ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Apie Joną Reitelaitį

BRONIUS KAŠELIONIS

[skaityti komentarus]

Jonas Reitelaitis gimė 1884 m. lapkričio 23 d. Sasnavos valsčiuje, Navasadų kaime. 1899 m. rugsėjo 27 d., jau turėdamas 15 metų, baigė rusišką Sasnavos pradžios mokyklą. Jis rašė: "Pas Germanavičių "ruskai" mokinausi nepilnai dvejis metus". Tos mokyklos baigimo egzaminus išlaikė Marijampolėje.

Iki 1906 m. siuvėjavo. 1907 m. Sasnavoje, Žiburiečių pramogoje, skaitė savarankiškai parengtą kūrinį. Iki 1907 m. vaikščiojo į Marijampolę (10 kilometrų) pas vikarą Motiejų Gustaitį, kur rengėsi eksterno egzaminams į ketvirtą gimnazijos klasę. 1907 m., turėdamas dvidešimt trejus metus, Marijampolės gimnazijoje laikė eksterno egzaminus. Tarp egzaminuotojų buvo ir M. Gustaitis, kuris apgailestavo, kad J. Reitelaitis anksčiau negalėjo mokytis. "Vilkėjau labai menkais drabužiais, – rašo J. Reitelaitis, – mano viršutinis apvalkalas buvo sena sušutusi ir net lopyta milinaitė ir labai lopyti kamašai. Dėl to aš atkreipiau egzaminuotojo dėmesį". 1907 m., išlaikęs gimnazijos egzaminus, įstojo į Seinų kunigų seminariją.

Seinų apskritis buvo nutįsusi iki Nemuno, apėmė Miroslavą, Lazdijus. Seinai tada buvo lietuviškesnis miestas negu Kaunas. Antanas Vienuolis, važiavęs į Seinus pas dėdę vyskupą Antaną Baranauską, prisiminimuose rašė, kad kai Kaune lietuviškai paprašė arbatos, pardavėja jį išvadino mužiku. Tuo tarpu Seinuose tuo metu visi viešai kalbėjo lietuviškai.

Barokiniuose dominikonų rūmuose, šalia barokinės katedros, buvo ir seminarijos biblioteka, kurioje klierikas J. Reitelaitis dirbo knygininku. Seminarijoje beveik visi klierikai buvo lietuviai. Bažnyčios istoriją dėstė suvalkietis profesorius Pranas Augustaitis. J. Reitelaitis, dirbdamas seminarijos bibliotekoje, rado Simono Daukanto rankraštį, retų žinių apie pirmąjį lietuvybės švietėją Suvalkijoje Antaną Tatarę. Seminarijoje vyravo lietuviška dvasia. Seminaristai lietuviai vis eidavę į miškelį, esantį prie seminarijos, padainuoti lietuviškų dainų. Seminarijoje buvo įkurta slapta lietuvių kuopelė. J. Reitelaičio draugas, vėliau žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius rašė: "Slaptąją mūsų lietuvių veiklą labai skatino aplinkybės, kad seminarijos bibliotekininkas vyras buvo labai gabus, apsiskaitęs, visą didžiulę seminarijos biblioteką žinojo kaip savo penkis pirštus".

1910 m. Lietuvių mokslo draugijos leidinyje "Lietuvių tauta" J. Reitelaitis išspausdino Gudelių monografiją, "Šaltinyje" – pirmąjį Putino eilėraštį "Sursum corda". Apie tai vaizdingai aprašyta romane "Altorių šešėly". 1910 m. "Šaltinyje" J. Reitelaitis išspausdino straipsnių apie lietuvių literatūros pradininkus Kristijoną Donelaitį, Stanislovą Rapalionį, Abraomą Kulvietį, Mikalojų Daukšą ir Saliamoną Slavočinskį. 1912 m. "Vadove" Reitelaičių Jono slapyvardžiu paskelbė straipsnį apie Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Taigi jis buvo ir vienas iš pirmųjų mūsų senosios literatūros tyrinėtojų.

J. Reitelaitį, 1913 m. baigusį kunigų seminariją, paskyrė kunigauti į Lenkijos Naugardo miestelį, bet tais pačiais metais jis buvo perkeltas į Šventežerį. 1914 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją.

1922 m. "Mūsų senovėje" išspausdino monografiją apie Liškiavą, 1927 m. "Tautoje ir Žodyje" – medžiagą apie Veisiejus, Leipalingį. Tais pačiais metais, po trumpo vikaravimo Seirijuose, buvo perkeltas į Krikštonis.

Vykdydamas Seirijų klebono Povilo Grajausko idėją įkurti Krikštonyse parapiją, pradėjo šiuos darbus. Krikštonių parapijos bažnyčiai iš parceliuojamo Zaleskaučiznos dvaro buvo atrėžtas gabalas žemės. Krikštonių kaimo gyventojai Antanas Baranauskas ir Juozas Matukonis surinko iš gyventojų parašus dėl parapijos įsteigimo ir 1925 m. gegužės 28 d. nuvyko į Marijampolę pas vyskupą, iš kur parsivežė parapijos steigimo dokumentą. 1925 m. spalio 24 d. Krikštonyse, pas Antaną Baranauską, susirinko 42 žmonės, jie išrinko statybos reikalų komitetą, kurį sudarė Antanas Povilanskas, Antanas Rusinas ir Aleksandras Šklėrius. 1926 m. sausio 20 d. J. Reitelaitis raštu kreipėsi į seniūnus, kad šie sušauktų savo seniūnijų krivūles ir aptartų bažnyčios statybą. Vozbūčių, Roicių ir Seirijočių kaimai į J. Reitelaičio raštą neatsakė, tarsi jo visai nebūtų gavę. Makariškės, Mangaroto ir Gudonių kaimai laišką grąžino be atsakymo. Onciškių kaimo gyventojai visi vienbalsiai nesutiko. Savanoriai buvo: šeši Dubravų kaimo gyventojai ir trisdešimt du Krikštonių kaimo gyventojai. Iš krikštoniškių nesutiko: Petras Balevičius, Jurgis Tamkevičius, Antanas Tumosa ir Petras Prėskienis. 1926 m. vasario 15 d. buvo sušauktas susirinkimas dėl bažnyčios statybos, jame buvo nutarta prašyti vyskupą nustatyti Krikštonių parapijos ribas. Iš Krikštonių kaimo gyventojų surinkęs 1200 litų ir nupirkęs dvaro kumetyną, J. Reitelaitis pradėjo statyti kleboniją, taip pat medinę bažnytėlę, už kurios statybą meistrams sumokėjo 350 litų. 1926 m. gruodžio 8 d. kun. P. Grajauskas šią bažnytėlę pašventino ir laikė pirmąsias pamaldas. Ši data sietina su Krikštonių miestelio pradžia. 1926 m. gruodžio 12 d. Krikštonių kapinėse buvo palaidotas pirmasis numirėlis. Kai 1927 m. sausio 15 d. kun. J. Reitelaitis buvo perkeltas iš Seirijų į Krikštonis, tada jis pradėjo dabartinės Krikštonių bažnyčios statybos darbus. Pirmiausia, kaip jis rašė, ieškojo bažnyčios projekto autoriaus. Kaune kreipėsi į architektus Vytautą Landsbergį ir Vladimirą Dubeneckį, bet projektas kainavo mažiausiai 3000 litų. Mažai parapijai tai buvo per brangu. Tada bažnyčios projektą sukūrė pats J. Reitelaitis, pats 1927 m. gegužės 30 d. pradėjo mūryti šiaurinę bažnyčios sieną. 1931 m. rugpjūčio 6 d., vėlai vakare, kaip jis rašo, buvo pabaigtas mūryti bažnyčios frontonas, o 1934 m. balandžio 6 d. – šiaurinis bokštas. "Buvo numatyta labai iškilmingai bažnyčią pašventinti, tačiau apsigalvojęs nutariau nesidemonstruoti. Gavęs vyskupo įgaliojimą, 1934 m. rugsėjo 30 d., susirinkus į pamaldas žmonėms, sulig ritualo pašventinau pats vienas Kristaus Karaliaus garbei ir parašydinau pašventinimo aktą", – rašo J. Reitelaitis. Aktą pasirašė: klebonas kun. J. Reitelaitis, parapijos komiteto pirmininkas Juozas Matukonis, statybos komiteto nariai Antanas Baranauskas, Antanas Bražinskas ir Antanas Rusinas. Krikštonių jaunimas surinko 300 litų ir nupirko varpą, paveikslus (14) nutapė Petras Rusinas, stacijų rėmus iš Valento Krikščiūno alksnio padarė Petras Kisielius ir Vincas Mizeris. Bažnyčiai dovanojo: Marija Subačienė – altoriui užtiesalą, per Liškiavos kleboną iš Amerikos buvo gautas medinis tabernakulis, Turčinavičienė iš Seirijočių kaimo už 200 litų nupirko Švenčiausiajam laikyti taurę.

"Vasario 16-osios, Nepriklausomybės paskelbimo, sukaktis buvo atšvęsta iškilmingai. Pamaldose su vėliavomis dalyvavo: pavasarininkai, jaunieji ūkininkai, Vilniaus vaduoti sąjunga, jaunalietuviai, Krikštonių ir Gudonių mokyklos. Iš salės į bažnyčią, paskui į kapines ir vėl į salę ėjo visos organizacijos su savo vėliavomis. Salėje buvo suruošta akademija – iškilmingas posėdis. Į sceną, kurioje buvo sustoję organizacijų vėliavininkai, buvo atėjęs garbės prezidiumas, į kurį buvo pakviesti: knygnešys Antanas Baranauskas iš Krikštonių k., Pasaulinio karo veteranai Juozas Matukonis, Antanas Bražinskas, Stasys Krūkonis; Lietuvos Nepriklausomybės savanoriai Pranas Baranauskas, Aleksandras Kisielius, Petras Petrauskas. Į darbą prezidiume buvo pakviesti mokytojai Rapolas Lekavičius ir Antanas Kuras. Posėdį pradėjo klebonas, kalbėjo Rapolas Lekavičius. Jų kalbos buvo ilgos. Trumpai kalbėjo Antanas Kuras, Jaunųjų ūkininkų vadovas Petras Rusinas. Kalbant apie Nepriklausomybės atgavimą ir savanorių pasiaukojimą, apie reikalą budėti dėl tėvynės laisvės, girdėjosi replikos: "Kvaila pasaka". Po kalbų miniai plojant keletas individų švilpė, o giedant Tautos Himną keli jaunuoliai demonstratyviai rėkė: "Tegul tos Lietuvos neliks nė šmotelio" (iš J. Reitelaičio rašinio).

Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose saugoma apie 300 J. Reitelaičio rašytinių vienetų: jo surištų knygų, knygelių, palaidų lapų, kurių turinį daugiausia sudaro XVI a. privilegijų aktų nuorašai, išversti (arba ne) iš lotynų, lenkų ir senosios slavų kalbų. Pavyzdžiui, Užnemunės apgyvendinamų žemių privilegijų aktai išrašyti iš Lietuvos metrikos, kitų dokumentų. Užnemuninės Dzūkijos monografijos, daugiausia buvusios Seinų apskrities miestelių monografijos, išrašai iš bažnyčių inventorių, žinios apie dvarus, jų žemių brėžiniai, jo užrašyti atsiminimai apie 1863 m. sukilimą, spaudos draudimą, etnografinės įdomybės – visą tą archyvinės informacijos gausybę reikėtų susisteminti ir išleisti, tačiau tam reikia pasirengusių žmonių ir lėšų. Tokios istorinės medžiagos publikavimas atvertų autentišką praeities vaizdą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


17154. Linas2004-05-26 14:58
Nepaprastai puikus straipsnis. Pasigendama rimtų Jono reitelaičio tyrinėjimų.

19105. Joana2004-07-07 13:39
Gaila, kad mazai šiam "dideliam" vyrui skiriama dėmesio

21366. Danas :-) 2004-09-09 15:26
Esu dekinga šio straipsnio autoriui už didelį darbą.

41486. Vincas2005-09-07 13:24
Esu dalinai susipažinus su Jono Reitelaičio rankraščiais. Labai daug nusipelnęs šis lietuvis. Reikėtų, kad būtų ištyrinėtas dabartinių istorikų jo didelis darbas. Tad ačiū gerb Kašelioniui.

51598. Ramunas2006-02-01 14:36
Kada šiam suvalkijos vyrui iš didelės raides bus deramas istoriku, valdžio įvertinimas. Tikrai unikali medžiaga surinkta. Stebina, kaip vienas žmogus gali tiek daug padaryti. Gydė aplinkinius žmones, klebonavo, namus state, istorija raše.

114059. to kaimo gyventoja :-) 2008-04-09 14:37
as gyvenu seme kaime kur jis gyde zmones pastate bazinyce,nors as jo niekad nemaciau bet zinau kad jis buvo labai geras ir darbstus zmogus

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba