ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Pobedos ir jaguarai

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

– Paimsime pobedą, – taip sakydavo mūsų močiutė, jei tik labai skubėdavome ar turėdavome tempti tiek daiktų, kiek rankomis nepaneši.

Pobedomis ji vadino visus automobilius, net žodžio "taksi" nesakė. O juk miestietė, kaimo iš arti beveik nemačiusi, jos miestai – Liepoja, Kaunas, Vilnius.

Pobedas nuo kitų automobilių, žinoma, atskiriu, dar ir kaip atskiriu, jaučiu joms simpatiją. Ne sėdynės, o minkštasuoliai... Sunku beprisiminti, kada pobedą mačiau paskutinį kartą, nežinau, ar pamatysiu, juo labiau ar ja kada nors pakeliausiu bent kelis kilometrus.

Labai gerai prisimenu, kada ir kur pirmą kartą pamačiau jaguarą. Kijevas, Kreščiatikas – regis, taip vadinasi pagrindinė Ukrainos sostinės gatvė... Jaguarą mums, atvykusioms į regatą, parodė trenerė, zaporožiečio savininkė: taip, nutarėme visos, jaguarą dera pamilti. Ne tik dėl išvaizdos. Ir dėl vardo.

Buvau dešimtokė...

Mokyklinės meilės blėsta ir miršta, tačiau kai pamatau jaguarą – kad ir filme, ypač kokiame angliškame detektyve, kad ir apie inspektorių Morsą – tampa taip... kažkaip... malonu.

Tada, dešimtokė, sukūriau rašinį, skirtą jokiu būdu ne spaudai, ne jaunųjų filologų konkursui, o tik mano irklavimo draugėms. Mokykliniame sąsiuvinyje surašiau mūsų ateitį, – kas įvyks su mumis po dvidešimties metų. Nepamenu, ko linkėjau savo valties įgulai, ką išbūriau, tačiau sau, regis, išpranašavau maždaug tai, kas dabar vyksta. Tik jaguaro, kurį turėjau šauniai įvairuoti į mūsų irklavimo bazę, neturiu ir niekada neturėsiu.

Žinau, kad tą rašinį anų laikų bičiulė Audronė išsaugojo: sugebėk tu man... Tiek kartų kraustėsi su nemenka savo šeimyna, tiek pati keliavo – geologė. Nelabai veržiuosi sąsiuvinį skaityti: kas praeityje – praeičiai.

Ir jaguaro turėti nenoriu. Nenoriu vairuoti. Nebent gyvenčiau nuošaliame kaime. Tuomet ne jaguaru, o aptrankytu džipu šuoliuočiau be kelių be takelių neaprėpiamais pelkėtais laukais, – žmogus į tokius nekelia kojos. Nors... Kam džipas laukuose, pasaulio pakraštyje? Galėčiau joti.

Esu regėjusi nediduką automobilį žmogišku veidu, nelyg nuostabos kupinomis akimis: "Honda Jazz". Joje (ar jame, gal greičiau joje, ta nuostaba...) tiko klausytis džiazo. Liūdna jos baigtis, o kartu – ir laiminga. Kol honda ilsėjosi muitinės kieme, ją sutraiškė primigęs ir netikėtai ant mechanizmų užvirtęs girtas furos vairuotojas baltarusis. Liko metalo laužo krūva; liko apmaudas, kad iš baltarusio nieko neprisiteisi. Ir džiaugsmas: joks žmogus hondoje nesėdėjo, neklausė džiazo.

Mane, nevairuojančią, kartais ima noras pokštauti. Būna, aplankau nepažįstamą žmogų, dažniausiai dėl interviu, o jis teiraujasi: ar pavyko pastatyti mašiną, ar radote vietą, ar neklimpote. Juk galėčiau sakyti:

– Ačiū, pavyko.

Jau išėjusi šūktelėčiau:

– Kur mano jaguaras, velniai rautų?

Žinau, kad nedora kolekcionuoti žmones, taigi nei sakysiu, nei rašysiu, kad kolekcionuoju nevairuojančius. Tik prisipažinsiu: jie man savaip artimesni, manyčiau – romantiškesni.

Jei mane aplanko vairuojantysis, tai pirmąjį pusvalandį pokalbis sukasi apie tai, ką patyrė važiuodamas, kas jį bandė lenkti ir kaip, aplenkė tas chamas ar ne. Kliūva ir mūsiškiams, pėstiesiems. Mes nejuntame, kas vyksta perėjoje, mes nemokame elgtis: nėra nei ryšio, nei santykio.

Vairuojantysis nemoka patogiai atsilošti ir ištiesti kojų, nepasijunta mano namuose kaip savuose. Jis spurda, pats to nejausdamas, jis dairosi pro langus, ramybė apleidusi jį – nuo sužmogėjusio mielo daikto priklausomą (nebūtinai sudaiktėjusį, ne...) žmogų.

Nevairuojantis ilsina kojas, pasakoja patogiai atsilošęs, ką patyrė traukinyje ar autobuse, troleibuse, galbūt – ką matė, ką pastebėjo, jei tik iki mano namų keliavo pėsčias Neries pakrante.

Nevairuojantys ne tik romantiški, ne tik pastabūs. Jie – ištvermingi. Nežliumbia, jei netikėtai gauna lietaus, gali smagiai paėjėti kelis kilometrus ir nepavargti. Kai kurie nepamiršo tranzuoti, nors jiems per keturiasdešimt, – kiek istorijų, kiek pasakojimų, kiek pažinčių, telpančių į vieną lizdą: patirtis.

Galų gale savo karštą aistrą – svarbia proga po tiltu, būtinai po tiltu išlenkti taurę tauraus gėrimo – galiu numalšinti tik su nevairuojančiu ar nuo vairavimo gebančiu atsipalaiduoti; kodėl – aišku visiems.

Šiuo metu mano geram bičiuliui (ir man...) akyse šmėžuoja balti žiguliai. Taip jau atsitiko, kad Gėnė įsimylėjo, – tai Žemaitijos kaimo, prigludusio prie senojo Žemaičių plento, istorija.

Garbaus amžiaus Gėnė pamilo į sūnus tinkamą vyriškį, drauge su juo gyvena. Moters meilė tokia karšta, kad nutarė išpildyti didžiausią saviškio svajonę: padovanoti jam automobilį. Kreipėsi į mano bičiulį: gal paskolins kelis šimtus litų? Paskolino. Dabar kaimas turi kalbos. Ar tik neišvažiuos balti žiguliai senuoju plentu toli toli, kur nors į Europos Sąjungą, amžiams palikę raudančią Gėnę prie sodybos vartų.

Šiek tiek baugu ir bičiuliui: ne dėl skolos. Labiau dėl Gėnės. Jei lemtis pavers ją Solveiga... Kad tik kaimo bendruomenė neapkaltintų jo – geradario, nevairuojančio... – vyrišku klastingu sąmokslu.

Dabar keli žodžiai mieliems mano draugams, į kuriuos kreipiuosi, kai prireikia pobedos ryšuliams pervežti ar kai trokštu pasiekti kokią pėsčiomis nepasiekiamą vietą... Jūs – ne tokie, kaip čia parašiau. Jūs – išimtis. Jūs – romantikai. Jums linkiu jaguaro. Juk... pakeliausime? Jei norite, keiskite mano rašinio pavadinimą. Tebūnie jis toks: "Rūgščios vynuogės".

Vis dėlto...

Jei tapčiau modernios pasakų karalystės valdove, skirčiau privalomąsias valandas vairuotojams, tokią, žinote, prievolę: jie mus turėtų nemokamai pavežioti, nori nenori.

Esame nusipelnę: tai mūsų dėka dar galima kiemuose rasti vietos mašinai pastatyti; tai mes – niekada ir niekur – savo kojomis nesame automobilininkų įžūliai aplenkę; tai tik mūsų dėka Vilniuje įveikiami kamščiai; tai mes remiame ir geležinkelį, ir autobusų stočių tinklą, ir tuos vairuojančius, kurie mus, keliauninkus, stotyse uoliai žvejoja; tai ne mes kyšiais ištvirkinome kelių policiją.

Graudu pripažinti: mūsų gretos retėja.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5763. Mykolas OK :-) 2003-08-17 05:19
Manau, kad mūsų gretų retėjimas jau sustojo. Stabilizavosi. Prieš porą metų tranzavome į Pervalką. Draugė įkalbėjo. Sakau: "Ar tinka mums, trisdešimtmečiams?", o ji: "Nėra mums tinkamo traukinio nei autobuso. Ar bijai, ką žmonės pagalvos?" Nuolat deklaruoju, jog nusispjaut, ką žmonės pagalvos, jei tik jiems netrukdai ir elgiesi etiškai. Negalėjau trauktis. Išvažiavome po darbo. Vakaro saulė mus pasitiko jau prie Klaipėdos žiedo. Netrukus pamatėme atvažiuojant Volgą. Tą apvalią, iš Pobiedų laikų. Iš sodo vairavo elegantiškas žilas vyriškis. Kiekviena mašinos detalė blizgėjo kaip nauja. Jis stumtelėjo dėžes su sodo gėrybėmis, kad patogiau tilptume. Mašina riedėjo tvarkingai, kaip nauja. Pasijutome kaip filmo apie praeitį herojai. Šiuo muziejiniu eksponatu pasiekėme naująją perkėlą. Pervalkoje buvome tuo metu, kai Klaipėdą pasiekė traukinys, į kurį Vilniuje būtume pavėlavę po darbo.

5766. Nagine2003-08-17 10:03
Pritariu: nevairuojantys (bet keliaujantys - juk gali būti ir atvirkščiai) ir romantiškesni, ir pastabesni, ir ištvermingesni. Juk jie fiksuoja pasaulį visais pojūčiais ir tiesiogiai. Gali įsibrauti ten, kur nėra nei kelio, nei takelio. Visuomet gali sustoti ir įsiklausyti, įsižiūrėti, pačiupinėti. O važiuojant - tik greit bėgantys kadrai... Tiesa, ten yra visai kita romantika (ar romantika? gal tiktų vadint kažkaip kitaip?).

5768. Komentaras apie Mykolo OK komentara2003-08-17 13:26
Mykolas OK pateikia mums siuolaikini isbandymo-pasirinkimo pavyzdi, kuri vyras sekmingai iveikia, tik padedamas moteries. Vyro spendima komplikuoja lietuviskas teorinis salygotumas, populiarus isplites zmoniu suskirstymas i kartas, sustiprintas suinteresuotu grupiu, moteris supranta, kad svarbu pasiekti konkretu tiksla. Vyras - geras strategas, moteris - gera taktike. Suderinus strategija ir taktika, vyro ir moters veiksmus, gauname stulbinancia nauja kokybe, "kino filma" (nebutinai vien vaziuojant i Pervalka Volga)

5783. Mykolas OK :-) 2003-08-17 20:07
Priimu kaip malonią dovaną šį iš Londono "Starbucks Caffee" atskriejusį "komentarą apie komentarą". Jį perskaitęs susimąsčiau apie lyčių specifiką, strategiją ir taktiką. Ar tikrai yra taip, kaip parašyta komentare? Gal mes, vyrai, kartais prarandame detales siekdami globalių tikslų?

5904. Lina2003-08-21 13:45
Ir man labai patinka jaguaras. Įsimylėjau ta limuzinuką prieš gabaliuką metų perskaičiusi žinomos lenkų detektyvų rašytojos kūrinį "Gyvi negyvėlio žodžiai". Ten tik dėl jaguaro privalumų ir pačios sumanumo herojei pavyko šiaip ne taip pasprukti nuo persekiotojų. Labai norėčiau tokio. Vien dėl to, kad būčiau nors šiek tiek panaši į tą jokių pavojų nepaisiusią moteriškę. Deja, tenka vairuoti nedidelį forduką, nors jis paprastai pajudinamas tik tada, kai la-a-a-bai prireikia. Bet iki šiol neturiu mobilaus. Nenoriu, nejaučiu jam potraukio ir poreikio. Užtat būna smagu pamačius, kaip nutįsta pašnekovų žandikauliai ir išsiplečia akys, kai jiems pasiūlius paskambinti į mobilų, aš, užimanti pakankamai solidžias pareigas, pasakau:"Neturiu ir nežadu turėti". O darbo ir asmeninius reikalus sutvarkau tikrai ne prasčiau ir be mobiliuko. Kodėl nenoriu? Ogi dėl tos pačios romantikos... Aš noriu sėdėdama kavinėje su artimu žmogumi matyti jo akis ir klausytis jo minčių, nepertraukinėjimų skambučių, aš noriu sodyboje girdėti kaimynų gaidį ar vakare virš obelų suplastančius šikšnosparnius, o ne elektroninį pypsenimą, aš noriu parduotuvėje sau ramiai matuotis madingus batelius žinodama, kad neteks kuistis rankinėje vos spėjus apsiauti vieną koją...

5932. keule2003-08-22 21:27
Nu, nežinote turbūt kad Ameruose su jaguarais važinėjasi amerikanskos bobos:tos, kur iš veidelio gal ir nieko, bet kai išlipa iš jaguaro, šikna išsikleidžia kaip vėduoklė. Ne į tema, bet Adomaitytė mano sielos sesuo. Blem, požiūriai 1:1.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:09 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba