vėlių vaišės pasibaigs, tai jos, nebežinodamos, kur vytis, pasitenkina, nors kuri ir nepavaišinta liktų.

Jei kame vėlių nepavaišina šitokiu midum ir šitokiu būdu, tai jos visu būriu vyksta paskui jaunuosius į jų namus. Ten randa anų namų vėles, ir atvykėlės dažniausiai lieka nepavaišintos. Tada visokios nelaimės ir užgula ant tos šeimos: tai ligos, tai nederlius, tai gyvuliai nesiseka, tai visokios kitokios slogos. Taigi su mirusiais reikia būti nešykščiam ir mokėti su jais pasielgti. Dėl to vyriausias pabrolis privalo labai gudrus ir apdairus būti, kad gyvuosius ir mirusius mokėtų patenkinti. Dar ir dabar važiuojančiai po šliūbo vestuvei kai kur užtveria kelią, reikalauja degtinės ir gavę užtvėrusieji vainikais aprėdo arklius. Senovėje, kai visi visur gyveno sodžiuose, tai kiekviename sodžiuje kone visi gyventojai pastodavo kelią ir iš šliūbo važiuojantiems, ir jaunąją į jaunojo namus vežantiems. Užtvarą papuošdavo žalumynais, prie užtvaro stodavo iškalbingiausias oratorius. Atvažiavusiems pareikšdavo, kad jam pavesta šitą pilį saugoti. Jisai nežino, kas jūs esate, draugai ar priešai. Jūs gal norit mūsų pilį išžvalgyti ir paskui užpulti? Kalbėdavo tolygiai ir netrumpai. Vyriausias pabrolis turėdavo irgi mokėti išsiaiškinti ir įtikinti, kad čia važiuoja draugai ir nori per sodžių tik pervažiuoti. Tada užtvėrusioji šalis reikalauja muito "statinę rinsko vyno, ragaišio Vilniuje kepto" ir t. t. Tada vykdavo išsipirkimas, pilies vartų atidarymas ir praleidimas. Tas pats būdavo ir kitame, ir trečiame sodžiuje ir stovynėse, ir pas jaunąją nuvažiavus, ir daugelyje vietų.

Bet už tuos visus vargus ir apdairumus ir pabrolis turi būti nulenktas ir atlygintas. Du geriausi ir brangiausi rankšluosčiai, ant jo žirgų užkabinti, tenka jam. Bet ir šitie rankšluosčiai turi labai svarbią gyvenimui reikšmę. Jie yra vaisingumo ženklas ir veiksnys. Šitie rankšluosčiai senovėje būdavo pačios jaunosios rankų darbo. Pati suverpdavo siūlą, pati išausdavo, pati mezginiais papuošdavo. Jų ilgis turėdavo būti tokis, kad sumezgus po arklio kaklu dar netoli žemės nusikartų. Rankšluosčiai turi būti sumegzti mazgu, nes kitaip nesimegs pas jaunąją vaisingumas. Sumegzta turi būti stipriai, kad kelionėje neatsimegztų. Jei kelionėje reikės stoti ir taisyti, tai šeimyninis gyvenimas bus su trūkumais. Jei rankšluostis kelionėje nuo arklio nukristų ir marčią parvežtų be rankšluosčio, ji bus nevaisinga: vaikų neturės. Dabar, – kalbėjo senukė, – kai kurios drįsta ir be rankšluosčių keliauti į vyro namus, dėl to ir bevaikių daug yra. Dabar žmonės ištvirko, brangius senovės papročius užmiršo, dėlto ir negerovių žmonėse tiek daug yra.

Pasakojo Lebedienė Ginčionyse ir Stučkienė Plentoje

Teko būti vestuvėse, kur marčią parvežė

Čia susirinkę giminės ir kviestieji kaimynai laukė jaunųjų parvažiuojant. Žinojo, kurią maždaug valandą parvažiuos. Seklyčioje stalus užtaisė, valgių padėjo, gėralų bonkas pastatė, tėvas su motina duonos ir druskos ant lėkštės pasiėmė. Laukia. Pirmieji viesulu parlėkė muzikantai. Jaunieji tyčiomis buvo vežami užuolankesniu keliu, truputį tolesniu, kad muzikantai gautų pralenkti ir pirmieji parvažiuotų. Jie sutaisė smuikų stygas, suderino balsus, patikrino būbną ir sustojo priemenios gale. Štai žaibu prilėkė prie priemenios durų jaunųjų brička. Arkliai šnopuoja, šnarpščioja, prakaituoti, bet vietoje nenustovi. Trepsi, mindžikuoja ir, vos tik sėdėjusieji iš bričkos išlipo ir vežėjas atleido vadeles, vėl šuoliais metėsi bėgti tolyn. Tačiau netoli: čia pat prie kluono juos pašėrė šienu, o už keliolikos minutų pašalinis žmogus jais žingsniais išvažiavo atvėdinti, kad nuo perkaitimo neapsirgtų.

Paskui jaunųjų bričką ir visi pulko žmonės suvažiavo į kiemą. Vos tik jaunieji išlipo iš bričkos, muzikantai trenkė linksmą maršą. Prie durų slenksčio tėvas ir motina pasitiko marčią ir sūnų su duona ir druska. Tėvas prabilo:

– Prašom, martele ir sūneli, vaišintis pirmąja Dievo dovana: duonele ir druska. Prie judviejų gyvenimo slenksčio sveikinam judu mudu abu su motina ir linkim, kad duonelės jūsų gyvenime niekada nepritrūktų.

Marti paėmė gabalėlį duonos, pasisūdė jį druska, nulaužė jo dalį ir numetė žemėn prie tėvų kojų pas slenkstį. Tą patį padarė ir sūnus, o motina pratarė:

– Prašom į vidų už stalo ir vaišintis.

Susėdo gale stalo abu jaunieji, šalia jų svočia ir piršlys. Už kitų stalų susėdo visi kiti vestuvių svečiai. Ėjo dainos ir užkandžiavimas. Iš parsivežtos stiklinės abu jaunieji gėrė "alų-midų". Parsivežtoji lėkštė stovėjo ant stalo ties jaunaisiais. Nesigailėta buvo ir trupinių po stalais numesti, ir lašų nulieti. Klausiami, kam taip daro, atsakinėjo, kad toks yra paprotys iš senovės.

Man atrodė, kad visai nelauktai muzikantai, stygas suderinę, užtraukė ne maršą ir ne šokį, o tik kokios dainos melodiją. Bet, tą patį posmą kartojant, visi svečiai, ir už stalų sėdėjusieji, ir šiaip kambariuose buvusieji, sustojo ir užtraukė, smuikams pritariant:
– Susirinkit giminėlės,
Pažįstami kaimynėliai,
Paaukokit Antanėliui
Aukselio, sidabrėlio.
Paaukokit Antanėliui
Aukselio, sidabrėlio.

Prie stalo priėjo jaunojo tėvas ir motina. Į parsivežtąją jaunojo lėkštę abudu įdėjo po pinigą. Užustalėje stovįs vyriausias pabrolis į du stikliuku pripylė degtinės. Kertėje šalia marčios ir svočios pasirodė bestovinti skrynelė. Sūnus tėvam padėkojo už dovanas ir paprašė neatsisakyti iš "svečių šalies parvežto midaus" paragauti. Tėvai paėmė stikliukus į rankas, o muzika ir pamergės traukė:
Gers mūsų tėvelis, alia gers.
Gers mūsų močiutė, alia gers.
Ristum ristum ristumėlį,
Krišpolinį stiklužėlį į dugną.
Ristum ristum ristumėlį,
Krišpolinį stiklužėlį į dugną.

Tėvai, paėmę stikliukus, ne iš karto išgėrė, bet, iškėlę rankose, reikšdami džiaugsmą, kraipydamiesi, trepsėjo ir tik prie antrojo dainos posmo pakartojimo maktelėjo į dugną. Tuom tarpu marti, išėmusi iš skrynelės šilkinę skepetą, aprišo motinai galvą, o tėvui uždėjo "madną kepurę". Tai taip prasidėjo "užgėros ir dovanos". Muzikantai pagrojo porą posmų polkos ir tėvai patenkinti, sukdamiesi į taktą, pasitraukė.

Po to dėjo "ant užgėrų" jaunojo broliai, seserys, dėdės, tetos ir visi ten buvusieji giminės. Tiems pabaigus, metė pabroliai, pamergės. Kiekvienas gavo išgerti po stiklelį "midaus" ir gavo iš marčios dovanų – kas skepetaitę, kas rankšluostį, kas juostą, kas marškiniams stuomenį, kas kojinėms paraišalus ir taip toliau. Užgėros tęsėsi apie dvejetą valandų, o marti išdalino visą skrynelės įtalpą. Visą laiką muzikantai nepaliovė grajinę, o dainininkės nesustojo dainavusios. Dainos buvo tolygios:
Gers mūsų brolelis, alia gers,
Gers mūsų sesulė, alia gers,
Gers mūsų dėdulė, tetulė ir t. t.

Kam kas tiko pasakyti. Kai nustojo dėję "ant užgėrų", tai muzikantai ir dainininkės traukė:
Kas neturi, tas ne’tneša
Kas neturi, tas ne’tneša,
Ne’tneša, ne’tneša ir
Karučiais ne’tveža.
O kas turi, tai atneša,
O kas turi, tai atneša,
Atneša, atneša ir
Ant lėkštės padeda.
Ateikite, kaimynėliai,
Artimi susiedėliai,
Atneškite Antanėliui
Aukselio, sidabrėlio.

Po tokio paraginimo dar atsirado kas metė į lėkštę pinigų ir tenkinosi "midaus stiklelį" išgėręs. Kai dovanos ir užgėros buvo baigtos, visi apleido stalus ir išėjo šokių šokti.

Į pavakarę atvažiavo jaunosios pulkas, palydais vadinamas, paviešėti, jaunojo ūkio pažiūrėti. Irgi buvo daug apeigų ir visokių išdaigų, bet aš išvykau namon ir to visko nemačiau.

Parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5781. Aqua :-) 2003-08-17 19:04
Publikacija puikiai parengta, o pateikta medžiaga iš tiesų rodo, jog kun.Jono Reitelaičio sukaupta medžiaga verta įdėmesnio skaitymo ir neturėtų dulkėti rankraštynų fonduose.

5824. is kitur2003-08-18 21:52
Kas pavoge musu istorija!?

5938. Pamerge tapusi Liepa :))2003-08-22 23:52
Si sestadieni kaip tik buvau vestuvese, ir dar ne bet kaip- o "vaidinau" vyriausios pamerges role :) Nuotaka pageidavo kiek imanoma lietuviskesniu vestuviu, tad su svocia "knisomes" po etnografijos lobynus, tautosaka, istorija etc. Ir zinot ka? Kiek daug nuostabos sukele tokie dalykai, kaip rutu vainiko NEDEGINIMAS- o jo perdavimas jaunajam- jei vainikelis supelys- reiskia, kad jis nemylejo nuotakos, o jei graziai zalias sudzius- yra tarp ju meile, nors tu ka :))) Arba nuotakos nesimas per tilta: pamergeles nenesamos, tik jaunoji. Mat ja pernesa i kita puse, kaip mirtis ir prisikelimas drauge, etc. Jaunieji is Baznycios turedavo iseiti vienu metu, viena koja- kad dvasios, kurios gyvena po slenksciu, neprikibtu, nepadarytu ko blogo (slenkstis- dievu, veliu, dvasiu buveine, riba tarp profaniskojo ir sakralaus pasaulio). Na, daug cia galima pasakoti :)) Grazus tie musu paprociai. Ypac, kai pradedi suprasti, kokia prasme jie turi, koki kruvi nesha. Gaila, kad siandien visa taip nushventejo...

5950. n.n :-) 2003-08-25 11:12
Nuostabus tekstas,seniai toki malonu visapusiskai skaiciau....noreciau daugiau jo tekstu rasti publikuotu

20924. Agnė :-) 2004-08-24 10:12
Malonumas skaityti šį straipsnį ir duok dieve , kad jaunimas tai gerbtų ir vykdytų. Ačiū!!! Norėčiau, kad nors maža dalelė viso to būtų mano dukters vestuvėse, kurios bus neužilgo...

121926. nijasal2008-06-25 23:56
Nuostabu. As pati esu kilusi is tu vietu. Buvau maza, kai mire kunigas Reitelaitis, bet pirmosios komunijos spejau prieiti pas ji. Puikiai prisimenu si nuostabu zmogu. Jis tikrai nepakankamai ivertintas. Nesaugomas ir naikinamas jo palikimas. Nugriauta kunigo projektuota ir statyta mokykla, buves idomus klebonijos pastatas, bei molinis statinys. Krikstonyse, jo statytos baznycios sventoriuje esantis kapas greit bus, galbut, vienintelis dalykas primenantis si sviesuoli, nes vis maziau belieka zmoniu, kurie ji prisimena ir vertina. Esu dekinga p.B.Kaselioniui ir kitiems, kuriems rupi sio iskilaus zmogaus atminimas.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba