ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-01-27 nr. 830

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (24) • MAREK SOBÓL. Moiros AUDRA BARANAUSKAITĖ. „Papimpink man ratus“, arba Kodėl man gaila JohnoVILIUS DINSTMANAS. Apie rytą ir gyvates (1) • -gk-. Sekmadienio postilėSu jaunu intelektualu JUSTINU DEMENTAVIČIUMI kalbasi Audra Čepkauskaitė . Noriu analizuoti pasaulįPAUL VALLELY. Vatikanas ir Oscaras Wilde’asRŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (3)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIVYTAS GEDUTIS. Sugrįžimas į Kumaną (12) • DOMAS LINKEVIČIUS. Poezija (6) • DARIUS POCEVIČIUS. Benediktas PirmasisGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Parulskis su plastmasine lėle (34) • ANDRIUS ŠIUŠA. Runos ALOYZAS VIDUGIRIS. Apie pirmąją ekspediciją į ČernapadinęJÖRG SEIDEL. Autentiškas romanasRIMANTS CEPLIS. Kosminės sąmonės sapnas (1) • VENEDIKT JEROFEJEV. Iš užrašų knygučiųEGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonės (3)LAIŠKAI (508) •

Apie pirmąją ekspediciją į Černapadinę

ALOYZAS VIDUGIRIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jono Kuosos gyvenamasis namas

Čiornaja Padina (lietuviškai išvertus – Juodoji dauba ar loma) yra oficialus rusiškas vardas kaimo, kurį įkūrė 1863–1864 m. sukilimo tremtiniai lietuviai. Tremtinių palikuonys savo kaimą vadino adaptuotai, t. y. taikydamiesi prie lietuvių kalbos sistemos – Černapadinė.

Sovietų okupacijos metais be palaiminimo iš viršaus gilintis į praeitį buvo nevalia. Tik po Stalino mirties, vadinamojo politinio atšilimo metais, ypač artinantis šimtosioms 1863–1864 m. sukilimo metinėms, spaudoje vis dažniau buvo pradėta nagrinėti to meto įvykius, kelti jų kaip pasipriešinimo caro vienvaldystei reikšmę, minėti aukas, tarp jų ir lietuviškos spaudos (lotyniškais rašmenimis) draudimą. Kol šis pakilimas dar buvo nenuslopintas, man ramybės nedavė slapta mintis pasidomėti naujosios izoliuotos tremtinių „salos“ kalba, juo labiau kad senąsias pagrindines etnines lietuvių kalbos „saleles“ ir „nesaleles“, atsidūrusias už oficialiai svetimųjų nubrėžtų Lietuvos ribų, jau buvau aplankęs, daugiau ar mažiau jų kalbą tyręs. Juk tokia proga retai kada pasitaiko.

Ši slapta svajonė taip būtų ir likusi neįgyvendinta, jeigu apie tai nebūčiau prasitaręs savo disertacijos vadovui, to meto Leningrado universiteto profesoriui ir kartu Lietuvos akademikui Borisui Larinui, kuriam valdžios buvo paskirta kuruoti lietuvių kalbos mokslą. Jis iškart susidomėjo ta idėja ir jai nedvejodamas pritarė. Papasakojau viską, ką žinojau apie buvusioje Samaros gubernijoje, dabar Saratovo srityje, už Volgos, kazachų stepėse įkurdintus ir tuo metu ten dar gyvenusius lietuvius tremtinius ar jų palikuonis. Bet pirmiausia rūpėjo, kas tokią ekspediciją galėtų organizuoti ir jai vadovauti. Jaučiau, kad jeigu mes patys bandytume ką daryti, visos pastangos nueitų niekais. Juk to meto valdžia bijojo bet kokių naujovių ir iš pašalio keliamų sumanymų. Be to, tokį mūsų žingsnį daug kas galėjo palaikyti atviru kišimusi į kitos respublikos reikalus. Ėmiausi įtikinėti profesorių, kad tik jis vienas galėtų tokią ekspediciją suorganizuoti, tiksliau (to meto terminologija), „pramušti“ ir būti jos vadovas. Kitkuo žadėjau pasirūpinti pats. Sutarėme, kad ekspedicijos sudėtis bus nedidelė: tautosakininkas, kalbininkas ir etnografas. Svarbu tik, kad dar rastume lietuviškai kalbančių žmonių. Profesorius B. Larinas sakė turįs gerą pažįstamą, Saratovo universiteto Slavistikos katedros vedėją, kuri galėtų mus pagloboti Saratove ir ekspedicijos reikalus suderinti su vietos valdžia.

Ekspediciją buvo numatyta rengti 1963 m. liepos pradžioje – dešimt dienų. Sutikęs tuo metu Vilniaus universitete profesoriavusį Bronių Pranskų-Žalionį (buvusį Vaclovą Anskaitį) išsiklausinėjau, ką jis dirbdamas Maskvoje buvo girdėjęs apie Černapadinės lietuvius. Daugelis žinojome, kad jis buvo Tautinių mažumų komunistinio universiteto profesorius, stalinizmo siautėjimo metais patekęs į valdžios nemalonę. Jis patvirtino turėjęs iš to krašto mokinių. Žinojo, kaip tie lietuviai atsidūrė už Volgos. Manė, kad lietuvių ten tikrai turėtume rasti.

Pradėjau rūpintis ekspedicijos dalyviais. Pasiūlymus išdėsčiau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriui Kostui Korsakui, kuris apie mūsų sumanymą jau buvo prof. B. Larino informuotas. Žadėjo padėti. Tautosakininkams atstovauti buvo paskirtas Norbertas Vėlius, o iš etnografų kviesto Vacio Miliaus neišleido to meto Istorijos instituto direktorius Juozas Žiugžda. Į Saratovą per Maskvą išskridome tik dviese. Su profesoriumi B. Larinu buvome numatę susitikti Saratove. Nesmagu buvo, kad neturėjome etnografo.

Deja, Saratove mūsų laukė netikėtumas. Oro uoste mus pasitikusi profesoriaus minėta docentė M. Borisova perdavė prof. B. Larino telegramą su prašymu perimti vadovavimą ekspedicijai, nes jį ištikęs infarktas. (1964 m. pradžioje sužinojome, kad nevienareikšmiškai vertinamas, daugeliui mūsų kalbininkų nemažai padėjęs prof. B. Larinas mirė.) Po trumpos viešnagės Saratove traukiniu išvykome į rajoninį Jeršovo miestą, apie 200 km į rytus nuo Saratovo. Švintant pasiekėme Jeršovą. Reikėjo palūkėti, kol pradės veikti įstaigos. Susiradome miesto parką, aptvertą labai dailia lietine tvorele, ten prasėdėjome keletą valandų.

Černapadinė buvo už 50 km į pietus nuo Jeršovo. Mus volga nuvežė Jeršovo vykdomojo komiteto paskirtas vairuotojas. Matyt, irgi veikė profesoriaus vardas. Plačiai išvažinėtas kelias ėjo tiesiai per kviečiais apsėtus laukus, kurių nesimatė nei pradžios, nei pabaigos. Aplinkui nebuvo nei sodybų, nei medžių. Vien stepė, tik žali laukai ir skaidri saulė. Baigiant važiuoti įduboje pasimatė medžių viršūnės ir netrukus drėbtinių molinių namų virtinės. Mus išlaipino prie ūkio kontoros, kur mums buvo paskirtas būstas ir maitinimas. Apgyvendino mus Marijos ir Jono Kuosų (surusintai Kosso) šeimoje, vidury kaimo. Šypsodamiesi mus priėmė šeimininkai, abu lietuviai, kalbantys gražia uteniškių šnekta. Mums gyventi buvo paskirtas gerasis trobos galas, kur viskas tviskėjo švara ir tvarka. Blizgėjo rusvai dažytos grindys, sienos baltutėlės, lovos švarutėlės, aukštaitiškai paklotos. Du langai išėjo į gatvę. Apavas buvo paliekamas prieangyje. Šiuose namuose paprastai buvo apgyvendinami visi ūkio svečiai.

Apskritai viskas mums ten buvo neįprasta. Kaimo centras atrodė kaip kažkokia tvirtovė. Iš abiejų gatvės pusių ėjo beveik aklina aukšta mūro siena. Įvažiuoti į kiekvieną kiemą buvo padarytos aukštos suveriamos durys ir mažesni varteliai – įeiti. Kiemą sudarė ūkiniai pastatai (svirnas, tvartas, kluonas ir kt.), sujungti aukšta mūro tvora, siena, kuri saugojo žmones ir gyvulius nuo alkanų stepių vilkų ir dulkių. Tik mūsų šeimininkų kiemas buvo pertvertas svirnu ir virtuve į gerąjį ir prastąjį (gyvulių) kiemą, kuris turėjo atskirą išėjimą. Ten iš mėšlo buvo gaminamas (džiovinamas ir pjaustomas) kuras. Šulinius kasė susidėję keli gyventojai. Dalis stipresnių ūkininkų ir savo kieme turėjo išsikasę šulinius, kuriuos stropiai saugojo nuo dulkių. Pro kaimo pakraštį tekėjo nemažas upokšnis, vadinamas Malaja Uzen’. Praustis mudu su Norbertu daugiausia eidavome prie upės, kur šeimininkų prie kranto buvo padarytas lieptas skalbiniams skalauti.

Pirmiausia pradėjome lankytis pas kaime gyvenusius lietuvius ir dirbti savo darbą: rinkti tautosaką, prisiminimus, tirti jų kalbą ir kt. Iš viso buvo 41 šeima, vyresnioji karta dar kalbėjo lietuviškai (apie 100 žmonių). Visi jie, net ir devyniasdešimtmečiai senukai, buvo gimę Černapadinėje. Vaikai lietuviškai dar suprato, bet kalbėti jau retas mokėjo, nes lankė rusiškas mokyklas, gyveno internatuose – toli nuo namų. Į ištremtų ar išvykusių lietuvių namus jau buvo įsikėlę daug privažiavusių kitų tautybių žmonių: ukrainiečių, kazachų, įvairių mišrūnų, čigonų, kuriuos lietuviai ir rusai vadino nacmienais (pagal žodžių junginio nacionalnoje menšenstvo pirmuosius skiemenis). Jie nebesilaikė lietuvių papročių, nebeūkininkavo, trobose gyveno, o kiti ūkiniai trobesiai ir aptvaro sienos griuvo, aplinkos netvarkė. Kapinės buvo neaptvertos, apžėlusios, gyvulių teršiamos, gražūs marmuriniai paminklai su lietuviškais užrašais išvartyti ar suskaldyti. Netrukus sužinojome, kad Jeršovo miesto parko tvora, tikriau, ta dalis, kuria gėrėjomės, yra nuo šių kapinių. Černapadinės lietuviai tą tvorą buvo užsakę nulieti Pavolgio vokiečiams. Arkliais parsivežę aptvėrė savo kapinaites. Vėliau sovietų tvarkdariai tą tvorelę konfiskavo ir išvežė į rajono centrą Jeršovą.

Černapadinės lietuviai su Pavolgio vokiečiais, gyvenusiais už 200 km, seniau palaikė glaudžius ryšius. Ten jie pirko metalą, medį, įvairius įrankius ir kt. Iš pradžių į vokiečių bažnyčias kasmet važiuodavo švęsti didžiųjų metinių švenčių – Kalėdų, Velykų, Sekminių. Dar XIX a. iš Pavolgio vokiečių pirktų ir parsigabentų rąstų pasistatė savo mokyklą, ji veikė nuo 1870 iki 1937 m., kiek vėliau ir bažnyčią (1934 m. ji paversta grūdų sandėliu). 1902 m. Černapadinėje buvo 102 lietuvių sodybos, jie turėjo bažnyčią ir kunigą. Mokytojai visi buvo lietuviai. Gretimoje Tolovkoje gyveno apie 60 šeimų ir 25 šeimos – Litovkoje.

Remiantis černapadiniškių tėvų ir senelių pasakojimais, po 1863–1864 m. sukilimo čia buvo ištremta nemaža žmonių iš įvairių Lietuvos vietų: daugiausia nuo Utenos, Užpalių, Dusetų, mažiau nuo Baisogalos, Radviliškio, Švenčionių, Vilkaviškio. Todėl ten buvo įsigalėjusi uteniškių, užpalėnų šnekta su nežymiomis kitų šnektų priemaišomis. Iš Lietuvos jie buvo varomi etapu pavasarį (balandžio pabaigoje). Vežimuose vežėsi maisto, vaikus, senelius, o visi kiti ėjo pėsti. Dienomis keliaudavo, naktimis apsistodavo pailsėti, paganyti arklių. Taip keliavo daugiau nei mėnesį. Kazachų stepėje tremtiniai buvo perskirti į dvi dalis. Apsistoję prie Malaja Uzen’ upės įkūrė Černapadinės kaimą, kita tremtinių dalis įsikūrė už 30 km, Tolovkos kaime. Pirmuosius metus gyveno įsikasę žemines. Sumaišę šiaudus su riebia priemolio žeme greit išmoko statyti trobesius. Žemė buvo trąši, gerai derėjo javai. Reikėjo tik drėgmės.

Lietuviai šiose stepėse garsėjo darbštumu ir sumanumu. Žemės galėjo imti tiek, kiek kas pajėgė apdirbti. Dauguma turėjo vidutiniškai po 20–30 ha. Daugelis lietuvių samdydavosi darbininkus rusus, ten vadinamus burliokais. Nemaža buvo stambesnių ūkininkų, turėjusių po 50–80 ir daugiau kaip 100 ha. Buvo tokių, kurie turėjo ir po 200 ha. Nuožulnesnėse žemėse ar lomose laukams, ypač daržovėms, laistyti buvo patvenkę 12 tvenkinių. Vienas tvenkinys, vadinamasis Litovskij prud, esantis apie 12 km nuo Černapadinės, priminė tikrą ežerą, neišdžiūdavusį visą vasarą. Ten buvo padaryta didžiulė arkliais suvežtų žemių užtvanka ir buvo įsikūrusios 25 černapadiniškių sodybos. Prie to tvenkinio vasarą visi važiuodavo maudytis. Mums lankantis ten buvo likęs tik vienas jau nelietuvių gyvenamas pastatas ir keletas žaliuojančių tuopų.

Po bolševikų perversmo stepės kaimuose prasidėjo neramumai, žudynės. Turtingesnieji, viską metę, subruzdo važiuoti į Lietuvą. Lietuvoje jiems įsikurti buvo paskirta dviejų dvarų žemės plotai, jie buvo pavadinti Tremtinių kaimais. Pasilikusius černapadiniškius užgriuvo tremtys ir stichinės nelaimės. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten užklysdavo pabėgėlių iš Lietuvos ir pasitraukusių mobilizuotų jaunų vyrų. Deja, nemaža jų dalis bolševikų čia pat buvo sušaudyti, kitus išsivedę neaišku kur padėjo. Visus likusius turtingesniuosius černapadiniškius ištrėmė į Vidurinę Aziją ir Sibirą. 1921 m. černapadiniškius ištiko sausra ir prasidėjo badas. Daugelis su didžiule meile prisiminė, kad juos nuo bado išgelbėjo „Jaunosios Lietuvos“ atsiųsti ūkininkų suaukoti du javų vagonai. Dėl 1929 m. prasidėjusios kolektyvizacijos ir vadinamųjų buožių, arba „kulokų“, kaip klasės naikinimo černapadiniškių vidutiniokus vėl užgriuvo tremtys. 1937 m. buvo sušaudyti mokytojai ir nutrauktas lietuvių kalbos mokymas.

Mums lankantis Černapadinės pradžios mokyklos mokytojai Petras Mikšys su žmona – abu buvo lietuviai, gerai kalbantys lietuviškai, – mokykloje dėstė vien tik rusiškai. Jis buvo spėjęs baigti lietuvišką vidurinę mokyklą kažkur Gudijoje. Mokytojas Petras Mikšys Saratovo gamybos armonika mums su Norbertu Vėliumi grojo černapadiniškių suruoštose išleistuvėse. Rodos, ir dabar matau visada pasitempusį ir mielą, bet nežmoniškai stalinizmo represijų iškankintą jo veidą.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis černapadiniškių buvo grįžę į Lietuvą. Bet tuo metu Lietuva jau buvo sovietų pavergta ir karo nusiaubta, ūkininkai apdėti nepakeliamais mokesčiais ir duoklėmis. Dienomis nuolat siautė ir dokumentus tikrino rusiška kariuomenė su stribais, naktimis apsilankydavo Lietuvos partizanai, miškiniai. Dalis černapadiniškių, tarp jų ir po karo demobilizavęsi kareiviai, dažnai nevengiantys pamėgtų rusiškų frazių ir kai kurių papročių, jau aiškiai juto, kad vieni kitus varžo. Be to, laukė tie patys kolektyvizacijos sunkumai ir tremtys. Todėl vieni grįžo į Černapadinę, kiti išsikėlė į miestus. Dalis jaunų černapadiniškių jau buvo surusėję, kūrė rusiškas šeimas. Būtent tokių, dirbančių Vilniuje ir atostogauti parvykusių į tėviškę, sutikome vaikštinėdami po Černapadinę. Su tėvais dar šiaip taip kalbėjo tarmiškai lietuviškai, bet bendrinės kalbos nebemokėjo ir nebesimokė.

Mūsų ekspedicija ėjo į pabaigą. Žmonės diena po dienos laukė lietaus, žemė, nepaisant tankiai susėtų javų, buvo suskerdėjusi, o sausra vis didino plyšius ir vis labiau artinosi prie pasėlių šaknų. Pereinant gatvę į pusbačius biro išvažinėtas storas purių dulkių sluoksnis. Pagaliau prasidėjęs ilgai lauktas lietus ištisai lijo apie pustrečios paros. Nutrūko transporto eismas, sustojo darbai. Žmonės buvo namie arba ruošėsi apie namus. Mes skubėjome juos lankyti ir klausinėti. Glitus purvas nuo kojų traukė batus, kas žingsnis vis storiau lipo prie batų padų ir šonų, sėmėsi ir virto į batų vidų. Kad mums geriau sektųsi pereiti kelią, černapadiniškiai klojo lentas ar pagalius. Dabar žmonės laukė jau lietaus pabaigos, kada pradžius kelias ir pasirodys kokia mašina. Žinojo, kad derlius bus geras ir kad bado tikrai nebus. Mes irgi laukėme, kada galėsime grįžti. Per parą nustojo dulkęs lietus, palengva blaivėsi dangus, pradžiūvo kelias ir takeliai. Žmonės mus užtikrino, kad tikrai laiku galėsime grįžti namo. Mūsų išvykimo rytą vėl suspindo skaisti saulė, pagal grafiką atvažiavo pirmasis autobusas. Mums einant į autobusų stotelę žmonės beveik iš kiekvieno kiemo atsisveikindami mojo ir linkėjo gero kelio, o mes jiems – laimingo gyvenimo. Kelionėje ir sugrįžus, rodos, iki šių dienų man ausyse tebeskamba graudžios lyg sielos skundas jų dainos ir šmėkščioja tragiška lietuvių kalbos baigtis. Net ir pakeliui į namus tiek Jeršove, tiek Saratove sutikome gražiai lietuviškai šnekančių černapadiniškių ar jų buvusių kaimynų iš Tolovkos, Litovkos kaimų. Kur jie visi dabar? Černapadiniškiai buvo aplankyti Atgimimo metais ir vėliau. Apie jų tautosaką rašė Norbertas Vėlius, apie kalbą – šių eilučių autorius, apie gyvenimą straipsnyje „Volgos vanduo „Lietuvių tvenkinyje“ (1995) – Gražina Kadžytė.

Ši pirmoji mūsų miniatiūrinė ekspedicija davė pradžią daug didesnėms kompleksinėms kraštotyrininkų ekspedicijoms (plačiau žr. Norbertas Vėlius, 1999, p. 109–120).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 31 
14:08:23 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba