ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Būrimo technikos pasaulio maginėse praktikose ir religijose gana įvairios, bet yra tam tikros būrimo sistemos, kurių laikomasi viename ar kitame etnose, religijoje, kultūriniame areale. Negalime manyti, kad pagal praktikuojamus burtus įmanoma, tarkime, atsekti etnosą ar jo kelią, bet burtų technikų sutapimai nėra bereikšmiai platesniame tyrimo komplekse, tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju – šiaurės ir šiaurės vidurio Europoje, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent – alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III–IV a. pajudėjusių Dunojaus ir kartu Romos imperijos linkui; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.

Germanai

Omenyje pirmiausia turėsime būrimus iš metamų burtų kubelių, lentelių, tačiau paminėsime ir tuos atvejus, kai jie papildomi kitais būrimais.

Publijus Kornelijus Tacitas "Germanijoje" gana nuodugniai aprašo germanų būrimus: "Niekas neskiria tiek dėmesio būrimams iš paukščių ir burtų lazdelėms, kaip jie. Pranašavimas burtų lazdele paprastas. Vaisingo medžio šakelę, virgam frugiferae arbori, supjausto gabaliukais, kuriuos, sužymėję kažkokiais ženklais, paberia kaip pakliūva ant baltos drobulės. Po to, jei buriama visuomeniniu reikalu – bendruomenės žynys, o jei privačiu – pats šeimos tėvas, pasimeldęs dievams ir žiūrėdamas į dangų, ima vienas po kito tris gabaliukus ir iš tų įspaustų ženklų aiškina lemtį. Jeigu burtas uždraudė pranašauti, tai tą pačią dieną antrą kartą kreiptis tuo pačiu klausimu negalima, o jei jis palankus, tai reikia jį dar patvirtinti būrimu iš paukščio skridimo. Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas ir pas mus" (Germania, X, vertė Janina Mažiulienė). Originale būrimas iš paukščių vadinamas auspicia, burtai – sortium, abu šiuos būrimus apibūdindamas skirsnio pradžioje Tacitas rašo auspicia sortesque. Tai tiesiog burtų metimas, pasitikslinant burtų kritimo rezultatus pagal paukščius.

Baltai

Adomas Brėmenietis 1075 m. kalbėdamas apie kuršius pamini, kad tarp jų yra gausybė augurų ir nekromantų: divinis auguribus etque nigromanticis omnes domus plenae sunt... A toto orbe ibi responsa petuntur, maxime ab Hispanis et Graecis (LPG 12). Taigi mūsų požiūriu įsimintini augurai, pagal specializacijos pavadinimą būrę iš paukščių. Tokius augurus, atlikusius absoliučiai klasikines auspicijas dar XVII a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje, mini Motiejus Pretorijus. Tai apeigos, visiškai atitinkančios Romos žynių būrimo technologiją ir, matyt, Tacito minimas germanų auspicijas, nes Tacitas apie germanų būrimą iš paukščių skridimo rašo: "Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas ir pas mus". Mes chronologiškai užbėgame už akių senesniems būrimams iš paukščių, – vėlyvas liudijimas išsamesnis, o ankstesnieji dėl daugelio priežasčių fragmentiški. Turint omenyje, kad XVII a. antroje pusėje lietuvių žynys buria pagal tas pačias technikas kaip romėnų auguras (ar jo pirmtakas archajiškesne auguro vardo forma auspex) prieš du tūkstantmečius, galima manyti, kad ir kuršių, ir lietuvių žyniai tas auspicijų technikas išlaikė ir praktikavo, tarkime, XI–XIV a.

M. Pretorijus mini, kad šitokie žyniai vadinami lekutoniais, Lekkutones, iš paukščių skrydžių jie spėja apie ateitį ar toli vykstančius dalykus; aprašomas būrimas, kai vienas žemaitis bajoras paklausia žynio, kaip seksis jo sūnui, išvykusiam į karą su maskoliais, Moskowiter. Žynys ryte baltai apsitaisęs pasiima pašventintą krivūlę, antraip kreivą lazdą, geheiligte Krywule, d. i. Krummen Stab, užkopia ant piliakalnio [Pilluksztis], veidu atsigręžia į rytus, dešiniuoju šonu į pietus, kairiuoju į šiaurę, nugara į vakarus ir kurį laiką meldžiasi. Tebesimelsdamas jis horizonte maždaug toje pusėje, kur vyksta karas su maskvėnais, nubrėžia ratą, apimantį visą dangaus skliauto akiplotį, kurį pats žynys gali apžvelgti, ir ima laukti paukščio pasirodymo. Pasirodo gervė, skleisdama liūdnus garsus, paskui didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir abu dingsta iš akiračio. Tačiau pirmasis paukštis sugrįžta, iš to aiškintojas išpranašauja, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Išties, kaip vėliau pasirodo, jis patenka priešų nelaisvėn, tačiau, keičiantis belaisviais, išlaisvinamas (LPG 557).

Čia viskas dedasi kaip augurų vadovėlyje ar religijotyros knygoje: kopimas į piliakalnį [pasaulio centras, kosminis kalnas], kur pasirenkamos, "nustatomos" pasaulio kryptys, tarsi atkartojant kosmogoninius įvykius; kreiva lazda, krivūle, atitinkančia romėnų augurų naudotą baculum, danguje apibrėžiamas ratas, kurį romėnai vadino templum, auspicijoms pasirinkta vieta, stebimas ir komentuojamas paukščio balsas, elgesys. Visa tai vyksta ramioje aplinkoje, kokios ir reikia auspicijoms.

Livonijos ordino riteriai, 1264 m. rengdamiesi į žygį prieš Griežės pilį, pasiima ir atkritusių kuršių, žygio pradžia "Eiliuotojoje Livonijos kronikoje" aprašoma kaip labai džiaugsminga:
Sie waren allgemeine vro
Vnd ir mut der stand also,
Das es in solde wol ergan;
In vil vil dicke wol ir span,
Ir uogel in uil wol sanc:
So pruweten sie, das in gelanc.

(BRMŠ I 304)

Čia, atrodo, ir kuršiai, ir vokiečiai džiaugiasi paukščių giesmėmis, lemiančiomis sėkmę; tokio būrimo, spėjimo iniciatoriai ir perteikėjai, be abejo, buvo kuršiai, tačiau įdomu tai, kad būrimas iš paukščių balsų abiejų pusių suvokiamas kaip sėkmės ženklas. Autoritetu čia tampa, be abejo, kuršiai. Čia užsimenama, kad spėta iš paukščių giesmių, bet kažin ar pasitikėta tik aplink čiulbančių paukštelių balsais, galėjo būti ir platesnis būrimas ar tiesiog nustatyto dangaus ploto stebėjimas.

Nežinome, ar kuršiai prieš jį metė burtus, kaip "Senojoje Livonijos kronikoje" rašo Henrikas Latvis: apie 1210 m. kuršiai ties Ryga keturiolika dienų burtais prašė dievų pagalbos ir ieškojo patogaus laiko miestui pulti; kaip matyti iš lotyniško teksto, čia kalbama apie burtų metimą: sortibus suis requirebant (BRMŠ I 281, 288). Burtų ir būrimo iš paukščių derinimas ne visada šaltiniuose išeina į paviršių; galų gale, kas dedasi priešo kariuomenėje, niekada nėra aišku. Sortes gali reikšti daug ką – ir būrimą iš aukojamų gyvūnų vidurių, ir pačias įvairiausias ženklų aiškinimo atmainas. Galimas dalykas, kad žyniai profesionalai apskritai griebdavosi kelių ar keliolikos būrimų. Bet žygyje dažniausiai laiko tam nėra, kartais nėra ir paties žynio. Ir tais atvejais baltų gentys demonstruoja pavydėtiną kvalifikaciją.

Pasak to paties Henriko Latvio, žiemgaliai, drauge su Livonijos ordinu derindami savo veiksmus prieš lietuvius, prieš patį žygį sustoja Lietuvos pasienyje ir ilsėdamiesi klausinėja savo dievų apie ateitį. "Mesdami burtus ir prašydami savo dievų palankumo, o drauge prisiekdami, teiravosi, ar jau žinia apie jų žygį nuskridusi ir ar lietuviai rengiasi joti prieš juos kovoti. Ir burtas krito, kad gandas jau pasklidęs, ir kad lietuviai jau esą pasiruošę kovai. Dėl to žiemgaliai labai išsigando ir prašė vokiečių grįžti atgal, nes jie labai bijojo lietuvių užpuolimo" (BRMŠ I 287–288). Lotyniškas tekstas tikriausiai kalba apie tai, ką Tacitas vadina sortes ir patys romėnai – sortilegio, taigi Henrikas Latvis teigia, kad žiemgaliai naktį praleido mittentes sortes et postulantes favorum deorum suorum (BRMŠ I 280). Pabrėžtumėme, kad baltų atveju, kaip ir germanų bei romėnų, burtai glaudžiai siejami su dievais, tai yra ne magiškas būrimas, spėjimas iš kažkokios konsteliacijos, o dievų atsiklausimas, teiravimasis apie jų valią, bandomą išskaityti ženkluose. Taigi, kai yra duota laiko, tos konsultacijos su dievais daromos, matyt, ištisą naktį ir jų pabaiga laikoma žvalgybos faktu, lemiančiu karinės kampanijos posūkį. Petras Dusburgietis aprašo lietuvių grupuotės, išsirengusios prieš Ragainę, veiksmus artėjant prie priešininko dislokacijos vietos 1274 m. birželio 25 d.: "Artėdami jie metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal" (BRMŠ I 349). Petras Dusburgietis čia rašo apie tą patį burtų metimą, – kaip gerai kryžiuočiams ir juolab lietuviams pažįstamą dalyką, mittentes sortem secundum ritum eorum (BRMŠ I 338). Prastas burtas lemia atsitraukimą, kaip ir žiemgalių atveju. Prisiminkime ir Daumantą, kuris savo pasitraukimą iš karinės kampanijos aiškina piktais burtais (BRMŠ I 260–261). Vadinasi, tokie pikti ženklai nekvestionuojami, atsitraukimas, kritus blogą lemiančiam burtui, nekelia nuostabos, kyla tik klausimas, kaip greitai ir saugiai atsitraukti. Labai pritrenkiančiai Petras Dusburgietis parodo, kaip lietuvių grupuotė burtus meta pačioje kryžiuočių pasalos panosėje, jiems patiems matant: "Kai lietuvių kariuomenė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: "Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė". Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių" (BRMŠ I 349). Arba toks pats vaizdas iš 1323 m.: "Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtus, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: "Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos!" Kai, šitai išgirdę, lietuviai ėmė trauktis, broliai, iššokę iš slėptuvių, pasileido iš paskos ir dvylika jų nukovė" (BRMŠ I 352).

Visų burtų registruoti neketiname, dar galime priminti, kad burtais būdavo parenkamas ir vienas dievams aukojamas belaisvis. Bet atrodo, kad germanų ir baltų burtų metimo technika iš principo sutapo – ant žemės mesti burtai, kubeliai ar lentelės; LKŽ burtą apibūdina kaip "keturkampį medžio gabalą", burtai, burtininkavimas neabejotinai sietini su tais pačiais kubeliais.

Visus taškus sudeda M. Pretorijaus žinia apie burtavimą Mažojoje Lietuvoje, čia esama daug vaidilų, Wedeler, įvairiausių rūšių; tie, kurie vadinasi burtininkai, Burtniker, labai paplitę; jie turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis, juos jie meta žemėn ranka ir spėja pagal tai, katra puse, gerąja ar prastąja, jie nukrenta (LPG 605). Taigi trys gabalėliai kaip ir germanų atveju leidžia neabejoti, kad Petro Dusburgiečio aprašomais atvejais mūsų minėtieji kariai, ėję voros avangarde ir metę žemėn burtus, tikriausiai metė tokius pat burtus, kokius jie galėjo nešiotis asmeniniam naudojimui. O gal karinis būrys turėjo vieną ar kelis "autoritetingesnių", pašvęstų, "patyrusių" kubelių komplektus, įduodamus avangardui, tai yra žvalgybos būriui, kuris juos panaudodavo kilus įtarimui ar, tarkime, priartėjus prie vietos, taktiniu požiūriu tinkančios priešo pasalai, ar pamačius nerimą keliančius pėdsakus. Tai spėlionė, ne teiginys.

Bet galime teigti, kad religiniai burtai naudoti kaip žvalgybos priemonė strateginiais, kariaunos ar kelių junginių žvalgybos tikslais, taktiniais klausimais kliautasi gryna magija, – paprasčiausiai laikas neleido platesnių konsultacijų su dievais. Tad religinė maginė žvalgyba, tiek strateginė, tiek taktinė – lietuvių karo technologijos dalis.

Alanai

Amianas Marcelinas, kalbėdamas apie galingą iranėnų alanų gentį, kuri IV a. viduryje veržiasi į Romos pasienių sritis, teigia, kad jų dalis Azijoje ribojasi su Indijos paribių gentimis, vakaruose jie remiasi į Istrą (Dunojų), šiaurės vakaruose ribojasi su nervijais, vidinais, gelonais, agatirsais – gentimis, kurių bent kelios priklauso baltų masyvui (Amm. Marc., Historia [Res gestae] XXXI, 2, 12–17). Jis trumpai aprašo jų būrimo apeigas: "Būdas, kuriuo jie patiria ateitį, keistas: jie suriša į ryšulėlį tiesius ievos stiebelius, paskui juos išrenka atitinkamu metu drauge su kažkokiais paslaptingais užkeikimais ir gauna ganėtinai tikslius nurodymus, kas atsitiks" (Amm. Marc. XXXI, 2, 24).

Burtų, kubelių, runų metimas nelygus surištiems stiebeliams ir jų išrankiojimui "atitinkamu metu". Tas "metas" gali žymėti tiek parą, tiek ilgesnį laiko tarpsnį, kurį galėtume sieti su kokia nors kalendorine tradicija, bet tai spėjimas.

Klausimas – ar, pavadinkime, alaniška burtų technika turi atitikmenų lietuvių ar prūsų burtuose? Ji remiasi surištų stiebelių išrankiojimu atitinkamu metu.

Surištų stiebelių sakralumas lietuviams žinomas. Prisiminkime vien jau keistąjį Jono Lasickio paminėtą dievą Slotrazį, Šluotražį, o kad šluota gali išvis tapti vėlės buveine, liudytų lietuvių tikėjimas, jog negalima surištos šluotos deginti – vėlę sudeginsi. Taigi matomas tam tikras surišto šakų glėbelio pajėgumas priimti sakralinį krūvį. Kuršis-Kurcho, Kurkas – paslaptingas prūsų panteono dievas, kuriam aukojamas pirmasis kokios nors veiklos produktas, taip pat ir pirmasis javų pėdas. Pastarasis siejasi su kuršiu, žinomu lietuvių etnografijoje. Tai paskutinis javų pėdas, trissyk perrištas glėbys, kuris naudojamas per metines apeigas, tarkime, statomas į kampą per Kūčių vakarienę; ši reikšmė mums dabar nesvarbi, kadangi sakralinė javų ar šiaudų ryšelio, pėdo reikšmė su būrimu tiesiogiai nesiejama. Bet mitologijos tyrinėjimuose Kurchas, Curcho, Churcho siejamas su iranėniška terpe ir 980 m. minimu Kijevo družinos panteono dievu Chorsu. Bendras alaniškas laukas geografiškai sietų Kijevą ir Prūsiją – alanai, roksolanai buvo ir slavų, ir prūsų kaimynai, kai kurias protoslavų ir baltų gentis tikriausiai įtraukę į savo politinę kultūrinę orbitą, o prūsų legendos ir renesansiniai autoriai lietuvius kildino iš alanų ar net tapatino su jais.

Vis dėlto javų pėdo sakralizavimas derliaus šventėse pats savaime vargu ar gali būti laikomas alaniškos kilmės fenomenu, nes alanai žemės nedirbo, o be to, tai universalus religinis reiškinys, kurio jokia žemdirbių gentis nei tauta savintis negali, bent jau Eurazijoje.

Mums daug svarbesnis būtų būrimas iš lazdelių ar augalų ryšelio, skirstant juos po vieną. Tokį būrimą, kad ir kaip būtų keista, randame apie 1670 m. Mažojoje Lietuvoje. M. Pretorijus, aprašinėdamas kupoliavimą, pažymi, kad surinktas žoles šeimininkas užkiša po sija arba deda į svirną, kiekvienam asmeniui po žolę; kurio žolė pirmiausia nudžiūsta, tas greitai mirs (LPG 566).

M. Pretorijus aprašo jo laikais vykusias apeigas, per kurias joms vadovavęs vaidila po ilgų ritualų, vykusių palei kartį, ant kurios viršaus buvo pritvirtintas žolių kuokštas, tas žoles atsargiai ir taupiai išdalija visiems susirinkusiesiems (LPG 540). Svarbiausia, kad ši šventė siejama su Kurchu, kuris pagal mitologines rekonstrukcijas, tikėtina, yra iranėniškos kilmės.

Žinomas ir paplitęs paprotys per Kūčių vakarienę traukti šiaudus iš po staltiesės: kieno šiaudas ilgesnis – tas ilgiau gyvens, kieno trumpiausias – greičiausiai mirs. Traukiami linų, smilgų, šiaudų pluošteliai – iš po staltiesės ar iš indo, padėto po stalu. Spėta ir iš ilgio, gumbuotumo, spalvos, kitų požymių, kartais – visos jų gausybės.

Įdomus atvejis, kuris susieja kupoliavimą Joninių išvakarėse ir būrimą per Kūčias, užrašytas XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje: "Kaimietės Joninių išvakarėse pievose susirauna devyneriopų žolių pluoštus, pusę jų iki vidurnakčio sušeria savo karvėms, o kitą sudžiovinus laiko ik Kalėdų... Tada [kai kur ir N. Metų naktį] tas liekanas duoda karvėms, kad liktų sveikos ir pieningos. Tos žolės naudojamos ir smilkinimui, sergant žmonėms ir gyvuliams... Devyneriopų žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos ir t. t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršun link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų".

Taigi matome, kad "alaniški" būrimai, t. y. išskaidant kuokštelius, Lietuvoje žinomi ir atliekami per kalendorines šventes, tai ir yra tikriausiai Amiano Marcelino minimas "atitinkamas metas". Ką tik paminėtos apeigos, per kurias iš pradžių su žolynais elgiamasi kaip su burtų kuokštu, vėliau metamas burtas, katra – palanki ar nepalanki – pusė iškris, jungia alanišką ir baltišką/germanišką būrimus, atitinkamai – tai sinkretiškas "kuokštinių" ir "burtinių" burtų panaudojimo atvejis.

Tokie reiškiniai liudytų vienos ir kitos burtų sistemos koegzistavimą ir tarpusavio sąveiką praeityje. Baltai žino ir "germaniškus", ir "alaniškus" burtų tipus, germanai nenaudoja alaniško tipo, alanai – germaniškojo. Tad baltų burtų technikos liudytų, matyt, gan ilgalaikius baltų kontaktus tiek su germanais, tiek su indoiranėnais alanais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5831. Lorca2003-08-19 10:16
Kiek reikia laiko ir kantrybės,kol surišus šluotą ar sudžiovinus žolynus,sulauksi kalendorinės šventės,kad sužinotum ką lemia likimas.Nepaminėtas greitas ir paprastas,akimirksniu pasakantis "tiesą" burtas - einant per pievą,nusiskinti ramunę ir sužinti:myli-nemyli?:))Įdomu ar tas "burtas" naudojamas ir germanų bei alanų?:)))

5877. nepatinka prietarai2003-08-20 13:29
1. G.B. rašo: "galime teigti, kad religiniai burtai naudoti kaip žvalgybos priemonė strateginiais, kariaunos ar kelių junginių žvalgybos tikslais, taktiniais klausimais kliautasi gryna magija" - abejotina, netgi fantastinė išvada. Net ir su didžiausiu skepsiu vertinat lietuvių (kuriuos galima apibudinti taip pat kaip vienas prancūzų diplomatas apibudino kitą šiuo metu neproporcingai įtakingą valstybę : "this small shity nation") militarinius pasiekimus viduramžiais, tenka pripažinti, jog jie tikrai buvo neproporcingai įspūdingi netgi didingi. Ir ką GB nori pasakyti į lietuvių militarinę-organizacinę kultūrą kišdamas magiją ir burtus: ar kad jie buvo šios karinės kultūros laidas (ir prielaida); ar kad mes būtume galėję tapti liudininkais dar įspūdingesnio lietuvių karybos genijaus pasireiškimo jei lietuviškoji karyba nebūtų suluošinta, suvaržyta iracionalaus magijos praktikų vėžio? 2. "burtais būdavo parenkamas ir vienas dievams aukojamas belaisvis" - kam kartoti šį iš romatinės/nacionalistinės vokiečių istoriografijos perimtą legendinį prietarą? Belaisvių aukojimo dievams legenda yra labai abejotina ir jos pagrindimui istorinės medžiagos nėra pakankamai (nebent LTSR Kino studijos meninį filmą "Herkus Mantas" laikysime patikimu istoriniu šaltiniu).

5907. aukotojas2003-08-21 15:03
Įdomu, kaip būtų galima patikrinti, aukojo ar neaukojo viduramžių lietuviai belaisvius? Kiek teko pastebėti, vertintojams nepatinkančių argumentų niekados "nepavyksta" surasti istoriniuose šaltiniuose. Bet jei staiga, sakykim, kokio nors paveikta pasaulinė opinija imtų teigti, kad tokie belaisvių aukojimai buvę tikrai ir tai esą netgi labai įdomus ir netgi šiuolaikiškas dalykas - kaipmat ir mūsų patriotai atkastų tonas įrodymų, įtikinamai paaiškindami, kad anksčiau to negalėdavę skelbti dėl tokių ir tokių priežasčių.:))))))

5924. to: aukotojas2003-08-22 16:25
Ale kap tamstele tau pavyko toks NETAIKLUS komentaras? ar tik nebūsi davatkinis libertinas? kitap sakant, tikrais pažanguolis-tamsybininkas?

5937. to: nepatinka prietarai2003-08-22 23:30
"this small shity nation" - apie kokia valstybe buvo kalbama? Idomus diplomatinis issireiskimas :)

5941. ar neaišku2003-08-23 11:31
manau ir taip aišku: jeigu privatus diplomatų pokalbis atsiduria laikraščiuose ir po to tas prancūzas ambasadorius atšaukiamas iš Londono (kur rezidavo)ir jeigu žinoma kalbėta nei apie airius nei apie velsiečius ir apskritai nei vieną Europos ar Amerikos valstybę...

5947. ?2003-08-23 18:34
Nejaugi apie Izraeli ?

44433. Saulius2005-10-11 09:27
labai patiko, galetu buti daugiau panasiu straipsniu, o gal net atskiras leidinys apie baltu magija,- nemanau kad kad buvo prastesne uz holivudiska paistala.

44578. Varna :-( 2005-10-13 01:40
Newelnio cia ner apie reikala. Ner ne 1 procento. Net uzomazgu nerandu burtu ir praktiku, kurias naudojo musu proteviai. Net krypties ner. Net metodikos nepaliestos. Bezdalai.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba