ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Pasirūpinimai atostogų tema

-gb-

[skaityti komentarus]

Į atostogas reikia žiūrėti kaip į injekciją, skaudų smigtelėjimą, užklumpantį netikėtai, nemaloniai, tačiau sutinkamą pareigingai; visų nuomone, tai labai gerai; matyt, tikrai gerai; kitaip tikriausiai niekas neatostogautų. Reikia pabūti kitaip. Šiaip kitaip. Tiesiog pakeisti vietą, būklę, kad suprastum, jog dabartis, kurią gauni kaip atostogas, pilna smulkios buities ir nerimasčių ne mažiau nei kasdienybė, tik viskas kitoje vietoje ir kita smegenų dalis įjungta, tai ir yra poilsis; rūpintis kitkuo nei kasdienybėje. Rūpinimasis kitais nei įprasta dalykais ir yra atostogos. Sorge, sakytų M. Heideggeris, pusėtinas nacis ir geras filosofas, die Sorge, rūpestis, ir yra tai, kas apibrėžia žmogų. Mano Sorge pajūryje atliktas, atostogos atidirbtos; gerai atliktos pareigos, išsirūpinto rūpesčio jausmas; jau galima ir normaliai būti. Įsiręžus.

Juodkrantė, kalnai, laukinis poilsis, žuvys, tabaluojančios žemyn galva marių pakrantės namukų languose, publika ta, kuriai Nida per snobiška ir per brangi, o Palanga pernelyg primityvi ir pernelyg priekabiaujanti, o Juodkrantė – tam tikras vidurys, tokia žaislė tarp miesto ir kaimo, jūros ir marių, šlapesio ir pušų, ir kalnai kaip kur Bavarijoje, laukiniai ir drauge sutvarkyti, iš teutonų nagų išplėšta savastis, tie teutonai važinėjasi dviračiais ir autobusais ir geria alų; nostalgija, dar viena rūpesčio forma. Šiaip tai mūsų žemės iki Vyslos, galvoji, jeigu išmirę prūsai – tai mes. Bet jeigu išmirę prūsai – mes, tai ir latviai gali pareikšti pretenzijas į Tvankstę. Jie irgi norėtų būti išmirusiais prūsais ir su UNESCO aprobuotom dainom įžengti į plačias išlaisvinto Kaliningrado gatves, mosuodami gražiomis baltų solidarumo vėliavomis, bordinės ir baltos spalvų.

Juodkrantėje didelė atrakcija – Raganų kalnas su Raganų taku, kur liaudies meistrai dar brandžiu sovietmečiu ėmėsi drožti raganas, velnius ir velniavas pramušai su Bangpūčiais ir Perkūnais, Neringa ir Nagliu; galingas, gražus drožtas medis kalne su visais kalno atributais, net su tarpekliais ir perėjomis, ir siauru kalnų keliuku virš lietuviško landšafto požiūriu bedugnių; viskas gražu, ir daugiausia talento įdėta į velnius ir raganas, jie išraiškingi, mieli, pabaisiški; sovietams raganos ir velniai pernelyg baisūs nebuvo; ir lietuviai, prispaudus dievadirbystę, pasinešė drožti velnius, ne rūpintojėlius ar šventus Jurgius, Perkūno sublimacijas; du partrenkiantys dalykai tame Raganų kalne, vienas – tai kryžius. Kryžius ant tako, tarp raganų ir velniavų, ne pašvenčiantis šią vietą, o iškeliantis ją į triumfo viršukalnes. Kryžius su tautine ir valstybine simbolika, statytas dešimto dešimtmečio pradžioje; skirtas Raganų tako kūrėjams; taigi kryžius pastatytas už velnių ir raganų drožimą, be jokios ironijos, autoironijos ar susirūpinimo drožėjų sielomis; ne, kryžius stovi už tai, kad jie, tie talentingi šaunūs meistrai, pridrožė velniavų; sunkiais sovietiniais laikais skatindami tautiškumą ir patriotizmą. Keistas, nors, pagalvojus, nė kiek nekeistas lydinys; sinkretizmas. Kryžius kaip dovana už raganas. Kaip atpildas už triūsą drožiant velnius. Man tai patinka. Nacionalizmas ir klerikalizmas, du sparnai susijungę šiame kalne ir ypač šiame kryžiuje. Šiaip jungtis, vežusi tautos reikalą gal du šimtmečius. Apsilpus vienam, labiau paveždavo kitas, o ištikus bėdai abu jungdavosi. Bet už nacionalizmo glūdi pagoniška teritorija, už klerikalizmo irgi, už lietuviškos krikščionybės nugaros – liaudiškas tikėjimas, prietarai, velniavos, viskas, kas vartojama sielos kasdien, išskyrus sekmadienius. O kad už nacionalizmo – pagonybė, nieko keisto. Už visko pagonybės laikas stovi, glūdi. Bet dar gražiau kitas akcentas, tiesa, tolokai nuo kryžiaus, kitoje Raganų kalno pusėje – vienas velniukas, tupintis suskeldėjusio medžio blukyje, maloniai šiepiasi, o jo šonuose ir medžio įtrūkiuose prikaišiota aibė smulkių monetų. Centų, baltų ir geltonų. Matyt, vaikai pamėgę, bet kažkas tą tradiciją turėjo pradėti, ne vaikiška ji. Jei velnio blukiui aukojama, tai, teisybę sakant, jis nebe blukis, o stabas. Jis įgyja tam tikrų savybių ir jau nebėra drožinys ar meno kūrinys. Jis yra kita. Šiurpai nupurto.

Mažametės dukrelės, apstulbusios nuo centų apstos, kapitalizmo išugdytu gestu ėmė traukti centą po cento, užrikau, apimtas okultinio siaubo; priverčiau sukišti centus atgal, o tada jos nutarė, kad šitas stabas yra kietas geras magiškas daiktas ir būtų gerai kelias monetas įkišti į stabuko gerklę ar pažastį; Dievuliau, sakau sau stebėdamasis, ir kodėl niekas nekaišioja centų Bangpūčiui ar Neringai, ar Perkūnui, – būtų šviesu. Čia smogė tylus okultinis vėzdas, kaip visada, dviem galais; ir vėl pagalvojęs suvokiau, kad tik sustiprinau šio augančio stabo, besirandančio stabo išskirtinumą, versdamas vaikus grūsti atgal kelis nugvelbtus centus; bet jei žaidimas žaidžiamas, okultinių taisyklių pažeidimas man kelia siaubą; jis netaktiškas; vienintelė okultinė taisyklė, kurią galima skelbti ir propaguoti – nelįsk kur nereikia. Bet įgyvendindamas tą taisyklę pagarbinau stabą.

Juodkrantės miškuose pilkapiai, pilkapiai su pušelėmis, daug jų, ir pušelių, ir ančių vandeny, laukinių žąsų ore, trikampiai jau dairosi į šiaurę, karštis sekina miestus, o čia savi rūpesčiai ilsėtis, gražu, miela ir tuščia galvoje; įvarau ten jau metus vasarai laikytą "Sofijos pasaulį", Salmano Rushdie "Vidurnakčio vaikus" ir galiausiai Robertą Walserį, kuris atostogų pabaigą paverčia nebe iliuzionistine muge, o išskydusiu europietišku dekadansu. Vis dėlto per skystas Walseris šiais laikais, tačiau turi praktinio panaudojimo galimybių, neskaičiau dar tokios knygos, kuri taip mielai įvarytų asmenybės susidvejinimą. Turiu omenyje tuos retus žmonijos egzempliorius, kuriems sesutė Šizofrenija dar nepažįstama, kurie dar nešnekėjo su savimi, nežaidė su savimi šachmatais, nesiriejo su savimi dėl skaitysimos knygos, tos ar anos; ir kurie nesikalba su savimi troleibusuose; nerašo eilėraščių – eilėraštis, net labiausiai klasikinis maironiškas, yra šizofreniškas, nes tu skyli į save ir lyrinį herojų, laimei, tokių nesuskilusių, nesudvigubėjusių žmonių nebūna, bet Walseris kaip tik jiems. Tiems, kurių nėra. Rushdie gerai tiems, kurie nori būti ilgo šešėlio, ar jungininkams, ar visiems tiems, kuriems įdomu, kiek simboliai siejasi su realijomis; kiek realus žodis ar nežodis, kiek realybė padengia mąstymo ir daug labiau potyrio teritoriją; potyris žino nežinodamas, o žinojimas be potyrio – enciklopedijos sausra. Walseris tuo irgi žaidžia Ernsto Jungerio stiliumi, tačiau Jungeris išgyveno ir išburbino daug; Walseris su Franzu Kafka kraustėsi iš proto kitaip. Walseris virš visa ko kėlė potyrį, kaip ir gyvenimo galią teigęs Jungeris, prirašykime čia Kafką su Heideggeriu, idant būtume neteisūs. Neteisūs todėl, kad neteisus ir Walseris, kiekviename savo sakinyje teigiantis ir neigiantis kažin ką. Vienoje pusėje pliusas, kitoje minusas, iš viso to lyg ir kažkas išeina, asmenybė skyla perpus, ilgai lauktas atostogų siaubas. O Juodkrantėje mačiau – T. Četrauskas vis rašo ir rašo, net pavėsinėse, kur lyg ir būtų galima atsipūsti. Juodkrantėje.

Bet Juodkrantės jau nėra po smakru, po kojomis Vilnius, ir ana Lietuva nebetikra. Nėra jos. Potyris tik tėvynė buvimo ir atostogų, pavėlavęs potyris, o pavėlavęs potyris – tai jausmas, atėjęs laiku.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5794. Lorca2003-08-18 12:12
O inicialai gb tikriausiai G.B.priklauso?Kultinė Šatėnų autorių ir skaitytojų poilsiavietė - Juodkrantė:)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba