ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-16 nr. 664

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Koks dabar amžius? (64) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Pobedos ir jaguarai (6) • -gb-. Pasirūpinimai atostogų tema (1) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (18) (20) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės (9) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • GINTARAS PATACKAS (5) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Europos mainytinis (8) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Siena (2) • RIMA POCIŪTĖ. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (20) • BRONIUS KAŠELIONIS. Apie Joną Reitelaitį (6) • JONAS REITELAITIS. Vestuvėse (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (7) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (56) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

Iš piktųjų pamokymų kovo snieguos –

neniekinkit moterų. Nebandykite jų apgauti. Kiekvienos moters sieloj gyvena pelė.

Jinai sugriaus jūsų likusįjį gyvenimą.

Arba:

neniekinkit moterų. Apgauta moteris puls ant kaklo pirmam sutiktajam, kad anas paliudytų jos tapatybę.

Būtinai atsiras kas paliudytų... Pelės kerštas yra baisingas.

Apie E. M. "Žmogų"

Pirminė tos pseudokoncepcijos formulė buvo iš M. Gorkio ("Klimo Samgino..."):

– Žmogus – tai skamba išdidžiai!

Kaži kokiu būdu ji pakito – prarado sarkastinę potekstę, evangelinę užuominą.

Lyg tuščia ir patetiška.

Tada poetai prisidengė ja kaip figos lapu.

Bėda, kad apie žmogų beveik nieko negalima pasakyti. Tokia tonacija.

Žmogus būna visoks.

E. M., vėliau rašydamas savo "antižmogų", dar labiau pakliuvo į šitos antinomijos pinkles.

Pavyzdžiui, du teiginiai, kurie išplaukia iš tokio dvipolio mąstymo:

– Visi žmonės vienodi (netiesa).

– Visi žmonės skirtingi (irgi netiesa).

Esama tikimybės, kad žmogus tokioje situacijoje gali taip pasielgti.

Esama tikimybės, kad bus visiškai kitaip.

Žmogaus vaizduotė juda išvis neatspėjamoj zonoj. Ten, kur veikia vaizduotė, visi teiginiai yra tariami, dviprasmiški; juoba metafora pateikia keliolika atsakymų.

Ir – nė vieno baigtinio.

Belieka labai jau paprasta mintis, kad žmogus sovietiniu laikotarpiu buvo fasadas – šlykštybėms pridengti.

E. M. į senatvę tai suvokė, besigindamas traukėsi, gūžėsi, rezignavo.

Apie vyrus

Vyras pirmiausia turėtų suvokti esąs pralaimėtojas, o ne, ginkdie, nugalėtojas.

Vyras turėtų būti filosofas, o ne poetas.

Beje, Petrarca pirmiausia garsėjo kaip filosofas.

Dante – teologas.

Baudelaire’as – prie "poetas" prisidūrė "prakeiktasai".

Didžiuma, kuriuos pažinojau, buvo nelaimingi, įžeidūs vaikai. Neišaugę iš savo tuštybės.

Sklidinos tokios pat meilės, juos sergėjo pavydžios moterys, kaip gailestingosios seserys, slaugančios ligonius... Lyg būčiau norėjęs atimti jų "lobį".

Tai man pačiam buvo skaudi ir netikėta atvertis.

Pagal Justiną Mikutį

Lietuva – posmulkė moterytė, Rusija – jau stambi, o Kinija tai visų storiausioji.

Čia tiesa iš tos pusės: Rusijoj beveik neįsivaizduojamas feminizmas. Dabar jo ir nėr.

Ko vaduotis? Jos – nugalėtojos.

Anglijoj – suprantama, reik išlįsti iš po duonkubilio.

Lietuvoj – ko maištauja? Per mažai nugalėtojos?

Kokiam nors Rytų hareme vyras turi 20 moteriškių ir vaikšto kaip gaidys. Nejaučia, kad visas nugrimzdęs į moterų stichiją. Tokia vyriškumo samprata.

Bent penkios iš tų moterų yra mirtinai jį pergudravusios, pasiekusios savo, laimėjusios visuos "frontuos".

Tiesa, Jurgis andai aiškino, kad britai pirmiausia bėgo nuo savo "bjaurių moterų".

– Pažiūrėk, kokios raganos!

Klaikios karikatūros – anglosaksų moterys Jeruzalės užkulisiuos. Blondinės, ieškančios nuotykių. Kuo galėtų didžiuotis tokia moteris? Laisve ar poelgių laisvumu? Tikriausiai.

Vakare –

Galop išdrįsau užrašyti, kad antri metai mane persekiojantis jausmas yra toks: pasaulis aplinkui mane (mane supantis) yra supelijęs ir smirdantis. Kartais tai jaučiu fiziškai.

Mane tai kamuoja. Ir gelbsti tik nuojauta, beveik žinojimas, kad iš to išeina grožis.

Ano smirdančio apsupimo jausmas yra labai slogus.

Švedų rašytojas P. Enquistas:

– Rašytojai kartais pasako idiotiškų dalykų.

Tikra tiesa. Beje, yra tokia be galo nuobodi rašytojų veislė, kuri kalba tik protingus dalykus.

Man įdomi ir kita jo mintis:

– Aš nerašau nei pjesių, nei romanų. Negalvoju apie tai. Galvoju, kad statau namą, paskui priestatą.

Žanro jausmas yra įgimtas (Dievo dovana jausti pasaulį kaip žanrą – S. G.).

Kovo 21, trečiadienis

Dieną paskambino Gintaras, klausdamas, ką aš manau apie dabartinę situaciją Lietuvoje, ir aš pasakiau, kad jau seniai galvoju labai blogai. Jis sako, kad reikia ką nors daryt, nes vienas lauke ne karys...

– Karys visad vienas! Aš esu laisvas numirti...

Bet grįžęs iš Kultūros ministerijos sužinojau, kad gavau Latvijos "Trijų žvaigždžių" ordiną.

– Tai kam man tie ordinai! – paklausiau nuliūdęs.

Mikaelis rašo, kad Švedijoje labai geri atsiliepimai apie mano knygą, bet – knygų siunta jau mėnuo lietuvių muitinėj... Gal mano, kad ten yra narkotikų?..

Lyrikvännen – poezijos mylėtojų klubas išrinko "Angelą, krintantį Palangoj" viena iš 4 geriausių...

Mikaelis leis gegužės mėnesį jau antrą laidą.

– Bet kam man tos knygos?

Matyt, pats būsiu pakliuvęs į tą krizę, apie kurios formatus tik vakar išgirdau iš P. Enquisto.

Tos, kuri tęsiasi labai ilgai, ir tik ilgai gyvenantys rašytojai ją ištveria.

Būna (sakė jis), ranka pati rašo, lyg Dievas vedžiotų, būna, kad nieko negali parašyt ir, regis, taip visados bus jau...

P. S. Betgi norėjau parašyti tai apie išankstinį, slaptą "žinojimą", kuris mane "persekiojo". Jau pernai jutau, kad aš tą ordiną gausiu! Niekur jis nepabėgs. Norėjau gauti!

Išankstinės nuojautos vieną kartą papjaus mane gatvėj, lipantį iš troleibuso!

•

Šiandien – ilgi debatai su trim buvusiais ministrais: per visą Nepriklausomybės laikotarpį, t. y. 11 metų, žodis "intelektas" ir Finansų ministerijoj, ir Socialinės apsaugos ministerijoj sukelia juoką...

Intelektas yra niekai... Kartojasi M. Bulgakovo "Šuns širdies" istorija.

Švonderiai yra nemirtingi.

Kovo 22, ketvirtadienis

Iš vakaro, matyt, būsiu nuvaręs savo širdį... Labai ilgai sapnavau, kad man liete liejasi eiliuota kalba... Lyg eitum briauna. Iš viso srauto išsikristalizuoja druska, druskos su juodais jose knibždančiais gyvais kristalais.

Tai šit kokia yra dvasia, kokia turi būti poezija. Tas šiurpas prapuolė ir iš sąmonės gelmių išniro šiltas saulėlydis, o gal jau ryto brėkšma ant tų kalnelių, kur būta namų.

Aplinkui, ypač į pietus, augo plačialapiai augalai, žydėjo didelė labai minkštos rožinės spalvos orchidėja.

Ten buvau sutikęs du poetus, kurie gyvenime savo gal net nebuvo kalbėję. J. D. ir J. J. Rodės, buvau pajutęs, kad juodu labiausiai išreiškė lietuvišką dvasią.

Taigi giraitė, šlaitas, žmonės, labiau juntami negu matomi tame bambukyne prie ežero.

Poezijos vertimai

Vertimai, kurie nesukuria savaimingos stilistikos, tėra informacija apie autorių. Pilka ir beveidė.

Geras vertimas turi būti pašaras, metamas į gerklę besiskleidžiančiai nacionalinei prozodijai.

Kovo 23, penktadienis

Metodika, kurią nuolat pažeidžiu pats. Nors žinau.

Gero rašytojo (arba aktoriaus) proveržiai arba "organizmo dovanos" atsiranda po to, kai žmogus iš anksto savyje kažką užprogramuoja ir organizmas sukuria, išmeta netikėtą produktą.

Ši nesklandi kalba pasiskolinta iš vieno rusų režisieriaus. Taip kalbėjo apie vieną aktorę, dejuojančią prieš spektaklį ir – apstulbinančią jo metu.

Jeigu jums kas nors mirtinai nesiseka, eikite miegot! Jūs žinot, jūsų savastis, kūnas, dvasia žino:

– Reikia padaryt!

Bet "organizmas neveikia". Negamina medžiagos, išjungtos "audimo staklės".

Kitądien, kitąryt padarysite viską smagiai ir be vargo. Tasai "miegas" bus kaip prieš mirtį, slogus, kankinantis.

Visos jūsų mašinos veržlės girgždės, galva spengs, akys – ašaros. Ir pats per tą laiką būsit – palaikė, lūžtanti dirbtuvė...

Beveik tikėtina išvada

Literatūra galop privalėtų imtis mažojo žmogaus. Ne paprasto (suprofanuota!), o mažojo.

Su visu intelektu, visa sukaupta išmintim, visa veltui eikvojama energija.

Tada turėtume pašnekovą, dialogo "sėbrą"; didžioji arba aukštoji literatūra liko "tik sau" (mažai grupei) arba pavirto į išsityčiojimą (juokiasi pati iš savęs).

Demokratiškiausias veiksmas mūsų krašte būtų: susigrąžinti skaitytoją. Kartu – žmogų ir jo įprastinių, įgimtų vertybių pasaulį.

Homeras ir jo Odisėjas – du pirmieji mažutėliai...

Kristus ir naivieji jo apaštalai.

Šv. Pranciškus.

Ch. Dickensas ir M. Twainas...

Gal mes net nebuvome jų mirtinai praradę?

Baudelaire’o metodas. Skaitant "Vampyro metamorfozes"

Jis paprastai stabtelia ties vienu esaties momentu.

Pavyzdžiui, kas lieka iš mylėjusios moteries... Išdidina tą momentą. Objektas, šiuo atveju moteris, tiriama kaip pro mikroskopo lęšį. Jinai išdidėja.

Išdidinkite vabzdį. Be abejonės, atrodys demoniškai. Įsijauskite į tai.

Panaudokite savo gražbylystę, įjunkite muzikines pavaras. Priverskite suktis dinamą!

Negailėkite detalių, keiskite jas, liekite savo pagiežą dėl jus ištikusios negalios.

Kaltinkite Dievą, Mirtį ir visus angelus. Įsisiūbuokite kaip juodos marios, siautėkite kaip šimtas velnių!..

Galgi ir jūs tuomet būsit mažytis Baudelaire’as.

Visa bėda, kad jis jau yra buvęs.

Amžinasis kiekvienam žmogui išsprūstantis "Ir aš taip mokėčiau!" pasigirsta po to, kai jis pamato jau padarytą daiktą.

– Neapsižiūrėjimas mano galvos! Ir aš taip galėjau!

Į tokį susigraužimą mano a. a. motina sakydavo:

– Glūpas daiktas. O kur anksčiau buvai?

Apie pasakojimo krizę

Perskaičiau straipsnį, kur teigiama, jog prozoje naratyvas mirė arba prapuolė.

Persikėlė į poeziją. Ten jis esąs glaustas su pritrenkiančia pabaiga...

Ar galima tai tiesiogiai sieti su kvantinės fizikos atradimais? Esą kvantai pažeidė bet kokį priežastingumą?

Švedų proza remiasi sagomis ir yra populiari, stipri dėl to, kad ramiai ir solidžiai pasakoja.

Bet koks pasakojimas privalo turėti vidinės jėgos. Tai ir yra užtaisas – priežastis.

Aš pats esu pasaulio užtaisas tol, kol esu gyvas (?).

•

Iššūkis žmonėms, rašantiems romanus: paprastos istorijos kartais perteikia labai sudėtingas peripetijas. Išnarplioja vienu kirčiu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5817. Reinas2003-08-18 18:42
Gerai parasyta, bet liudna.

5943. saule2003-08-23 14:18
labai nusibodo! issiseme tas S.G. arba nuseno. Niurzga kazkoks.

5949. SMUIKAS2003-08-25 11:12
Kada tas kurmis baigs koset?!!!!?!!!!!!?

5952. buhalteris2003-08-25 15:16
Man atrodo, kad S.G jau nebeįdomus net pats sau. O ką ir kalbėti apie skaitytojus...

5954. Pastaba2003-08-25 17:33
Gerai raso, todel ir neidomus.

5956. varna :-( 2003-08-25 21:02
lietuviai SaGu neturi ( kaip svedai ), bet turi SG. apie kokias iprastas(?) ir igimtas (?!) zmogaus vertybes SG sneka?

5957. Beviltiskos pastangos anihiliuoti poeta_ Sigita Geda2003-08-25 23:04
Sigitas Geda yra rasytojas, jis pastoviai demonstruoja kalbos ir minties vertybes, prasmingu sakiniu pavidalu. Sigitas Geda - poetas, jis ne kunigas, ne moralistas, ir ne dabarties Anihiliatorius, kuris viska eda, bet nekalba.

5964. ji2003-08-26 13:48
Sigitas Geda vienas is nedaugelio originaliu lietuviu asmenybiu ir mastytoju,o dienorasciai fiksuoja nebutin nueinancias akimirkas ir suteikia joms amzina forma.Anglai apie tokius zmones sako wondere.

5965. 2 ji2003-08-26 14:04
kur tu, višta, rovei tokių anglų, kurie -anot tavęs-sako "wondere"? kokiam nemokšų žodynę suradai šį invalidą?

5966. Palyginimas2003-08-26 14:23
Idomu palyginti 5964 ir 5965 komentarus. "Ji" raso idomiai, tikrai ne pagal "zodyna", ji raso jau ne "zodzius". Sekmes.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:09:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba