ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-01-20 nr. 829

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (67) • KERRY SHAWN KEYS. Laisvė (14) • MARIUS RAUBA. Avarija (11) • -js-. Sekmadienio postilėJONAS GRIGAS. Esame vieninteliai? (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • DANTE ALIGHIERI. Iš „Skaistyklos“ (15) • G. K. CHESTERTON. Dėkingumo filosofijaGIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ. Visas Repšys?RENATA ŠERELYTĖ. Mechaninė amžinybėJONAS LAUMYS-RAGANAUSKAS . Juokdarys lelijų darželyje Su liaudies menininku KAZIMIERU STRIAUPA kalbasi Juozas Šorys. Dovainių meistras (1) • ROBERTAS KUNDROTAS, ALGIMANTAS LYVA. Poetas. ĮkvėpimasLAIŠKAI (244) •

Esame vieninteliai?

JONAS GRIGAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kas negirdėjo apie siauraakius ateivius iš kosmoso, skraidančiomis lėkštėmis ir kitokiais erdvėlaiviais lankančius Žemę, paliekančius visokiausių žymių laukuose ir pievose, bendraujančius su žmonėmis, juos paskraidinančius ar net grobiančius? Ateiviai Žemės gyventojus net nusigabena į kitas planetas ir grąžina atgal... Taip rašo ir kalba, atrodytų, išsilavinę žmonės – net viena Lietuvos habilituota mokslų daktarė fizikė ir parapsichologė skraido į kitas planetas ir bendrauja su jų gyventojais. Kas tai – žmonių mulkinimas, liga ar neišmanymas?

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalis maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Paukščių Tako galaktika. Saulei ne mažiau kaip 5 mlrd. metų, o mūsų galaktika yra gerokai senesnė. Atstumai kosmose matuojami šviesmečiais. Šviesa, sklisdama 300 tūkst. kilometrų per sekundę, per metus nukeliauja apie 1135 mlrd. kilometrų. O Saulė kartu su Žeme ir kitomis planetomis nuo galaktikos centro yra nutolusi 32 tūkst. šviesmečių. Galaktikos centrą nuo mūsų akių užstoja švytintys žvaigždžių ūkai, todėl jis atrodo labai ryškus, o jo padėtis nustatyta tik radijo teleskopais. Galaktika sukasi apie centrą. Saulė su Žeme ir kitomis planetomis apsisuka apie galaktikos centrą per 225 mln. metų, kirsdama įvairiausius kitų galaktikų radiacijos srautus, o šie daro įtaką periodiškai kintančiam Žemės klimatui ir gyvybei.

Po ilgų Saulės sistemos planetų tyrimų neliko abejonių, kad nei marsiečių, nei kitokių protingųjų būtybių jose nėra. Bet per pastarąjį dešimtmetį buvo atrasta pora dešimčių į Saulę panašių žvaigždžių su planetomis. Ir nors dar nerasta į Žemę labai panašių planetų, tačiau jų ieškoma, jų gali būti ir jos bus atrastos. Kadangi planetos yra būtinos gyvybei egzistuoti ir evoliucionuoti, šie jaudinantys planetų atradimai yra geras ženklas, rodantis, kad galaktika gali būti pilna gyvybės. O visatoje yra nesuskaičiuojama daugybė tokių galaktikų su žvaigždėmis ir planetomis. Naujų galaktikų atrandama kasdien.

Mokslas jau išaiškino Žemės gyvybės istoriją. Seniausias žemiškosios gyvybės įrodymas yra Vakarų Australijos uolose rastos 3,5 mlrd. senumo bakterijos. Šie organizmai tuomet jau buvo gerokai išsivystę, todėl galima manyti, kad gyvybė Žemėje atsirado maždaug prieš 4 mlrd. metų (pačios Žemės amžius yra 4,6 mlrd. metų). Taigi, matuojant geologiniais mastais gyvybė Žemėje atsirado labai greit po to, kai susiformavo mūsų planeta. Nobelio premijos laureatas biochemikas Christianas Duve’as teigia: „Gyvybė privalo atsirasti, kai tik fizinės sąlygos tampa panašios į tas, kurios buvo Žemėje prieš 4 mlrd. metų.“ Todėl yra pagrindo manyti, kad visatoje knibždėte knibžda gyvybės.

Bet ar tai reiškia, kad kitose planetose gausu protingųjų būtybių ir technologiškai išsivysčiusių civilizacijų? Daugelis mano, kad jei atsiranda gyvybė, natūraliosios atrankos ir evoliucijos būdu išsivystys ir protingosios būtybės, panašios į mus, jos sukurs technologijas ir civilizacijas. Bet ar būtinai? Dar 1950 m. garsusis italų fizikas Enrico Fermi pirmasis suformulavo klausimą: jei nežemiškųjų gyvybių taip gausu visatoje, tai kur jos? Šis klausimas žinomas kaip Fermi paradoksas.

Galaktikos skleidžia trumpas elektromagnetines bangas – mikrobangas. Bandymai aptikti nežemiškąsias civilizacijas klausantis iš kosmoso atsklindančių mikrobangų nesiseka. Kosmosui klausyti pasirinktos 1,42 GHz (gigahercas yra milijardas hercų) dažnio mikrobangos. Šis dažnis atitinka labiausiai kosmose paplitusio elemento vandenilio spinduliavimo dažnį, todėl tikimasi, kad ir kitos civilizacijos tai žino ir juo bandys užmegzti ryšį su mumis. Galingiausiu šiuo metu Arecibo radijo teleskopu, esančiu Puerto Rike, irgi siunčiami į kosmosą dešimčių tūkstančių milijardų (1014) vatų galios mikrobangų signalai, kurie gali pasiekti net už 50 šviesmečių nutolusias planetas. Atsakymo kol kas negauta. Minėtojo dažnio mikrobangų signalų patikimai negauta iš erdvės dalies, kuri nutolusi nuo Žemės 4 tūkst. šviesmečių. Žinoma, šie tyrimai apima tik mažą kosmoso dalį ir jokiu būdu nereiškia, kad protingųjų aukštos civilizacijos nežemiškųjų būtybių iš viso nėra. Harvardo universiteto profesorius Paulius Horowitzas mano, kad mažiausiai viena aukšta civilizacija galėtų būti erdvėje 1000 šviesmečių atstumu nuo Saulės.

Tarp 200 mlrd. mūsų galaktikos žvaigždžių gali būti tūkstančiai aukštos civilizacijos planetų, nes planetų sistemos apie žvaigždes yra natūralus reiškinys. O galaktikų su milijardais žvaigždžių visatoje yra milijonai ar daugiau. Jau apie 50 metų lėkštinėmis antenomis ir jautriausiais mikrobangų imtuvais klausomasi iš kosmoso atsklindančių minėto dažnio mikrobangų signalų, kurie galėjo būti pasiųsti prieš dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius. Žinoma, kitų planetų gyventojai galėtų naudoti ir kito dažnio radijo signalus. Kokie turi būti radijo siųstuvai, kad jų siunčiamos mikrobangos ateitų iš planetų, nutolusių nuo mūsų už dešimčių ar šimtų šviesmečių? Fizika sako, kad būtų labai sunku vienai civilizacijai bendrauti su kita bet kokio dažnio mikrobangomis.

Pirmoji problema yra sukurti tinkamą mikrobangų siųstuvą. Galia mikrobangų, atsklidusių iš kitų planetų gyventojų, priklauso nuo atstumo iki jų. Jei jie būtų už 100 šviesmečių ir siųstų mikrobangų signalus mūsų kryptimi, galima apskaičiuoti, kad jų siųstuvo galia turėtų būti 5,8´1015 vatų. Tai milžiniška galia. Ji 7 tūkstančius kartų didesnė už daugiausia elektros energijos gaminančios šalies JAV visų elektrinių galią.

Galaktikos mastais 100 šviesmečių yra labai mažas atstumas. Tokiu atstumu yra apie tūkstantis žvaigždžių arba mažiau nei milijoninė procento dalis mūsų galaktikos žvaigždžių. Norint rasti aukštos technologijos civilizacijas, reikėtų jų ieškoti daug toliau.

Jei paimtume ne vieną, o daugybę antenų, pvz., vieno kilometro ilgio virtinę, siųstuvo galia sumažėtų milijoną kartų, bet priimtume signalus iš kosmoso, tik labai tiksliai nukreiptus į antenas. Tai nerealu. Su realiai pasiekiama antenų sistema reikėtų siųstuvo galios, didesnės nei visos Žemės elektrinių generuojama galia. Norint klausytis kosmoso iš tolimesnių atstumų reikėtų nerealių priemonių.

Tačiau ne tik mikrobangų siųstuvų ir imtuvų galimybės riboja tarpžvaigždinius radijo ryšius. Mikrobangos vakuume sklinda tiesiai. O kosmose jos susiduria su kliūtimis (žvaigždėmis, planetomis, ūkais ir kt.), kurios atspindi ar sugeria bangas. Todėl mikrobangų sklidimo fizika rodo, kad šis būdas užmegzti ryšį su kitomis galimomis galaktikos civilizacijomis nėra perspektyvus. Dėl milžiniškų galaktikų atstumų reikia neįmanomų priemonių – nerealiai didelės siųstuvų galios arba milžiniškų antenų, labai kryptingų mikrobangų spindulių, didesnių nei visos Žemės planetos lėšų. Net jei kokia civilizacija ir nusiųstų mikrobangomis informaciją apie save kitai civilizacijai, tarpplanetinių ryšių operatoriui atsakymo reikėtų laukti šimtmečius. Tai būtų daugelio žmonijos kartų projektas. Reikėtų tvirtos organizacijos, paremtos nekintama dogma.

Civilizacijos atsiranda ir išnyksta – natūraliai arba pačios save sunaikina. Jei, sakykim, civilizacijai atsirasti vidutiniškai reikia 1000 metų, tai per maždaug 12 mlrd. mūsų galaktikos metų jų galėjo būti daugybė. Tai nejaugi nė viena iš milijonų civilizacijų nepaliko jokių pėdsakų?

Kad ir ką kas kalbėtų apie matytus ar nukritusius neatpažintus skraidančius objektus su kitų planetų gyventojais (žiniasklaida pranešė, kad sausio pradžioje skraidanti lėkštė kabojo virš Čikagos oro uosto), nėra jokių mokslo patvirtintų įrodymų, kad kosmoso ateiviai lankė ar lanko Žemę. Kitaip evoliucija Žemėje būtų pasibaigusi ir mūsų čia nebūtų. Dauguma neatpažintų skraidančių objektų yra lengvai mokslo paaiškinami atmosferos reiškiniai. Kita vertus, per daugiau nei 50 metų JAV karo pramonė sukūrė daugiau nei 100 įvairiems tikslams skirtų skraidančių lėkščių modelių. Jos buvo bandomos, skraidė ir skraido. Stropiai slepiama, kiek jų sukūrė rusai, tačiau galima įtarti, kad maždaug tiek pat. Tad net pamatę tikrą skraidančią lėkštę neskubėkime ieškoti joje ateivių.

Jei nežemiškosios civilizacijos kosmose iš tiesų paplitusios, tai yra bent keturios prielaidos, kodėl mes jų nematome: 1) galbūt tarpžvaigždinės kelionės yra neįmanomos, todėl kitų planetų gyventojai ir norėdami negali mūsų lankyti; 2) galbūt kitų planetų gyventojai keliauja erdvėje, bet mūsų dar nepasiekė; 3) galbūt tarpžvaigždinės kelionės galimos, bet kitų planetų gyventojai nesklinda po kitas planetas; 4) pagaliau, galbūt kitų planetų gyventojai skraido netoli Žemės, bet nenori mūsų trikdyti, kištis į mūsų gyvenimą. Jei paneigtume visas šias prielaidas, tai reikštų, kad esame vienintelė technologiškai išsivysčiusi civilizacija mūsų galaktikoje, unikalus Dievo ar Saulės kūrinys.

Technologinių civilizacijų retumas prašosi paaiškinimo. Vienas jų yra galaktikos cheminis praturtinimas. Vykstant branduolinėms reakcijoms žvaigždėse susidaro deguonis, azotas, anglis, geležis ir visi kiti elementai, iš kurių susideda Žemė, planetos ir mes, žmonės. Tiesiogine prasme esame žvaigždžių vaikai. Tokių vaikų gali būti apie visas žvaigždes esančiose planetose. Gyvybė Žemėje ir nežemiškoji biochemija priklauso nuo elementų, sunkesnių už vandenilį ir helį, o ypač nuo anglies, azoto ir deguonies kiekio. Šie ir kiti elementai, kaip minėta, gimsta žvaigždžių atominiuose reaktoriuose, paplinta erdvėje ir iš jų formuojasi naujos planetos, atsiranda gyvybė... ir žmonės. Tolimoje praeityje šių elementų nepakako gyvybei atsirasti. Saulė gamina daug šių elementų ir galbūt todėl Saulės sistema buvo palanki gyvybei atsirasti.

Tačiau mokslui kol kas nežinomas kritinis šių elementų kiekis, reikalingas gyvybei. Be to, Saulė yra ne vienintelė žvaigždė, gaminanti sunkiuosius elementus, iš kurių sudaryti ir mes, žmonės. Senosios žvaigždės jų taip pat pagamina gausiai. Į Saulę panaši 7 mlrd. metų senumo žvaigždė 47 Ursae Majoris, prie kurios neseniai atrasta Jupiterio masės planeta, sunkiųjų elementų pagamina panašiai kaip Saulė. Gyvybė čia galėjo atsirasti prieš 2,5 mlrd. metų. Galaktikoje yra milijonai panašių žvaigždžių, turinčių cheminių elementų. Gal jų planetose nebuvo tokios sodrios atmosferos, kuri reikalinga gyvybei atsirasti. Kai maždaug prieš 2,7 mlrd. metų atsirado fotosintezuojančios bakterijos, Žemės atmosferoje taip pat beveik nebuvo deguonies. Nuo to laiko deguonies kiekis mūsų atmosferoje didėjo labai lėtai ir tik prieš 2,4 mlrd. metų deguonies staiga padidėjo tūkstanteriopai. Be to, Pietų Afrikos šachtose rasta bakterijų, kurios gyvena be deguonies. Dėl urano skilimo veikiamos šilumos vyksta molekulių sintezė ne fotocheminiu būdu. Todėl cheminė galaktikos evoliucija viena nepaaiškina Fermi paradokso.

Fermi paradokso sprendimas, matyt, priklauso nuo kitų civilizacijų. Galbūt jos susinaikino anksčiau, nei spėjo kolonizuoti galaktiką, arba jų etinės normos neleido kištis į primityvių Žemės būtybių gyvenimą. Tačiau jei galaktikoje yra milijonai ar milijardai technologiškai išsivysčiusių civilizacijų, sunku patikėti, kad jos visos būtų susinaikinusios arba visos laikytųsi vienodų etinių normų. Vienintelė mums žinoma civilizacija – mūsų žemiškoji – linkusi susinaikinti, yra ekspansinė ir nevengia kištis į kitų būtybių (beždžionių, dramblių ir kt.) gyvenimą. Kitų planetų kolonizacija gali būti pradėta dėl politinių, religinių ar mokslinių tikslų.

Žemės gyvybės istorija siūlo įtikinamesnį šio paradokso paaiškinimą. Gyvybė Žemėje egzistavo, kaip jau minėta, milijardus metų, tačiau daugialąsčiai gyvūnai atsirado tik maždaug prieš 700 mln. metų. Daugiau nei 3 mlrd. metų Žemėje gyveno tik vienaląsčiai mikroorganizmai. Daugialąsčių gyvūnų evoliucija yra neįtikėtina, kažkaip įvyko fazinis virsmas į daug sudėtingesnę kokybę. Toks virsmas gali įvykti tik nedaugelyje iš milijonų primityvią gyvybę turinčių planetų. Net jei fotosintezė sukurtų pakankamai deguonies sudėtingoms gyvybės formoms, tai dar nereiškia, kad atsiras protingosios būtybės, tuo labiau technologiškai išsivysčiusios civilizacijos. Protingųjų būtybių evoliucija priklauso nuo atsitiktinių aplinkos poveikių ir galbūt nuo kažko, ko mokslas dar nežino.

Tai rodo ir dinozaurų likimas. Jie gyveno Žemėje apie 140 mln. metų, bet technologinės civilizacijos neišvystė, nepaisant savo dydžio. Žmonių atsiradimas Žemėje iki šiol nėra visiškai aiškus. 1983 m. fizikas Brandonas Carteris rašė: „Panašios į mūsų civilizacijos turėtų būti ypač retos, net jei sąlygos kitur galaktikoje yra panašios.“ Dar 1853 m. Williamas Whewellas teigė, kad panašios diskusijos, kaip šiame straipsnyje, yra ties riba, kur baigiasi žinios ir prasideda neišmanymas. Nepaisant milžiniškų mokslo pasiekimų per praėjusius pusantro šimto metų, iki šiol esame panašioje padėtyje. Vienintelis būdas sumažinti mūsų neišmanymą yra tirti kosmoso platybes. Reikia tirti Marsą ir nustatyti, ar jame gyvybė egzistavo ir išnyko ir kodėl išnyko. O jei jos nebuvo, tai kodėl. Reikia ieškoti į Žemę panašių planetų apie artimiausias žvaigždes, tirti jas, spektroskopiniais metodais ieškoti gyvybės pėdsakų jų atmosferoje. Tas dabar ir daroma.

JAV nacionalinio aeronautikos ir erdvės astrobiologijos instituto darbuotojai rado mikroorganizmų keisčiausiose vietose – giliai žemėje, dideliame karštyje ir šaltyje. Mokslininkai kosminiais laivais ieško ne lėkštėmis atskrendančių ateivių, bet nors primityviausių gyvybės rūšių. Jei ras, tai bus didelis mokslo laimėjimas. Pamirškite ateivius. Netikėkite mulkintojais, kad ir kas jie būtų. Nobelio premijos laureatas, pirmasis šio instituto direktorius Baruchas Blumbergas mano, kad sąlygos, kuriomis klesti gyvybė Žemėje, egzistuoja ir kitose mūsų galaktikos planetose ir dar toliau, bet nežemiškosios civilizacijos yra mažai tikėtinos. Prieš Naujuosius metus iš Baikonūro kosmodromo paleistas prancūzų vadovaujamos programos palydovas COROT, sukurtas specialiai ieškoti Žemės grupės planetų už Saulės sistemos ribų. Šiuo orbita skriesiančiu teleskopu bus ieškoma mažesnių nei iki šiol planetų, kurios būtų panašaus dydžio kaip Žemė ir sudarytos iš uolienų, o ne iš dujų. Mokslininkai mano, kad ši programa padės nustatyti, ar dar kur nors visatoje egzistuoja gyvybė.

Tik tirdami kosmosą suprasime savo vietą galaktikoje. Jei nerasime jokių technologiškai išsivysčiusių civilizacijų apraiškų, tai reikš, kad esame vieninteliai Saulės ar Dievo kūriniai mūsų galaktikoje ir mūsų lemtis yra pradėti ją kolonizuoti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


86311. valekas :-) 2007-06-16 17:51
labai įdomus straipsnis, jis man patiko.Beje, kas čia sakoma šiame straipsnyje labai įdomu apie tai. Kai aš peržvelgiu NASA astronomų darytas nuotraukas apie galaktikas, tiesiog sunku įsivaizduoti kokie atstumai skiria mūsų Paukščių Tako Galaktiką nuo kitų. Milijardų šviesmečių begaliniame kosmoso vandenyne nutolusi Žemė nuo kitų Galaktikų. Beje, man kilo mintis, kad protingų civilizacijų gali būti kitose Galaktikose. Tai, ko nemato galingiausių teleskopai. Kažkas, už to nematomo barjero yra. Jei mūsų Galaktikoje nebus atrasta antros civilizacijos, reikės kurti nerealius projektus, ieškoti civilzacijų kitose Galaktikose. Kodėl atidžiau nepasidairius į Andromedos Galaktiką?Ji dukart didesnė už mūsiškę. Beje ją reikės tirti, po mūsiškės Galaktikos tyrimų. Na, o civilizacijų tikimybės; manau kad trečdalis mūsų Galaktikos žvaižgdžių turi planetas su gilias vandens vandenynais, astronomai tai yra paskelbę. Bet dėl protingų civilizacijų čia yra sunkus klausimas. Astronomai yra nustatę, gyvenamų kitų žvagdžių planetų reikia ieškoti prie pavienių žvaigdžių kurių mūsų Galaktikoje nėra daug. Tai smarkiai sumažėja kitų civilzacijų tikimybė. Vis tiek astronomai nustatys kokios tai yra kažkada ateityje. Galbūt kelios civilzacijos yra, bet tikriausiai skiria tūkstančiai šviesmečių reikia manyti. Pagal turimus duomenis radijo bangų astronomijoje dabar žinoma, kad kitos civilizacijos 200 šviesmečių atstumu nuo mūsų Saulės sistemos nėra. Aišku nereikia astronomams nusivilti, reikia tobulinti teleskopų technologijas. Gal būt ateityje pagal per naujus galingus teleskopus spektroskopiniais tyrimais pavyks nustatyti planetos cheminę sudėti, ir to bus galima spęsti ar yra gyvybė ar ne. Tai leis išsiaiškinti kiek tokių planetų yra mūsų Galaktikoje. Tai parodys ateitis. Na o kitose Galaktikose nevejodami galime teigti, kad ten yra gyvybė. Kodėl taip manau?Daugiau galaktikų yra didesnė tikimybė, tad kitose galaktikose tikrai gali būti bet atminkim tarpgalaktinės kelionės yra nerealios, nes skiria milijonai ir milijardai šviesmečių.

Rodoma versija 26 iš 27 
14:08:13 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba